J. Tamulytė-Jagminienė. Augustinas Jakučionis – legendinio vadovėlio „Kelias į šviesą“ autorius (0)

Augustinas Jakučionis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Augustinas Jakučionis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Lietuviai gerbia savo Tautos istorinę atmintį, didžiuojasi tais Lietuvos inteligentais, kurie XX amžiaus pradžioje kūrė pirmąsias lietuviškas mokyklas, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, rašė vadovėlius, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityse. Tarp tokių inteligentų švietėjų aktyviai darbavosi žymus Lietuvos pedagogas, vadovėlių autorius, publicistas, visuomenės veikėjas Augustinas Jakučionis (1884–1969), kurio 135-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines šiais metais minime. Turbūt pats metas apie jį priminti visuomenei.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas istorinis žymaus pedagogo palikimas (dokumentai, rankraščiai, vadovėliai ir kt.).

Sunki pradžia

A. Jakučionis gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių nestokojusiu XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpiu. Gimė 1884 metais gražiojoje Dzūkijoje, Alytaus valsčiuje, Daugirdėlių kaime, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje. Pirmąsias žinias A. Jakučionis įgijo mokydamasis pas kaimo daraktorius. Vėliau pradėjo lankyti Alytaus pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai. 1901 metų pavasarį išlaikė egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigė 1904 metais. Pasikartojo įprasta to meto situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai Lietuvoje darbo negaudavo. Taip atsitiko ir A. Jakučioniui – teko kelerius metus mokytojauti Lenkijos pradinėse mokyklose. 1906 metais grįžo į Tėvynę ir pradėjo dirbti Gulbinų pradinėje mokykloje, esančioje už 12 km nuo Biržų. Už pažangias mintis, skleidžiamas tarp vietos gyventojų, pedagogas atsidūrė carinės vadovybės nemalonėje, buvo persekiojamas ir nuolat keliamas iš vienos mokyklos į kitą.

Augustinas Jakučionis (1988-1969) | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Augustinas Jakučionis (1988-1969) | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Mokytojus lietuvius, kurie dalyvavo visuomenės gyvenime ir stengdavosi mokyti lietuviškai, pradėjo spausti ir skirti pagelbininkais arba į blogesnes vietas. Aš nuo 1908 m. rudens dėka Šiaulių inspektoriui Itomlenskiui, juodašimčių draugijos „Bratstva Sviatovo Ducha“ Šiauliuose įsteigėjui (dabar jis yra Kaune ir jam, kaipo Lietuvos valdininkui, net butas rekvizuotas), taip pat buvau perkeltas iš Gulbinų į Panemunėlį pagelbininku, – prisiminimuose rašė A. Jakučionis. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925 m. jubiliejinis nr., p. 84, kalba netaisyta). 1911 metais jis vėl buvo perkeltas į atidarytą Žiobiškio pradinę mokyklą (Rokiškio valsčius).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Jakučionis pasitraukė į Smolenską. 1915 metais trumpam grįžęs į Vilnių atsitiktinai susitiko Antaną Zmuidzinavičių, kuris kartu su Antanu Smetona, kaip Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai, įkalbėjo jį nebegrįžti atgal į Rusiją, o pasilikti Vilniuje. Kadangi tuo metu labai trūko lietuvių mokytojų, nes didžioji dalis pedagogų buvo pasitraukę į carinės Rusijos gilumą, A. Jakučionis 1915–1916 metais buvo paskirtas Vilniaus lietuviškos dviklasės pradinės mokyklos direktoriumi.

Aktyvus visuomenininkas

XX amžiaus pradžioje vyko įtempta kova dėl lietuviško žodžio. Pagaliau 1904 metų gegužės 7 dieną buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Netrukus sujudo lietuvių inteligentija. Lietuviškas žodis vis dažniau ėmė skambėti įvairiuose žmonių susibūrimuose. Mokytojai ėmė burtis į Lietuvių mokytojų sąjungą (LMS). Vienas pirmųjų ir aktyviausių mokytojų sąjungos narių buvo mokytojas A. Jakučionis. Pasibaigus 1905–1906 mokslo metams, (mėnesio nei dienos nepamenu) Vilniuje buvo šaukiamas Mok. Sąjungos suvažiavimas. Nuvykau ir aš. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti. Suvažiavimas įvyko Tilto (Mostovaja) g-je rodos 19 numeris Liandsbergio (Žemkalnio) bute. Tuo metu Liandsbergis, rodos, buvo ir Sąjungos pirmininku. Mat, mokytojų Vilniuje nebuvo, tai reikėdavo rinkti valdybą iš pašalinių žmonių. Bet, kiek sprendžiu iš to suvažiavimo, tai arti Sąjungos tuo metu stovėjo ir jos reikalais rūpinosi K. Lekeckas (Baltrus Dagilius), – prisiminimuose rašė A. Jakučionis („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 82, kalba netaisyta). Kadangi mokytojų organizacija kūrėsi slaptai, laikraščiuose skelbti susirinkimo vietos ir laiko nebuvo galima. Suvažiavimo protokolai yra dingę, spėjama, kad juos sudegino A. Kasakaitis. Suvažiavime buvo priimta pirmoji LMS programa.

Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti vadovėlius ir kt. Nuolatos grėsė pavojus pakliūti į žandarų rankas. 1907 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Povilo Matulionio bute, įvyko šeštasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. A. Jakučionis straipsnyje „Iš atsiminimų apie mokytojų sąjungą“ rašė: Ponas Matulionis ne tik maloniai mums davė butą, bet net ir užkandžiais pavaišino. Turint galvoje, kad p. Matulionis buvo aukštas Rusijos valdininkas, „statskij sovietnik“, kuriam už įsileidimą į savo butą slapto nelegalinės draugijos suvažiavimo grasė ne tik bausmė, bet ir atstatymas nuo vietos, reikia pripažinti šiam Lietuvos veikėjui nepaprastą savo krašto gerovei pasišventimą. Tebūnie, tat jam garbė. Iš šito fakto taip pat galima spręsti, kokios reikšmės tuomet Lietuvos visuomenei turėjo Mokytojų Sąjunga, kad štai dėl jos garbingi visuomenės veikėjai drįsta statyti į pavojų savo ir visos savo šeimos likimą. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 86–87, kalba netaisyta).

1907 metais J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurioje dalyvavo daug pedagogų. Mokslo draugija turėjo teisę veikti viešai, o Mokytojų sąjunga veikė slaptai, todėl LMS susirinkimus organizuodavo (po priedanga) kartu su LMD. A. Jakučionis nepraleisdavo nė vieno susirinkimo. Aktyviai dalyvavo ir LMD veikloje, buvo Vadovėlių leidimo komisijos Pedagogų sekcijos narys, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Palukaitis, Juozas Vokietaitis, Matas Šalčius, Juozas Palukaitis, Antanas Kasakaitis. A. Jakučionis buvo gabus, darbštus ir ambicingas pedagogas. Nepasitenkino Veiverių mokytojų seminarijoje įgytomis žiniomis, nuolat jas papildydavo, studijuodamas įžymių rusų (Konstantino Ušinskio) ir Vakarų Europos pedagogų raštus. Dirbdamas mokykloje, rašė straipsnius pedagogikos bei visuomenei aktualiomis temomis ir juos publikuodavo „Lietuvos ūkininko“ priede „Mokykla“. Straipsnius pasirašinėjo Juokų senio, Jurgio Taučiabalio ir kt. slapyvardžiais, organizavo kursus suaugusiems, rengė vakarėlius, vaidinimus, taip skleisdamas šviesą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Laikinojoje sostinėje Kaune

Nuo 1919 m. sausio 1 d. A. Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato knygyno vedėju. Jam teko paragauti ir kalėjimo duonos. Prisiminimuose jis rašė: Užėmus Vilnių lenkams, buvau lenkų baltagvardiečių apiplėštas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą, kur teko sėdėti kartu vienoje kameroje su a. a. daktaru Andrium Damaševičium. Išėjęs iš kalėjimo, 1919 metų vasarą jis persikėlė gyventi į Kauną. 1920 metais buvo paskirtas dirbti Kauno „Aušros“ gimnazijoje mokytoju ir studijavo Aukštuosiuose kursuose, 1922 metais tęsė studijas Lietuvos universiteto Gamtos-matematikos fakultete. Netrukus įsijungė į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) veiklą. Buvo išrinktas į LMPS centro valdybą, kartu su kitais pedagogais rūpinosi pradžios mokyklų mokytojų rengimu, mokytojų kursų organizavimu, mokytojų buities problemomis, atlyginimais, poilsiu ir kitais reikalais, aktyviai dalyvavo mokytojų konferencijose, kvalifikacijos kėlimo kursuose, talkino rengiant pradinės mokyklos programas, rašė jų komentarus (daugiausia gimtosios kalbos ir gamtos mokslo klausimais). A. Jakučionis nuolatos skelbė savo straipsnius LMPS leidžiamame žurnale „Mokykla ir gyvenimas“, vėliau „Mokykla ir visuomenė“. Pedagogikos temomis rašė į Švietimo ministerijos laikraštį „Švietimo darbas“. Buvo gana aštrus savo kolegų pedagogų išleistų vadovėlių kritikas.

A. Jakučionis buvo įdomi, veržli, kiek maištaujanti asmenybė. Nelabai sutarė su LR švietimo ministerija. 1929 metais jis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas į Kretingos apskrities Mančių pradinę mokyklą (atleidimo priežastis, tikėtina, buvo skundas, parašytas Švietimo ministerijai). Tačiau jis atsisakė vykti į Žemaitiją, nes norėjo likti Kaune. Todėl iki 1940 metų vertėsi vadovėlių rašymu ir platinimu.

Lietuvos universiteto studento Augustino Jakučionio studijų 1922 metų knygelė | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Lietuvos universiteto studento Augustino Jakučionio studijų 1922 metų knygelė | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Augustino Jakučionio Aukštųjų kursų baigimo 1922 metais pažymėjimas | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Augustino Jakučionio Aukštųjų kursų baigimo 1922 metais pažymėjimas | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Legendinis vadovėlis „Kelias į šviesą“

Didžiausias A. Jakučionio nuopelnas Lietuvos švietimui – jo parengti ir išleisti vadovėliai.

Vienas populiariausių, o metodiniu požiūriu vertingiausias yra A. Jakučionio parengtas ir išleistas elementorius „Kelias į šviesą: skaitymo ir rašymo mokslas“, kuris pirmą kartą išspausdintas 1916 metais Peterburge, antrą kartą – 1917 metais Vilniuje. Elementorių iliustravo žymus to meto dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau tuo pačiu pavadinimu jis išleido vadovėlių ir aukštesniems pradinės mokyklos skyriams. Tarpukariu vadovėlis pakartotinai išleistas net 26 kartus.

Vadovėlio „Kelias į šviesą“ įžangoje, kreipdamasis į mokytojus, A. Jakučionis rašė (kalba netaisyta): Gegužės 10 d. išeina iš spaudos naujai pertvarkytas, patobulintas ir pagerintas elementorius „Kelias į šviesą“ 23 leidimas. Šis elementoriaus leidimas parašytas kompleksiniu metodu: įeina rašymas, skaitymas, paišymas, karpymas, lipdymas, skaičiavimas. Žodžiu, elementorius apima visa, kas reikalinga mokyti I skyriaus mokinį. <…> Apie šį elementorių Šviet. Min. recenzentas, Kauno apskr. II rajono pradž. mokyklų inspektorius p. Augustauskas štai ką sako: „Elementorius „Kelias į šviesą“ stengtasi rašyti kompleksiniu metodu. Šiuo elementorium iš karto pradedama mokyti skaityti, kartu gausinti vaiko žodyną, plėsti turimų ir įgytųjų sąvokų turinį. Kartu mokoma raštu ir paveikslu (piešiniu) reikšti savo mintis, ir lygiagrečiai mokoma suvokti skaičiaus sąvoką bei skaičiuoti. Kompleksinis mokymo pradžiai metodas, mano nuomone, šiandieną yra geriausias. Šio elementoriaus skaitymams medžiaga paimta vien iš sodžiaus vaiko aplinkos gyvenimo. <…> Skaitymų medžiaga didaktiniu atžvilgiu paskirstyta gerai. Skaičių sąvokos patiektos gana vaizdžiai, ir skaičiavimo pradžia konkretiška; uždavinėliai parinkti vykusiai.

Straipsnius apie įvairių autorių išleistus vadovėlius nuolat skelbdavo laikraštis „Švietimo darbas“. R. J. [Jonas Jablonskis] straipsnyje „Kritika ir bibliografija“ apie A. Jakučionio vadovėlį „Kelias į šviesą“ rašė: Čia turime abėcėlę, skiriamą, matyt, mokykloms ir namų reikalui. Pats leidėjas sako viršelyje, kad abėcėlė esanti „sutaisyta remiantis naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais“, kad per vienus metus jos išėję keturi leidimai, kad dar nė vienas vadovėlis neturėjęs tokio pasisekimo, kad didžiausia pagalbos, ruošiant ir leidžiant tą vadovėlį, esanti suteikusi Aldona Didžiulytė ir t. t.

Vadovėlis, kaip matome, labai reklamuojamas paties leidėjo; bet ar čia tikrai pasinaudota ir pasinaudota kaip reikiant visais „naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais“, – parodys, tikiuosi, netrukus mūsų mokyklos vadovėlių kritika. Dabar man viena tėr aišku: jis yra gerokas, šiuo metu visai pakenčiamas. Aš šiuo tarpu, kritikos vietoje, duosiu tiktai kelis savo pastebėjimus („Švietimo darbas“, 1919, Nr. 2–3, p.7).

A.Jakučionis

Augustino Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ 1918 metų leidimo viršelis | | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Vadovėlis „Kelias į šviesą“ yra reikšmingas jau vien dėl to, kad jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų vadovėlių, kurių labai trūko tuo metu besikuriančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Iš A. Jakučionio vadovėlių mokėsi ne viena mūsų tautos karta.

1932 metais pedagogas parengė ir išleido vadovėlį „Aplinka ir kraštas“, skirtą pradinės mokyklos III skyriaus mokiniams. Pats autorius kreipdamasis į mokytojus vadovėlio įžangoje rašė, kad vadovėlis parašytas taip vadinamu ištisiniu, arba kompleksiniu metodu. Čia įeina geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos žinios. Visos šios žinios taip supintos, kad vienos kitoms patarnauja, vienos kitas papildo: geografijos žinios padeda suprasti istorinius faktus ir tam tikrus mūsų poetų, mūsų dailininkų aprašymus, ir atžagariai, poetų eilėraščiai pagilina geografines ir istorines žinias; istorijos faktai taip pat padeda suprasti, giliau įsidėti į galvą literatūrinius ir geografinius dalykėlius.

Augustino Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ 1935 metų leidimo viršelis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Augustino Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ 1935 metų leidimo viršelis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Reikšmingos ir amžininkų įvertintos A. Jakučionio metodikos knygos „Pirmoji pradžia“ (1928) ir „Praktiška rašymo ir skaitymo metodika“ (1934). Magdalena Karčiaukienė rašė: Jakučionis savo metodiką grindžia moderniausiais Vakarų Europos ir Lietuvos (ypač Vydūno, J. Laužiko) pedagogikos ir psichologijos mokslų laimėjimais. M. Karčiauskienė pastebi, kad Jakučionis ne tik du dešimtmečius rašė elementorius, bet ir nuosekliai analizavo metodines pradinio skaitymo ir rašymo problemas, atsižvelgdamas į platesnius pradinio ugdymo klausimus. Taisydamas elementorius, autorius vis daugiau dėmesio skyrė vaikų kūrybiškumo ugdymui, siekė vadovėlį padaryti gyvesnį, patrauklesnį, pritaikė naujus mokymo būdus elementoriniu laikotarpiu, išplėtė poelementorinę dalį. („Lietuviški elementoriai“, 2000, p. 44).

Augustino Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ 1939 metų leidimo viršelis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.\

Augustino Jakučionio vadovėlio „Kelias į šviesą“ 1939 metų leidimo viršelis | Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Jakučionis vadovėlius rašė ne tik pradinėms mokykloms, bet ir gimnazijų pirmosioms klasėms bei suaugusiems: „Oras, vanduo, žemė“ (1934), „Gamtos vadovėlis“ (1936), „Negyvoji gamta“ (1936), „Augalai“ (1936), „Elementorius suaugusiems“ (1941, 1948) ir kt.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940–1941 metais, A. Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato suaugusiųjų švietimo valdybos referentu. Pokariu, 1945–1949 metais, – Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi.

A. Jakučionis buvo dydis pedagogas, visą savo gyvenimą paskyręs pedagoginiam darbui, tautinės mokyklos kūrimui, Lietuvos žmonių švietimui. 1949 metais išėjo į pensiją ir vis rečiau dalyvaudavo visuomeninėje bei pedagoginėje veikloje. Mirė 1969 metais kovo 5 d. Kaune.

Autorė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

www.svietimonaujienos.lt

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: