O. Voverienė. Naujametinis žvilgsnis į ateitį (7)

Lietuvai – pasaulio lyderių sveikinimai | lrp.lt nuotr.

lrp.lt nuotr.

Aš visą laiką ieškojau savo gyvenimo prasmės tautinio gyvenimo gelmėse. Ir iki šiol man atrodo, kad tautinio, nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajėgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybė. Aš įsitikinęs, kad šiandien vėl visu aktualumu kyla būtinybė saugoti ir ginti tą vertybę; savo kalbą, etninius dalykus, be kurių mes beveidžiai ir niekam neįdomūs. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje.
Justinas Marcinkevičius.

Nuaidėjo, nubangavo, nuvilnijo tautinių Trispalvių ir valstybinių vėliavų šlamėjimu Lietuvos Respublikos šimtas pirmieji metai į istoriją… Kur tik lankiausi – ir Kaune,  ir Raseiniuose, Ir Veliuonoje, ir vėl Kaune, ir Vilniuje jie buvo lydimi ore tvyrančių laukimo nuotaikų – gal Godo, gal didesnio stabilumo valdžioje ir valstybėje, o gal vilties ir stabilumo, kad žmonės galėtų planuoti savo ateitį nors 20-čiai, nors 10-čiai, nors, pagaliau

5-riems metams. Tačiau  tautiečių gausa visuose renginiuose, tautinių drabužių ir eilėraščių, skirtų Lietuvai ir jos karžygiams gausa ir visų renginių, kuriuose man teko dalyvauti, pagrindinis leitmotyvas – pasidžiaugimas atgimstančia tautine dvasia ir viltimi, kad šiandien Lietuva jau kitokia, jau gerokai išsivadavusi iš pavergto proto vergijos ir atgimstančiu oraus savo šalies šeimininko, kuris jaučiasi atsakingas už savo Tautą ir savo Valstybę, jausmu. Dar niekada Lietuva nebuvo tokia graži, kokia tapo po 29-aisiais metai jos nepriklausomybės; puikuojasi miestų pastatai naujomis ryškiomis spalvomis, miesteliai ir kaimai mūrinėmis sodybomis, bažnyčių bokštai aukso švytėjimu, gražiausiais gėlynais miestų aikštėse ir prie tvarkingų sodybų, kaip niekada visame pasaulyje skambančiu Lietuvos vardu, lietuviškais tautiškais renginiais Indijoje, JAV, Anglijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, net Peterburge, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Sveikindama mus visus Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su atkurtos Lietuvos Respublikos šimtmečiu, sakė, kad „Mums labai pasisekė, kad tapome šios istorinės sukakties liudininkais ir kad pagrįstai galime didžiuotis ir savo Tėvyne, ir savo žmonėmis, kūrusiais tą valstybę.

Niekada manęs neapleidžia mintis, pasakyta mūsų istoriko Zenono Ivinskio prieš daugelį dešimtmečių: „Kas peržengė šimtmečio rubikoną, tas išlieka amžinai“. Duok Dieve, tokio likimo Lietuvai ir jos vaikams.

Palydėjus pirmąjį Lietuvos Respublikos valstybingumo šimtmetį natūraliai mintyse gimsta klausimas; o koks bus antrasis LR šimtmetis? Išlaikysime jį, ar prarasime? Kas laukia mūsų vaikų ir anūkų? Su kokiais iššūkiais dar teks susidurti ir mūsų kartai? Visokių spėjimų būta.

Dar 1937 metais Lietuvos diplomatas rašytojas ir poetas, rašęs prancūzų kalba, bet laikomas vienu žymiausiu Lietuvos kultūros elito atstovu, Oskaras Milašius savo vizijose – matė Lietuvą, išlikusia gyva po visų baisiausių jos politinių kataklizmų, genocido ir tremčių, ir tapsiančia naujaisiais „Šiaurės Atėnais“, klestinčios gerovės ir įdomios pasauliui savo savita kultūra šalimi. Malonus mąstytojo teigiamas žvilgsnis į jo tėvynę. Tačiau kitas išeivis iš Lietuvos, literatūros Nobelio premijos laureatas, rašytojas ir poetas Česlovas Milošas, jau pamatęs, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo, pradėjo savo kelią į ateitį kažkaip tai… kreivai ir šleivai… ėmė spėlioti, kad Lietuva „ištirps“ Vakarų Europos tautų katile. Man malonesnė pirmojo O. Milašiaus Lietuvos vizija.

1943 m. į Novosibirską evakuotas Volfas Mesingas, viena įdomiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus asmenybių, atspėdavo pasaulio artimesnę ir tolimesnę ateitį. Vienoje iš Novosibirsko koncertų salėje, pilnoje pilnutėlėje dar tebekariaujančių vyrų motinų, žmonų ir mylimųjų, atėjusių paklausyti jo pranašysčių, paklaustas, kada baigsis karas, pasakė gegužės 8 d. (tik metų nepasakė). Į antrą klausimą, kokia bus Europos ateitis atsakė: „Europą užplūs 900 milijonų arabų ir afrikiečių ir jie palaidos Europą iki XXI amžiaus vidurio“.

Volfas Mesingas gimė 1899 metais skurdžioje žydų šeimoje viename iš Lenkijos miestelių. Jau šešerių metų skaitė Torą, perskaitęs įsimindavo kelis puslapius. Baigęs mokslus buvo kviečiamas skaityti paskaitų istorijos, religijos ir geopolitikos klausimais. Hitleriui įsitvirtinus Vokietijos valdžioje vos neprarado gyvybės, kai vienoje iš savo paskaitų Berlyno teatro salėje, pilnoje nacių kariškių, paklaustas vieno iš jų, matyt, žinojusio apie jo ateities spėjimo talentą, kokia ateitis laukia Vokietijos artimiausiais dešimtmečiais, išpranašavo tikslią Antrojo pasaulinio karo pradžios datą… ir, matyt, nesuvokęs koks pavojus gresia jo gyvybei, savo pranašystę baigė tuo, kad Vokietijos nacistinio režimo laukia krachas. Tai jam buvo lemtinga. Teko bėgti. Ir Lenkijoje jam jau buvo pavojinga. Atbėgus į Rusiją, jis konsultavo net bolševikinės imperijos generalisimą patį Staliną. Tik jau buvo gudresnis… ne viską jam pasakydavo. O ką pasakė viskas išsipildė. Gaila, kad Sovietų sąjungoje visi jo užrašai ir jo atsiminimų knyga buvo labai griežtai įslaptinti. O mūsų laikais apie jį žino tik nedaugelis žmonių. Įdomu būtų paskaityti. Paskutiniajame dešimtmetyje Europos spaudoje jo pranašystės gana dažnai cituojamos. Ir ne veltui. Tai – juk svarbiausias ir baisiausias iššūkis Europai. Ir ne tik jai. Ypač, kai jau matome tuos milijonus arabų ir afrikiečių, jau besiveržiančius į Europą.

Įstoję į Europos Sąjungą mes tapo ES struktūrine dalimi. Ir mums tas pavojus gresia. Todėl turime įsiklausyti, ką apie ES ateitį mąsto, kalba ir galvoja, kaip tą negandą ruošiasi stabdyti politikai ir mokslininkai… Dar 2012 metais Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“ citavau Harvardo universiteto prof. istoriko Neilo Fergusono straipsnį apie Europos ateitį 2021 metais. Jo nuomone, dabartinė Europa iki 2021 metų pasikeis iš esmės; iš dabartinės globalistinės, valdomos ir reguliuojamos technokratų, ji taps postglobalistine. Tokia, apie kokią svajojo jos kūrėjai Šumanas, Adenaueris ir Šarlis de Golis (Gaulle). Tai bus tautinių valstybių sandrauga, kurioje daug dėmesio bus skiriama tautinių kultūrų savitumui išryškinti bei visoms humanitarinėms sritims. Visa humanitarika, įskaitant ir teisę, taps valstybių, įeinančių į Europos sąjungą, valdymo ir reguliavimo objektu. Europos Teisingumo teismas išliks, tik apsiribos geranoriško konsultanto ir patarėjo, bet ne diktatoriaus ES valstybėms, statusu. Prof. V. Landsbergis viename iš savo straipsnių irgi rašė, kad ateities Europa taps Tėvynių Europa, kurioje kiekviena tauta ir valstybė didžiuosis savo Tėvyne ir savo savita kultūra bei jos pasiekimais. (Voverienė Ona. Europos ateitis. Tyrimų duomenys ar politinės pranašystės // Tėviškės žiburiai – 2012, spal. 10, p. 5).

Kelio pradžia į tokią Europą N. Fergusonas laiko Suomiją, kurią jau valdo „tikri suomiai“. Politine ateities Europos sostine taps Viena. Išstojusi iš Europos Sąjungos Jungtinė Karalystė, pavargusi dvejus-trejus metus, suklestės, taps turizmo rojumi kiniečiams, taivaniečiams, indams ir kitiems turtingiems žmonėms iš visos Azijos šalių. Anglijos bankas (The Bank of England) – taps vienu stipriausiu visoje Europoje, bendradarbiaus su ES ir ypač su Baltijos šalimis dvišaliais susitarimais. 2018 m. bus lemtingi Vokietijai dėl tais metais ją ištiksiančios finansinės krizės. Vokietija ir visa ES, pagaliau supras, kad Viduržemio jūros pakrančių valstybės, demokratinėmis, kaip tikėjosi ES vadovai, dar daug dešimtmečių tokiomis netaps. Tik ES valstybėms bus tai gera istorijos pamoka, beje, kainavusi tūkstančius gyvybių.

Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija pereis į euro zoną, nors eiliniai tų šalių piliečiai džiaugsmo iš tos akcijos neturės. Tačiau tos šalys taps patikimiausiomis ES rėmėjomis. Į jų nuomonę bus įsiklausoma ir pritariama. Jos stiprės ir bus valdomos „tikrų lenkų“, „tikrų estų“, „tikrų latvių“ ir „tikrų lietuvių“. Taps tikromis tautinėmis valstybėmis. Jas visokeriopai rems ir pati ES, ir „Bank of England“, ir Šiaurės lyga, kuri iki prognozuojamo laikotarpio susikurs. Į ją įeis visos Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija, Danija ir Islandija) (Voverienė Ona Europos ateitis // Tėviškės žiburiai. – 2012, spalio 10, p. 5).

Įsijungęs į diskusiją apie Lietuvos ateitį Amerikos lietuvis pulkininkas Algirdas Kanauka padovanojo lietuvių tautai tokius savo pamąstymus: „Lietuvos valstybė negali turėt politinių aspiracijų geopolitikoje, pretenduoti į vadovaujantį vaidmenį Europoje. Lietuvos valstybei gali atnešti pripažinimą ir gerovę – ne dydis, o idėjos, jeigu jas deramai mokėsime pateikti pasauliui. Nieko nėra galingesnio pasaulyje, kaip idėja, kurią galime pateikti realybėje. Lietuviams itin svarbu išsaugoti savo etnines vertybes, nes jos keičiasi laike ir bendraujant su pasauliu. Negalima valgyti pyrago ir išlaikyti jį sveiką. Individai gali ir turi reikštis moksle, mene karinėje parengtyje. Tautos garbė yra jos nematerialus turtas. Lietuva visais atžvilgiais turi būti stipri valstybė, kad atlaikytų tarptautinį spaudimą. Lietuvai reikės didelės nacionalinės stiprybės, kad galėtų išlaikyti savo tautinius idealus ir vertybes. Ji turi būti stipri ne tik ekonomine ir gynybine prasme, bet ir sociokultūrine savitvarda.

Mūsų vertė Vakarams priklauso nuo to, kaip sklandžiai ir kuo galėsime prisidėti prie Vakarų-Rytų ryšių tobulinimo, o ne erzelio aplinkui. Gerai rengta ir pakankamai apginkluota kariuomenė – tai, metaforiškai tariant, tarsi spygliuota užtvara, saugant krašto neliečiamumą, valstybės suverenitetą ir jos piliečių teises nuo piktavališko išorinių jėgų smurto. JAV yra ta valstybė, kuriai kiekviena tauta jaučia sentimentų, netgi turi vienokį ar kitokį giminystės su ja ryšį ir tame slypi didžiulė moralinė jėga, kuria mums reikėtų pasinaudoti, palaikant glaudžius ryšius su lietuviška diaspora Amerikoje ir kitur. Lenkija ir Ukraina laikui bėgant gali pradėti kurti galingą ekonominį politinį kolosą, nukreiptą į Vidurio Aziją. Palaikydama ryšius su Azerbaidžanu, Turkmėnija, Uzbekija, Kazachija, per kurias pasiekiama Kinija. Tai jau – vieškelis. Ir Lietuvai reikėtų neprarasti progos juo pasinaudoti.

Lietuva galėtų tapti atspirties tašku ašyje Gudija-Lenkija-Čekija-Ukraina. Čia Lietuva gali daug padaryti. Lietuva, turėdama neužšąlantį Baltijos uostą taps didžiuliu natūraliu terminalu, kuris jūroje išsišakos į Skandinaviją ir – pro Skageraką ir Kategatą – į Vakarų Europą ir Ameriką. Tam reikia pradėti ruoštis jau dabar. Lietuvos uostas palengvins Frankfurto, Berlyno ir Kopenhagos uostų apkrovimą“

Ačiū, brangus tautieti, už Jūsų pamąstymus apie Lietuvos ateitį. Jeigu pavyktų juos realizuoti Lietuvos kultūroje ir ūkyje, tikriausiai Lietuva atsispirtų tai baisiai Volfo Mesingo pranašystei, išliktume ir išsaugotume savo valstybingumą – dar šimtą metų.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Vytautas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: