K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (IV) (2)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

I dalis čia
II dalis čia
III dalis čia

Ketvirtoji dalis: Intelektualiniai akibrokštai arba neigimo filosofija

„Dabartiniu dvasinės impotencijos laikotarpiu<…> garbinamas bet kokios rūšies blogis. <…> Jei ši mūsų būtis būtų galutinis pasaulio tikslas, jis būtų pats kvailiausias tikslas, kurį kas nors kada nors nubrėžė, nesvarbu ar mes patys, ar kas kitas.“ (Artūras Šopenhaueris;1788 – 1860 m.)

Ryžtingas neigimas. XIX a. socialiniai konfliktai (karai, masių sukilimai, maištai, revoliucijos,  kontrrevoliucijos), spartus luominės visuomenės irimas, gamtos mokslų pažanga, religijos traukimasis iš viešojo gyvenimo, naujų gyvenimo orientyrų ieškojimai, aštrūs pasaulėžiūrų susidūrimai, moralinis pakrikimas, radikalus realiojo gyvenimo atmetimas stipriai išbalansavo visą Europos kultūrą. Visuomenė buvo apimta nerimo ir baimės. Šveicarų istorikas J. Honegeris (Johann-J. Honegger; 1825-1896 m.) šiuos laikus taip nusakė: „Pagrindinę mūsų amžiaus kryptį sudaro ryžtingas neigimas. Mūsų kūrybinė dvasia daugiausia skirta kritikai. Teorijoje Iš antrosios praėjusio šimtmečio pusės mes paveldėjome neigimą, o praktikoje – perversmus.“ Bet tai nebuvo paprastas neigimas, o vertybių apvertimas. Atsispirdamas nuo šio istoriko samprotavimų poetas A. Blokas epochą pavadino „humanizmo žlugimu“: „Svarbiausias faktas, kurio negalima neigti: judėjimas, kuris vyksta dabartiniu metu pasaulyje, negali būti išmatuotas jokiais humaniškais matais, išaiškintas jokiais civilizuotais būdais. Visais pastaraisiais metais civilizacija darė beviltiškus bandymus prisitaikyti prie judėjimo; pats įtaigiausias pavyzdys – prisitaikymas prie šlykščiausio ir grandioziškiausio iš karų, kokių pasaulis iki šiol nematė.“ Įsiviešpatavo stipriojo teisė ir kova už būvį. Ji buvo taikoma kaip individui, taip ir atskiroms socialinėms grupėms. Tame tarpe ir rengtoms masėms. Tais fizinių galių pagrindais buvo grindžiama aibė pasaulio pertvarkymo projektų, utopijų ir teorijų.

Filosofijos krizė. Filosofija nebuvo išimtis. Su I. Kantu ir G. Hėgeliu baigėsi klasikinė filosofija. Jos krizė pasireiškė keliais esminiais pokyčiais. Pirma, ji ėmė skaidytis į atskiras šakas: būties filosofiją, pažinimo filosofiją, mokslo filosofiją, meno filosofiją, kalbos filosofiją, socialinę filosofiją, kultūros filosofiją, gyvenimo filosofiją ir t. t. Antra, nuo objektyvaus (moksliško, teorinio, nešališko) pasaulio apmąstymo buvo pereita prie subjektyvaus, poetizuoto, individualia gyvenimo patirtimi pagrįsto, į asmenybės vidų orientuoto pasaulio ir jo atitinkamų būsenų (pojūčių, jausenų, įspūdžių, įsitikinimų, tikėjimų, valios aktų ir pan.) aprašymo. Trečia, filosofai apleido savo akademinius namus; jie ėmė kalbėti poetine (literatūrine) kalba, kultivuoti žanrus, egzistuojančius tarp filosofijos ir meno (eseistiką, dialogus, dienoraščius ir pan.), savo mintis grįsti meno kūrybos pavyzdžiais, aptarinėti meno (poezijos, muzikos, teatro ir pan.) kūrinius, operuoti meno terminais, rašyti meno veikalus. Ketvirta, palaipsniui buvo ištrinami skirtumai tarp filosofijos ir meno. O prie meno artėjanti filosofija neteko akademinio išskirtinumo, pasireiškiančio mąstymo griežtumu, nuoseklumu, išsamumu ir sistemingumu. Ji darėsi vis poetiškesnė, jausmingesnė, įtaigesnė, populiaresnė ir masiškesnė. Prie šių permainų įsitvirtinimo daugiausia prisidėjo A. Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer;) pesimizmas, S. Kjerkegoro (Søren A. Kierkegaard;1813 – 1855) egzistencijos filosofija, J. K. Rozenkranko (Johann Karl F. Rosenkranz; 1805 – 1879) bjaurumo estetika ir F. Nyčės ‎(Friedrich W. Nietzsche;1844 – 1900) nihilizmas.

Pesimizmas. Populiariose kalbose dažnai sakoma: pesimistas – tai gerai informuotas optimistas. Čia yra tiesos, bet ne tiek, kiek tais žodžiais paprastai norima pasakyti. Daugiausia susiduriame su buitiniu pesimizmu, kylančiu iš atsitiktinių nuotaikų, nesėkmių ir nusivylimų. Visai kitas dalykas – teorinis pesimizmas. Jam reikalingas ne tik informuotumas, bet ir deramas mąstymo gilumas, pagrįstumas, nuoseklumas bei išsamumas. A. Šopenhaueris neabejotinai žymiausias iš naujųjų laikų pesimistų. Jis buvo gerai susipažinęs ne tik su Vakarų filosofija (ypač su Antika ir I. Kantu), klasikine literatūra (ypač su J. V. Gėte ir romantizmu) bei Rytų (ypač Vedų ir Upanišadų) mitologiniais tekstais. Jis metė iššūkį visoms rutininio optimizmo formoms: „Beje, čia negaliu susilaikyti nepasakęs, kad optimizmas, jei tik jis nėra beprasmiški plepalai tokių žmonių, už kurių lėkštų kaktų nesama nieko, yra ne tik absurdiška, bet iš teisybės ir niekšiška mąstysena, žiaurus pasityčiojimas iš nenusakomų žmonijos kančių.“ Ši patetika atrodo perdėta, ypač kai jis pats skelbia kančios filosofiją ir iš jos kylantį pesimizmą. Į pesimizmą jį atvedė ne tik budistinė religija, bet ir romantinis nusivylimas racionalistiniu (moksliniu) pasaulio ir jo būties aiškinimo būdu bei žmonių daugumos hedonizmu. Ypač stipriai motyvuota ir iki šiol savo reikšmingumo nepraradusi hedonizmo kritika. Labiau tikėjimo reikalauja kančių teorija. Kančią jis siejo su mūsų valios siekimu palaikyti savo gyvybę (gyvenimą). Kad gyvybė galėtų išlikti, būtini pojūčiai. O kur yra pojūčiai – ten ir kančios. Pojūčiai sukelia gyvybės palaikymui reikalingus norus ir troškimus. Kadangi žmogaus norai visada susiduria su įvairiomis kliūtimis, jo gyvenimas yra neįmanomas be sunkumų, nesėkmių, nemalonumų ir panašių dalykų.

Gyvenimas – kančia. Tik įveikdamas gyvenimo sunkumus, žmogus patiria malonumus ir džiaugsmus. Kuo didesni sunkumai, tuo didesnis džiaugsmas lydi jų įveikimą. Bet visi pasiekti malonumai greitai užgęsta. O jeigu jie užsitęsia, neišvengiamai prasideda nuobodulys. Taigi visas žmogaus gyvenimas svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – stokojimo ir nuobodulio. Ir abiem atvejais jis kenčia. Pirmuoju atveju jis kenčia dėl to, kad nepaliaujamai ko nors stinga, ir jis nori vis daugiau, o antruoju – kad apskritai nežino, ką su savo egzistavimu ir jo tuščiu laiku daryti. Stygius paprastai yra neturtingųjų rykštė, o nuobodulys – turtingųjų. Dalį žmonių nuobodulys sugrąžina atgal prie rimtų, bet varginančių darbų. Jau vien tikėdamasis juos įveikti, žmogus patiria džiaugsmą. O jei to pasiekti nepavyksta, jis vėl kenčia. Žmonių dauguma linkusi mestis į pramogas. Bet kuo labiau į jas panyrama, tuo dažniau pajuntama beprasmybės, nusivylimo kančia. Norėti gyvenimo be kančių – absurdas. Priešingai daugumos žmonių nuomonei, laimė esanti tik trumpalaikis kokių nors troškimų patenkinimo etapas. „Todėl patenkinimas, arba laimė, – sako Šopenhaueris, – niekada negali būti kas nors kita, kaip išsivadavimas nuo kančios, nuo reikmės, juk pastaroji apima ne tik realią, akivaizdžią kančią, tačiau ir bet kokį troškimą, kurio primygtinumas drumsčia mūsų ramybę; jis apima net mirtiną nuobodulį, gyvenimą mums paverčiantį sunkia našta.“ Pati savaime laimė esanti tik negatyvi. Ji neturinti pozityvaus turinio. Pozityvūs yra tik kokių nors gyvenimo trūkumų bei nepatenkintų norų sukeliami sunkumai. Kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija esanti kančių istorija, o gyvenimas, kaip visuma, – tragedija. Sakydamas, kad gyvenimas yra kančia, jis remiasi ne tik budistų, kinikų, bet ir ankstyvųjų krikščionių įsitikinimais. Kad nereikėtų nusivilta kančiomis, išmintingiausia būtų neigti patį gyvenimą, o tai reikštų, kad nereikėtų nieko siekti aistringai, neverkšlenti dėl nesėkmių, nedėti didelių vilčių nei į daiktus, nei į savo būsenas.

Kvailių lygybė. Tokių išvadų niekada nesuprato ir nesuprasianti žmonių dauguma, nes absoliučią žmonių daugumą sudarą kvailiai. Nors gamta tarp žmonių nustačiusi didelius dorovės ir intelekto skirtumus, tačiau visuomenė juos visus sulyginusi. Atsiradusi bendra tvarka, patogi tik primityviai daugumai. Todėl čia viršų paimančios menkystos, o „didelės dvasios žmonės“ išstumiami iš visuomenės. Teisingiau sakant, jie priversti bėgti iš visuomenės. „Vadinamoji geroji visuomenė pasirengusi pripažinti visokius pranašumus, bet tik ne protinius<…>. Jinai netgi įpareigoja mus rodyti begalinę kantrybę visokiai kvailystei, neišmanymui, suktybei, bukumui; asmeniški sugebėjimai, priešingai, turi maldauti atleidimo arba slėptis krūmuose, nes protinis pranašumas įžeidžia vien savo buvimu – valios įsikišimo čia visai nereikia. <…> Išmintingoms kalboms ir idėjoms reikia išmintingos visuomenės, o paprastoje jos tiesiog nepakenčiamos; norint tokiai visuomenei įtikti, reikia būti banaliam ir bukapročiui. Kad susilygintum su kitais, turi prievartauti, neigti save, atsižadėti trijų ketvirčių savojo Aš.“ Prie „didelės dvasios žmonių“ priskiriami išminčiai, genijai ir asketai. Šių skirtingų tipų žmonių vertinimui negali būti taikomi nei vienodi kriterijai, nei vienodi reikalavimai. Išmintingas žmogus turįs tik vieną išeitį iš šios situacijos. Tai atsiskyrimas nuo daugumos, išėjimas iš jos, kitaip sakant, vienatvė. Vienatvė – ne vienišumas, o turtingos dvasios žmogaus laisvė. Daugumos vidutinybė čia laisvės neras. Vienatvė jam bus tik nepakeliamas nuobodulys. Šitaip mąstė radikalus individualistas, sąmoningai apsisprendęs vienišius, nuoseklus antihedonistas ir elitaristas A. Šopenhaueris. Žinoma, čia pagrįstai keliamas klausimas, kaip demokratijos sąlygomis valstybei panaudoti intelektualinius pranašumus. Bet tai, ką jis siūlo, nėra sprendimas. Išmintingų ir kvailių priešpriešos akcentavimu kalba tik jo elitarizmas ir pesimizmas, kurį jis apibendrina iškalbinga Voltero citata: „Pasaulį paliksim lygiai tokį pat kvailą ir bjaurų, kokį radome į jį atėję“.

Gyvenimo iliuzijos. Žmonių gyvenimas neturįs nei kokio tikslo, nei prasmės. Jis savitikslis. Ir nesvarbu, kaip nusakoma jo beprasmybė: kaip nuobodulys, vedantis į pramogas arba savižudybę, ar kaip egzistencija (beprasmis gyvenimo vyksmas), būdinga žmonių daugumai. Abu šiuos atvejus galima atpažinti tame įprastame daugumos žmonių gyvenimo būde, prie kurio taikosi silpni, bevaliai, vergiški, savarankiškumo vienatvės stokojantys žmonės. Nors egzistencija yra beprasmybė, bet daugumos žmonių mąstyme ji esanti vertingesne už nebūtį. „Iš tokio žmogaus būties supratimo, – sakė jis, – išeina, kad mes gyvename dėl paties gyvenimo, o ne vien dėl to, kad bijome mirties; tai taip pat paaiškina, kodėl trokštame gyventi amžinai. Ar žmogaus gyvenimas atitinka tokią būties sampratą ir ar iš viso gali ją atitikti, mano filosofija, kaip žinia, atsako neigiamai.“ Kadangi kančių gyvenime nedaug būna tikro džiaugsmo, džiūgavimai visada būną paremti iliuzija, tarytum būtų surastas galutinis lūkesčių ir rūpesčių patenkinimas. O kai tuo patenkinimu nusiviliama, tenką užsimokėti skausmais, tolygiais buvusiam džiūgavimui. Panirę į malonumus, žmonės įpranta būti apgaudinėjami. Bet jeigu gyvenimas yra kančia, netenka vertės visos tokio tipo iliuzijos, kaip antai: laimingas gyvenimas, gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, mirtis, asmens nemirtingumas ir pan.

Tuštybių tuštybė. Aš netikiu Ž. P. Sartru, sakančiu kad savo mirtį supratęs jau tarp 9 – 10 metų. Nedaug ko vertas tas vaiko supratimas, kai jis dar nežino, kas apskritai yra gyvenimas. Kaip tada jam žinoti, kas yra jo pabaiga? Štai keli fragmentėliai iš Vidurinės Egipto karalystės (XXI – XVII a.) nusivylusiojo pasikalbėjimo su savo siela: „Matai, mano vardas nekenčiamas,/ Dvokiantis tarsi ančių gūžtynė/ Nendrynuose, pūvančioj pelkėj./ <…>Kam pasipasakot šiandien?/ Neliko teisybės,/ Veidmainiai pasaulį užvaldė./<…>Mirtis dabar man atrodo/ Vienintelis vaistas ligoniui,/ Iš kančių nelaisvės išgelbstintis.“ O čia biblinio Koheleto žodžiai: „Rūkų rūkas! Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? <…> Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui“ (Koh 1, 2; 2, 21). Lotyniškoje Vulgatoje vartojami žodžiai „vanitas vanitatum“, t. y. tuštybių tuštybė (kaip ir yra išvertęs J. Skvireckas). Dar kitokia Budos (prieš 2500 m.) aimana, įrašyta „Praėjusių gimimų istorijoje“: „Sudėvėtas šitas kūnas, ligų lizdas, dūlėjantis; ỹra šita pūvanti krūva, nes gyvenimo pabaiga mirtis“. Vienur čia daugiau nusivylimo, kitur – nusiskundimo, trečiur – pasibjaurėjimo. Bet visur ta pati akistata su savo gyvenimu, verčiančiu kelti jo vertės ir prasmės klausimą ir prasiveržianti nemirtingumo viltis. Šopenhauerio įsitikinimu, su tokiais tragiškais baigties akligatviais žmonės nesusidurtų, jeigu suprastų, kokių iliuzijų aukos jie yra. Jis stengiasi įtikinti, kad gimimas ir mirimas yra tik du to paties menkaverčio, beprasmio ir kančių pilno gyvenimo momentai. Gimimas yra kančių pradžia o mirimas – jų pabaiga. Taigi gyvenimas yra artimas nebūčiai iki gimimo praeityje ir nebūčiai po mirties ateityje.

Mirtis, kurios nėra. „Didžiosios daugumos žmonių gyvenimas yra tik nuolatinė kova už pačią egzistenciją, lydima įsitikinimo, kad galiausiai bus pralaimėta. O tai, kas jiems leidžia ištverti šią tokią varginančią kovą, yra ne tiek gyvenimo meilė, kiek mirties baimė. Bet mirtis neišvengiamai stovi už kulisų ir gali pasirodyti kiekvieną akimirką. <…>Tačiau kartu verta pasakyti, kad <…> gyvenimo kančios ir vargai nesunkiai gali taip išaugti, jog pati mirtis, kurios vengimas sudaro visą gyvenimą, tampa geidžiama ir žmogus savanoriškai skuba prie jos“. Žmonės veltui iešką gyvenimo prasmės ten, kur gyvenimas jau baigiasi, ypač tada, kai tas gyvenimas palaikomas laimės viltimis. Nors protingas žmogus žino, kad jis yra mirtingas, tačiau kaip ir kiekvienas gyvis jis elgiasi nerūpestingai tarytum jis gyventų amžinai. Jis net ginasi nuo minčių apie mirtį, kai jos jį aplanko. Jie nenori suprasti, kad mirtį užduoda jau pats gimimas. Su juo prasideda merdėjimas, arba laipsniškas ėjimas į mirtį. Jeigu apie tai galvotų, jų gyvenimas mažai tesiskirtų nuo pasmerktųjų mirčiai. Atsiduodami maloniems niekniekiams ir pramogoms, jie išmoksta gyventi lengvabūdiškai. Todėl beveik nepasitaiko žmonių, kurie įsisąmonintų savo mirties neišvengiamumą. Bet vos priartėja mirtis, jie priverčiami pakeisti savo įpročius – ir juos apima baimė. Įveikti tai baimei Šopenhaueris siūlo savo „tiesas“. Vadinasi, jeigu būsią iš anksto žinoma, kad individo gyvenimas yra laikina kančia, o gyvybė amžina (mirdamas individas susiliejąs su amžinai esančia būties visuma ir jos formomis), jie galėsią ramiai žiūrėti ir į mirtį. Taip pat kaip ir Epikūras gyvenimą jis tapatino su dabartimi. O dabartį – su pojūčiai. Kai turime pojūčius – mirties nėra, o kai ji ateina – mūsų nėra.

Gyvenimo vertė. A. Šopenhaueris, pasiremdamas „teistinės ir ateistinės religijos“ papročiu, į filosofijos, o kartu ir žmogaus gyvenimo centrą iškėlė gyvenimo vertės klausimą. To klausimo sprendimą jis susiejo su keleriopu realybės neigimu: 1) jo filosofija neigia tradicinę filosofiją, 2) šios filosofijos atskleista kančia neigia siekimą „kuo maloniau ir laimingiau nugyventi gyvenimą“, 3) mirties baimės sukeltą kančią neigia įvairūs nusiraminimo būdai: apmąstymas, kad mūsų galėjo iš viso nebūti, kad mirtis panaši į miegą, kad gyvenimas yra pojūčiai, kad mirtis grąžina mus į būseną, buvusią iki gimimo ir pan. 4) įsisąmoninta gyvenimo beprasmybė kaip betiksliškumas ir kentėjimų beprasmybė, 5) laisvą valią ir jos palaikomą egoistinio gyvenimo menkavertiškumą paneigia vienuoliškos askezės rezignacija ir šventumas. O su teoriniu kančios pažinimu ir asketiniu kančių užsikrovimu pasiekiamas gilus nusiraminimas, palaima ir dvasinė tyla. Tai bene vienintelės situacijos, kur užgimsta norus pažabojanti rezignacija, nirvana, arba šventumas ir ramybės bei saikingumo džiaugsmas. O tai, kas lieka po šių neigimų, esąs tik niekas.

Gyvenimas kaip meno kūrinys. Su Šopenhaueriu Kjerkegorą suartino nusivylmas tais laikais itin autoritetingos Hėgelio filosofijos racionalizmu ir objektyvizmu. Šopenhaueris jai prikišo vienpusišką objektyvios būties atskyrimą nuo mąstančio subjekto, o Kjerkegoras kritikavo Hėgelį, kad jis savo abstrakčiu mąstymu peršoko savo paties individualybę. Filosofija, užsiiminėdama grynu mąstymu, iš viso užmiršusi ne tik tai, kas yra pats mąstytojas, bet ir pačią tiesą, t. y. teisingą gyvenimą: žmogaus individualybę, jos gyvenimo vertę bei prasmę. Kjerkegorą labiausiai jaudino nuodėmingo gyvenimo būdo keitimas ir individo saviugda. O saviugda turinti įveikti dvi esmines egzistencijos stadijas: estetinę ir etinę. Estetinės egzistencija yra pirminė. Ji kyla iš kūniškų dabarties išgyvenimų: juslių, jausmų, įspūdžių, vaizdinių, potyrių ir pan. Jais remiasi ir menininkas. Etinė egzistencija pasiekiama tada, kai žmogus, galvodamas apie ateitį, sugeba imtis atsakomybės už praeitį. Kam rūpi pats aukščiausias, t. y. religinis, egzistencijos lygmuo, tenka kantriai praeiti abu šiuos egzistencijos tiltus. Tik tada, jo manymu, gali būti patiriamas amžinybės veikimas. Kjerkegoras nuo jaunystės jautęs ryšį su visomis šiomis egzistencijos stadijomis, o kartu ir nepakankamą savo individualybės brandumą. Jo požiūris į žmogaus kančių neišvengiamumą iš esmės skyrėsi nuo Šopenhauerio, kuriam kančia gyvenimą darė beprasmį ir bevertį. Kjerkegoro kančia išmokė užsidėti atsakomybės naštą ir ją kantriai nešti visą gyvenimą. Iš įtempto ieškojimo, kaip susidoroti su estetinės egzistencijos dominavimu gyvenime, išaugęs visas jo gyvenimo menas, arba gyvenimas kaip svarbiausias meno kūrinys.

Kaltės jausmas. S. Kjerkegoro mąstysenos radikalumas ir įtaigumas susijęs su ypatingai dramatiškais šeimos ir jo paties gyvenimo įvykiais. Jo tėvas, dar savo vaikystėje, neiškentęs avių piemens vargų, prakeikęs Dievą. Po to jo gyvenimas labai pasikeitęs. Jis tapęs turtingu pirkliu, sukūręs gerą šeimą, kurioje gimęs septynių gabių vaikų būrys. Šitą sėkmę tėvas priėmęs kaip Dievo atsiųstą perspėjimo ženklą, sukėlusį kaltės jausmą bei baimę visam gyvenimui. Šia kalte jis užkrėtęs ir visą savo šeimą. O Serenas jų tarpe išsiskyręs dar ir gilia melancholija, skatinusia domėtis romantine poezija ir kūryba. Kadangi 2 Sereno broliai ir 3 seserys mirė nesulaukę Kristaus amžiaus, nuo jaunystės jis skaičiavęs metus ir dienas, kiek dar jam likę laiko gyventi. Tuo jis aiškino ir savo didelį kūrybingumą. Visai ne atsitiktinai jis pasirinko teologiją. Jam kėlė nerimą, kad moralinio pakrikimo laikais net visai tikėjimą užmiršę danai apsimetinėjo krikščionimis. Teologija jam buvo reikalinga ne tik savo asmeninio gyvenimo keitimui, bet kartu ir nuo religijos nutolusių Danijos „krikščionių sukrikščioninimo“ misijai. Tiesioginis veikimas – mokymas, įtikinėjimas – čia buvęs neįmanomas. Todėl jis pasirinkęs rezignaciją, nusižeminimą, savęs išsižadėjimą, tarnavimą estetinei publikai. Iš esmės tai, ką Šopenhaueris vadino valios žmonėmis, Kjerkegoras laikė juslių žmonėmis, arba estetikais (αἴσθησις – pojūtis, jutimas, jausmas, įspūdis). Jo įsitikinimu, iš šalies žmogaus gyvenimo negalima nei atskleisti, nei pakeisti. Tą gali padaryti vien tik pats asmuo, pasirinkdamas savo sprendimus. O kad tinkamai pasirinktų, reikalingi atitinkami pavyzdžiai, kurių daugiausiai teikia menas.

Regimybės. Romantiškos natūros melancholikas Kjerkegoras gana anksti pajuto potraukį poetinei kūrybai, kuri atskleidė jo ryškius gabumus. Bet jai pasišvęsti jis neketino. Jam daug labiau rūpėjo tikėjimu grindžiama žmogaus būties tiesa. O ją jis siejo su visų apgaulės (kaukių), arba regimybių, formų įveikimu. Pati pirmoji iš jų – juslinė (estetinė). Pagal seną paprotį juslių duomenis Kjerkegoras laikė šešėliais, iliuzijomis, regimybėmis. Anot jo, „juslių apgaulė valdo pasaulį“. Taigi pirmasis uždavinys buvo įveikti juslinės egzistencijos apgaulę. O estetikai kuria ir palaiko dar ir kultūrinę apgaulės formų aplinką. Todėl antras uždavinys būtų įveikti estetikų diegiamą regimybę, kad visi danai yra krikščionys. (Kjerkegoras abu juos laiko vienu uždaviniu.) Kitą regimybės lygmenį jis matė mene, kurį vadino netiesiogine komunikacija „priimti kito iliuziją už tikrą pinigą“. Jis ypatingas tuo, kad jaudina kaip ir tikrovė, nors gerai žinoma, kad tai yra netiesa, o dažnai ir nesąmonė. Kitas regimybes (apgaules) Kjerkegoras kūrė pats. Tokią taktiką jis ironiškai vadino „netiesioginiu metodu“, „apėjimu iš nugaros“, „šnipinėjimu“ ir pan. Tai panašu į priešinę ugnį, kuria gesinimi miškų gaisrai. Savo patį didžiausią literatūros kūrinį „Arba – arba“ jis paskelbė ne savo vardu, o slapyvardžiu Victor Eremita. Po to slapyvardžiais jis dangstė ir nemažai kitų darbų. Vaizduodamas kraštutinius juslinių personažų santykius, jis mėgino papiktinti tam tikrą skaitytojų dalį, kad ji pati pajustų estetinės būklės nepakankamumą ir įsidėmėtų etinės bei religinės egzistencijos galimybę.

Publika. Kaip Šopenhaueris, taip ir Kjerkegoras gana kritiškai žvelgė į malonumų trokštančią visuomenę. Tik Šopenhaueris tokią visuomenę vadino tiesiog dauguma ir nuo jos jis visad skubėjo atsiriboti. O Kjerkegorui tai buvo „masė“ arba „publika“, su kuria jis kontaktavo ir kaip rašytojas, ir kaip estetinis poetas. Dėl to skyrėsi jų gyvenimo principai ir būdai. Šopenhaueris buvo vienišas neigėjas ir niurzglys, stebintis pasaulį iš intelektualinių aukštybių bokšto, o Kjerkegoras naudojosi savo „dvilypumu“, kad nutiestų tiltus tarp estetinio ir religinio žmogaus. Jis brendo kaip sąmojingas kompanijų žmogus, išlepintas tėvo rūpesčių ir aplinkinių dėmesio, bet gilumoje jautėsi vienišius, jaučiantis įdiegtą kaltę ir baimę dėl savo nepakankamai tvirto tikėjimo. Todėl jam rūpėjo saviugdą sujungti su publikos ugdymu, kad iškeltų ją virš juslinio (gyvuliško) lygmens. Publikoje buvo nemaža jo skaitytojų ir bičiulių. Pirmiausia tai buvę „visi dykaduoniai ir bedarbiai gatvėse ir skersgatviuose iki pat mokyklinio jaunimo ir batsiuvių pameistrių, daugybė legionų tos vienintelės mūsų laikais pagerbtos ir privilegijuotos klasės atstovų, tie, kurie yra niekas, jie tampa – en masse [mase]: viso miesto gyventojai, gildijos, korporacijos, verslininkai, aukšto rango asmenys, visi jie (maždaug taip, kaip miesčionys) paprastai traukia į Dyrenhaugeną [pasilinksminimų parką]“. Jų tarpe galėję būti net visai padorių ir mielų žmonių, bet tapdami publika, jie pasidarydavę visai „kitokiais žmonėmis“.

Postūmis. Daug priekaištų jis yra pareiškęs ir sostinėje išplitusiai pajuokų (ironijos) madai. Tos mados populiarumas grėsęs visišku padorumo suirimu. Kadangi tuo labiausiai užsiiminėję „kuo menkiau išsilavinę ir daugiau neišmanantys“ miestiečiai, jų juokai pasidarę vulgarūs ir amoralūs. Vulgariais pašaipūnais juos labiausiai ugdę laikraščiai: „…Apskritai spauda, kaip abstrakčios, beasmenės komunikacijos reiškėja, o ypač dienraščiai, grynai formaliai, neatsižvelgdami ar tai, ką sako, yra tiesa, siaubingai prisideda prie demoralizavimo, nes demoralizuoja visa, kas beasmeniška, kas kartu yra daugiau ar mažiau neatsakinga ir neatgailinga. Iš akių išleidžiama tai, kad anonimiškumas, aukščiausia abstrakcijos, beasmeniškumo, nenoro atgailauti, neatsakingumo išraiška, yra pagrindinis šiuolaikinės demoralizacijos šaltinis.“ Šie pastebėjimai atrodo nėra praradę svarbos ir šiandien. Bet mums svarbiausia yra tai, kad aptartų asmenybių intelektualiniai akibrokštai padarė ryškų postūmį į civilizacijos vertybių perkainavimą: kultūros posūkį į iracionalizmą (irrationalis – neprotingas, nesąmoningas), subjektyvizmą (subjectivus – asmeniškas, šališkas), radikalizmą, estetizmą, populizmą, voliuntarizmą (voluntas – valia, noras), nihilizmą (nihil – niekas), filosofijos persiorientavimą į individo gyvenimo būdą, jo būties netikrumą bei nepatikimumą.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: