T. Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui (132)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys – iš savo.

Galima be galo apgaudinėti save, kad gyvename teisinėje valstybėje, o mūsų „teisėsaugos“ institucijos saugo teisę ir teisingumą, todėl abejoti jų veiksmais – tiesiog nepadoru, ir taip gali elgtis nebent tik kokie nors marginalai. Policijos pareigūnai teisūs vien dėl to, kad jie – policijos pareigūnai…

„Man pagrindo nereikia. Aš esu policijos pareigūnė. Jūs esate viešoj vietoje, mosuojate Lietuvos trispalve,“ – taip į mokytojos Astros Genovaitės Astrauskaitės klausimą, kodėl turėtų prisistatinėti, atsakė policijos pareigūnė Karina Antipova prieš ją areštuodama.

Lietuvos policijai atstovaujančią „pareigūnę” visų pirma suerzino Lietuvos vėliava. Antra – ji pasijuto visagalė ir neprivalanti ką nors aiškinti piliečiams, prie kurių be jokio pagrindo kabinėjosi. Maža to, jau ne atskiro pareigūno, o Lietuvos policijos vardu paskelbtame pareiškime vėliau buvo paaiškinta, kad esą čia viskas gerai ir teisėta.

Pareigūnai, nekenčiantys valstybės, kuriai neva tarnauja, jos simbolikos, nėra jokia naujiena. Mes jau turėjome tokių 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse – tai garsusis Vilniaus OMON’as, kuriam atviros išdavystės ir perėjimo į okupantų pusę išvakarėse buvo patikėta nei daug nei mažai – Aukščiausiosios Tarybos pastato apsauga… Ir jie netgi vykdė šią funkciją, kai AT rūmus šturmavo jedinstvininkų minia. Tokie dalykai nenutinka atsitiktinai, todėl keista, kad niekam taip ir neiškilo klausimas, kokie asmenys (su vardais ir pavardėmis) buvo atsakingi už tokios užduoties paskyrimą būtent OMON’ui. Tikėtina, kad jie ar jų verti „įpėdiniai“ iki šiol tebedirba Lietuvos policijoje.

Kad Vilniaus OMON’o afera – tai ne praeityje likęs istorijos epizodas, liudija 2014 m. Ukrainos įvykiai. Ne paslaptis, kad tais metais kilęs nepaskelbtas Rusijos – Ukrainos karas atskleidė itin nemalonų faktą – visos Ukrainos jėgos struktūros – kariuomenė ir milicija – buvo kiaurai infiltruotos Rusijos agentų, kurie išmušus lemtingai valandai, visai kaip Vilniaus OMON’as 1991-aisiais, atvirai perėjo į okupanto pusę. Infiltracija buvo tokia gili, kad Rusijai buvo nemažas netikėtumas, kad ukrainiečiams apskritai pavyko suorganizuoti veiksmingą kariuomenę ir pasipriešinti invazijai. Iš esmės Ukrainą išgelbėjo tik greitai susiorganizavę savanoriški batalionai.

Tai, ką patyrėme savo kailiu, ir kuo ypač akivaizdžiai galėjome įsitikinti stebėdami Ukrainą, regis, visai nejaudina smulkiose intrigose paskendusios Lietuvos valdžios. Nes Vilniaus gatvėse pamačius pareigūnus, kurie nebesutvardo pykčio ir ima siautėti vien pamatę Lietuvos Respublikos vėliavą, turėtų suskambėti pavojaus varpai. Tik aklas gali neatpažinti čia šio ne kartą matyto scenarijaus.

Galbūt gali pasirodyti, kad paminėtas konfliktas tarp policijos pareigūnės Antipovos ir mokytojos Astrauskaitės sietinas tik su jau metus vykstančiu atminties karu dėl neva „prieštaringai“ vertinamų Lietuvos istorijos veikėjų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos. Kai kas šiame konflikte užima vienokią, kai kas – kitokią pozicią, o kiti gal mano, kad jiems tai – per sudėtinga ir neįdomu. Nors šio konflikto šaknys, manau, yra ten pat, kur ir Lietuvai priešiškų pareigūnų atsiradimo Lietuvos tarnyboje „paslaptis“, jį šiuo atveju palikime nuošalyje, nes jis tik nukreips dėmesį nuo to, kas akivaizdžiausia.

O akivaizdu štai kas. Jeigu policijos pareigūnai būtų tiesiog įsijautę į istorinės atminties kovas ar gavę atitinkamas instrukcijas iš aukštas pareigas užimančių šių kovų dalyvių, kaip „pamokyti“ tuos „škirpininkus“, jie galėjo rasti šimtą daugiau ar mažiau padoriai atrodančių priežasčių ir priekabių, leidžiančių ką nors iš jų suimti. Ir, protingai veikiant, nė viena iš šių priekabių nebūtų susijusi su „mojavimu Lietuvos trispalve“ naujai įvardytoje „Trispalvės alėjoje“, kas jau savaime yra simboliška ir ironiška.

Puolusi prie ją labiausiai suerzinusio objekto – Lietuvos Trispalvės – ir ją įvardijusi kaip pirminę nepasitenkinimo priežastį, policijos pareigūnė Karina Antipova tiesiog išsidavė, kas ji yra. Ji – ne akla „zadanijų“ vykdytoja, o puikiai žinanti, ką daro, ideologiškai parengta ir motyvuota. Be tokios motyvacijos neįmanomas toks spontaniškas neigiamų emocijų protrūkis, matant Lietuvos vėliava mojuojančią mokytoją.

Tai nėra eilinė policijos savivalės istorija. Tai – indikatorius. Ženklas, atskleidžiantis, kas dirba Lietuvos policijoje. Ir tai – ne ženklas apie pavienę Lietuvai priešišką pareigūnę, bet ir apie tuos aukštas pareigas užimančius asmenis, kurie ją priėmė į darbą, pasiuntė į Trispalvės – Kazio Škirpos alėją ir dabar aršiai dangsto ją po ne visai sėkmingai susiklosčiusios operacijos, kalbėdami Lietuvos policijos vardu.

Ar ir toliau ramiai ir tingiai lauksime tos valandos, kol, kaip ir 1991-aisiais Lietuvoje ir 2014-aisiais Ukrainoje, vėl nukris kaukės, ir aiškiai pasimatys, kas yra kas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: