Heraldikos paslaptys ir pasakojimai (2)

Doc. dr. Edmundas Rimša | D. Červokienės nuotr.

Doc. dr. Edmundas Rimša | D. Červokienės nuotr.

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija įsteigė A. Kojalavičiaus-Vijūko medalį už reikšmingiausių darbų, susijusių su Lietuvos istorijos, genealogijos, heraldikos plėtojimą ir tyrinėjimą, paveldo išsaugojimą, sklaidą, inovacinę, kūrybinę, edukacinę ir mokslinę tiriamąją veiklą. Pirmasis juo apdovanotas buvo istorikas doc. dr. Edmundas Rimša.

Po Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos konferencijos, kurioje laimėtojui buvo įteiktas apdovanojimas, jam pateikėme keletą klausimų.

– Kaip susidomėjote heraldika?

– Vienu sakiniu neatsakysi, nes sovietiniais laikais ir ne viską, ką norėjai, galėjai daryti. Diplominį darbą Vilniaus universitete norėjau rašyti iš kunigaikščių genealoginių ryšių ir kaip jie prisidėjo prie valstybės augimo. Iš karto buvau atkalbėtas, nes tie mūsų ryšiai skverbėsi į rusėnų ir rusų žemes, o tai jau galėjo skatinti nepageidaujamus dalykus, priminti išaugusią Lietuvos valstybę slaviškų žemių sąskaita.

Vėliau, jau baigęs universitetą, ėmiau daugiau domėtis heraldika. Apie senąjį valstybės herbą nebuvo galima net užsiminti. Tad pirmiausia pabandžiau rinkti duomenis apie Lietuvos kilmingųjų herbus. Mane visada domino senieji laikai. O rasti senųjų simbolių buvo galima Rygoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, labai mažai Lietuvoje.

Tuomet maniau, kad daugiausia tos medžiagos gali būti Slaptajame Karaliaučiaus archyve, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Bet čia vėl nesėkmė. Pradėjus tvarkyti dokumentus, prisistatė kažkoks „Vytas“ iš rūmų prie konservatorijos ir pasiūlė bendradarbiauti, žadėdamas net finansinę pagalbą. Pasakiau, kad su savo specialybe niekuo negaliu padėti tokiai galingai institucijai. Mano popieriai užstrigo. Po metų dar kartą pabandžiau. Ir vėl ta pati istorija.

Taigi į Vokietiją neišvažiavau. Teko persikvalifikuoti į miestų heraldiką, kuri atrodė ne tokia baisi ideologiniams veikėjams, nes ir sovietų garbinamas proletariatas kilo iš šios terpės. Bet vėl problema. Galėjau rinkti medžiagą tik apie dabartinės Lietuvos teritorijoje esančius miestus, o juk savivaldžių miestų, gavusių Magdeburgo miesto teises ir herbus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, po visų valstybės padalijimų ir okupacijų buvo ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Lenkijoje.

Teko palaukti ir galutinai šį darbą baigti jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1999 metais. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjau ir padariau pagal savo galimybes taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Taigi tapau šiokiu tokiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sfragistikos ir heraldikos specialistu.

– Kokie buvo ir ką pasakoja pirmieji miestų herbai?

– Pirmieji herbai, iš pradžių antspaudai su miesto simboliu, atsirado didžiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Trakuose, Breste ir t.t. Bėda ta, kad herbų įteisinimai privilegijomis pasirodė tik XVI amžiaus viduryje, be to, dažniausiai buvo minimas tik simbolis, o kodėl jis toks, nė žodžio.

Pavyzdžiui, 1569 metais Žygimantas Augustas rašė, kad Merkinei suteikia herbą „vienaragį“, 1580 metais Steponas Batoras Alytui – „baltą rožę raudoname lauke“. Šiandien visai aišku, kad dauguma senųjų antspaudinių simbolių buvo suteikta valdovų, valstybės raštinės tarnautojų, aukštų vietos pareigūnų iniciatyva, bet ne pačių miestiečių noru.

Privačių miestų herbus inicijuodavo tų miestų savininkai. Leisdavo jiems naudoti savo herbo figūrą arba jos dalį, o jei šventasis, savo vardo globėją, rečiau savininko funduotos bažnyčios titulo globėją. Valstybei priklausiusiuose miestuose didelę įtaką simbolikos parinkimui darė politinė ideologinė situacija krašte. Paminėsiu tik vieną – Vilnių, kuris savivaldos teises gavo 1387 metais, Lietuvos krikšto metu. Tuomet atsiradusiame Vilniaus didžiajame antspaude buvo vaizduojamas šv. Kristoforas, dabar dažnai laikomas keliautojų globėju. Jo iniciatorius greičiausiai buvo Jogaila, nes Kristoforo laikomas medis virto lazda su dvigubu kryžiumi viršūnėje; tai – Jogailos ir Jogailaičių simbolis.

Kristoforas turėjo daug prasmių, bet seniausia, pasak Petro Skargos, jo varde buvo įprasminta „krikščionybės skleidėjo, nešėjo“ prasmė. Pasak jo, vėlesni dailininkai iškraipė pagrindinius dalykus ir nupiešė šventąjį pagal jo vardą ne dvasine, o buitine prasme: Kristoforas – Kristų nešantis.

– O ką sako ryškiausių giminių herbai?

– Kilmingųjų heraldika susideda iš kelių sluoksnių. Vieni atsirado Lietuvoje. Dažnai tai – įvairios linijų kombinacijos, kaip Gediminaičių stulpai, Germanavičių svastika, nemažai yra ir gyvūnų. Pavyzdžiui, Šemetų gulbė gali būti vietinės kilmės. Apie jų prasmę galima tik spėlioti. Kitą grupę sudaro lenkiški herbai, dabar labiausiai paplitę simboliai. Apie jų senąją prasmę mažai žinoma. Tik vėlesniais laikais (nuo XVI amžiaus pabaigos) buvo imtos kurti įspūdingos legendos, jų atsiradimas nukeliamas į daug senesnius laikus negu iš tikro yra. Tokias legendas kūrė ir kai kurie lietuviškų herbų turėtojai.

Štai iš Gediminaičių kilę kunigaikščiai Čartoriskiai herbe vaizdavo šarvuotą raitelį ir tikėjo, kad yra iš Romos į Lietuvą atsikėlusių romėnų palikuonys. Pasak legendos, vienas šarvuotas ponas iš Kolonų giminės įkrito Italijoje į duobes ar į labai gilią prarają ir per kitą skylę išlindo į žemės paviršių Lietuvoje, likdamas sveikas ir tokios pat būklės, kaip prieš įkritimą. Įsikūrė tame krašte, duodamas Čartoriskių giminei pradžią, ir dėl to jis turi herbe šarvuotą žmogų.

Pirmieji lenkiški herbai Lietuvoje atsirado 1413 metais, kai Horodlės sutarties metu 47 Lietuvos katalikų giminėms priėmė lenkiškus herbus ir gavo šiokių tokių privilegijų. Tikslas politinis – per privilegijas sukurti Lietuvoje palankią terpę Lenkijos valdančiojo elito siekiams.

Įdomu tai, kad nemažai lenkiškų herbų, kuriais dabar labai didžiuojasi mūsų bajorai, pagal legendas atsirado kovų su pagonimis baltais metu.

Trečia grupė – į Lietuvą atsikėlusių užsieniečių herbai. Daugiausia jų vokiškos kilmės, šiek tiek italų, vengrų, vėlesniais laikais rusų ir kitų. Tyzenhauzų herbe vaizduojamas buivolas, Riomerių dvi sukryžiuotos piligrimų lazdos, Korfų – heraldinė lelija.

– Kaip kilo mintis parengti leidinius apie šalies miestų ir miestelių heraldiką „Heraldika: iš praeities į dabartį“?

– Aš maniau ir dabar manau, kad, jei yra tyrinėjamos kažkokios temos, jos turi būti pristatomos visuomenei. Visuomenė turi žinoti, kaip dirbama valstybinėje institucijoje (Lietuvos heraldikos komisija). Tad 1998 metais, susikaupus reikiamam skaičiui herbų, buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvos heraldika“, 2004 metais išleidome antrąjį tomą lietuvių kalba, o 2008 metais, minint Lietuvos heraldikos komisijos darbo 20-metį, pasirodė trečioji knyga lietuvių ir anglų kalbomis su visais iki tol atkurtais senaisiais ir sukurtais naujais herbais. Tai – lyg savotiška Heraldikos komisijos darbo ataskaita visuomenei.

Antroji Jūsų minėta knyga supažindina skaitytoją su elementariausiais heraldikos dalykais, mūsų svarbiausių herbų istorijos bruožais. Ji atsirado iš kasdienių heraldika besidominčių žmonių paklausimų, be to, ir kaip trumpas heraldikos įvadas studentams, kuriems teko skaityti paskaitas. Po šios knygos pasirodymo galėjau šiek tiek atsipūsti, nes nebereikėjo kas savaitę atsakinėti į dešimtis laiškų, pakakdavo nuorodos į lietuvišką literatūrą.

– Kas šiandien mūsų miestams, miesteliams, bendruomenėms yra herbas, vėliava?

– Herbas, vėliava turi būti jungiamasis piliečių bendruomenės simbolis, savotiškas identiteto, pasididžiavimo ženklas. Geriausiai šie dalykai buvo suprasti Atgimimo laikotarpiu, kai į Heraldikos komisijoje svarstomą miestelio herbo klausimą atvykdavo po keliolika vietos atstovų, pradedant atsakingais pareigūnais, istorijos mokytojais, kultūros darbuotojais, dvasininkais, net besivaidijančiais besikuriančių partijų nariais. Buvo didžiulis pakilimas. Visi norėjo save simboliškai įprasminti, atvykti į regioninius ir valstybės renginius su sava heraldika.

– Ar ateis toks laikas, kai savo heraldiką turės visos šalies seniūnijos?

– Dabar yra patvirtinta apie 420 herbų. Iš viso seniūnijų yra arti 550. Jei atmesime kai kurių didžiųjų miestų seniūnijas, liks koks 120 seniūnijų, kurių centrams dar nepatvirtinti herbai.

Buvo tokie laikai, kai per metus buvo patvirtinama iki 25 herbų. Dabar dėl dalies vietos valdžios vangumo herbų kūrimo procesas yra sulėtėjęs (5–10 herbų per metus). Statistika nekokia. Žinoma, galima raginti. Bet spaudimas iš viršaus niekada gerų rezultatų nedavė. Būtina vietos iniciatyva.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Kultūros politika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Gediminaičių stulpų kilmė.

    Neries upėje ties Žvėrynu Vilniuje buvo aptiktas akmuo su Gediminaičių stulpų kompozicija ir didelė garbė tam, kuris, ištraukęs akmenį į krantą, su draugais pastatė jį priekrantėje.
    Gediminaičių stulpus, patalpintus apskritime kartu su užlenkta ant akmens viršaus konfiguracija, dr. Vykintas Vaitkevičius nupaišė plokštumoje ir maloniai pateikė svetingojo Alko skaitytojams.
    Iškodavus akmens užrašą (J. Šeimio metodika), pateikiame jo turinį: HIKSŲ LIŪTAS AISA (atėjo) SIA (čia) 4671 (metais). Kertinis aisčių (baltų) kalendoriaus akmuo po Vilniaus Arkikatedra, tuo tarpu, rodo vilniečių įsikūrimo 7275 m. pr. Kr. čia datą
    Štai, kokia naujiena yra 2019 po Kr. laiku šios žiemos dienomis.

  2. Rimgaudas:

    P. S. Hik (hic) – senuose žemėlapiuose taip buvo žymima “vieta, kur gyvena liūtai”. Hiksai (hic’sai), kaip karingos gentys, į vidurio Egiptą prie Nilo atvyko iš rytų. Iki šių dienų pasmulkintuose palydovų žemėlapiuose apie aukso radimvietę Indijos vandenyno – Raudonosios jūros kampe (žr. naudingų iškasenų žemėlapį) galime aptikti kelis grynai lietuviškus vietovių pavadinimus. Kadangi hiksai atvyko iš vietos “kur gyvena liūtai”, prie Nilo jie pastatė liūto pavidalo sfinksus. Vieną jų su lietuvišku užrašo ant jo krūtinės perskaitymu aprašo J. Šeimys knygoje “Egiptas, skitai, lietuviai runomis”.
    Jis perskaitė užrašą ant Tutanchamono sarkofago šono AISTUSAS, užmiršęs perskaityti ausies plote žodį Auksis ir akies plote žodį AISA: Tutanchamono laidojimo kamera Luksore buvo išmūryta iš gryno aukso plytų, o kūno organikos analizė Britų muziejuje parodė, kad Tutanchamonas turi prabaltišką DNR (angl. DNA) kodą.
    Datą 4671 Žvėryno akmenyje pagal Gediminaičių stulpų matematines proporcijas pavyko nustatyti nustatė šių eilučių autoriui. Janapolės monetų lobyje (Lietuvos nacionalinis muziejus) yra varinė moneta su užrašu Gidym(i)nas ir datų bilingva, pagal kurią galima rasti ikikrikščioniškų ir krikščioniškų laikų santykį (J. Šeimio kn. “Gališkos runos”), kuris rodo, kad Krėvos sutarties krikščioniška data yra grynas falsifikatas.
    Andų žvakidėje (Gediminaičių stulpų atmaina) ant vertikalios uolos prie Pisco Ramiajame vandenyne yra užrašas AISA, o apie Gediminaičių stulpus Krymo pusiasalio urve neturiu vaizdinės informacijos. Aisčiais, taigi, esame nuo seniausiųjų laikų ir iki dabar.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: