Z. Vaišvila. Lietuvai reikia meilės tiesoje (4)

Laisvės gynėjai Lietuvos Seime. Vilnius, 1991 m. sausis | lrs.lt, V. Daraškevičius nuotr.

Laisvės gynėjai Lietuvos Seime. Vilnius, 1991 m. sausis | lrs.lt, V. Daraškevičius nuotr.

Kalba, pasakyta prieš 8 metus Valstybės gynėjų konferencijoje „Aukščiausioji taryba – paskutinioji barikada“, Seime, 2011 sausio 12 d. (Konferencijoje skaitytas sutrumpintas tekstas).

Gerbiami vyrai, kolegos deputatai ir svečiai! Šiandien Gerb. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo kalboje pasufleravo mano naktinio darbo – šios kalbos – pavadinimą: „Lietuvai reikia meilės tiesoje“. Suprantame, kad 1991 metų sausio 13-oji – lūžio taškas, sutelkęs Lietuvos piliečius1991 m. vasario 9-ąją vieningai ir drąsiai balsuoti už tai, kad Lietuvos Respublika – Nepriklausoma demokratinė valstybė. Tai buvo lemiamas Lietuvai apsisprendimas. Prisiliesdamas prie šių įvykių, priminsiu keletą faktų.

Po 1991 m. sausio 13-osios nakties penkias paras Lietuvoje neįregistruotas nė vienas kriminalinis nusikaltimas, išskyrus tuos, kuriuos vykdė TSRS kariškiai. Tam skirta Sausio 13-osios byla. Tačiau paskutinieji viešai skleidžiami samprotavimai apie šiuos įvykius mane privertė susimastyti, kas vis tik atsitiko, kad praėjus vos 20-iai metų mums, daugumai įvykių liudininkų ir dalyvių, esant dar gyviems, atsiradus veikėjams, kartojantiems iškart po Sausio 13-osios skleistą melą, išgirstame klausimus – gal iš tikrųjų savi šaudė savus, rinko žuvusius autoavarijose ir nešė po tankų vikšrais? Kas nutiko, kad valstybė ne tik nebegina savo piliečių, bet ir leidžia tyčiotis iš jų – žuvusiųjų, jų artimųjų, pirmųjų krašto apsaugos pareigūnų – beginklių rokiškėnų, tą naktį buvusių TV bokšte, mūsų tuometinės milicijos pareigūnų, be ginklo stovėjusius prieš tankus ir „Alfa“ grupę?

Kodėl tyli krašto apsaugos ministerija, matydama ne tik jos pirmeivių šmeižtą, įžeidimą, bet ir kaltinimą nepadarytais nusikaltimais? Tyla reiškia pritarimą. Kodėl tyli prokuratūra ir jai reikia pirštu parodyti? Negi Loretos Asanavičiūtės mama tai turi padaryti? Kažkada prokuratūra netruko tinkamai įvertinti Valerijaus Ivanovo veiksmus, o šiandien svarbiau gimtadienio proga išmesti iš darbo tokius profesionalus kaip Algimantas Kliunka? Ar tokių atsakingų institucijų vadovai – tiek tada, tiek dabar – turi būti lojalūs tik juos paskyrusiems, ar įstatymui ir sąžinei? Sudėtinga, bet jie turi apsispręsti, kaip ir mes apsisprendėme tada. Neįsivaizduojama, kad 1991-aisiais būtume atsilaikę su tokia morale ir požiūriu į valstybę.

Palikę šeimas, tėvus ir vaikus, nedvejodami lemiamomis dienomis buvome čia, sprendimą pasirinkome savo valia. Privalėjome būti pasiryžę viskam, nes svarbiausia – Lietuva. Iki valstybės tarptautinio pripažinimo dar laukė ilga ir kankinanti nežinia. Paskelbtą laisvę dar reikėjo apginti Vilniuje, okupuotoje Šiaulių savivaldybėje, pasienyje, prie OMON-o bazės, TV bokšto, Aukščiausiosios Tarybos, kurios gynyba tapo simboliu, apibendrinančiu šį sunkų ir nepakartojamą kelią. Paskutinįjį okupanto argumentą – karinę jėgą – sustabdė taikūs žmonės. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,1990 m. kovo 11-ąją paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, turėjusi Tautos suteiktą suvereno mandatą, buvo likusi paskutiniąją kliūtimi – barikada teisine ir fizine prasme – siekiantiems jėga ir klasta paneigti šį Tautos puoselėtą ir ilgai lauktą veiksmą.

Atmintis trumpa. Nebeprisimename, jog prokuratūra, tyrėjai, ekspertai Sausio 13-osios byloje, atliko labai sudėtingą ir didžiulės apimties darbą, ir pasiekė rezultatą – ne tik nuteisti trys koloborantai (J. Kuolelis, L. Bartoševičius ir M. Burokevičius), bet ir ištirti bei teisiškai įvertinti įvykiai. Užmiršome, kad išsireikalauti įtariamuosius iš Rytų pusės būtini ne tik prokuratūros, bet ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmai. 1991 m. nepavyko susitarti su M. Gorbačiovu, tačiau pavyko su B. Jelcinu. 20 metų besikeičiančios valdžios rodo viena į kitą, bet negina ir leidžia tyčiotis iš savo vežėjų, gamintojų ir valstybės gynėjų. Prieš keletą metų lankiausi daugelyje mokyklų – tik vienur kitur sutikau moksleivius, šiek tiek žinančius šią, dar neseną, Lietuvos istoriją. Klausi, nuo ko paskelbta Nepriklausomybė Kovo 11-ąją, kas ta TSRS, M. Gorbačiovas? Dauguma moksleivių nežino.

Ar nesame ir mes, čia susirinkusieji, savo tylėjimu ar nuolankumu patys kalti, kad Lietuvai laiku neliudijome to, ką matėme, kad leidome politikams ir tiems, kas nori, spekuliuoti mumis, įvykiais ir jų interpretacijomis. Padėtis, kurią mūsų valstybė pasiekė šiandien, mus įpareigoja liudyti Tiesą. Ir ne tik todėl, kad mes ją žinome, bet todėl, kad tiesos sakymas Sąjūdžio lūpomis pakėlė Lietuvą šiam žygiui ir suteikė neregėtą pasitikėjimą išrinkta valdžia, vienas kitu. Tačiau paslydome. Kada? Pradėkime liudyti.

Jus, kukliai tylinčius ir ne visada vienas kitą paremiančius, bendražygius besikeičiančios valdžios ir jų skiriami valdininkai po vieną mėtė iš Jūsų kurtų struktūrų, atiminėjo pensijas, nesuprantama ką pristatinėjo apdovanojimams. Savo tylėjimu taip pat prisidėjome prie šiandieninės padėties Lietuvoje, užsiaugindami kaskart vis ciniškesnę valdžią.

Pradžiai – ištraukos iš įsiteisėjusių teismų sprendimų Sausio 13-osios byloje. 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 2001-02-20 Lietuvos apeliacinio teismo ir 2001-12-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys konstatavo, o Europos žmogaus teisių teismas 2008-02-19 d. sprendime Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą bylojepatvirtino, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę1991 m. sausio 11-13 d., ir dėl to žuvo 13 civilių bei daugiau kaip tūkstantis buvo sužeista. EŽTT pripažino trijų TSRS kolaborantų nuteisimą teisėtu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, pripažino, kad nuteistiesiems už jų veiksmus 1990-1991 metais taikytini ne TSRS, o Lietuvos Respublikos įstatymai. 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje yra TV bokšto šturme dalyvavusių TSRS karininkų parodymai, kad jie nematė šaudant iš aplinkinių namų ir kad kartu su tuščiais šoviniais jiems buvo išduoti ir panaudoti koviniai. Apžiūrėjus aplinkinių namų stogus šaudymo pėdsakų ir tūtelių nerado net TSRS prokuratūros atstovai.

Teismas nustatė, kad „iš aukščiau įvertintų kariškių parodymų, o taip pat iš šių objektų gynėjų, civilių žmonių parodymų matyti, kad šių objektų gynėjai, išskyrus milicijos darbuotojus RTV pastatuose, buvo neginkluoti, nė vienas „smogikas“ nebuvo pagautas, ginklų, išskyrus minėtus milicininkų pistoletus, nerasta… prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų šiuos objektus gynusius civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK kariškiai, kurie betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai. Jiems iš Šiaurės karinio miestelio vadovavo generolai V.Ačalovas, V.Ovčarovas, V.Uschopčikas, KGB generolai S.Caplinas, J.Kalganovas, ten buvo teisiamasis M.Burokevičius ir kiti. Leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.“

2001-02-20 nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad „…nuteistieji teismo išvadų dėl kūno sužalojimų, padarytų nukentėjusiesiems, pobūdžio, sunkumo laipsnio bei sužalojimo aplinkybių neginčija“.

Šiuo teismo nuosprendžiu patvirtinta, kad „Po sausio įvykių, teisiamojo J.Kuolelio LKP/TSKP CK pastato kabinete vyko pasitarimas, kuriame, J.Kuolelio žodžiais,dalyvavo du kvalifikuoti nepriklausomi ekspertai iš Maskvos. Iš audiokasetės Nr. 23, kuri buvo perklausyta teisme, matyti, kad ekspertai apkaltino LKP/TSKP CK, kad nepaskelbė NGK sudėties, ir padarė išvadą, kad LKP/TSKP CK ir NGK tai tas pats organas. Ekspertai mokė komunistus, kaip elgtis: aiškinti žmonėms, kad, pavyzdžiui, 3 žmonės žuvo iki įvykių, kad žmones stūmė po tankais, nekaltinti ir neversti visos kaltės kariškiams.Jeigu LKP negali būti gynėja, tai reikia nors apsimesti. Aiškinti, kad draugovininkai gelbėjo žmones, nors tai ir prieštarauja objektyviai tiesai.Armija padarė savo ir išėjo, o komunistams teks čia gyventi.

Ar padėkojome prokurorams, tyrėjams už šį, Lietuvai labai svarbų, darbą?

Liudija Eugenijus Šepetys – buvęs Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos Rokiškio užkardos viršininkas (ištraukos):

„ …Sausio 11 d. naktį buvo pasirinkti Rokiškio užkardos 30žmonių. V.Česnulevičius su A.Butkevičium paskirstė po 15-a į Spaudos rūmus ir TV bokštą, sakė, kad geriau, kad neuniformuoti, todėl turime surengti simbolinį pasipriešinimą. Paskyriau Antaną Gegelį vyresniuoju Spaudos rūmuose, pats nuvažiavau į TV bokštą.

Buvom neuniformuoti, neginkluoti, nieko su savimi neatsivežėm… Net lazdų neturėjom. Vietoje turėjome organizuoti gynybą… Iš salės sunešėm kėdes – užbarikadavom stiklines duris, į viršų įėjimą užvertėme kažkokiu transformatoriumi, jį net 8-se vilkome… … O šiaip – plikom rankom buvom. … Racijos gal tik dvi per visus gynėjus tebuvo pas Čepulį. Jis paskambindavo, sako – turiu informacijos, kad „važiuoja“, paskui – vėl atšaukia, kad nuvažiavo kitur.

… žmonės ir TV bokšto darbuotojai, ir iš miesto buvo mums labai geri – nešė pavalgyti, kavos. …

Po Spaudos rūmų užėmimo be pasieniečių į TV bokštą atėjo dar KA objektų apsaugos grupė (3-4 žmonės)… Ginkluotės irgi neturime. Gal būt tai daug ką ir nulėmė. Nes jeigu mes būtume ginkluoti – aukų galėjo būti žymiai daugiau. Sausio 11d., kai buvo užimami Spaudos rūmai, dalis mūsų būrio vyrų… atvažiavo prie TVbokšto pas mane…TVbokšte jau buvo 29rokiškėnai. Dar buvo apie 10-15 studentų…, gaila, kad sąrašo nebeturiu… Prieš pat užpuolimą paleidom vandenį į tunelį… Bet puolė patį bokštą.

Aplinkui TV buvo gyvas žiedas žmonių, šeštadienį liko jų labai nedaug. Tada, berods, Ramanauskas, kreipėsi per radijo taškus, kad prie TV bokšto nėra žmonių… nuo AT atvažiavo keletas autobusų. Žmonės linksminosi: šoko, dainavo, iki kol, apie 1.50val. pamatėme tankus…

Liftus buvom visus sugadinę. Vandenį paleidom į tunelį. Jo buvo net iki juosmens… Tankas … privažiavo prie žmonių – paleido pora dūminio užtaiso šūvių į stiklines duris ir visas vestibiulio stiklas subyrėjo, durys taip pat. Mes puolėm atsukti vandenį, o dar nespėjus to atlikti – žiūrim, jau „šalmuoti“ viduje. Tai „Alfa“ desantininkai praėjo. Mes dar iš žarnų vandenį papylėm ir pradėjom atsitraukinėti į viršų. …kareiviai sekė mums įkandin, bandė pasiekti buožėm, šaudė… kai tinkas pradėjo ant galvos byrėti – tai supratau, kad vis dėlto ne tuščiais šaudė. Iš užkardos pareigūnų niekas nežuvo, bet iš kitų gynėjų: galėjo būti. Štai ant laiptų aikštelės – žuvo Šimulionis.

…traukėmės laiptais į viršų….Buvom pasiruošę darbines pirštines. Bet vaikinai per tą jaudulį pamiršo ir nusileido kruvinom rankom (nuo troso). …grįžome į Aukščiausiąją Tarybą.…, įėjome jau tik aštuoniese. Kitiems nebeužteko drąsos, palūžo psichologiškai. Sakė, kad 2 kartus „išmušti“, 3-ią kartą nebenorį rizikuoti. …

Apie 4.3 0val. paskambinau žmonai į Rokiškį, pasakiau, kad gyvas.”

Tuo metu Ričardo Savicko vadovaujami 20 belikusių (iš 50 jo žinioje buvusių) prie TV bokšto atsiųstų mūsų milicijos beginklių VRM J. Bartašiūno mokyklos kursantų gyva grandine bandė atskirti žmones nuo tankų. Žmonės pradžioje nesuprato, net kas jie yra – uniformos buvo panašios, skyrėsi kokardos, kurias turėjo tik keletas jų. Radijo ryšys nutrūko. „Alfa“ komandos papulkininkis susidūrė su R. Savicku ir įsakė trauktis ir patraukti žmones. Ričardas atsakė, kad niekas nesitrauks. Tankai pajudėjo. Prieš tai Ričardas, veidu žiūrėdamas į savo būrio kursantus ir į žmones, už nugaros išgirdo papulkininkio įsakymą „Užtaisyk!” ir vieno „Alfa“ kareivio klausimą: „Tuščiais ar koviniais?“ Skriejo kulkos – pirmosios virš galvų… Tankai traiškė žmones, dalis jų apsuko bokštą iš kitos pusės, ir juos lydintys okupantai pateko pas rokiškėnus pasieniečius bokšte.

Mes, čia susirinkusieji, turime teisę žinoti, kas ir kaip buvo iš tikrųjų, kodėl buvo priimami vieni ar kiti sprendimai, kuriuos vykdyti teko Jums, vyrai. Jūs turite atsiremti į Tiesą! Manyje šiomis dienomis įvyko lūžis. Todėl kalbėsiu apie tai, ką mačiau ar žinau, ką drįstu vadinti išdavyste, ką – tikru pasiaukojimu. Atsiprašau savanorių, krašto apsaugos vyrų ir daugelyje kritiškų momentų drauge buvusių AT apsaugos skyriaus vyrų – šiandien ne jiems skirsiu daugiau laiko, o VRM sistemai ir tam, kas vyko Vyriausybėje, – tai mažai kas nežino.

1990 m. gruodžio 01 d. paskelbto TSRS Prezidento įsako „Dėl karinių dalinių panaudojimo sąjunginėse respublikose užtikrinant šaukimą į armiją“ pretekstu į Baltijos valstybes dešimtimis tūkstančių pradedamos įvedinėti papildomos karinės dalys. Jaunuoliai gaudyti simboliškai, o ruoštasi sausio įvykiams, prisidengiant būsimu Persų įlankos karu, prasidėsiančiu sausio 15 d., ir artėjančiu kainų paleidimu Baltijos valstybėse nuo Naujųjų Metų. Sumodeliuota ir suderinta, visapusiškai pasiruošus tiek tarptautinėje arenoje, tiek parinkus vietinius patikrintus kadrus. 1990 m. gruodžio 01 d. M. Gorbačiovas keičia TSRS VRM vadovybę – ministrą Vadimą Bakatiną keičia reakcinguoju Borisu Pugo, jo pirmuoju pavaduotoju skiria Kijevo karinės apygardos vadą generolą pulkininką Borisą Gromovą.

Pirmasis veiksmus pradeda Klaipėdos karinis garnizonas, gruodžio 20 d. mieste paskelbęs komendanto valandą ir karinį patruliavimą. Tarybinei armijai atvirai pradėjus agresiją Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė tą pačią dieną savo pareigas paveda pavaduotojui Romualdui Ozolui ir ramiai, neišsprendus jautraus kainų paleidimo klausimo, iki Naujųjų Metų išvyko, kaip skelbiama, poilsiauti į Japoniją, Australiją. Skaudu, kad du aukščiausi valstybės vadovai V. Landsbergis ir K. Prunskienė nesugebėjo įveikti viduje savęs – jie gi užėmė pareigas, kurios įpareigojo juos rasti ir nedelsiant bendrą sprendimą – kariniai veiksmai Vilniuje tebuvo dienų, jei ne valandų klausimas. Tai neįvyko.

1990 m. gruodžio 28 d. pasaulį sukrečia TSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševarnadzės, viešai perspėjusio apie reakcingųjų jėgų ketinimus naudoti jėgą, atsistatydinimas ir TSRS Ministro Pirmininko Nikolajaus Ryžkovo infarktas.

Tuo metu vis tik buvo dar daug nežinios.Tačiau 1991 m. sausio įvykiai visus surikiavo apsispręsti, kuris kurioje barikados pusėje bus.Buvo ir laukiančių kažkur šone ar pasitraukusių iš įvykių vietos.Tačiau Vytautui Landsbergiui ir Kazimirai Prunskienei pareigos neleido būti šone – jiems teko apsispręsti ir laikyti atsakingiausią egzaminą gyvenime.Jokia sąžininga logika negalima paaiškinti šio nesusikalbėjimo. Tai nebuvo tik dviejų asmenų ar Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės priešpriešos klausimai. Tai buvo valstybės likimo klausimas. K. Prunskienė pasirinko nekalbėjimo kelią (š.m. sausio 6 d. Lietuvos radijo laidoje “Ryto garsai” ji prisipažino, kaip tai darė – sausio 7 d. pakvietė V. Landsbergį pasiaiškinti į televiziją. Tačiau pirmiau reikia rasti sprendimą, o ne eiti į televiziją tiesioginiame eteryje aiškintis. Vien vaikiškumu tai nepavadinsi). Nepadėjo nei daugkartiniai AT pirmininko pavaduotojo Č. Stankevičiaus ir kitų deputatų lankymaisi Vyriausybėje, bendri pasitarimai AT Prezidiumo posėdžių salėje. Paskutinysis toks pasitarimas gruodžio viduryje baigėsi akivaizdžiu supratimu, kad K. Prunskienė neatsižvelgs į jokius argumentus ir karinį stovį, iš visų pusių mums plaukte plaukiančią informaciją apie konkrečius TSRS ir koloborantų pasiruošimus, tačiau užsispyrusi darys savo, tik neaišku ką. Beje, 1991 m. sausio 7 d. įsigaliojusį Vyriausybės nutarimą Nr. 4 (Dėl žemės ūkio produkcijos superkamųjų kainų ir maisto produktų mažmeninių kainų) Ministrė Pirmininkė pasirašė dar l99l m. sausio 4 d., nors skirtingi tuometinės Vyriausybės nariai liudija, kad tą dieną Vyriausybė nenusprendė tai daryti.

Kodėl taip elgėsi Ministrė Pirmininkė? Atmetus bet kokias, kad ir labai svarbias asmenines ambicijas, nėra ir negali būti jokio logiškai suvokiamo paaiškinimo, kad tai galima padaryti ne sąmoningai, o tik vadovaujantis emocijomis. Daug kas netruko paaiškėti.

Sausio 8-oji. Išvakarėse, nors ir turint išsamią visapusišką informaciją, kas bus tą dieną ir net konkrečiai apie 9 val. planuojamą minios pridengtą įsiveržimą į AT pro pagrindinį įėjimą, nepavyko įtikinti AT daugumą išrinkti Laikinąją gynybos vadovybę. Išvakarėse V. Landsbergio kabinete vidaus reikalų ministras M. Misiukonis įsipareigojo sausio 8 d. dar prieš 8 val. atsiųsti mūsų VRM Vilniaus OMON-ą kilnojamomis pertvaromis ir gyva grandine atitverti kiemą nuo minios (dabartinių geležinių vartų tuomet nebuvo). Sausio 7 d. apie 21 val. atvykau į VRM ir M. Misiukoniui priminiau, kad ryte 8 val. jis turi tai padaryti, tačiau ministras, pokalbyje dalyvaujant pirmajam ministro pavaduotojui Petrui Liubertui, tik išreiškė pasipiktinimą, kad aš kenkiu vidaus reikalų sistemai. Nenuostabu, kad M. Misiukonis šio įsipareigojimo ir pareigos neįvykdė, o besiveržianti minia atsidūrė prie AT durų. Beje, kodėl ne prie Vyriausybės, kuri priėmė šį nutarimą?

Pagrindinį besiveržiančiųjų srautą atlaikė AT apsaugos skyrius ir šiek tiek jau buvusių savanorių, šaulių, KAD vyrų. Po vandens čiurkšlės panaudojimo pamačiau link išlaužtų durų besibraunantį mūsų milicijos karininką (tikėtina, Vilniaus OMON vadą Eriką Kaliačių – tuo metu uniformos buvo tos pačios kaip ir TSRS VRM vidaus kariuomenės, tik skyrėsi kokardos), minios su dalimi jo vadovaujamų vyrų prispaustą prie lango. Prasiveržiau iš vidaus į minią, kad greičiau susitikti su juo ir paklausiau, kur buvo jo vadovaujamas būrys anksčiau ir kodėl neatvyko 8 val. Karininkas paaiškino, kad ministras jam tik ką įsakė atvykti čia (ministras į VRM atvyko tik apie 10 val.). Paprašiau jį sutelkti kuo daugiau jo vadovaujamų vyrų prie išlaužtų durų ir grįžau į AT. Netrukus, ištaikęs progą, nuvykau į VRM – ministrą jo kabinete radau keistoje būklėje. Sutiko jis mane keiksmų srautu, nors kabinete buvo ir P. Liubertas. Kaip pavadinti ministro įsipareigojimo neįvykdymą tokiomis aplinkybėmis? IŠDAVYSTE? Manau, kad taip – iki paruoštų žaliukų įsiveržimo ir riaušių AT viduje sukėlimo buvome per plauką, o ir M. Misiukonis, ir AT vadovybė apie tai žinojo ir išvakarėse sutarė dėl veiksmų.

Dieną dviejų minių stumdymąsi dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje saugojo penkios karinės Vilniaus OMON‘o mašinos. Tačiau šie M. Misiukonio siųsti tvarkai palaikyti daliniai, anot Kauno patrulinės tarnybos bataliono vado pavaduotojo V.Kondracko, vadovavusio 25 vyrų būriui, dalyvavusiam minių atskyrime, buvo tik užduoties vykdymo imitacija. Našta atiteko milicijos kursantams, AT Apsaugos skyriaus vyrams, atskubėjusiems savanoriams iš Kauno ir susirinkusiems civiliams. Nevalia užmiršti ir po šių įvykių į Aukščiausiąją Tarybą atvykusio tuo metu ką tik Lietuvoje tarnystę pradėjusio metropolito Chrizostomo raminančio žodžio.

Tą pačią sausio 8 dieną Aukščiausioji Taryba sudarė deputatų Albino Januškos, Ryšardo Maceikianeco, Algimanto Sėjūno, a.a. Valerijono Šadreikos ir Zigmo Vaišvilos laikinąją komisiją 1991 m. sausio 8 d. įvykiams prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ištirti(AT Nutarimas Nr. I-921). Kreipkimės į Seimą, prašydami viešai paskelbti šios komisijos surinktą medžiagą. Bus ne Zigmo, ne Marijono nuomonė, o valstybinės komisijos surinkta medžiaga. Tada diskutuokime viešai, o Lietuvos Respublikos Prezidentams, kurie nesusidūrė su mūsų valstybės atkūrimu, būtų buvę ir bus lengviau apsispręsti dėl apdovanojimų ir svarbesnių klausimų. Liudykime, vyrai. Sausumos kariuomenės vadas ir tuometis savanoris Vytautas Žukas šiomis dienomis man priminė, kaip jis su Pasienio apsaugos tarnybos vadovu a.a. Virginijumi Česnulevičiumi iš Šalčininkų rajono policijos komisariato vadovo, 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje metu vėl persirengusio tarybine uniforma, vadavo pririštą ir kankinamą šio rajono pasieniečių užkardos vadą Pumputį, atsisakiusį persivertėliui atiduoti pasieniečių ginklus. Kokiam valstybės apdovanojimui šis „didvyris“ buvo teiktas? Liudyk, Vytautai, nes Virgilijaus jau nebėra. Visi tylėsime, valstybė ir toliau risis nežinia kur. Žmonės, nematydami tiesos, praranda pasitikėjimą valstybe.

Mūsų kova buvo neginkluota, dėl to ja žavėjosi ir palaikė pasaulis. Tik trys objektai turėjo būti ginami ginklu – Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė ir Lietuvos bankas. Tačiau ginklų įsigijimas buvo didžiulė problema. Pirmuosius ginklus legaliai Vyriausybė nupirko tik 1992 m. vasarą. Beje, iš Rusijos. Net AT pirmininko apsaugai gauti vieną kitą vienetą iš vienintelio legalaus šaltinio – VRM – dėl ministro M. Misiukonio pozicijos buvo praktiškai neįmanoma. Ne kartą perspėjome jį, kad VRM ginklų sandėlių turinys neatitektų okupantams. Sausio 9 ar 10 d. netikėtai buvau iškviestas į Lietuvos radijo pastatą – prie įėjimo į Radijo pastatą budėjęs pagyvenęs milicijos viršila verkė, pasakodamas, kaip atvykęs ministras asmeniškai jį nuginklavo, palikdamas be pistoleto. Jo patarimu iškart nuvažiavau tikrinti, kas darosi TV bokšte – ten ką tik buvo įvykę tas pats. Gal taip ir reikėjo, tačiau ir šiais atvejais klausimas tas pats – kodėl nesitarė dvi aukščiausios Lietuvos valdžios, t.y. Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė, kodėl mus M. Misiukonis ir K. Prunskienė, mandagiai tariant, klaidino? Melas netruko išlysti į paviršių. Tačiau, ar reikėjo tokios kainos, kurią sumokėjome už tai sausio 13-ąją? Kodėl negalėjome susėsti ir pasitikėti vienas kitu, kaip mes, visi susirinkusieji Aukščiausioje Taryboje iš visos Lietuvos? Ir pasitikėjome, ir nepavedėme vienas kito.

Beje, AT apsaugos skyriui tik Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vilius Baldišius nedvejodamas atidavė šio banko inkasatorių ginklus. Ir viena medžiotojų parduotuvė.

1991 m. sausio naktį iš 11-os d. į 12-ąją, sužinojęs apie kitą įvykusią išdavystę – Vilniaus OMON-o skilimą ir VRM ginklų sandėlio netekimą, būdamas AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, paskambinau ministrui Marijonui Misiukoniui jo darbo telefonu. Niekas neatsiliepė. Sunerimęs drauge su dviem AT apsaugos skyriaus vyrais apie 2 ar 3 valandą nakties nuskubėjau į VRM. Ministerija buvo apsupta ginkluotos sargybos (šiemet sužinojau, kad tai buvo R. Savicko iš Šilutės vadovaujamas ministro rezervas – J. Bartašiūno milicijos mokyklos kursantų būrys, nuo lapkričio mėnesio buvęs Vilniuje, iš dalies kauniečiai, vadovaujami minėto V. Kondracko, kt.). Prie budėtojų dalies mus sustabdė – nenorėjo praleisti, nors ir pateikiau savo dokumentus. Šiaip taip pavyko prasibrauti. Durys iš koridoriaus į antrame aukšte esantį ministro kabineto sekretoriatą ir ministro kabinetą buvo praviros. Laisvai ir be triukšmo įėję pamatėme nugara į mus stovinį mūsų milicijos karininką, raportuojantį ministrui apie ką tik Vilniaus OMON-o bazėje nutikusius įvykius, prarastus VRM sandėliuose buvusius ginklus. Karininkas iškart mūsų nepastebėjo ir tęsė raportą. Tačiau ministras ir trys jo pavaduotojai (P. Liubertas, A. Svetulevičius ir V. Zabarauskas) stovėjo veidu į mus. Karininko raportas visapusiškai demaskavo M. Misiukonį, kuris iki tol Aukščiausiajai Tarybai teikė visiškai kitą informaciją tiek dėl ginklų, jų saugojimo, tiek informuodamas apie įvykius, aplinkybes. Matant ir suprantant tai, ministro veidas raudo, kol kantrybė trūko – jis nutraukė karininką, rusiškais keiksmais šaukdamas man: „B…, n…, pacane(man tuo metu buvo 34-eri metai),per tave – visa tai!…“ Tirada tęsėsi iki tol, kol ministras stabtelėjo atsikvėpti. Paprašiau ministro leisti karininkui baigti raportą, nes privalėjome žinoti, kas atsitiko. Karininkas raportą baigė pagreitintai. Ministras vėl pratrūko, galop atsisėdo. Paklausiau, ar jis gali nedelsiant atvykti į V. Landsbergio kabinetą? Tyla. Tada kreipiausi į ministro pavaduotojus: „Vyrai, kadangi ministras nebesugeba priiminėti sprendimų, pasitarkite tarpusavyje, ir vieno jūsų nedelsiant lauksime Aukščiausioje Taryboje V. Landsbergio kabinete. Reikia skubiai spręsti, ką daryti.”

Iki šiol maniau, kad šis karininkas buvo iš tuometinio Vilniaus OMON-o, likęs po jo skilimo Lietuvos Respublikos pusėje. Tačiau šiomis dienomis paaiškėjo, kad patekau į ministro kabinetą tuo metu, kai raportavo V. Kondrackas, kuris su jo vadovaujamais vyrais atsitiktinai buvo atsiųsti išsimiegoti šalimais, sutrukdydami suplanuotą scenarijų. Ministrui raportuojantis V. Kondrackas, pats to nežinodamas, man visiškai atskleidė M. Misiukonio tikrąjį elgesį sudėtingoje ir dviprasmiškoje situacijoje, o pats ministras tai puikiai suprato. Todėl tokia ir buvo šio žmogaus, turinčio net saugumo generolo laipsnį, aplinkiniams netikėta reakcija į mano pasirodymą ministro kabinete.

Kad suvokti šiuos labai svarbius įvykius, priminsiu, kad tuo metu Lietuvos Respublikos VRM sistemoje ilgai buvo tik vienas pareigūnas, prisiekęs Lietuvos Respublikai – ministras M. Misiukonis. 1990 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikai prisiekė pirmieji 500 tik pradėjusios veikti Policijos akademijos kursantų. Būtent jie – tik įstoję mokytis jaunuoliai – įvykių metu buvo paskirti ministro rezervu. Tuo tarpu vidaus reikalų sistemą tebefinansavo TSRS VRM. Mūsų ministerijoje komandiruočių pretekstu faktiškai visą laiką buvo TSRS VRM atstovai. Nors 1990 m. gruodžio 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė policijos įstatymą, tačiau, K. Prunskienės Vyriausybė neskubėjo jo įgyvendinti. Todėl labai svarbus buvo pareigūnų apsisprendimo klausimas, didžiąja dalimi taip ir neįvykęs iki lemtingojo sausio. Galų gale, visi mūsų vidaus reikalų sistemos pareigūnai, išskyrus minėtus kursantus, tebebuvo prisiekę Tarybų Sąjungai. O buvo jie statutiniai pareigūnai, atsakantys visu griežtumu dėl priesaikos sulaužymo! Ir tik 1991 m. sausio 22 d. jau G. Vagnoriaus vadovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė pirmąjį nutarimą Nr. 31 dėl šios sistemos finansavimo iš Lietuvos biudžeto, o l99l m. sausio 30 d. – nutarimą Nr. 43 „Dėl viešosios policijos specialios paskirtiesdalinio sudarymo“ , t.y. dėl būsimo „Aro”būrio, finansuojamo Lietuvos biudžeto, steigimo.

Dviprasmybė ir neapsisprendimas psichologiškai, ypač akivaizdžiai artėjančios agresijos akivaizdoje, veikė visus vidaus reikalų sistemos pareigūnus. Skaudžią kainą sumokėjo ir mūsų milicijos vyrai, patekę į šią mėsmalę – tiek V. Kondracko vadovaujamas būrys, atsitiktinai atsidūręs perversmininkams ne laiku ir ne vietoje, tiek R. Savicko vadovaujamas milicijos kursantų būrys, nuo lapkričio mėnesio apgyvendintas J. Bartašiūno mokykloje, kurioje buvo ir TSRS vidaus kariuomenė. Vieni ryte vienu autobusu važiuodavo saugoti užgrobtų pastatų, kiti – vykdė Lietuvos Respublikos VRM įsakymus. Prieš sausio įvykius šie mūsų kursantai nebeėjo į valgyklą, kur jie nuolat buvo provokuodami muštynėms.

Už pasiaukojimą ir šaltakraujiškumą tomis dienomis noriu padėkoti VRM ministro pavaduotojams Petrui Liubertui, Vaclovui Zabarauskui, Arvydui Svetulevičiui, mūsų milicijos veiklos koordinavimo štabo vadovui Liutaurui Vasiliauskui, kurio vadovaujamas štabas buvo įsikūręs AT I rūmų ketvirtame aukšte, Vilniaus miesto vidaus reikalų valdybos vadovui Vytautui Leipui, sugebėjusiam ne tik neleisti perversmininkams užimti šio pastato, bet ir neleisti skilti kolektyvui, kuriame tuo metu buvo tik 20% lietuvių. Pagarba mūsų milicijos pareigūnams, kurie net be priesaikos Lietuvos Respublikai (pirmųjų priesaikų, pereinant iš milicijos į policiją davimas prasidėjo tik vasarą, dar iki Medininkų tragedijos 1991 m. liepos 31 d.). Labai sudėtingomis sąlygomis 1991 m. sausyje, skirtingai nei jų ministras (M. Misiukonis po šių įvykių praktiškai šalinosi nuo bendravimo su mumis, į Lietuvos Respublikos Laikinąją gynybos vadovybę, Aukščiausios Tarybos išrinktą sausio 13-osios naktį, vietoje savęs delegavo pavaduotoją Vaclovą Zabarauską), mūsų milicijos vyrai apsisprendė, suprasdami savo atsakomybę dėl atkurtos Lietuvos Respublikos likimo. Jei milicijos pareigūnai iki 1991 m. sausio įvykių šiek tiek iš viršaus žiūrėjo į šaulius, savanorius, pasieniečius ir KAD, o pastarieji – su nepasitikėjimu į VRM sistemoje dirbusius, taiSausio 13-oji šį požiūrį pakeitė iš esmės. Ne visų, bet Didžioji auka suvienijo labai daug mūsų.

Sausio 13-osios naktis, visų pirma, asocijuojasi su Aukščiausiąja Taryba, tą naktį tapusia ir teisine, ir fizine prasme paskutiniąją barikada, nuo kurios kritimo priklausė atkurtos Lietuvos valstybės likimas. Ne tik dėl to, kad susirinkus deputatų kvorumui AT tą naktį patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąją gynybos vadovybę (V.Landsbergis, A.Šimėnas, Z.Vaišvila, A.Butkevičius, V.Zabarauskas, M.Laurinkus, R.Ozolas, A.Abišala, AT nutarimas Nr.I-936),vadovavusią Lietuvos Respublikos fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos veiksmams, kol TSRS užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebuvo nutrauktas. Ne tik dėl to, kad AT 1991 m. sausio 13 d. įstatymu Nr. I-935 suteikė įgaliojimus užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui užsienyje formuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę emigracijoje ir diplomatinius atstovus, jei Aukščiausioji Taryba nebegalės vykdyti savo funkcijų. Č. Stankevičius priminė išskirtinai svarbias šio AT nutarimo aplinkybes – tiek A. Šimėno vadovaujamos Vyriausybės patvirtintame analogiškame 1991 m. sausio 11 d. Vyriausybės nutarime Nr. 26, tiek Aukščiausiajai Tarybai pateiktame nutarimo projekte buvo numatyta, kad A. Saudargui suteikiami įgaliojimai tik tuo atveju, kai nebegali funkcionuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bet ne Aukščiausioji Taryba.

Netrukus suprasite, kodėl tai buvo ypatingai svarbu ir koks toliaregiškas buvo 1991 m. sausio 13 d. įstatymas Nr. I-935, sujaukęs TSRS ir jos koloborantų Lietuvoje planus. Bent iš dalies atsakymas į šį klausimą glūdi 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos išrinktos komisijos (AT nutarimas Nr.I-943, komisijos nariai – deputatai J. Beinortas, E. Jarašiūnas, K. Motieka, R. Paulauskas, a.a. V. Šadreika, V. Žiemelis), kuri tyrė sausio 12-13 d. įvykius, surinktoje medžiagoje. Svarbūs įvykiai rutuliojosi ne tik pasauliui žinomoje Aukščiausioje Taryboje, bet ir Vyriausybėje. Pvz., mane apklausė komisijos narys V. Žiemelis, apklausą įrašęs į diktofoną. Tačiau kviečiu liudyti visus, kad vėl nebūtų vien tik Zigmo ar dar kieno nors kito nuomonė. Tadkreipkimės į Seimą, prašydami viešaiLietuvos žmonėms paskelbti ir šios valstybinės komisijos medžiagą. Tuomet galės samprotauti apie tos nakties įvykius visi, kas nori, tačiau nespekuliuodami žmonių nežinojimu. Pvz., Kazimira Prunskienė, kuriai drauge su buvusiais jos pavaduotojais A. Brazausku ir R. Ozolu 1991 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. I-933 Aukščiausioji Taryba panaikino jų kaip AT deputatų apribojimus jų darbo Vyriausybėje metu.

Kad bent suprastumėte, kas tą naktį nutiko paryčiais Vyriausybės rūmuose ir kuo tai susiję su įgaliojimų A. Saudargui suteikimu, teks paaiškinti bent tai, ką mūsų tarpusavio pokalbiuose patvirtino dauguma buvusių K. Prunskienės vadovautos Vyriausybės narių, tuo metu jau buvusių G. Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės nariais. Mes su G. Vagnoriumi tuo metu buvome Aukščiausioje Taryboje, o paryčiais į Vyriausybės pastatą, kuriame buvo susirinkę beveik visi Vyriausybės nariai, atvyko jau nebe vicepremjeras Algirdas Brazauskas ir nebe premjerė Kazimira Prunskienė. Ji, anot man ir Sausio 13-osios įvykius tyrusiai AT komisijai liudijusių Vyriausybės narių, Vyriausybės nariams paaiškino, kad ji žinanti tikrąją padėtį, žinanti, kad Aukščiausiajai Tarybai – jau viskas, ir kad daugiau kraujo praliejimo galima išvengti, jei Lietuvoje pavyktų išlaikyti kiek įmanoma tos pačios sudėties Vyriausybę, kuriai, supraskite, nebereikės paklusti Aukščiausiajai Tarybai (pastarosios tiesiog nebebus), na o ji pasiaukotų vadovauti tokiai Vyriausybei, jei ją, pvz., išrinktų Vyriausybės nariai. Visų be išimties ministrų, buvusių Vyriausybės rūmuose, garbei visi jie atsisakė tokio antikonstitucinio pasiūlymo, kurį vadinčiau išdavyste. K. Prunskienei ir A. Brazauskui teko išvykti it musę kandusiems.

Manau, vargu, ar kas nors galėjo tokį informacijos turėjimą ir pasiūlymą vertinti kitaip, kaip pasiūlymą tapti koloborantinės Vyriausybės nariais. M. Pustobajevo knygoje „Agresijos kronika“ patvirtinta, kad K. Prunskienės minėtas Vytautas Sakalauskas, skubiai iškviestas iš TSRS ambasados Mozambike į Maskvą ir atskraidintas šiems įvykiams į Vilnių, lėktuve jau buvo surikiavęs Vyriausybę. Ar ne todėl A. Saudargui norėta suteikti įgaliojimus formuoti Vyriausybę tuo atveju, jei Vyriausybė, o ne Aukščiausioji Taryba nebegalėtų veikti? Priminsiu, kad nuo sausio 8 d. Šiaurės miestelyje iš anksto paruoštų TSRS kariškių veiksmų detales jau koordinavo iš Maskvos atvykę generolai. Tuo pačiu noriu paneigti K. Prunskienės, 1989 m. vasarą tapusios paskutiniojo Lietuvos TSR Ministro Pirmininko Vytauto Sakalausko pavaduotoja, skleidžiamą netiesą, kad esą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ją nusiuntė dirbti į šias pareigas. Sąjūdis svarstė, tačiau nenutarė šios ponios siųsti šiam darbui. Pati apsisprendė tai padaryti.

Todėl manau, kad Sausio 13-osios byla dar tikrai pildytina neištirtomis aplinkybėmis.

Kovo 11-oji ir ypač Sausio 13-oji atvedė mus visus į apsisprendimą, kurioje barikados pusėje būti. Neužmirškime ir liudykime šias istorijos pamokas, nes tai yra tai, ko šiandien, kai Tautai vėl tikrai sunku, labai trūksta mūsų piliečiams. Jie turi teisę žinoti istorinę tiesą, nes melas ir spekuliavimas tiesa atėmė iš žmonių viltį ir pasitikėjimą valdžia. Toks kelias veda į neviltį ir abejingumą. Neleiskime dar kartą pasikartoti 1940-siems.

Valstybė, kurią jūs ir kiti, patys apsisprendę dėl Tėvynės, taikiu būdu, negalvodami apie pavojų savo gyvybei, gynėte, liko neretai labai nedėkinga jums, beveik visą šį 20-metį apie tai deramai negalvojusi. Bet gal ir patys esame dėl to kalti?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

4 komentarai

  1. Stebėtojas:

    Gerb. Z. Vaišvila, neklaidinkite skaitytojų: TSRS VRM (МВД СССР) J. Bartašiūno vardo specialiosios vidurinės mokyklos kursantai, būsimi pataisos darbų įstaigų operatyvininkai, NIEKADA nedėvėjo milicijos uniformų, nes jie priklausė VRM vidaus tarnybos kontingentui ir jų uniformos buvo kaip kariškių – žalsvos.

  2. Zigmas Vaišvila:

    Ačiū, “stebėtojui”. Pasitikslinsiu.
    Atkreipiu dėmesį, kad straipsniui – kalbai devyneri metai.

    Pagarbiai,
    Zigmas Vaišvila

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: