Su glaukoma kovojanti moteris: „Yra kita kryptis, regėjimas gali gerėti“ (0)

Elmyra Vaidakavičienė | sveikuoliai.lt nuotr.

Elmyra Vaidakavičienė | sveikuoliai.lt nuotr.

Elmyra Vaidakavičienė dalyvavo 2019 m. vasarą Lietuvos sveikuolių sąjungos rengiamoje regėjimo gerinimo stovykloje „Šalin akinius!“. Moteris sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Diagnozė – glaukoma

Prieš keturis metus man diagnozavo glaukomą. Dėl tam tikrų priežasčių atrofuojasi regos nervas ir iš matymo lauko iškrenta vaizdo gabaliukai. Tarsi kokiame sugedusiame monitoriuje dingsta pikseliai. Buityje tai atrodo taip: žiūri į stalą, matai lėkštę, šakutę, peilį, bet nematai puodelio, kuris stovi šalia – tarsi jis neegzistuoja. Taigi, medikų teigimu, akies nervas atrofuojasi negrįžtamai. Liga yra gydoma (užkertama) vaistais, operacijomis, bet glaukoma dažniausiai progresuoja ir baigiasi visišku arba daliniu apakimu.

Operacija laikinai sustabdė ligos progresavimą

Tris metus pagal nurodymus lašinau į akis atominius vaistus. Jie su akim darė ką tik nori: jos buvo raudonos, pastoviai ašarojo, vokai šerpetojo, dygo skaudūs miežiai ir netgi nenormaliai augo ir tankėjo blakstienos (vienintelis teigiamas dalykas, bet kas iš tų blakstienų, kai pačios akies nėra), bet… negydė ligos. O ji progresavo. Aklųjų kvadračiukų vis daugėjo. Tada buvo atlikta sėkminga operacija, po kurios tų nuodingų vaistų nebereikia. Akli kvadračiukai nedidėja. Aš vėl laiminga! Laiminga tiek, kiek gali būti laiminga, kai žinai, kad tai laikina. Bet kada gali būti vėl pradedamas vaistų kursas iš naujo… Mane įrašė į įskaitą stebėjimui. Po kelių metų vėl reikės operacijos. Gulėjau palatoje su moterimis ir močiutėmis, kurioms tokios operacijos atliktos po 10-15 kartų. Ir vis blogyn, blogyn… Tiek neįtikėtinų likimų ir išgyvenimų išgirdau, tiesiog subrendau toje ligoninėje.

Akiniai nuo mažens

Akinius nešioju nuo antros klasės. Iš pradžių nematai, kas parašyta ant lentos. Tave persodina į pirmą suolą. Po to nuveda pas akių gydytoją ir uždeda akinius. Pirma silpnesnius. Pripranti. Vėl nebematai. Akinius pastiprina. Dar. Ir dar. Ir dar. Taip aštuoniolikos metų turi -8 dioptrijų akinius, kas reiškia, kad be akinių negali žengti nė žingsnio. Plonėja tinklainė, vėliau išsivysto glaukoma…

Atsisakyti akinių atrodė neįmanoma

Jūs turbūt esate girdėję apie akinių atsisakymo grupes? Pamenu, bendradarbė pasakojo, kad ji girdėjo, kad kažkas pasakojo, kad kažkas matė, kaip jie ten išmeta akinius, sutraiško juos koja ir šaukia: „Man nereikia akinių!“. Atsimenu, juokėmės. Sektantai. Seniai juokėmės. Dar net „koučerių“ (gyvenimo būdo mokytojų) era nebuvo prasidėjusi. O paskui, jau daug vėliau, kai „koučerių“ knibždėte knibždėjo aplinkui ir alternatyvos nebe taip gąsdino, kita bendradarbė, tokia laisvai mąstanti, papasakojo man apie Beitso metodą, davė Meiros Šnaider (Meir Schneider) knygą su akių pratimais ir patarė kuo mažiau nešioti akinius. Na, žinote, tie pratimai. Na ką ten su jais. Nepridarysi tu jų. Na, pabandžiau. Na, dar pradėjau begiodama akinius nusiimti, smagu aišku. Einam su vyru pasivaikščiot. Aš be akinių. Sakau, kas ten eina, žmogus su šuniu? Juokiasi. Sako, na šiaip tai su mergina. Taip, natūralūs būdai, aišku, gerai. Bet gal kada nors. Kai laiko bus. Pradėsiu valgyti salotas, kai vėžiu susirgsiu. Nuvažiuosiu į regėjimo gerinimo stovyklą, kai apaksiu. Arba yra dar vienas 100% variantas – prastėja vaiko regėjimas…

Prastėjantis vaiko regėjimas atvežė į stovyklą

Viskas. Kraunam daiktus, pinigai iš kojinių. Labas, regėjimo gerinimo stovykla „Šalin akinius“. Tai įvyko šią vasara. Nelabai norėjau važiuoti. tik dėl vaiko. Mano akys buvo pusėtinos būklės. Ir šiaip. Kalnai darbų. Daugybė įvairių kliūčių. Džiaugtis niekuo nesinori, ką jau ten stovykla…

Šią vasarą mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Kai grįžau iš stovyklos, kur susipažinau su žmonėmis, su kuriais mes visą savaitę buvome be akinių, o po to pamačiau jų „Facebook“ akiniuotas nuotraukas, supratau, kad tai visai kiti žmonės. Taigi, ir aš su akiniais – ne ta, kuria norėčiau būti.

6 valandą ryto jaunuoliai su garsiai grojančia kolonėle ant ratukų beldžia į kambarį ir energingai kviečia į mankštą. Ant ežero kranto, rasotos žolės, lyja ar ne, muzika groja, o treneris blyksi savo raumenimis ir neišpasakyta, nenormalia, visiškai beprotiška energija užkrečia ir išjudina taip, kad… Niekaip. Jokiais būdais. Visiškai. Nėra šalta po to įšokti į šaltą ežero vandenį. Kur depresija? Kokia čia gali būti depresija, kai pasveikini saulę (arba lietų) ir gauni apie 40-50 apsikabinimų iš pat ryto? Girdėjau, kad gyvybei palaikyti reikia kiek? 8 per dieną? Po to meditacija, po to joga, batutas (!), salsa, tarantela ir čača…

Ajurvedinė virtuvė, ate kepsniai ir kitos mėsos, nepasiilgsiu jūsų! Vėl meditacija, vėl maudynės ežere, įdomios paskaitos ir, aišku, akių praktikos. Ne tokios, kur anuomet bandžiau pati. Išgrynintos, susistemintos, veiksmingos. Tokios veiksmingos, kad prieš praktiką nematai priešais sėdinčių vaikų veidų, o po pusvalandžio atsimerki ir… Dieve! Matai veidus. Supraskit, veidus. Galiausiai ateina laikas pietų miegui kartu su gongų meditacija.

Regėjimas nesustoja gerėti

Visa veikla stovykloje vadinasi atsipalaidavimas. Regėjimas nesustoja gerėti, o kai grįžti namo, pastebi, kad procesas nesustoja ir toliau. Ir štai gi vietoj -8 dioptrijų, jau turi -6 ir išmeti senus akinius! O paskui, skaitydamas knygą, pastebi, kad glaukomos aklųjų kvadračiukų krašteliai… jie švelnėja… tarsi tirptų…

Depresijos priežastis – blogos prognozės

Minėjau savo įvairių priežasčių depresiją… Vienos tokios priežasties kilmė – gydytojų prognozės: „blogės“, „reikia stiprinti akinius“, „reikia operuoti“, „neatstatoma, galim tik lėtint“, močiučių pavyzdžiai… Pasirodo taip nėra, yra kita kryptis. Yra. Kita. Kryptis. Gerės. Įmanoma. Matysiu. Gyvenimas tęsiasi. Ir tai yra gerasis užburtas ratas. Nes nuo šių minčių gerėja dar labiau. Ir labiau. Ir labiau. Ir labiau. Dabar begiodama paupiu matau žmones, šunis, matau snukius ir veidus, kasdien pastebiu kažką naują, ko nemačiau ir visa tai BE AKINIŲ. O dar, po velnių, nuo mėsos nevalgymo ir nuo sporto jaučiuosi tokia greitauodegė, kaip kokia Pepė Ilgakojinė.

Kažkada šventai tikėjau, kad tikrai kažkur giminėje, turėjo būti toks paslaptingas giminaitis, iš kurio aš paveldėjau tą trumparegystę. Bet jo nebuvo. Tai nepaveldima. Ir tai nėra mano likimas.

Laukia tyrimai

Mano akys šiuo metu laikosi puikiai, vis gerėja trumparegystės reikalai. Nematuoju tų dioptriju, bet jausmas kasdien vis tas pats – vau šito dar nemačiau! Namie visai nebenešioju akinių. O glaukoma – ši mėnesį darysiu akipločio tyrimą, tai pažiūresime.

Ačiū labai, galvoju apie jus ir jūsų komanda labai dažnai. Gera žinoti, kad esat. Ačiū, kad esat.

Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: