A. Pasenau. Vieškelių vaikai (7)

Vieškelių vaikai | Asmeninė nuotr.

Vieškelių vaikai | Asmeninė nuotr.

„XXI amžiaus“ skaitytojams noriu papasakoti apie vieną mergaitę iš Rytprūsių, kurią po karo priglaudė, nuo bado ir mirties išgelbėjo Lietuvos žmonės. Jie, nors rizikavo patys, neatstūmė alkano vaiko. Lietuva nuo seno turi gilias krikščioniškas tradicijas ir visada (žinoma, išskyrus stribus ir komunistėlius, kurie persistengdavo prisitaikydami ir norėdami įtikti okupantams) ištiesdavo nors plutelę duonos ubagui.

Lizelotė Šulc (Liselote Schulz), anksčiau buvusi Birutė Žymančienė dabar gyvena Vokietijoje ir mudvi dažnai su ja pasikalbame. Ji buvo Vokiečių bendrijos „Edelweiss“ Klaipėdoje narė nuo įkūrimo 1991 metais. Tada mes bendriją įkūrėme Sąjūdžio būstinėje. Dabar po Lietuvą keliauja Genocido aukų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“. Ši paroda anksčiau eksponuota Vokietijoje, o paskutinį kartą rodyta Miunchene. Ten užsimenama ir apie Lizelotės istoriją. Pati Lizelotė nenorėjo, kad jos likimas būtų paviešintas, nes gėdijosi būti auka. Bet pagaliau aš ją prikalbinau išsamiau papasakoti savo gyvenimo istoriją. Ji sutiko apie tai kalbėti, nes pamatė, kad daugelis parodą aplankiusių žmonių su didele užuojauta ir supratingumu atsiliepė apie parodą ir ten pristatytus „vilko vaikų“ likimus.

Angelika Pasenau

Vieškelių vaikai

Keturi Lizelotės Šulc (Birutės Žymančienės) gyvenimo etapai

– Lizelote, aš tau atvežiau knygą iš Lietuvos, tu juk mėgsti skaityti!

– Taip, bet aš beveik nebematau… Nebegaliu skaityti, ašaros akis išėdė. Dabar liko tik prisiminimai. Sėdžiu sau prie lango, o prieš akis plaukia visas gyvenimas, lyg banguojanti marga juosta. Vieni įvykiai prisimena ryškesni, kiti – jau visai išblukę. Koks buvo tas mano gyvenimas? Papasakosiu nuo tos dienos, kai viskas sugriuvo, o aš stoviu griuvėsiuose. Kaip parodė laikas – ne tik mano gimtojo Kionigsbergo (Karaliaučiaus) miesto, bet ir viso mano gyvenimo griuvėsiuose. O juk aš dar nepradėjau gyventi. Mano gyvenimo aušra buvo kruvina ir baisi…

Ir toliau Lizelotė pasakojo:

Gimiau aš 1935 metais Kionigsberge, Ponartho kvartale, Medžiotojų gatvėje nr. 47. Ten buvo daug žalumos, žydėdavo obelys, vakarais ežerėlyje dainuodavo varlės, o vaikai žiemą čiužinėdavo. Aš tai ne, nes dar buvau per maža. Tėtis Valteris Šulcas (Walter Schulz) buvo geras, linksmas, bet 1939 metais, būdamas 24 metų, mirė nuo plaučių uždegimo. Man tada buvo tik 4 metukai. Mamai, matyt, sunku buvo su penkiais vaikais ir mes buvome išdalinti pagloboti giminėms. Aš gyvenau pas močiutę, seserį Hanelorę (g. 1936 m.) ir brolį Manfredą (g. 1937 m.) atidavė kitiems giminėms. Namuose liko tik mažieji Karlas Haincas (Karl-Heinz, g. 1938 m.) ir Irmgard (g. 1939 m.). Mama netrukus antrąkart ištekėjo. Taip mūsų šeimoje atsirado ponas Lindė – autošaltkalvis. Ramus buvo žmogus. 1941 metais gimė broliukas Peteris, o po metų – sesutė Ingrid. Tada buvome jau septyni vaikai. Karas buvo dar toli nuo mūsų, kažkur griaudėjo, bet vis tiek kažkas buvo kitaip ir nerimas kabėjo ore.

Vieną dieną patėvis parėjo uniformuotas. 1944 m. rugpjūčio 7 ar 8 dieną, prieš pat mokslo metus, į mano gyvenimą atėjo karas. Tą dieną visa mūsų šeimyna buvome pas tetą bunkeryje. Baisus griausmas, ūžesys, sprogimai, klyksmai. Tupėjome susitraukę. Kai išlindome, pamatėme, kad likome be nieko, pliki prie griuvėsių krūvos… Aplink dūmai, dejonės, degė gyvi žmonės…

Frontas vis artėjo, antskrydžiai dažnėjo, griausmai garsėjo, baimė didėjo. 1945 m. balandžio 8 d. visi sėdėjome Kionigsbergo įtvirtinimuose. Mūsų buvo dvylika žmonių: visa septynių vaikų šeima, mama, patėvis, senelė, pusseserė Brigita su mama. Saulei tekant pasirodė rusai. Visus išvarė laukan. Kareivius ir patėvį suėmė, civilius, išrikiuotus žąsele, pradėjo varinėti per miestą, per kraują ir lavonus. Lijo lietus ir atrodė, kad ir jis kruvinas. Slinkome pajuodusiomis nuo gaisrų gatvėmis.

Kionigsbergas | Archyvinė nuotr.

Kionigsbergas | Archyvinė nuotr.

Aplink pilna griuvėsių. Po kojomis žlegsėjo… Ne, ne vanduo. Man atrodė, kad aš brendu per kraujo upę. Kuo toliau ėjom, tuo labiau mūsų nešuliai lengvėjo, o ir žygiuotojų mažėjo… Išgirdavau tik šūvį… Viską atimdavo: maistą, daiktelius, mano auksinę grandinėlę su medalionu. Ne tiek tos grandinėlės, kiek tėvelio ir dėdės nuotraukų buvo labai gaila. Krikšto dovaną – auskarėlius – vos ne su ausimis nuplėšė. Plėšė ir griebė viską: laikrodžius, rūbus… Kuo toliau, tuo baisiau darėsi. „Marš, marš, vperiod!“, spyriai, smūgiai, negirdėti keiksmai. Dienomis varinėdavo, o naktimis prievartaudavo… Nevalgiusių ir negėrusių vaiduoklių kolona slinkdavo griuvėsiais. Žmonės klupdavo ir mirdavo. Sargyba mirusiuosius nuspirdavo į šoną. „Kartu su mumis gatvėmis vaikšto mirtis“, – sakydavo senelė. Ji nebėjo su mumis, nebepakėlė kankinimų, pažeminimų, prievartavimų ir nusižudė.

Lizelotės mama | Asmeninė nuotr.

Lizelotės mama | Asmeninė nuotr.

Vienas neįgalus vyras pabandė apginti savo žmoną nuo sužvėrėjusių rusų kareivių. Jį paprasčiausiai nušovė. Prievartaudavo vaikų akivaizdoje, ne tik suaugusias ar senesnes moteris ar merginas, bet ir vaikus. Ir karininkai, ir kareiviai dalinosi gyvą grobį – mažametes mergaites. Atėjo ir mano, dešimtmetės ir iš bado vos pastovinčios mergaičiukės eilė… Baisu… Tas žvėris nebuvo eilinis kareivis. Jis buvo su antpečiais, neeilinis… Štai taip baigėsi mano vaikystė. Ją nužudė, nukankino pamažu, ji mirė badu, prigėrė su šimtais lavonų Priegliuje, buvo nustumta nuo tilto girtų kareivių, nuspirta mirusi prie griuvėsių, sudeginta fosforo bombų… Ji mirė šimtus kartų, kasdien ir kasnakt… Aš pavydėjau mirusiems. Jiems nebeskaudėjo, kai juos spardydavo kareiviai ar pervažiuodavo tankai. Aš nebenorėjau gyventi. Ir mano mama, ir Hanelorė, ir mažiukai.

Baisu, kai motinos seka pasakas vaikui ne apie princesę ant žirnio, o apie mirtį kaip ramybės nešėją ir išvaduotoją nuo baisybių. Mes ją kvietėm, jos laukėm… Nuėjome prie Priegliaus žąselę, kaip išmuštravo „išvaduotojai“. O Prieglius – pilnas lavonų! Jie plaukia ir plaukia. Ir čia mums vietos nėra… Siaubingas vaizdas. Aš išsigandau ir pabėgau. O iš paskos ir visa šeimyna. Taip ir likome visi dešimt mirti pamažu. Varinėjimai per miestą tęsėsi. Nakčiai suvarydavo į kokią daržinę ar sandėlį, nes namai buvo sugriausti arba pilni rusų. Valgyti nebebuvo nei plutelių, o vanduo – su negyvėliais. Baisu, nes reikėjo vis eiti ir eiti, o jėgų nebuvo.  Žmonės tyliai mirdavo arba būdavo nušaunami „palydos“. Kas naktį – vis tas pats: mušimai, prievartavimai ir badas. Taip mus varinėjo visą mėnesį. Vieną dieną maršrutas pasikeitė į Ponartą, ten, kur aš augau. Bet ir čia neturėjome ramybės. Vėl varinėjo iš vieno kampo į kitą. Programa liko ta pati, tik neapiplėšinėjo. Kodėl? Todėl, kad mes jau nieko neturėjom. Tetai norėjo nupjauti ištinusias kojas, nes negalėjo greitai nutraukti jos batų… Užtat mušdavo žiauriau ir dažniau. Mano galvoje liko randas visam gyvenimui. 

Rusams reikėjo vietos. Jiems reikėjo visko, išskyrus šešėliais virtusius vaikus, senius ir moteris. Per Ponartą pravarinėjo dar gal 10 kartų. Aš dar šiaip taip šliaužiau, bet mažieji vaikai pradėjo mirti. Pirmosios mirė Irmgard ir Ingrid. Sutino jų visas kūnelis ir mirė. Mamą išvarė dirbti į mišką. Įvyko nelaimė – medis užvirto ant mamos ir sulaužė koją. Senas vokietis gydytojas mamą slapta gydė. Mus, likusius penkis vaikus, paėmė į vienuolyną (taip man atrodė). Ten buvo ne tik moterys vienuolės, bet ir katalikų kunigas. Gerai ten buvo. Niekas nemušė, nekeikė. Bet valgyti nebuvo ir ten, bet mes su vienuolėmis rinkdavome dilgėles ir virdavome sriubą. Deja, ši ramybės salelė išsilaikė neilgai. Ji netiko „išvaduotojams“. Vieną naktį užgriuvo civiliai apsirengę rusai. Jie sudaužė kryžių, kunigą ir vienuoles išsivarė. Mes, 50 vaikų, ir maži, ir didesni, kaip peliukai pasipylėme į visas puses. Tarp mūsų buvo ir penkiolikmečių. Sulindome į krūmus ir drebėjome. Paryčiais grįžome į Ponartą, bet mamos neberadome. Likome visai vieni: aš, Lizelotė, sesuo Hanelorė ir du broliukai Peteris ir Karlas Haincas. Ir vėl keliavome, ėjome ir ėjome, apsistodami griuvėsiuose. Mus persekiojo amžinas alkis, baimė ir neviltis. Visus griuvėsius apieškojome ir nieko valgomo ten neradome. Tik plytos… Tvenkinyje, kaip ir Priegliuje, plaukiojo lavonai. O vandens galėjome atsigerti tik iš ten. Tas jo skonis ir kvapas persekioja iki šiol…

Elgetaudami stengėmės išgyventi. Aš buvau mėlynakė, šviesiaplaukė ir rusams atrodžiau ne alkanas vaikas, o „fašistė“. Man niekada nieko neduodavo valgyti, gaudavau tik spyrius. Reikėjo kažką sugalvoti, kad ir aš galėčiau užsidirbti“. Griuvėsiuose rinkdavau įvairius skudurus ir iš jų siūdavau lėles. Ne, ne žaisti – tai buvo atvykėlių vaikai, o aš juk buvau priešas, o ne vaikas. Iš skudurų megzdavau šliurytes. Hanelorė nešdavo rusams jas parduoti. Už jas kartais gaudavo netgi duonos, bet dažniausiai tik bulvių lupenų, o kartais ir nieko… Mažieji broliukai nebeverkė, nebeprašė duonytės, pamažu silpo, tino ir mirė. Užtat aš verkiau iš nevilties ir bejėgiškumo, kad esu tik maža, paniekinta mergaitė. Norėjosi užmigti ir numirti…

Iš dvylikos asmenų šeimos likome tik dviese. Močiutė nusižudė, mama dingo, patėvį suėmė ir jis dingo, teta nusižudė, tetos vyrą, pabėgusį iš rusų nelaisvės, rusų kareiviai nušovė. O jų mažutė 4 metų dukrelė mirė badu.

Rusai susivežė šeimas ir mums nebeliko vietos net griuvėsiuose. Po ilgų ieškojimų suradome mamą. Ji nebepaėjo. Ieškojome prisiglausti neapgyvendintų griuvėsių ar kokio nors kampelio. Kol dar buvo, gaudėme šunis ir kates, bet ir ši medžioklė greitai baigėsi. Badu mirštančių buvo daugiau, negu kačių ar šunų. Jie valgė viską, o „išvaduotojai“ – amerikietiškus konservus. Badas visada buvo šalia. Bet kartu persekiojo baimė ir neviltis.

1946-1947 metų žiemą mama ir mes pagaliau pradėjome gauti duonos davinius. Mama – 400 g. o mes su Hanelore – po 200 g per dieną. Ta duona dvokė žibalu. Šildydavome sniegą ir su ta žibaline duona pasistiprindavome. Nuo tokio valgio mūsų kūnus baigė palikti stiprybė. Badas vis labiau siurbė mūsų jėgas. Kūno ir dvasines. Aš anksčiau labai mėgau knygas. Jos buvo man šventas daiktas. O dabar mes rinkome jas suplėšytas griuvėsiuose ir kūrenome…

Mama suprato, kad jei ilgiau čia liksime – visos mirsime. Taip vieną rytą pėsčios išėjome į Lietuvą. Vienuolikmetė, dvylikmetė ir vos paeinanti mama. Iš Karaliaučiaus į Tilžę ėjome visą mėnesį. Būdavo didelė laimė, jei važiuodavo vežimas, o vežėjas pasitaikydavo senukas… Per Luizos tiltą Tilžėje mūsų nepraleido sargybiniai. Prie tilto, kaip ir visur, riogsojo griuvėsiai. Tą kartą griuvėsiai mus džiugino. Septynias dienas ten buvo mūsų namai. Aš, mama, Hanelorė ir viena vėjo perpučiama senelytė vieną naktį dar kartą pabandėme laimę patekti į Lietuvą. Naktį sargybinis buvo ne rusų tautybės, jam, matyt, kažką priminė vos paeinanti motina su dviem mergaičiukėm ir vienplauke žila senutė. Jis pervedė mus per tiltą. Mes bučiavom Lietuvos žemę… Tada atgijo viltis, kad gal nemirsime badu, kad mūsų neužmuš, neprievartaus…

Prasidėjo trečiasis mūsų gyvenimo etapas – kelionė su ištiesta ranka nuo vienų durų iki kitų. Tauragė, Šilalė, didesni ir mažesni miesteliai. Mama nebepaėjo. Vasaros vidurys, šienapjūtė. Mamą palikdavom šieno kūgyje. Jį pažymėdavome ilgu pagaliu, kad atrastume, o pačios išeidavom ieškoti maisto. Dažnai prisimindavome broliuką Manfredą, nes nežinojom, kur jis yra ir kas jam atsitiko, ar jis gyvas? Brolis buvo pas senelius, kurie per bombardavimą žuvo. Kažkas kažkur brolį išvežė. Kas, kur? Nežinia. Po daugybės metų atradau jį Rytų Vokietijoje. Bet tai nebebuvo tas linksmuolis. Nei jis, nei jo šeima, nepageidavo kažkokių seserų. Ką jis išgyveno, kodėl tapo toks svetimas, nežinau ir nebepaklausiu. Niekas nepranešė apie jo mirtį… Jis mirė, o aš net nepalydėjau jo pas kitus broliukus ir sesutes…

Mūsų kelionė ir tikras ubagavimas tęsėsi. Visos trys atkeliavome į Šilalę. Čia mane priglaudė mokytojas Bronius Lukoševičius. Jis gyveno su žmona ir septynių mėnesių mergyte. Ateidavo ir mokytojo sesuo 10 klasės mokinė. Jie ilgai ir tyliai kalbėdavosi. Mokytojas Bronius puikiai kalbėjo vokiškai ir žinojo mano šeimos istoriją, mane sušelpdavo. O aš vis bėginėjau pas mamą į šieno kūgį ir ką gaudavau, tempiau jai ir Hanelorei pavalgyti.

„Tu visai nusilakstysi. Atvesk savo mamą. Užteks kaip nors vietos visiems. O tu padėsi prižiūrėti dukrytę. Ar gerai?“ – paklausė mokytojas Bronius. Až, žinoma, su džiaugsmu priėmiau šį pasiūlymą. Mama ir Hanelorė nebetupės šieno kūgyje ir nebebijos. Mes turėsim mažą virtuvytę. Niekas nebestumdys… Gerai ten buvo. Pamažu sveiko mama. Bet mokytojo šeima turėjo ryšių su Lietuvos partizanais. O už tai buvo garantuotas kagėbistų dėmesys. Mokytojo seserį suėmė mokyklos vakarėlyje. Vėliau kagėbistai išsivedė ir mokytoją. Mokinukė gavo 9 mėnesius kalėjimo, o mokytojas keturis mėnesius praleido kagėbistų kalėjimo rūsyje, pilname vandens. Vėliau jis pasakojo, kad visą laiką turėjo stovėti vandenyje.

Taip mūsų noras būti normaliais žmonėmis greitai baigėsi. Vėl mūsų namais tapo vieškeliai. Kartu su mumis ir kitais vokiečiais vieškeliais šliaužė nuolatiniai palydovai – vargas ir mirtis. Jei keliai galėtų kalbėti, jie papasakotų, kaip į žmogų nepanaši, papilkėjusi motina tempia dvi alkanas mergaičiukes. Suklumpa dulkėse ir vėl keliasi, eina ir eina.

„Eisim namo…“ – pasakė mama.

„Kur tie mūsų namai, mama? Ar pamiršai, kad mus iš ten išvarė, namus sugriovė, kad iš dvylikos žmonių šeimos  likome tik mes trys pusgyvės, pilnos utėlių šmėklos“.

Nebetoli jau Karaliaučius. Ne vienos mes ėjom. Tuo metu vieškeliai priglaudė daug tokių motinų išverktom akim, nešinų negyvais vaikais.

„Mama, kur mes einame?“ – klausėme jos. „Tėvynė… – sušnibždėjo mama ir vėl pakartojo: „Vaikai, Tėvynė…“ Daugiau nebepasakė nieko, nes nespėjo. Sustojo pravažiuojantis sunkvežimis ir visas  sumetė. Ryšuliukai, kuprinės, liko gulėti griovyje ir kelio dulkėse. „Davaj, davaj, svolači!“ – rėkė rusų kareiviai. Vieškelis priglaudė paskutinius kažkieno laiškus iš fronto, mirusių vaikų nuotraukas, skudurinę lėlytę su viena koja… Kodėl net tas smulkmenas atėmė ir numetė. Ir duonutė iš Lietuvos liko gulėti griovyje… Nuvežė į Kionigsbergą. Suaugusius atskyrė nuo vaikų ir išvežė į lagerį. Vaikus „paleido“, nes ir ten jiems nebuvo vietos. Vėl griuvėsiai, vėl lavonai. Mama negrįžo. Vis labiau sekino jėgas badas, o viltis išgyventi varė atgal į Lietuvą. Su kitais vaikais susiruošėme žygin. Vėl tas pats „duonos kelias“, vėl elgetos dalia, vėl tiesia rankas niekam nereikalingi, utėlėti vaikai. Aš pavydėjau net šunims Lietuvoje, nes jie turėjo būdas, juos šerdavo ir paglostydavo.

Atėjo žiema. Dienos trumpėjo, o šaltos naktys ilgėjo. Kur eiti, kai niekas tavęs nelaukia? Žiūrėdavome į langus, už kurių girdėjome vaikų balsus (močiutės jiems tikriausiai sekdavo pasakas) ir verkdavome. Taip norėjome namo pas mamą, senelę, juokingas mažąsias sesytes ir gerutį broliuką… Mamą prarijo lageris, mažiukai mirė badu. Namų nebėra. Ir niekada nebebus… Kur aš bepriglausčiau galvą – svetimos sienos, svetimi veidai, svetima kalba… Ne, jie nesvetimi. Jie namuose, o aš svetima. Ir taip bus visą gyvenimą – svetima.

Vėl atėjome prie mokytojo Broniaus Lukoševičiaus durų. Šį kartą jos mums neatsivėrė. Mane ir Hanelorę parsivedė tokia Agintaitė. Ateistė ir komunistė. Hanelorė liko pas ją, o aš išėjau. Mane su rogutėmis parsivežė Agintaitės sesuo Palubinbskienė. Aš jau nebepaėjau. Pas ją jau gyveno senutė vokietė su dviem mergaitėm Gerda ir Hanelore. Palubinskienė mus ne už „ačiū“ laikė. Turėjome eiti elgetauti ir viską su „šeimininke“ dalintis. Elgetauti labai sunku. Vieną dieną aš negrįžau pas Palubinskienę. Vėl atėjau į Šilalę. Mokytojas Bronius Laurinavičius šį kartą mane priėmė kaip auklytę mažajai 8 mėnesių Janytei. Pokaryje Lietuvoje buvo neramūs laikai. Mokytojo Broniaus šeimos NKVD ir toliau nepaleido iš akiračio, nuolat sekdavo, tikrindavo naktimis. Bronius ir jo žmona Genutė nenakvodavo namuose. Apsivyniodavo kojas žibale sumirkytais skudurais, kad enkavedistų šunys neužuostų, ir vakarais kažkur išeidavo. Namuose likdavau viena su Janyte ir visom savo baimėm. Du vaikai – NKVD gąsdinimų ir patyčių objektas. Iš baimės apsirgau, nes vėl į atmintį sugrįžo baisūs paveikslai iš Kionigsbergo. Kaip filme sukosi prieš akis prievartavimai, lavonai, kraujas, visur kraujas… Užsimerkdavau – tie paveikslai greičiau sukosi, atsimerkdavau – jie iš akių nedingdavo, o tik artėdavo… Mokytojas Bronius tada paprašė, kad vakarais ateitų sesutė Kaziūnė. Menkas gynėjas buvo 80-metė močiutė, bet su ja jau būdavo jaukiau. Ji buvo gera. Mokytojo žmona Genutė su vaikeliu susiruošė pasislėpti  nuo NKVD – pabėgti į savo gimtinę Želvą (Ukmergės rajone). Pasiėmė ir mane vaikus prižiūrėti. Ji laukėsi antrojo vaikelio. Ten pas Mackevičius aš pagaliau atsigavau. Smalsuoliams mane pristatydavo kaip giminaitę. Genutė pagimdė antrą dukrytę. Manęs ir čia dykos nelaikė. Visi dirbome laukuose, sunku buvo. Po darbo man dar reikėdavo vystyklus skalbti. Bet užtat pavalgyti buvo galima iki soties. Aš buvau įpratusi prie nelengvų darbų. Prisimenu, Šilalėje būdama eidavau penkis kilometrus atnešti pieno. Tie 5 litrai pieno bidonėlyje vis sunkėdavo ir sunkėdavo, o kilometrai vis ilgėdavo ir ilgėdavo. Atrodydavo, kad to kelio ilgį kažkas tyčia ištempdavo. Eidavau ir verkdavau. Labai norėdavau to pieno, bet juk negražu apvaginėti žmones, kurie man geri. Jie mane daug ko išmokė. Pirmiausiai gerai įsisąmoninau, kad norėdama išlikti turiu užmiršti, kas esu. Privalau užmiršti savo kalbą, vardą, pavardę. Per mėnesį išmokau svarbiausius lietuviškus žodžius ir sakinius. Bet ramybė ir Želvoje neilgai truko – iš paskos atslinko NKVD. Prasidėjo sekimas, tikrinimai.

Genutės mergytės augo, darbo daugėjo. Laukuose dirbau lygiai sus suaugusiais. Rūbai suplyšo ir man pasiuvo suknelę! Iš Genutės mamos seno palto sukurpė treningėlį. Prasidėjo vežimai į Sibirą. Vėl baimė, kuri slankiojo ir palaukėmis, ir pašalėmis. Ji atslinkdavo kartu su vakaro rūku. O iš paskos atslinkdavo NKVD.  Mokytojas Bronius jau nebetiko mokyti vaikų. Jis įstojo į Gruzdžių technikumą. Tada mano pačios „geras“ gyvenimas irgi baigėsi netikėtai. Aš parūpau ūkio šeimininkui… Dieve mano, negi vėl prievartaus?

Išėjau iš tų namų. Taip ir šlitinėjau be pastogės, be duonos plutelės ir be bilietų traukiniuose. Gyvenau ant vieškelių. Jie platūs ir neturi galo. Jie priglaudžia visus – ubagus, atstumtuosius, bevardžius vaikus alkanom akim, tylius ir baikščius. Daug žmonių tomis dienomis gyveno ant vieškelių. Susitikę vienas kitą jie nusukdavo akis į šalį ir tyliai prasilenkdavo. Apsakyti tokį savo vargo kelią labai sunku ir skaudu. Tada labai pavydėjau paukšteliams…

Vėl atėjau į Šilalę. Kodėl būtent ten? Šilalėje manęs niekas nelaukė, bet ten pažinojau medžius, namus, akmenį gatvės šone. Mokytojo Broniaus namuose gyveno jauna batsiuvio šeima. Matyt, tas namas buvo užkeiktas – ten vėl lankėsi NKVD. Bet dabar iš „meilės“ batsiuvio žmonai. Taigi dar vienos problemos – manęs – jiems nereikėjo.

Vėl išėjau. Dabar – per kaimus. Čia keliukai siauresni, su šiltom lietaus balutėm vasarą, o rudenį – neišbrendami. Tai vienur, tai kitur priimdavo. Kažkur esu ganiusi karves. Šalta, šlapia, o aš basa. Vieną dieną karvė nuėjo į kaimynų lauką. Tada barė mane, mušė… Vėl namai ant vieškelio. 1949 metais po Velykų atsiradau pas mokytojo Broniaus tėvus Šilalės rajono Beržų lauko kaime. Pas juos jau glaudėsi vokietė Frautė Patrik (jei gerai prisimenu pavardę) su bobute ir broliu Manfredu. Buvo sunku, bet kas manęs laukia kitur? Kur yra tas „rojus“, kuriame bevardžiai vokietukai gali būti vaikais?

Matyt, man buvo lemta nuo 10 metų būti suaugusia. Matydavau į mokyklą einančius vaikus, pavydėjau jiems, bet manęs mokytis niekas neleido. Vis girdėdavau: „Nežiopsok! Dirbk! Dirbk!“ Ar sergi, ar ne – vis tiek dirbk. Niekas nepagailėdavo…

Šešiolikmetė Lizelotė Lietuvoje | Asmeninė nuotr.

Šešiolikmetė Lizelotė Lietuvoje | Asmeninė nuotr.

Ten taip ir užaugau, sovietinių laikų pelenė. Tik to karalaičio ant balto žirgo nesimatė. Elgetas į marčias ima tik pasakose. Pas kaimynus eidavau bulvių kasti. Taip kapeika prie kapeikos ir pagaliau galėjau seną suknelę nusipirkti. Iš suplyšusio čiužinio liekanų pasisiuvau sijoną, bet ir tą paėmė – per geras buvo tokiai pastumdėlei. Buvau penkiolikmetė, pati jaunystės aušra. Kartą pas šeimininkus atvažiavo kaimo gražuolis Antanas Žymančius. Jis buvo visų panelių svajonių ir pavydų objektas. Jis atvežė kubilą duonos ir pakvietė į šokius. Ne vietines paneles, ne komjaunuoles, o mane – pelenę. Dieve mano! Man, penkiolikmetei, jau užmiršusiai visus švelnius žodžius, girdėtus vaikystėje iš mamos, tai buvo didelė laimė. Pirmoji meilė, džiaugsmas ir ašaros. Tapau nėščia, nebuvo kam pasipasakoti, pasiklausti. Verkiau ir nutariau nusiskandinti. Bet Antanas Žymančius mane išgelbėjo. Jis nepaklausė savo motinos ir manęs neatstūmė. Nors jų šeima buvo neturtinga, bet elgetos nenorėjo. Nėščia šešiolikmetė, be tėvų, be namų, be kraičio. Ne tokios marčios linkėjo savo sūnui jo tėvai ir giminės. Tik vienas brolis atėjo į mūsų vestuves. Svetimi žmonės sunešė valgyti ir 1952 m. kovo 11 d. prasidėjo ketvirtasis mano gyvenimo etapas.

Dar begyvenant Šilalėje pas Lukoševičius kartą užėjo zakristijonas ir pakvietė mane užeiti pas kleboną. Ko? „Tave su manimi suženys“, – juokėsi zakristijonas. Klebonas turėjo laišką iš mamos! Iš Kionigsbergo lagerio. Tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo minutė. Mama gyva! Parašėme jai laišką. Deja, kunigą greit išvežė į Sibirą. 1950 metais gavau paskutinį mamos laišką. 1955 metais mamą suėmė Rytų Vokietijoje. Ten ji buvo įkalinta ir atseit iššoko pro langą… Vėliau supratau, kad ją nužudė.

Taigi po vestuvių sunkiai dirbti teko ir toliau, Šeima didėjo, o darbų gausėjo. Gimė trys mergaitės ir du berniukai. Šeštą vaiką – berniuką – įsisūnijome.

Aš, bevardė mergaitė iš Rytprūsių tapusi Birute Liepaite, vėliau – Birute Žymančiene, vėliau susigrąžinau tikrąją pavardę ir vardą. Esu Lizelotė Šulc. Bet tai jau kita istorija. Ar esu laiminga? Nežinau. Jei kas paklaustų, ko daugiausiai buvo mano gyvenime, atsakyčiau, kad ašarų. Viskas praeityje, visko lyg ir nebūta. Ir manęs nebebus… Kas liko iš to meto? Nesibaigiantis, nuolatinis skausmas sieloje ir kūne. Visam gyvenimui.

Ar kas nors mus, Rytprūsių gyventojus prisimins? Ar supras mūsų skausmą ir tragiškumą? Aš tik dabar supratau, ką mama norėjo pasakyti tada, kai mačiau ją paskutinį kartą kelionėje atgal į Kionigsbergą. „Tėvynė… Vaikai… Tėvynė…“ Ji tada nespėjo pasakyti: „Vaikai, vienintelė tėvynė yra tik čia, kur gimei“.

Pasakojimą užrašė Angelika Pasenau

P.S. Neseniai gavau laikraštį iš Rusijos. Ten rašoma, kad Rytprūsiuose tarybiniai kariai nieko neprievartavo ir nežudė, o Raudonoji armija buvo kaip didvyrių grupė su angelo sparnais…

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Pagarba:

    Tekstą išversti į rusų k. ir skaityti per garsiakalbius gegužės 9 Antakalnio kapinėse, kai ten rinksis 5 kolonos ordos.

  2. Žemyna:

    Apie Lietuvą karui baigiantis tvanu užplūdusį (atsiųstą) „partizanų”, „Tėvynės gynėjų” desantą,
    t.y., iškrypėlių NKVDistų, kuriuos net sovietai tarpukariu buvo įkalinę už „perlenkimus” tardant ir kt. išgamiškus veikos pogrindyje būdus ne tik LT, bet ir BY, ir per Holodomorą UA,
    o karui baigiantis išteisintus tikslu panaudoti juos „dlia podryvnoj dejateljnosti” priešo užnugaryje, t.y., ir LT, ir Rytprūsiuose, ir BY, ir UA. (Atkreiptinas dėmesys ir į sąvoką PRIEŠO užnugaryje. Neminint vokiečių, o tai reiškia, jog nereikėjo „smulkintis” – priešu laikyta bet kuri tauta, pastojusi jiems kelią, ar pasitaikiusi jų kelyje.)
    – svoboda.org/s?k=%D0%97%D0%B0%D0%BF%D0%BE%D0%B2%D0%B5%D0%B4%D0%BD%D0%B8%D0%BA%20%D0%B3%D0%BE%D0%B1%D0%BB%D0%B8%D0%BD%D0%BE%D0%B2.%20%D0%97%D0%B0%D1%87%D0%B5%D0%BC%20%D0%B8%D0%B7%D1%83%D0%B2%D0%B5%D1%80%D0%BE%D0%B2-%D1%87%D0%B5%D0%BA%D0%B8%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%B2%20%D0%B7%D0%B0%D1%81%D1%8B%D0%BB%D0%B0%D0%BB%D0%B8%20%D0%B2%20%D0%BD%D0%B5%D0%BC%D0%B5%D1%86%D0%BA%D0%B8%D0%B9%20%D1%82%D1%8B%D0%BB&tab=all&pi=1&r=any&pp=10

    Artėjant GEGUŽĖS 9-jos 75 metinėms Kremliuje kilo triukšmas dėl V. Voronovo straipsnio apie „изуверов-чекистов”:
    – svoboda.org/a/30324034.html
    Владимир Воронов “Заповедник гоблинов. Зачем изуверов-чекистов засылали в немецкий тыл”.
    Daugiau apie autorių Voronovą:
    – svoboda.org/a/30324034.html
    Turint galvoje, jog ir pirmąsias fronto linijas būdavo siunčiami kalėjimų mirtininkai, nuteisti už žmogžudystes, kt. kriminalinius nusikaltimus, reiktų manyti, jog ir į Rytprūsius buvo būtent šie atrinkti…
    Šiaip jau mūsų nacionalinis galėtų savo TV ir R laidose (kad ir Kultūrų kryžkelės ar kt.) organizuoti „Vakarus su knyga”. Iki gegužės 9 spėtų originalo kalba perskaityti.
    Arba MŪSŲ apmokama PL TV – jos auditorijai būtų verta tai išklausyti – ir senam, ir jaunam. Juolab, kad vyresniems tai kone gimtoji kalba. Beklausydami, gal įvertintų ir savuosius „koloradkės kavalierius”.

  3. Edita:

    Ši skaudi istorija apima visų karo vaikų likimus.

  4. Joana:

    Esu kilusi iš Paprūsės, iš Sūduvos, prie pat sienos su Mažąja Lietuva. Augdama iš tėvų daug girdėdavau apie vokiečių tautybės pabėgėles moteris su vaikai: alkanas, purvinas, utėlėtas, kurias pamaitindavo, apnakvindavo ir kelionei dar įdėdavo. Buvo taip pat mūsų krašte pasilikusių pastoviai gyventi pabėgėlių, vėliau dar su keliais jų vaikais teko kartu mokytis, tačiau ilgainiui jie išvyko į Vokietiją.
    Kas aprašyta šitame straipsnyje – tai yra kraupu ir niekuo nesiskiria nuo Stalino gulagų, nuo Sibiro.
    Neduok, Dievuli, kad kada nors tai pasikartotų

  5. Romas:

    Tokias istorijas reikia archyvuoti, tuo labiau jei dar yra gyvų liudininkų, versti į kitas kalbas, pasiūlyti muziejams, tame tarpe ir Kaleningrade . Juk ir rusų esama visokių… Negalima leisti, kad viskas pranyktų. Kaip sako patys rusai:
    – ни кто не забыт, ни что не забыта.

  6. Žemyna:

    Giminaitis Rytprūsiuose tarpukariu lankėsi. Kai jau saulelė vakarop, traukia į jaunystės vietas. Nuvažiavo, apvažinėjo ir apvaikščiojo Kaliningradską oblastį. Grįžo pašiurpęs – ten, kur prieškariu didžiausi sodai klestėjo, visos obelys, kiti vaismedžiai išpjauti (malkoms!), o buvusi puiki drenažo sistema išrausta, keramikos vamzdynas sudaužytas laukuose guli… Laukai nedirbami. Miesteliai – tartum frontas tik ką praėjo: griuvėsiai, tačiau, jei per visą gatvę kur ne kur likęs koks sveikas kambarys, jame kas nors gyvena. Buvo labai nuliūdęs, kad kažkada buvę pavyzdiniai sodai, mieli miesteliai taip sunaikinti.Kai jau tiek metų praėjo. Lietuvoje bent laukai sutvarkyti būtų, žmonės daržuose sau maisto prisiaugintų…
    Gaila, bet šiandien ir Lietuvos laukų būklė jo nedžiugintų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: