V. Vaitkevičius. Baltiškos svastikos savitumas (71)

Atkurto XIV a. - XV a. pradžios puodo iš Bajorų kaimo kapinyno (Elektrėnų sav.) dugno ženklas. Puodžius Dainius Strazdas. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Atkurto XIV a. – XV a. pradžios puodo iš Bajorų kaimo kapinyno (Elektrėnų sav.) dugno ženklas. Puodžius Dainius Strazdas. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Svastikos istorija sena ir sudėtinga, baltų kraštuose ji prasideda prieš beveik 2000 metų. Vienas seniausių svastikomis paženklintų radinių – Lankiškių kapinyno, esančio Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, urna. Pagal panašumą į Vielbarko kultūros, plačiai tyrinėtos Lenkijoje radinius, šis degintinis kapas datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais.

Apie III-IV a. svastikos buvo baltų genčių kiauraraščių krūtinės papuošalų – smeigtukų, prie jų nešiotų grandinėlių skirstiklių, taip pat segių puošybos elementas. Pasak doc. Audronės Bliujienės, buvo sekama pavyzdžiais iš Romos imperijos Noriko ir Ranonijos provincijų.

Mes atkreipkime dėmesį į pirmąjį savitą svastikos bruožą – baltai visuomet mėgo svastiką ant kiauraraščių ir dvipusių dirbinių, pvz., plokščių metalinių segių, vilnonių skarų. Tai reiškia, kad ženklas nebuvo „įkalintas“. Jį kryptelėjus, pasukus ar pavertus, visuomet buvo galima matyti svastiką besisukančią į kitą pusę.

Pagal: Tamulynas L. Radiniai iš Klaipėdos krašto „Prussia-Museum“ archeologinės kolekcijos fotografijose // Archaeologia Lituana, 2006, Nr. 7, p. 177)

Pagal: Tamulynas L. Radiniai iš Klaipėdos krašto „Prussia-Museum“ archeologinės kolekcijos fotografijose // Archaeologia Lituana, 2006, Nr. 7, p. 177)

Dvi priešingas – o ant kiauraraščių daiktų nepaprastu būdu sutampančias – svastikas siejame su Saulės keliu; mitiniame pasaulėvaizdyje Saulė po Kalėdų ir po Rasų atšokanti, t.y., keičianti judėjimo kryptį.

Antras savitas mūsų svastikos bruožas yra tai, kad susidūrus su krikščionybe, apie IX -XI a., ji tapo vienu iš ryškiausių baltų ir senovės lietuvių kultūros ženklų. Svastika, spėjama, galėjo reikšti ryšį su šventąja ugnimi, pabrėžti kitą – ne krikščionišką – tapatybę.

XIII-XIV a. radiniai iš Kernavės: vario lydinio apkalas, lokio nago amuletas ir emaliuotas vario lydinio kryželis (Atrastoji Kernavė. Kernavės archeologinės vietovės muziejaus katalogas. Sud. D. Baltramiejūnaitė, J. Poškienė, R. Vengalis ir G. Vėlius. Kernavė, 2017, p. 230)

Tokią prielaidą sustiprina Gedimino kalno aikštelės kultūriniame sluoksnyje (maždaug X-XI a. horizonte) rastas raginis kirvis, kuris yra valdovo ir diduomenės apeigų pėdsakas. Beje, šis kirvis turi svastikų porą vienoje plokštumoje ir priešinga kryptimi pasuktą trečią svastiką kitoje (ketvirtoji svastika buvo ties nuskeltąja kirvio dalimi).

Vilniaus Gedimino kalno aikštelėje rasto raginio kirvio piešinys (svastikos paryškintos šių eilučių autoriaus) (pagal: Vaitkevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius, 2010, p. 123, pav. 33)

Tuo pačiu metu svastika buvo ženklinamas puodų dugnas, tai dažnas tekstilės gaminių, pažįstamų iš Latvijos tyrėjų darbų, ženklas; pastarųjų metų radiniai iš Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rodo, kad svastikomis apie XIII-XIV a. buvo puošiami ir mediniai dirbiniai, tačiau dauguma jų žemėje dėl nepalankių sąlygų sunyko.

Lankiškių kapinyne (Varenavo r., Baltarusija) rasta urna paženklinta svastikomis. Be mastelio (Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastykowym w Naczy, pow. Lidzkiego gub. Wileńskiej // Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, 1907, t. 9, s. 137-142)

Lankiškių kapinyne (Varenavo r., Baltarusija) rasta urna paženklinta svastikomis. Be mastelio (Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastykowym w Naczy, pow. Lidzkiego gub. Wileńskiej // Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, 1907, t. 9, s. 137-142)

Daugelis skirtingų svastikų formų –  didžiausią įtaką tam daro žemiau pečių pasisukančios, užsilenkiančios, išsišakojančios rankos – yra trečias būdingas baltų svastikos bruožas. Jis dar gali būti suprantamas kaip skirtingai pavaizduoti Saulės spinduliai, galbūt šventosios ugnies liežuviai.

Stamerienos Annasmuižos kapinyne rastos XII a. skaros rekonstrukcija (dalis) (Baltų menas. Parodos katalogas. Sud. Adomas Butrimas. Vilnius, 2009, p. 295)

Stamerienos Annasmuižos kapinyne rastos XII a. skaros rekonstrukcija (dalis) (Baltų menas. Parodos katalogas. Sud. Adomas Butrimas. Vilnius, 2009, p. 295)

Baigiant svarbu pabrėžti, kad su tam tikrom išlygom visi trys baltų svastikos bruožai išliko: dvipusė svastika – ant vytinių juostų, išsiuvinėta ant drobinių rankšluosčių ar išmegzta; neprilygstamu lankstumu ir veržlumu pasižymi vašku išpieštos svastikos ant velykinių margučių, išsaugojusios ryšį su Saule ir šventąja ugnimi, o viena iš VIII-IX a. kuršių segių su svastika yra baltų religinės bendrijos Romuva ženklas.

Lietuvių margučių svastikos. XIX a. pab. – XX a. (pagal: Eimaitytė E. Svastika ir spiralė lietuviškų margučių raštuose // Liaudies kultūra, 1995, Nr. 2, p. 25)]

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Julius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: