Vilniaus paveikslų galerijoje – Mato Romerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“ (1)

Edvardas Matas Romeris (Römeris) „Pavasaris Vilniuje“, paveikslo dalis. 1893 m. | A. Jankausko nuotr.

Edvardas Matas Romeris (Römeris) „Pavasaris Vilniuje“, paveikslo dalis. 1893 m. | A. Jankausko nuotr.

Sausio 9 d., ketvirtadienį, 17 val., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius), rengiamas kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“, kuriame bus pristatytas 1893 m. Vilniuje nutapytas ir prieš metus kolekcininko Andriaus Jankausko iš užsienio į Lietuvą sugrąžintas Edvardo Mato Romerio (Römerio) paveikslas „Pavasaris Vilniuje“, vaizduojantis Romerių namą Vilniuje, Bokšto gatvėje.

Vakare dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, paveikslo savininkas kolekcininkas Andrius Jankauskas, menotyrininkės – habil. dr. Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas) ir dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikai – prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Žygintas Bučys (Lietuvos nacionalinis muziejus).

Kūrinio autorius Edvardas Matas Romeris (1848–1900) buvo vienas talentingiausių dailininkų Romerių dinastijos atstovų. Gimęs Vologdoje (Rusija), kur buvo ištremtas jo tėvas, 1852 m. būsimasis dailininkas su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, Romerių name Bokšto gatvėje. Pirmąsias dailės žinias jis gavo iš tėvo Edvardo Jono Romerio, dailę studijavusio Vilniaus univeritete pas Joną Rustemą, ir vilniečių dailininkų – Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867–1868 m. dailės studijas E. M. Romeris tęsė Dresdeno dailės akademijoje, o 1869–1874 m. – Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą. Po studijų užsienyje apie 1877 m. sugrįžęs į Lietuvą, dailininkas apsigyveno Vilniuje, iš tėvo paveldėtame name Bokšto gatvėje, vasaras leisdavo Antanašės dvare arba žmonos Juzefos Čachovskytės Lunos dvarelyje Gardino apskrityje. Jame, sunkiai sirgdamas, praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus.

M. Romerio kūrybiniam braižui didžiausios įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla. Jo talentas ryškiausiai atsiskleidė buitinio žanro paveiksluose su arkliais ir peizažuose. Dailininko darbai buvo eksponuojami dailės parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Miunchene, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, visur sulaukdavo palankių įvertinimų ir apdovanojimų („Mano namas“ 1892 m. Miuncheno dailės parodoje gavo specialųjį prizą, o tą patį namą vaizduojanti drobė „Pūga“ 1893 m. Lvovo dailės parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu).

Deja, iki mūsų dienų E. M. Romerio darbų išliko nedaug, todėl kiekvienas dailininko kūrybos panoramą papildantis ir į Lietuvos dailės kontekstą įvedamas kūrinys yra itin vertingas. Tuo labiau toks kūrinys kaip „Pavasaris Vilniuje“, kurį tiek dėl atlikimo kokybės, tiek dėl istorinės ir ikonografinės vertės drąsiai galima priskirti prie svarbiausių išlikusių E. M. Romerio darbų.

Edvardas Matas Romeris (Römeris) | geni.com nuotr.

Edvardas Matas Romeris (Römeris) | geni.com nuotr.

Paveikslas vaizduoja Romerių namo kiemą ir šoninius korpusus ankstyvą 1893 m. pavasarį. Tolimesniame paveikslo plane matyti Romerių posesiją nuo gatvės skirianti mūro siena ir pro vartus atsiverianti Savičiaus gatvės perspektyva. Namo fasadai užlieti jau kiek vakarėjančios saulės – meistriškai perteikta šviesa ir nuo tuopų ant pastatų sienų bei grindinio krentantys ilgi mirgantys šešėliai, kurie drobei suteikia gyvumo ir kuria šviesą, giedrą nuotaiką.

Žvelgiant į kūrinį nejučia prisimenami Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose (1823) apie šį namą, tuomet priklaususį E. M. Romerio seneliui, Vilniaus bajorų maršalkai Mykolui Juozapui Romeriui, užrašytus žodžius: „Maršalkos Mykolo Romerio namuose jungėsi dvi stichijos – saloninė ir universitetinė, bet pats pastatas priminė kaimo namą. Jis stovėjo toli nuo pagrindinių gatvių, erdvaus kiemo gilumoje, su sodu, besileidžiančiu Vilnelės link. <…> Vos įėjęs į kiemą pajusdavai, kad čia gyvena šeima. Tik įėjęs pro vartus, žiemą svečias pamatydavo sniego įtvirtinimus ir apkasus, kuriuose grumdavosi studentai, vasarą – žaidžiant futbolą, gaudynes, žodžiu, kieme visada būdavo linksma ir triukšminga.“

Mykolas Juozapas Romeris savo name buvo išnuomavęs patalpas masonams. Jose įrengtoje salėje nuo 1816 m. iki pat ložių uždarymo 1821 m. rinkosi visų Vilniaus masonų ložių nariai. Romerių namas, su kuriuo, pasak Helenos Romer-Ochenkovskos, „visas bajoriškas Vilniaus ir provincijos pasaulis buvo susijęs giminystės ar kitokiais ryšiais“, išliko svarbus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo židinys ir šią giminės valdą perėmus E. M Romerio tėvui, dailininkų Romerių dinastijos pradininkui Edvardui Jonui Romeriui. 1850 m. sudarius sutartį su K. Rusecku, Romerių namo kieme iškilo tapybos dirbtuvė – pirmoji Vilniuje, pastatyta specialiai tam tikslui. Maždaug nuo 1856 m. porą metų Romerių name veikė vadinamoji „tapybos akademija“ – dailės dirbtuvės, kuriose bendram darbui rinkdavosi dailininkai – Alfredas Romeris, Antanas Zaleskis, Jonas Zenkevičius, Konstantinas Brochockis ir kt. Kurį laiką (po 1852) čia dirbtuvę buvo įsirengęs ir dailininkas Adomas Šemešys. 1856–1859 m. Romerių name gyveno ir dirbtuvę turėjo vienas pirmųjų Vilniuje dirbusių fotografų – vokietis Otas Nausčaferis (Otto Neuschafferis).

Iki 2020 m. gegužės 31 d. Romerių namą Vilniuje vaizduojantis Edvardo Mato Romerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XXVI salėje greta kitų šio dailininko kūrinių.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: