I. Ruginienė. Valdantieji praleido progą pasukti valstybės vairą gerovės kryptimi (11)

Inga Ruginienė | P. Gvildžio nuotr.

Inga Ruginienė | P. Gvildžio nuotr.

„Išspaudėme viską, ką galėjome“, – apie kitų metų valstybės biudžetą sakė Premjeras. O išspausta, ne be profesinių sąjungų pagalbos, išties nemažai: minimalios mėnesio algos kilimas, vaiko pinigų, ypač nepasiturinčioms ir daugiavaikėms šeimoms, padidinimas, pensijų kėlimas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimas (nors ir ne pakankamas), didesnis komandiruojamų darbuotojų darbo užmokestis. Visa tai geri dalykai, negalima to nepastebėti ir nepagirti, juolab kad profesinės sąjungos buvo šio vyksmo dalis. Tačiau tai tėra kova su pasekmėmis.

Iš esmės mūsų valstybės kryptis ir toliau lieka tokia pati – mažas biudžetas ir didelis mokestinis krūvis nedideles pajamas gaunantiems žmonėms bei „gyvulių ūkio“ privalumai oligarchams. Papildomas 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas didelėms darbo pajamoms bei bankų pelno apmokestinimas – toks „mizeris“, kad sulaukia tik pašaipų, nors lietuviškame laukinių vakarų kontekste tai būtų galima laikyti savotišku laimėjimu.

Pikta, kad liko neišgirstas Prezidento siūlymas apmokestinti dideles pajamas gaunančius gyventojus. Tiesa, tikėjomės iš Prezidento kietesnės principinės nuostatos šiuo klausimu. Jei tai taps papročiu, pasitvirtins mūsų baimės, jog gerovės valstybės mantra tebuvo Gitano Nausėdos viešųjų ryšių akcija.

Mūsų pagrindinė žinutė ir reikalavimas visoms valdžioms – Lietuvai yra būtini realūs progresiniai mokesčiai visoms pajamoms! Šimtatūkstantines ar net milijonines pajamas gaunantys žmonės – nepriklausomai nuo sektoriaus, kuriame veikia, ir nuo veiklos pobūdžio – privalo mokėti bent tokio dydžio gyventojų pajamų mokestį, kokį moka vidutines pajamas gaunantys darbuotojai. Kodėl didžioji dauguma mūsų už savo varganas pajamas turi sumokėti 20 proc., o, pvz., 3,5 milijono eurų pajamų per metus gaunantis pilietis tesumoka vos 1-2 proc. GPM? Taip nėra teisinga, ir šis neteisybės jausmas varo mus lauk iš Lietuvos, jeigu ne į gyvenimo paraštes.

Ir nereikia mūsų gąsdinti ekonomikos augimo lėtėjimu. Vis tiek didžioji dalis visuomenės nesijaučia geriau jai augant, nes patys savaime teigiami ekonominiai pokyčiai, technologinė pažanga, skaitmenizavimas neturi didelės teigiamos įtakos socialinei gerovei. Priešingai, darbuotojų darbo krūviai ne tik nemažėja, bet dargi auga, daugėja neapsaugotų darbo formų, ir kuo daugiau mes dirbame, tuo daugiau iš mūsų darbo sukaupiama pelno, o mes tampame vis skurdesni.

Pagal Nausėdos gerovės valstybės programą, Lietuvos valstybės biudžetas turėtų išaugti pusantro milijardo eurų. Šiek tiek laiko jis dar turi, ko negalima pasakyti apie valdančiąją daugumą. Ji progą pasukti valstybės vairą gerovės kryptimi jau praleido.

Autorė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė

Kategorijos: Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Romas:

    Glaustai, bet išsamiai. Aptariant jei ne absoliučiai viską, tai tikrai svarbiausius dalykus. Tobulas straipsnis.
    Ir akcentas paliktas svarbiausioje vietoje – socialinė atskirtis.

    Bet vargu ar įmanomi esminiai pokyčiai, kol visa valdžia mažumos rankose. Kažkiek vilties teikia aktyvėjančios profesinės sąjungos, bet tai primena antklodės tąsimą į save.
    Anksčiau ar vėliau vistiek teks keisti Sistemą, valdžios vertikalę sulenkiant į ratą. Simbolis -gyvatė apžiojusi savo uodegą. Tada ne tik valdžios institucijos kontroliuos piliečius, bet ir priešingai…Blogai dirbančius ar susikompromitavusius – atstatydins. Tame tarpe teisėjus ir prokurorus.

    • neziniukas:

      Tai kad atstatydins zinoma gerai… O kaip del atsakomybes ? Pvz. kas atsakytu uz galimai jau padarytus milijoninius nuostolius arba pvz. vagystes – aferas ?

      • Romas:

        Jau vien piliečių teisė kontroliuoti valdžios institucijas, visas pareigybes būtų tikra revoliucija, pilietinės visuomenės pradžia, tikroji – tiesioginė demokratija. O prasižengusių valdžiažmogių atsakomybė, tai savaime suprantama pasekmė. Tai prisidėtų prie atstatydinimo.

  2. neziniukas:

    Gal pasuko savo geroves kryptimi ? Kartais labai keistai greitai kyla 300000-500000€ vertes pilys pas tuos , kuriu uzdarbis siekia apie 3356,00€ per menesi ir kurie neturi jokios ilgalaikes darbo sutarties, o tik nuo rinkimu iki rinkimu – jeigu… Keista ,kad bankai tokiems kreditams nepriestarauja (jeigu bankai)…

  3. ŽEMAITIS:

    Socialistiniai nusišnekėjimai. Kaip ir dera profsąjungoms.
    Kitąmet biudžeto pajamos Lietuvoje mažės, tad reiktų galvoti, kaip sutaupyti, o ne išlaidauti. O didesnis verslo apmokestinimas iš viso labai rizikingas, nes nebesulauksime investicijų. Nepamiršk, Ruginiene, kad Lietuva nėra uždara šalis. Tad konkuruojame regione. Kaimyninės šalys, ypač – Latvija, sudarys geresnes sąlygas, tad investicijos keliaus tenai.

  4. Romas:

    Kiauro maišo nepripilsi. Pirmiausia jį reikia užlopyti.
    Dar nepriklausomybės pradžioje, prie antrosios (Vagnoriaus) vyriausybės buvo pakelti atlyginimai teisėjams ir prokurorams. Jie tapo keliolika kartu didesni už paprastų piliečių. Tokio akibrokšto niekas nesitikėjo. Juk valstybės biudžetas ne vyriausybės, tai visų piliečių pinigai… Jie turėjo atsiklausti.

    Tai buvo oficialus startas laukiniam kapitalizmui. Nuo to prasidėjo prichvatizacija, žemių kilnojimai, socialinė atskirtis, nevaldoma emigracija…
    Taip gimė savas, lietuviškas drakonas. Šis algų pakėlimas laikytinas lietuviško drakono gimtadieniu. Ir kol jis gyvas, liūto dalis visų investicijų atsidurs jo aruoduose…

    • ŽEMAITIS:

      Nusišnekat.
      Nežinau, kuo ten prisidėjo/neprisidėjo Vagnorius, tačiau privatizacija buvo būtina.
      Dėl žemių kilnojimo – tai sutinku – tai buvo nesąmonė.
      Tačiau valstybinį turtą reikėjo (ir beje – labai reikia) privatizuoti. Valstybinės įmonės tvarkomos gerokai prasčiau, nei privačios. Valstybė savo skylėtą biudžetą vis bando papildyti spausdama valstybinio kapitalo įmones mokėti kuo didesnius dividendus, visiškai nesirūpindama jų investicijomis. Privatūs savininkai (fiziniai ir juridiniai asmenys) niekuomet taip nesielgtų. Tačiau prikurta be saiko įvairių “strateginės svarbos” įmonių, kurias vis dar labai neefektyviai kontroliuoja valstybė. O jos turi būti palaipsniui privatizuojamos jų akcijas laisvai parduodant Vertybinių popierių biržoje (kad visi norintys galėtų jų įsigyti).
      Dėl socialinės atskirties – tai čia viskas didžią dalimi susiję su pačių žmonių noru ir gebėjimu dirbti. Mano tėviškėje pilna tokių skurstančių, bet kai aš pažiūriu kaip jie “stengiasi” – tai pikta būna. Ogi nieko nesistengia – tik girtuokliauja ir žiūri TV. Asmeniškai aš TV jau beveik galiu atsisakyti. Aparatas senas, berods Šarpas, pirktas prieš kokį dvidešimt ar daugiau metų. Bet aš jo nežiūriu, nes tam visiškai neturiu laiko. Va, artėja Kalėdos, Naujametinės šventės. Manote švęsiu? Ne, nepavyks, nes reikia pasinaudoti, kad nėra paskaitų ir spėti padaryti abent dalį atidėtų darbų… Tad dėl socialinės atskirties patys žmonės kalti. Nereikia tingėti, o reikia pasistengti. Tiesa, aš nekalbų apie neįgalius, senyvo amžiaus žmones ar vaikus – jais turi pasirūpinti valstybė. Tačiau darbingi žmonės – patys kalti.
      O dėl jaunimo emigracijos, tai ne “laukinis kapitalizmas” juos gena iš Lietuvos. Dirbu su jaunimu, tad žinau. Jaunimas kaip tik labiau nori privačios iniciatyvos, liberalesnės šalies. jaunimą geną niūri konservatyvi “naftalininė” aplinka, absurdiškų draudimų gausa, ir visame tame nematymas perspektyvos. Štai va taip.
      Tad su Tamsta sutinku tik dėl absurdiško žemės kilnojimo. O visą kitą – tik grašio neverti socialistiniai pezalai.

      • Algimantas:

        Žemaiti, kaip jums atrodo, kaip vienu metu buvo sugriauta pramonė ir žemės ūkis , kai dešimtys tūkstančių inžinierinio – techninio personalo , milijonas darbininkų ir valstiečių liko be darbo, ir pragyvenimo šaltinio, o partinis-administracinis personalas valstybės turtą išsidalino ir turtėjo.
        Kas dabar gerai gyvena ? Kodėl “aukštuomenė” taip bijo paviešinti savo biografijas………

  5. Romas:

    Reikia atidžiau skaityti. Aš rašiau apie prichvatizaciją, o tu apie privatizaciją. Vienas apie akėčias, kitas…

    Tu akcentuoji nuosavybės formą, kad privati pažangesnė… O aš akcentuoju valdžios faktorių. Tiesiog klaidingai perskaitei vieną žodį.

    Aš kalbu apie kitką. Apie tai, kad esminių pokyčių (demokratijos prasme), pereinant iš tarybinės Sistemos į dabartinę, neįvyko. Tada valdė partinė nomenklatūra, o dabar – oligarchinė. Abiem atvejais valdo visuomenės mažuma. O dauguma (piliečiai) lieka – ne prie reikalų. Rezultate jokios valdžios neturinti dauguma lieka apkvailinta.

    Nors teoriškai, pagal deklaracijas turėjo būti kitaip. Dar nuo šarvuočio Potiomkino V, Leninas pažėrė puikius lozungus : žemę valstiečiams, gamyklas darbininkams, valdžią tarybos…
    Valdžią taryboms? Ką tai reiškia?
    Tarybos nuo žodžio tartis. O kas tarėsi su anos valstybės piliečiais???

    Dabar gi Lietuvos konstitucija teigia, kad Lietuva yra demokratija respublika. Demokratija, tai daugumos valdžia. Jos pagrindinis principas – mažuma paklūsta daugumai. O kaip yra iš tikrųjų, gyvenime?
    Gyvenime šis principas galioja tik vieną (rinkimų) dieną kas keturis metus. O po rinkimų visuomenės dauguma (piliečiai), visai sekančiai kadencijai, vėl (eilinį kartą) tampa NIEKU. Neturinčiu jokių poveikio priemonių valdžią turinčiai visuomenės mažumai.

    Abiem atvejais melas ir apgavystė. Nebuvo anuomet jokios tarybų valdžios, o dabar – demokratijos.
    Rezultate, nepaisant privačios nuosavybės pranašumo, dabartinė socialinė atskirti gerokai viršija anuometinę. Turto pagaminama daugiau, bet jo (berods) 90% priklauso tik 5 % gyventojų.

    Pagal tavo komentarą išeitų kad, toks turto pasiskirstimas yra dėsningas ir teisingas, nes 95% gyventojų yra tinginiai ir girtuokliai?

    • ŽEMAITIS:

      Neteisingai traktuojate demokratiją. Taip, demokratija yra daugumos valdžia. Tačiau XXI a. demokratija skiriasi nuo XIX a. bei XX a. pirmos pusės demokratijos, kuri buvo suvokiama vien tik kaip daugumos valdžia ir kad “mažuma paklūsta daugumai”
      Modernioji (XX a. pab – XXI a.) demokratija reikalauja proporcingo mažumų atstovavimos (tai garantuoja tik proporcinė rinkimų sistema) bei daugumos įsiklausimo į mažumų nuomonę. Politika vykdoma per kompromisą net ir tuo atveju, kai kurios nors politinės jėgos dauguma yra akivaizdi.
      Tad frazė “mažuma paklūsta daugumai” yra ankstesnės, primityvesnės demokratijos frazė ir šiems laikams ji visiškai netinka.

  6. Romas:

    “Politika vykdoma per kompromisą…” – Žemaitis.

    Kur tu dabartinėje Sistemoje, dabartinėje (pažangesnėje) “demokratijoje” matai kompromisą?
    Visa valdžia mažumos rankose, ji daugumos (piliečių) nekontroliuojama. Piliečiai valdžią tik renka. Bet negali jos, blogai dirbančios, vagiančios ar kitaip susikompromitavusios – atstatydinti. Kur tu čia matai kompromisą?
    Aš matau uzurpuotą valdžią (mažumos rankose), jos savivalę, degradaciją (galimai) net iki pedofilijos…
    Ir visišką daugumos bejėgis te, o pasekoje – ABEJINGUMĄ.

    Tokia “pažangesnė”, naujų laikų demokratija mažų mažiausiai yra nepilna. Prie jau esamų demokratinių rinkimų trūksta tokio pat demokratinio (internetinio) ATSTATYDINIMO.
    Be jo ši “demokratija” yra, kaip namas be stogo, kaip automobilis be ratų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: