O. Voverienė. Prof. Vosylius Sezemanas apie tautos dvasios žydėjimą (1)

Vosylius Sezemanas (1884-1963) | wikipedia.org nuotr.

Vosylius Sezemanas (1884-1963) | wikipedia.org nuotr.

Prof. Vosyliaus Sezemano straipsniai „Tautinės kultūros klausimu“ ir „Vokiečių idealizmas XIX a. pradžioj ir tautos problema“ – tai du gražiausi perlai jo kūrybos vėrinyje, tik dabar Lietuvoje pradedantys švytėti savo pirmapradžiu grožiu. Prof. V. Sezemanas žavėjosi vokiečių filosofija, ypač J. G. Fichtės bei G. F. Hėgelio darbais, kuriuose buvo gvildenama tautiškumo problema.

G. F. Hėgelio kūryboje prof.  V. Sezemanui patiko jo dialektinis požiūris į istoriją ir tautos problemas. Hėgelis teigė, kad „Istoriniame procese vienos tautos pavaduoja kitas… Kiekviena epocha ir jos kultūra yra organiškai susietos su tam tikros tautos likimu.“ Vadinasi, kiekvienoje epochoje tam tikra tauta vaidina sprendžiamą vaidmenį: ji sukuria epochos kultūros vertybes ir parodo kitoms tautoms kultūrinio išlavėjimo kelią. Vadinasi, šita tauta užima istorinėje evoliucijoje tam tikrą vietą, kurios negali užimti kita tauta (V. Sezemanas. Vokiečių idealizmas XIX amžiaus pradžioj ir tautos problema.  // Raštai. – P. 628).

Tačiau ne visos tautos pasirodo istorijos scenoje, bet tik tos, kurios aktyviai dalyvauja kultūriniame darbe ir pasižymi kūrybinėmis jėgomis bei svarbiais kultūros rezultatais, t. y. tos, kurios tampa ne tik kultūros pažangos subjektais, bet ir tyrėjų dėmesio nusipelniusiais objektais. „Istoriškoji tauta… negali pasitenkinti paprastu faktu, kad ji egzistuoja ir auga: jos uždavinys ne tik apginti ir išsaugoti  savo politinį ir ekonominį savarankiškumą. Tad tai, ką ji veikia ir sukuria, turi eiti ne tik jos pačios naudai, bet ir turėti universalią reikšmę, vadinasi, jos istorinis svarbumas priklauso nuo to, kiek ji aktyviai dalyvauja visos žmonijos kultūros kūrime, nuo to, ką ji įdeda į bendrą kultūrinių vertybių lobyną. Tai nereiškia, kad istoriškoji tauta turi atsisakyti savo naudos ir interesų, pasiaukoti visos žmonijos gerovei ir laimei:  priešingai, ji gali tarnauti bendrai kultūrai ir atlikti tinkamai savo uždavinį, tvirtindama ir lavindama savo individualią prigimtį, savo ypatingą dvasią ir gabumą“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 632).

Todėl kiekviena tauta „turi pati įsisąmoninti ir suvokti jai paskirtą istorinį uždavinį ir padaryti viską, kas nuo jos pačios priklauso, kad pajėgtų jį atitinkamai atlikti, nes a priori nė viena tauta nežino ir negali žinoti, koks vaidmuo istorijos dramoje jai bus skirtas, ir tai priklauso nuo jos valios stiprumo, nuo jos pasiryžimo ir sąmoningumo, ar ji pasinaudos palankia situacija (aplinkybėmis) ir įsigis istorinės reikšmės ar ne“ (Sezemanas V. Ten pat).

Kaip tik dabar Lietuvai ši problema, tautos kultūrinės ir istorinės reikšmės problema pasidarė ypač aktuali ir neatidėliotinai diskutuotina, spręstina ir gilintina visais teoriniais ir organizaciniais lygmenimis. Lietuvių tauta turi potencijos tapti šių dienų pasaulio kontekste istorine tauta ir įvykdyti jos istorinę misiją. J. G. Fichtė, tarsi papildydamas G. F. Hėgelį, savo filosofijoje parodo kelią, kuriuo eidama tauta galėtų savo tautines vertybes sujungti su universaliomis kultūros vertybėmis. Savo straipsnyje „Reden an die Deusche Nation“ (Kalbos vokiečių tautai) jis nurodo pagrindines tautų nelaimių ir karinių pralaimėjimų priežastis – tai moralinis ir dvasinis degradavimas, kuris atima tautai ir fizinę jėgą. Kaip tik dėl to Vokietija ir pralaimėjo Napoleonui Bonapartui.

Kaip ir Hėgelis, Fichtė pripažįsta, kad tautos buvimas ir jos dvasios žydėjimas yra susijęs su jos vaidmeniu bendroje visos žmonijos kultūros evoliucijoje. Savo „Kalbose“ jis nurodo ir kelius, vedančius į tautos dvasios atgimimą. Visų pirma, tai gimtosios kalbos, „kurios prigimtyje atsispindi tautos dvasia ir tos dvasios charakteringi bruožai“, puoselėjimas. „Tauta, turinti gyvą gimtąją kalbą, t. y. tokią kalbą, kur metaforiški posakiai gimsta tiesiog iš vidinės patirties, pajėgia sukurti tikras dvasios kultūros vertybes ir drauge aktyviai dalyvauti žmonijos evoliucijos procese. Svetimos kalbos galima išmokti ir ja pasitenkinti praktiškame (ekonomiškame) gyvenime, bet ji nieku būdu negali pavaduoti gimtosios kalbos dvasinės kultūros atžvilgiu, nes joje nėra atitikimo tarp vidinio patyrimo (dvasios gyvenimo) ir išreiškiančių jį metaforiškų posakių“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 634).

Jo nuomone, normalios civilizuotos valstybės uždavinys yra ne tik sukurti savo piliečiams ekonominę gerovę ir garantuoti jų saugumą, bet ir TAIP „organizuoti piliečių gyvenimą ir veikimą, kad jis tarnautų kultūros reikalams, kultūros pažangai ir evoliucijai“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 635). Todėl vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių yra – rūpintis savo piliečių auklėjimu. Auklėjimas turėtų būti organizuotas taip, kad išlavinti tos valstybės piliečiai, „Tarnaudami savo tautai, kartu būtų tikri universalios visos žmonijos kultūros veikėjai“ (Ten pat, p. 635). Svarbu, kad auklėjimo sistema, ugdydama individą, asmenybę, skatintų ir lavintų žmogaus savarankiškumą, veiklumą, mokėjimą naudotis savo gimtosios kalbos sukauptomis vertybėmis, nes „gyva kalba – aiškaus mąstymo būtina sąlyga“, o aiškus mąstymas – pagrindinė žmogaus valios ugdymo priemonė.

Mąstymo veiklumas sužadina valios veiklumą (ir atvirkščiai), o jų abiejų harmonija yra glaudžiai susieta su išoriniu veikimu, dėl to atsiranda poveikis lavinti kūną. Bet „kūno išlavėjimas ne tik tarnauja sveikatos reikalams, bet ir turi svarbią įtaką žmogaus intelektualiniam išprusimui. Kūno sugebėjimas veikti ir nugalėti kitų kūnų pasipriešinimą, jo mokėjimas elgtis su aplinkiniais daiktais, jais naudotis sudaro bendro auklėtinio išlavėjimo svarbiausią momentą, kuriuo valstybė turi rimtai rūpintis“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 636).

Savarankiško veiklumo, mąstymo aiškumo, mąstymo ugdymo ir kūno lavinimo pagrindas yra dorovė, nes tik tos valios nukreipimas „neprieštarauja žmogaus esmei, atitinka jo prigimtį, jo likimą, išplaukia iš natūralaus ir laisvo jo dvasinių jėgų išplėtojimo. Kiekvienas individas yra visuomenės, tautos narys. Žmogaus priklausomybė visuomenei, tautai nėra atsitiktinė, bet esminė, susieta bendradarbiavimu ir savitarpio pagalba. Bendradarbiavime realizuojami ne tik valstybės uždaviniai, bet ir svarbiausios žmogaus gyvenimo vertybės – žmogiškumas, pagarba kitam, pasiaukojimas, aukojimas savo asmeniškų interesų tautos labui. Bendradarbiavimo ir žmonių (individų) savarankišką veiklumą turi harmonizuoti  moralinis auklėjimas… Individo auklėjimas ir socialinis (bendradarbiavimo) auklėjimas – tai dvi vieningo moralinio auklėjimo pusės, kurios papildo vieną kitą. „Tarnaudamas tautai žmogus (individas) taip pat tarnauja ir žmonijai, nes tautų reikšmė ir yra tokia, kad ji atstoja tam tikrą konkrečią žmonijos individualizaciją istorijoje. Individą, tautą ir žmoniją vienija religija, „Tuo būdu tautiškumo idėja ir tautiška kultūra remiasi… religiniu pagrindu“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 637). Toks yra bendrais bruožais vokiečių idealistų Fichtės ir Hėgelio tautos idėjos supratimas ir jos interpretavimas V. Sezemano darbe.

Tačiau apgailestauja V. Sezemanas, ir gera, kilni teorija kartais praktikoje virsta jos karikatūra. Stebėdamas fašistinės diktatūtos gimimą, jis rašė: „Arčiau įsižiūrėjus nesunku įsitikinti, kad dabartinė tikrovė toli gražu neatitinka tų idealių reikalavimų, kuriuos iškėlė Fichtė ir Hėgelis. Politikoje visur ir visuomet viešpatavo tam tikras veidmainiškumas, bet, rodos, tas veidmainiškumas niekada nepasiekė tokio laipsnio, kaip dabar. Gražių žodžių (posakių) tariama daug, bet veiksmai jų visiškai neatitinka. Tautiškumas-nacionalizmas ne taip suprantamas, kaip juos suprato Fichtė ir Hėgelis, bet visai kitaip: ir šitas tautos ir tautiškumo kitoks supratimas veda į tai, kad tautiškumas išsigimsta ir paverčiamas šovinizmu… Tautiškumo pagrindas yra teigiamas, kūrybinis pradmuo, o šovinizmo pagrindas yra neigiamas, „naikinąs“, „grįstas neapykanta kitoms tautoms. Svarbiausias neapykanta pagrįsto sielos nusistatymo pavojus yra toks, kad neapykanta (ir apskritai neigiamos emocijos) nusilpnina žmogaus kūrybinę jėgą, skatina ne kurti ir statyti, o griauti ir ardyti“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 640).

Jo nuomone, žmogus ir tauta gali tinkamai pažinti patys save, tik pažindami ir suprasdami kitus. Ši aplinkybė turi reikšmę ir politiniam, ir socialiniam gyvenimui. „Dabar kiekvienos tautos gyvenimas yra taip glaudžiai susietas su kitų tautų gyvenimu, kad sukurti savo savaiminę kultūrą, kuri nepriklausytų nuo bendros žmonijos kultūros, negalimas dalykas. Tokia kultūra būtų provinciali, atsilikusi ir neturėtų tikros vertės“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 641). Kultūra, nesuprasdama kitų, nesupranta ir pati savęs, „ji nustoja jautrumo istorinei realybei ir, pasiduodama kenksmingiems prietarams ir iliuzijoms, nepajėgia atlikti savo istorinio uždavinio“.

Baigdamas savo straipsnį V. Sezemanas pasiūlė ribos tarp tautiškumo ir šovinizmo indikatorių: „Štai kodėl tikras patriotas, kuris rimtai rūpinasi savo socialinėmis ir politinėmis pareigomis, turi išsiaiškinti, koks yra patriotizmo ir patriotiško veikimo pagrindas, ar jis teigiamas, ar neigiamas, ar jis remiasi meilės ir simpatijos jausmais, ar priešingai, nekantrumu ir neapykanta, jo patriotizmas gali pavirsti šovinizmu, kuris visų daugiausia kenkia savo tautos interesams“ (Sezemanas V. Ten pat).

Kitame straipsnyje „Tautinės kultūros klausimu“ V. Sezemanas pabrėžia, kad tautinės kultūros klausimas visad tampa aktualus visoms išsivadavusioms iš svetimųjų priespaudos tautoms. Jau visame pasaulyje pripažįstama, kad tautiškumas, suprantamas tinkamai, yra žmoniškumo ir žmoniškos kultūros universalumo pagrindas. Kiekvienos tautos ribose tautiškumas žmoniškumui suteikia „ypatingą ir savotišką“ išraišką. Ir tiktai „apsivaisinęs“ tautos… savybėmis ir dėl kitų konkrečių veiksnių įtakos žmoniškumas iš tikrųjų pasidaro kūrybine jėga, sugebančia varyti toliau kultūros plėtotę ir tobulėjimą“  (Sezemanas V. Tautinės kultūros klausimu // Raštai. – V., 1997. – P. 619). Tokį tautiškumą V. Sezemanas ir vadina tautos dvasios žydėjimu.

Straipsnyje prof. V. Sezemanas iškelia svarbiausius tautinės kultūros ir tautiškumo bruožus. Visų pirma, tai sąsajos tarp praeities, dabarties (esamybės) ir ateities. Liaudies menas ir gimtoji kalba susiformavo tokioje aplinkoje ir tokiomis aplinkybėmis, kurios jau beveik paliovė egzistavusios. Jose atsispindi tokia buitis ir toks požiūris į gyvenimą ir į aplinkinį pasaulį, kuris jau priklauso praeičiai ir sparčiai nyksta, bet tai nereiškia, kad toji liaudies kūryba nustojo vertės. Jeigu taip būtų, tai tautiškumas priklausytų tiktai nuo praeities, ir tautiška kultūra turėtų sekti vien tik senovės pavyzdžiu, turėtų būti užkonservuota, kad išliktų išsaugota. Taip atsitiktų, jeigu, kaip rašo V. Sezemanas, pasiduodami bevaisėms romantizmo svajonėms, iš akių išleistume aktualius gyvenimo uždavinius ir idealu keltume tai, „kas nebegyva ir turi žūti“. Tačiau taip nėra, nes tarpininkaujant „esamybei“ praeitis pasidaro prieinama mūsų supratimui… ir sugeba atgyti ir išsiskleisti dabarties aplinkybėmis… Esamybė, kiek ji aktuali, rodo ateitį, ir esamybės uždaviniai, ir siekimai gali būti įgyvendinti ateityje“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 621).

Ne tik tauta, bet ir jos tautiškumas, tautinis savitumas… tampa, kinta ir rutuliuojasi. „O šis tapimo ir rutuliojimosi procesas priklauso nuo išorinių aplinkybių, nuo istorinės situacijos, bet pirmučiausia nuo pačios tautos, jos dvasinės energijos ir intelektualinio savarankiškumo. Pati tauta kala savo gyvenimo būdą bei stilių ir savo idealus, įgyvendindama juos kuria bei formuoja savo tautinę kultūrą“ (Sezemanas, V. Ten pat, p. 621)

Kitas svarbus tautiškumo tyrinėjimo aspektas – tautinės kultūros sąsajos su kitų tautų kultūromis. „Pažinti save galima tiktai santykiaujant su kitais ir juos pažįstant. Todėl ir tautiška kultūra augdama negali jokiu būdu apsieiti be svetimųjų kultūrų įtakos. Susipažindama su kitų tautų gyvenimu, kūrimo ir mąstymo būdu, pasisavindama tai, kas svetimoje kultūroje vertinga bei reikšminga, jinai įsisavina savosios ypatumus bei sugebėjimus, išmoksta teisingai vertinti savo potencijas bei galias ir naudotis jomis tinkamu būdu“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 622). Tačiau pasisavinti svetimą kultūrą reikia ne tik mechaniškai, ne išoriškai, ne pamėgdžiojant ją pakliūti į jos vergovę, bet užvaldant ją kūrybiškai, jos šaltinius ir ją pačią taip transformuoti, kad ji pasidarytų savosios tautinės kultūros dalimi, tautos dvasios komponente. Jo nuomone, kas bijo svetimosios kultūros, tas nepasitiki savo jėgomis ir prisipažįsta esąs per silpnas ją pritaikyti prie savosios prigimties savybių. Originalumo kūryboje ir kultūroje galima pasiekti tik pasitelkus išorines jėgas. Jas pažindamas kūrėjas ir nustato, kas originalu ir kas vertinga.

Pagaliau, trečias tautinės kultūros tyrimo aspektas – pažinti jos specifinius raidos dėsnius. Pagreitinti jos vyksmą kieno nors nuožiūra ar kuria nors dirbtinai nustatyta linkme neįmanoma. Tai duotų tik priešingą rezultatą – kultūros paviršutiniškumo, dirbtinumo ir tautiškumo falsifikavimo. Atsirastų galimybė išvysti „susikurtoje naujoje kultūroje ne savo idealų atvaizdą, bet iškreiptą ir susuktą veidą“ (Ten pat, p. 624).

Todėl, jo nuomone, reikia siekti ne kultūros tautiškumo, o jos gilumo. Tik kultūros gilumas stiprina tautos ir žmogaus kūrybines jėgas. „Gili kultūra kartu yra organiška. O organiška kultūra negali būti netautiška.‘‘ M. K. Čiurlionis yra menininkas, kurio kūryboje aiškiausiai ir tobuliausiai atsispindi lietuvių tautos dvasia ir savitumas. Tačiau jo kūrybos siekiai, idėjos ir meninės priemonės, kuriomis jis tuos siekius ir idėjas įkūnijo, pasižymi ir universalumu. Jis įdomus visam pasauliui.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Romas:

    Būnant savos tautos patriotu, neužsikrėsti priešiškumu kitai ar kitoms tautoms, uždavinys pakankamai sudėtingas. Nes patriotizmą dažniausiai išprovokuoja pavojus sklindantis iš agresyvių kaimynių.
    Taip jau susiklostė, kad visa žmonijos istorija, tai nesiliaunanti konkurencija, konfliktai ir karai tarp tautų ir valstybių.
    Šis kelias, tai kelias į nebūtį, kelias į susinaikinimą, nes techninė pažanga, masinio naikinimo ginkluotė…

    Bet kita vertus, nėra to blogo… Pažanga ne tik techninė. Dar niekada nėra buvę tokio kiekio, lengvai prieinamos dvasinio pobūdžio informacijos. Kuri per trumpą laiką, neišeinant iš namų , gali atverti visai kitus horizontus.
    Tiems, kas supranta rusiškai galiu patarti pasi-guglinti – саматхи arba александр меншиков (nušvitęs indigo).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: