O. Voverienė. Ar lietuviams pavyks išsaugoti tautinę tapatybę (26)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Keičiantis Lietuvoje Prezidentams ir besiplečiant globalizacijos procesams, vis didesnį nerimą mąstantiems žmonėms kelia klausimas, ar pavyks mums išsaugoti savo tautinę tapatybę? Ją lemia jau beveik per Lietuvos Respublikos šimtmetį išdiskutuoti ir pripažinti objektyviais bruožai: istoriniai – kilmė, kraujo ryšys, genetika, istorija; kultūriniai – kalba, papročiai, gyvenimo būdas, tautinė kultūra, bendras likimas. Viena iš didžiausių dabartinės nepriklausomos Lietuvos bėdų – Lietuvos gyventojų migracija. Statistikos duomenimis, jau praradome 883 tūkstančius jaunų, darbingo amžiaus Lietuvos žmonių, žinoma, daugiausia – lietuvių. Paguodos neteikia imigracija iš kaimyninių šalių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir net iš egzotiškų mums šalių – Indijos, Pakistano, Afrikos, juolab iš musulmoniškų kraštų su skirtingomis kultūros papročiais, kalbomis ir sunkiomis svetimšalių prisitaikymo problemomis.

Narystė Europos Sąjungoje ir mūsų tautiečių didelis entuziazmas „europėti“, globalizacinių tendencijų poveikyje silpnina lietuviškąją tapatybę, mažina jos erdves ir paskatas (Ona Voverienė. Kiek lietuvių beliko Lietuvoje// Alkas.lt. – 2019). Nors visada buvome, esame ir būsime europiečiais, tačiau mūsų jaunosiose kartose gilėja priešprieša tarp tautiškumo ir europietiškumo, tampa madinga nuostata: „aš – europietis, o lietuviškumas man tik dzin“. Taigi atvirumas pasauliui, kaip vienas iš didžiausių mūsų nepriklausomybės laimėjimų, dažnai yra suprantamas, kaip viena iš pagrindinių sąlygų, jau nustelbia tautinę tapatybę. Didžiausia mūsų bėda yra ta, kad nei politikai, nei švietimo sistema, nei TV, nei žiniasklaida apskritai, tokią padėtį ignoruoja ir neaiškina apie Tautai ir Valstybei gresiantį pavojų.

Akad. Romualdas Grigas savo laiku rašė, kad tautinė tapatybė geriausiai atsiskleidžia, lyginant nacionalinį charakterį su tautos kaimynais; gretinant atskiras socialines grupes; aiškinantis jų bendrybes ir skirtingumo požymius; gretinant globalizacijos požymius skirtingose valstybėse, Jo nuomone, lietuviai iš kitų tautų labiausiai išsiskiria savo gamtojauta ir priklauso gamtojautinei kultūrai. Todėl jie žymiai jausmingesni už kitus. Kitas lietuvio bruožas jo karingumas. Šviesaus atminimo Romualdas Ozolas kultūrologų diskusijoje, kodėl iki šiol mes, sena ir garbinga tauta, neturime savo lietuviško epo, teigė, matyt, dėl to, kad negalime apsispręsti, kas mums svarbiau tautiniame identitete – karžygiška, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ar valstietiška, kaip suomių, mūsų tautos dvasia. Ir kaip Lietuvoje dažnai atsitinka, bediskutuojant ir aiškinantis, viskas sustoja, prie rezultato neprieinama. Ir tai jau tęsiasi kelios kartos, perduodant problemą iš kartos į kartą. Be šių charakterio bruožų minimas ir lietuvių tolerantiškumas kultūrinėms, religinėms ir politinėms pažiūroms; kaip viena didžiausių vertybių iki pat mūsų dabartinių laikų lietuviams buvo jų žemė, tėviškė, Tėvynė. Tik jaunoji karta šias vertybes jau prarado; daugumai jų ten jų tėviškė ir Tėvynė, kur duona baltesnė ir sriubos šaukštas riebesnis.

Dr. Krescencijus Stoškus, prieštaravęs akademikui, pripažįsta daugelį teiginių iš akademiko nuostatų, tačiau dėl tokios psichologinės lietuvių padėties kaltina mūsų švietimo sistemą, neugdančią tautinės tapatybės suvokimo ir didžiavimosi ja. Dabartinės mūsų mokyklose patriotizmas yra tarsi koks tabu, apie kurį nederama kalbėti šiuolaikiniam mokytojui. Jo nuomone, patriotizmo ugdymas turėtų prasidėti šeimoje ir mokykloje tik įgyti tęstinumą. Tačiau tai nelengva padaryti visuomenėje dominuojant reliatyvizmo ideologijai, kai yra ištrintos ribos tarp gėrio ir blogio, kai būti blogiuku yra žymiai naudingiau ir geriau, negu geriečiu. Ištrintos ir nuolat, be to ir gana intensyviai trinamos ribos Lietuvoje tarp etninių lietuvių ir tautinių bendruomenių, dėl to lietuvis savo krašte dažnai jaučiasi svetimesniu už svetimą, nors dažnai tas svetimas ir nėra pačios aukščiausios kokybės ne tik psichologine, bet ir visomis kitomis charakteristikomis. Pasitaiko ir šimtaprocentinių pasaulio klajoklių, kuriems absoliučiai nieko nėra švento – jie, jau kaip dykumų sausažolė, be šaknų, skrenda ten, kur menkiausias vėjas juos nupūs.

Todėl kartais atrodo, kad Lietuvą valdo ir politines madas diktuoja ne lietuviai, o lenkai, žydai. Ar turi tolerancija būti valstybėje be ribų ir kraštų? Esu įsitikinusi, kad tik tas gali būti toleruojamas, kas nekenkia etninei tautai ir valstybei. O dykūnams ir kenkėjams  griežtai ir be jokių kompromisų turėtų būti parodomos durys ir jos uždaromos be jokios teisės čia sugrįžti. Todėl į lietuvių tautinės tapatybės modelį turėtų būti įtraukta tautinės savigarbos dimensija, kuri mūsų laikais yra visiškai sunaikinta, nors būta Lietuvoje laikų, kai dėl asmeninės ar tautinės savigarbos lietuvis buvo pasirengęs ir gyvybę atiduoti. Neatsitiktinai tą mano mintį palaiko ir žurnalistas V. Spurga, atskleidęs ir šešėlinę tolerancijos pusę – toleranciją, kaip žmonių abejingumą negatyviems reiškiniams, kurie vyksta dabartinėje Lietuvoje. Jo nuomone, Lietuvoje toleruojant negatyvias visuomenės tendencijas, jau apie 60 procentų lietuvių tapo kraštutiniais pavyduoliais, kerštingais, konfliktiškais, nemokančiais bendrauti, piktybiškai vengiančiais darbo. Ir svarbiausia, tas neigiamas charakteristikas vertinantys kaip savo šaunumą, mokėjimą gyventi.

Šiuo metu gyvenančiose kartose sociologai pabrėžia dar vieną tautinį bruožą: saviplaką. Kaip rodo tarptautiniai sociologiniai tyrimai lietuviai yra patys didžiausi pesimistai Europoje – čia daugiausia savižudžių, ypač vyrų, daug nepasitenkinimo viskuo; valdžia, valstybine tvarka, kaimynais valstybės ir namų, daug dvasinio nuovargio, savitvardos, paleistuvystės, daugiapatystės, skyrybų, žmonių vengiančių ir nenorinčių dirbti, linkusių parazituoti kitų sąskaita, visiško savigarbos praradimo, rausimosi prie šiukšliadėžių, nereikalingų žmonių. Kalbant apie tautinę tapatybę to atmesti negalima, nes tokių žmonių – dažniausiai „linksmos vakarienės“ vaikų, kasmet Lietuvoje atsiranda vis daugiau ir daugiau. Iki šiol visos Lietuvos Vyriausybės šia tema niekada nesidomėjo ir nesidomi, tarsi tos problemos ir nebūtų. Kiekvienoje valstybėje tokių „paribio žmonių“ neabejotinai yra. Tačiau, sakysime, Didžiojoje Britanijoje, kiekvienas toks žmogus yra žinomas, sekamas ir prižiūrimas, juo ir jo vaikais rūpinamasi. Dalį jų pavyksta sugrąžinti į visuomenę ir visavertį žmogaus gyvenimą. (Ona Voverienė. Nereikalingi žmonės, kurie patys save tokiais padarė // Alkas .lt – 2019.11.20).

Baisiausia, kad tie žmonės, daugiausia tai jauni, darbingo amžiaus vyrai, praranda pasitikėjimą savimi ir viltį, kad kas nors jų gyvenime pasikeis, o ištiesiančių tokiems pagalbos ranką – nėra. Lengviau juk apšaukti valkata, vaiduokliu, monstru, pabaisa, kuris, neduok Dieve, gali mane apvogti. O mūsų Užimtumo tarnyba (buvusi Darbo birža) dirba labai blogai, valdiškai, tik taip, kas parašyta jų instrukcijoje. Tikriausiai ir psichologo neturi, kuris galėtų žmogui ką nors patarti, pagaliau stengtųsi, bent jau viltį suteikti. Lietuviai gi esame. Pokary – baisiausiame Lietuvos istorijos periode, žmonės dar nebuvo praradę nei žmoniškumo, nei gailestingumo tiems, kuriems mažiau pasisekė; glaudė ir sužeistą partizaną, ir netikėtai užėjusį stribą, sodybą apsupus partizanams, rizikuodami patys ir savo šeimos gyvybėmis.

Taigi gyvename dabar tokioje Lietuvoje, kuri yra susiskaldžiusi į kelias Lietuvas, ko gero į tiek lietuvų, kiek yra dabartinių partijų. Penkiasdešimt metų turėję partiją, kurios spiritus movens buvo neapykanta žmogui, klasiniam priešui, dabar nemokame garbingai vertinti partiečių, esančių ne mano partijoje. Vertiname visų kitų partijų narius tik kaip savo priešus, ypač rinkiminės kampanijos metu. Todėl, matyt, dar teks palaukti kelias dešimtis metų, kol išmoksime normalios politinės kultūros ir galėsime kalbėti apie lietuvio tautinę tapatybę. Neduok Dieve, jeigu dabar kas nors imtųsi tos nedėkingos temos, kai mūsų visuomenė yra taip politiškai įelektrinta ir kiekvienas pilietis save laiko geriausiai nusimanančiu politikoje, o daugiausiai tie, kurie iš viso neina balsuoti. Politinė Lietuvos bala. O bala ir yra bala, kurioje pradeda veistis visokie nuodingi gyviai. Todėl kalbėti apie dabartinio lietuvio tapatybę kol kas negalime. Reikia palaukti geresnių laikų, po rinkimų, aprimus žmonių aistroms. Esu optimistė ir manau, kad pavyks ją išsaugoti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

26 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Tai, kad iki šiol neturėjome lietuviško epo, tikrai pas mus buvo didelė gyvenimo spraga. Visgi, jis, tiriant įvairių mokslų sintezės analizės būdų, t. y. ieškant prasmės legendose, dainose, pasakose, buvo atskleistas. Toksai kelioninis epas, pasirodo, slypi pasakoje “Eglė žalčių karalienė”. Baltų erdvėje ši pasakai turi daugybę variantų: lietuviškų – 187 vnt., latviškų – 81 vnt., finų, slavų, romaniškų, tiurkų – 111 vnt. Šiuos variantus sudarė ir parengė spaudai Leonardas Sauka, o išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vilnius/2007). Tai – labai populiari pasaka: vaidinami spektakliai, yra pastatytas miuziklas.
    Mokslinei pasakos “Eglė žalčių karalienė” išvedimui į epą analizei šių eilučių autorius parinko UAB “Jotema” išleistos knygos “Lietuvių liaudies pasakos” (Kaunas/2008) variantą. Kiti variantai čia nėra liečiami, kadangi jie labai išplečia tyrimo medžiagą, todėl pageidautina, kad tai padarytų būsimi šios temos disertantai.
    Bazinis pasakos “Eglė žalčių karalienė”, kaip epo, pristatymas yra pateiktas elektroninėje knygoje “Apie seniausiuosius laikus I, II”, užsiduodant per google XVII. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ – KELIONINIS LIETUVIŲ EPAS. Dėkoju.
    P. S. Panašiai kaip “Eglę” reikėtų iškoduoti ir estų “Kalevalą”: tekstą nusipirkau, bet su laiku yra striuka.

  2. Žemyna:

    Dar ikimokyklinukams, nuo darželio ir mokyklose, iš kartos į kartą,
    variantai berniukams ir mergytėms:

    – Kto ty jesteś?
    – Polak mały.
    – Jaki znak twój?
    – Orzeł biały.
    – Gdzie ty mieszkasz?
    – Między swemi.
    – W jakim kraju?
    W polskiej ziemi.
    – Czym ta ziemia?
    – Mą ojczyzną.
    – Czym zdobyta?
    – Krwią i blizną.
    – Czy ją kochasz?
    – Kocham szczerze.
    – A w co wierzysz?
    – W Polskę wierzę.
    – Czym ty dla niej?
    – Wdzięczne dziecię
    – Coś jej winien?
    – Oddać życie.”

    O mes apie princus ir jų techniką paaiškinti skubame.
    Neduok Dieve, baigs mokyklas ne viską ir ne detaliai apie tai sužinoję… O jie ligi šiol apie tai, pkad ši žemė krauju užkariauta, kad jis tiki PL, jog yra dėkingas vaikas ir skolingas PL savo gyvybę…

  3. Romas:

    Labai aktuali tema – ar pavyks išsaugoti…
    Tuo labiau, turint tokią patirtį, kaip pietryčių Lietuvos. Yra daug faktorių žudančiai veikiančių lietuvišką tapatybę, kurių didelę dalį autorė jau apžvelgė. Bet visi šie faktoriai, paminėti ir ne, yra vidiniai arba išoriniai. Pamatyti ir suprasti šį skirtumą yra svarbu. Nes vidiniai tiesiogiai įtakojami mūsų pačių požiūrio ar elgesio, kai tuo tarpu prieš išorinius mažai ką galime priešpastatyti.

    Žmogiškasis Ego siekia pranašumo, jis nori išsiskirti iš aplinkinių, juos pranokti. O kaip tai padaryti jei ne dailesne ir madingesne drapanėle, svetimos kalbos mokėjimu.
    Carinėje Rusijoje tokia kalba (skirianti luomus), buvo prancūzų, musuose – lenkų. Visiškai dėsninga, kad šis (vidinis) faktorius skatino lietuvišką tapatybę pakeisti į lenkišką. Ypač žmones turinčius daugiau tuštybės, daugiau ambicijų – “co to ja i kamizelka moja”…
    Prie šio (vidinio) prisidėjo ir išorinis (bažnyčios ir dvaro-valdžios) poveikis. Taip buvo praeityje.
    O, kaip dabar?

  4. Žemyna:

    Svetimi svarbesni už savus, o mažumos – už daugumą
    – respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro_ziniu_redakcijos_skiltis/svetimi_svarbesni_uz_savus_o_mazumos__uz_dauguma/

    EP smerkia bandymus Lietuvoje cenzūruoti informaciją apie LGBTI
    – diena.lt/naujienos/lietuva/politika/ep-smerkia-bandymus-lietuvoje-cenzuruoti-informacija-apie-lgbti-944802?komentarai

    Už įvairovę pasisakanti ES labai savitai ją suvokia – tautinėms valstybėms liepia savo šalyse atsisakyti savo tautos kultūrinių savitumų, kokių neturi kitos tautos, naikinti juos. Visiems to paties kirpimo šimtasiūles, kad kas nors nepasijustų diskriminuojamas pagal kokį nors savo požymį…

  5. Romas:

    Dar verta išsakyti vieną mintį, kuri autorės straipsnyje liko nepaminėta.
    Mūsų tauta maža, gyvenanti didesnių tautų kaimynystėje, kas savaime kelia papildomą grėsmę tautiniai tapatybei išsaugoti. Tai tas išorinis faktorius prieš kurį sunku ką nors priešpastatyti. Tai elementari fizika, ne saulė sukasi apie planetas, o jos apie saulę.
    Didesnė, skaitlingesnė tauta turi stipresnį poveikį mažesnei… Ši aplinkybė ne mūsų naudai.

    Bet yra galimybė pakeisti “žaidimo” taisykles. Tautų tarpusavio konkurenciją į lygiateisį bendradarbiavimą. Kalbu apie neutralią ( esperanto ) kalbą. Palanki aplinkybė ta, kad tai sutampa ir su ES strategija suvienyti Europą.
    Šiuo atveju visų mūsų valdžių pataikūniškas būdas galėtu duoti ir teigiamus vaisius. Lietuva turi galimybę pasiūlyti ir pademonstruoti kokybiškai geresnę taktiką Europos suvienijimui, nei dabartinis bandymas Europą federalizuoti, naikinant tautas ir valstybes.
    VIENYBĖ kategorija dvasinė. Jos siekti reikia subtiliau, kultūrinėm, dvasinėm priemonėm.Tautos ir valstybės turi išlikti. Trūksta tik vienijančio faktoriaus, į kurio rolę puikiausiai tinka ESPERANTO.
    Kodėl būtent Lietuva? Todėl, kad čia geras įdirbis. Nepraleiskim progos.

    • Žemyna:

      „VIENYBĖ kategorija dvasinė. Jos siekti reikia subtiliau, kultūrinėm, dvasinėm priemonėm.” – Dvasinės priemonėms reikia LAIKO. DAUG. Turint bulimija kaimynių teritorijoms sergančią kaimynę, ši praris, tau pačiam dar savo dvasią sukaupti nespėjus. Protiv loma net prijoma. Vienintelė išeitis – stabdis pačios tos kaimynės viduje. Bet jam joje užauginti reikia LAIKO… 🙁 Kol ir jei toks joje atsiras, nieks nebeprisimins aplink ją buvus mažesnių tautų. Ši liga, bent jau šiuo metu, dar nepagydoma. Būtent Kremliaus ir Varšuvos atvejai yra itin sunkūs.
      Vienintelis būdas sustabdyti tau praryti išsižiojusį ryklį – priblokšti jį kažkuo netikėtu (kaip prieš pat snukį staiga išskleistas skėtis). Mes praleidom progą išskleisti savo skėtį prieš tautų bei jų žemių ryklio nasrus pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kaip čekai tai padarė – ir nereikia manipuliuoti tariamomis mažumų bei žmogaus „teisėmis”.
      Bijau, kad tada mūsų politikai padarė lemtingą klaidą priimdami STAMBIĄ jos pagalbą, ir buvome įstumti į skolų duobę, iš kurios neišlendama – nes tai pagrindinė jos esmė. Dabar esame ir būsime šantažuojami. Ir vėliau, kadencija po kadencijos, ne tik 2K leido sau kartoti „jau esamą teisinį precedentą” – juk net mūsų teisininkai(!!!), advokatai pateisina kartojimą to, kas jau buvo įvykdyta ir liko nenubausta 🙁
      Ko gero, ir visi nauji politikai šiais tinklais gaudomi – naujokus svetingai pasitinka, pasikviečia, kone primygtinai visokeriopą pagalbą jų politinei karjerai bei asmeninei gerovei siūlo, ar net piršte įperša (pvz., naudingus sandėrius jo šeimos verslu,i ar kt. – pvz., šeima kuo nors prekiauju, staiga man siūlo visiškai atverti tokią galingą šios kaimynės rinka. Imk, arba UŽSIvers ir tas truputis, kiek iki dabar turėjai 🙂 . Kaip? No, to co mam rinktis, panowie?

      • Romas:

        Jeigu Žemyna žiūrit X-faltorių, tai turbūt pastebėjote pasikeitusią kalbine situaciją. Mūsų (senjorų) karta nebe-supranta ką tas gabus jaunimas dainuoja. Nes jie dainuoja angliškai…
        Taip, kad DAUG LAIKO nereikia. Jis dabar “suspaustas”. Viskas dabar vyksta pagreitintai.
        Gera jūsų “skėčio” alegorija prieš ryklio nasrus. O jeigu dar turėtumėte bent vieno esperantininkų sąskrydžio patirtį, tą ypatingą atmosferą…
        Tai suprastumėte, kad neutrali kalba ir yra tas “SKĖTIS”. Tas ANTIBIOTIKAS prieš grobuoniškas, imperines ambicijas.

        • Žemyna:

          Na, kad iš senosios mūsų kalbos (ir tuo išskirtinai vertingos, tikriausio žmonijos perlo – bet ar kiaulėms perlų reikia… ) nebent dar tik žodžių galūnės liko, nereikia privačių TV žiūrėti (tai privataus kanalo laida?). Nacionalinė TV muzikiniai intarpai vien tik kniauksmui skirti. O ir laidų kalba apgailėtina. Ir jose dalyvaujančių svečių tautinio orumo lygis tuoj pat atsiskleidžia.

  6. Rimgaudas:

    Anglija, skaityk, iš Europos Sąjungos išstojo. Kitaip sakant, ES atžvilgfiu ji tapo kaip Australija. Tad, kodėl ES forumuose turim kalbėti Europai svetima “australų” kalba?
    Manau, kad gerb. Romo idėja Europos forumuose kalbėti ESPERANTO kalba visiems būtų ganėtinai priimtina. Tad, nepraleiskim progos.

    • Bartas:

      Kodėl anglų kalba pasidarė tokia patraukli, miela. Tvankstas minėjo, kad dauguma angliškų žodžių yra vienskiemeniai. Tai yra paprasta ir manau, kad per daug nenutolusi nuo primatų šūktelėjimų, riksmų ir panašiai.

      • Žemyna:

        Labai įdomų „kampą” pagavot. O juk Iš tiesų jiems jų istorijoje būtent tokio trumpumo labai reikėjo! Negi skirtų daug sąnaudų kolonijų darbininkams pono kalbos išmokyti!
        Galūninėmis kalbomis šnekant reikia įsiminti galūnes, dar šį bei tą, o tai geriausiai įsisavinę, įgudę, talentingi būtent priesagų, galūnių teikiamomis galimybėmis naudojasi reikšti subtiliausius minties vingius, jausmus, veiksmų ar vyksmų niuansus, žaisti tomis galimybėmis ir mėgautis jomis. Sumanus naudojimas šių galimybių ne blogiau už kryžiažodžius mankština ir lavina smegenis, padeda išsaugoti atmintį.
        Anglų k. prisitaikė daugiau kariaujantiems ir fizinį, o ne protinį darbą darbą dirbantiems. Tokiais atvejais parankiau, kai gali perteikti reikalingas mintis trumpais kaip komanda žodžiais.
        Bet niekas neatkreipia dėmesio į tai, jog, užuot ištarus vieną galūninės kalbos žodį, kuriuo „vienu smūgiu” bus perteikta daug informacijos, anglų kalba tą patį perteikti prireiks kad ir trumpų, bet net 3-5 žodžių ilgio sakinių, tačiau visų subtiliųjų niuansų ne visada pavyks išreikšti. Todėl tai, kam išreikšti anglams prireiks viso lapo teksto, lietuvių k. virtuozas gali net trumpesniu negu pusės lapo tekstu pasakyti. Nes anglas vietoje trumpos galūnės ar priesagos/priešdėlio papildomai turės bent kelis pagalbinius žodžius panaudoti.
        Gaila, kad neįvairiname gimtosios kalbos mokėjimo varžybų (diktanto) dar ir žongliravimo jos galimybėmis menu (kaip prancūzų riterių laikais per turnyrus). Tik jau nebelabai mokytojų rastume, kas gebėtų tokius ar kitokius organizuoti, kas ne pusiau anglišku žargonu kalbėti mokėtų…
        Anglų kalbos „paprastumas” tėra savotiška „rinkodarinė” apgaulė – esa, žodžiai tokie paprasti, lengvi, nereikia kalti, kur nosinių reikia, okur ne. Fui, nekalbėk prasčiokų kalba, eikš, eikš, tu lengvai jos išmoksi. Nors iš tiesų tik vos vos pramoksi, ir kalbėsi primityviai, „darbo jėgos” ar „kolonijų” lygiu. Dažnas net ir universitetą baigęs tik taip ir kalba.

  7. Romas:

    Nesu tikras kas labiau užgavo Žemynos patriotinius jausmus, kad ji lietuvių kalbos apgynimui panaudojo perlų ir kiaulės alegoriją. Tai, kad mūsų jaunimas dainuoja angliškai ar tai, kad Romas reklamuoja kažkokią esperanto. O gal ir abi priežastys susikrovė…

    Bet kokiu atveju bus ne pro šalį abi šias aplinkybes paryškinti.
    Esperanto kalba nėra konkurentė nacionalinėms kalboms, tame tarpe ir lietuvių kalbai. Nes ji skirta “išoriniam” naudojimui, bendraujant su svetimšaliais. Ji taip ir apibūdinama – “tarptautinė kalba”.

    Visai kitokią situaciją kuria bet kuri nacionalinė kalba, naudojant ją, kaip tarptautinę. Ten kur dominuoja viena nacionalinė kalba (rusų, anglų, lenkų …) , ten nebelieka vietos ne tik kad kitoms kalboms, bet ir tautoms… Kiek tokių tautų, tautelių išnyko Sibire, Amerikoje? O visame pasaulyje?

    Tuo tarpu neutrali kalba šio agresyvaus poveikio neturi. Ji nekonkuruoja, negali surusinti, sulenkinti, suanglinti. Nes ji nepriklauso nei vienai nacijai. Nesuteikia niekam pranašumo kitų atžvilgiu. Ji kuria lygiateisius santykius, kitokį pasaulį.

    Kai kam ji nepriimtina vien todėl, kad yra DIRBTINĖ. Bet apsidairykite aplinkui – radijas, televizija, automobiliai, aviacija, dangoraižiai, mobiliakai – juos pamatę mūsų protėviai turbūt nualptų nuo tokio DIRBTINUMO, nuo tokio svetimo pasaulio.
    Bet, kaip stebėtinai gretai, bet kuri NAUJOVĖ (kompiuteris, mobiliakas) tampa įprasta ir neatsiejama gyvenimo dalimi.
    Ne išimtis ir ESPERANTO.

    • Žemyna:

      Apgailestauju, kad sudariau tokį įspūdį. Gink Dieve, nesiekiu nustatyti ką nors PRIEŠ bet kokių kt. kalbų mokymąsi – pasisakau prieš tai, KAIP neatsakingai, o kartais ir išdavikiškai, tamsuoliškai tai daroma. Prieš tai, kad tokia didelė dalis jaunimo tokį perlą, kaip LK, niekina, nemato jos vertingumo, t.y., prieš tokius, ką ir Kristus perlais šeriamomis kiaulėmis vadino. Pavojingiausia, kad ir jaunieji pedagogai aukštosiose jau štai tokių tiesų prišeriami. Pati studijavau ne lietuvių, o užs. kalbų filologiją. Tokios studijos gali nepaprastai praturtinti žmogų, skyrusį tam daug pastangų, jei prie šių žinių ne per gimtosios k. išdavystę ir niekinimą eina.
      Tai laikais, kai pasirodė VLKK svetainė, pati esu nusikaltusi LK! Dirbdama ir gyvendama savo uždarame mažame burbule, įsivaizdavau, jog ir už jo ribų viskas, kaip ir mūsų burbule. Todėl man senųjų mūsų lituanistų perspėjimai ir varžymai atrodė nepagrįsti, perdėti. Ginčijau jų teiginius (ATSIPRAŠAU), kad negąsdintų be rimto reikalo, kad lietuviams gimtosios kalbos ypatumai padeda lengviau išmokti kitų kalbų, kad mūsų tarties aparatas leidžia mums kone idealiai mėgdžioti ir užs. k. tartį. Tų dienų aplinkybių buvau tiek atsiskyrusi nuo tikrovės, jog nei TV, nei radijo negirdėjau, neįtariau, kad miesto centre nebesimato lietuviškų iškabų, kad jaunimo „lietuviškame” sakinyje dominuoja anglų k. žodynas, gramatika ir kt.
      To nežinodama, galvodama, jog „riboti” lituanistai „panikuoja” tik dėl specifinių tekstų, skirtų tik labai siauram ratui, įsivaizduodama, kad svetainėje lankosi tik siauras vertėjų bei lituanistų ratas, vieną dieną diskusijoje jau kita tema, toje svetainėje paleidau frazę, už kurią šiandien nors nusigraužk ranką. Dėl jos teisingumo ir šiandien neabejoju,, tačiau ją pasigavo ne tie, kam buvo skirta, ne tie, kieno išsilavinimas leidžia ją teisingai suvokti. O „pažangūs lituanistai”, katrie šiandien studentus moko valstybinę kalbą „paleisti laukais palaidais plaukais”, po ketvirčio amžiaus ją kaip vėliavą kelia; Delfio ir kt. komentatoriai grindžia ta fraze savo stumiamas „tiesas”, aiškina, kad kalbos negalima taisyklėmis varžyti (ir, žinoma, kad pase galima pagal savo skonį, t.y., bet kaip keverzoti).
      Jaudina tai, kad dabar, kai durys visomis kryptimis atviros, mūsų jaunimas, užuot protingai ir atsakingai jomis naudotųsi, pasiduoda piktavalių kalboms apie „netikėlių tautos netikusią kalbą ir istoriją”. Kad viešumoje, internete, per LRT, kt. TV, net Seime tiek daug barbarizmų ir neišsilavinimą, menką savimonę ir gimtosios k. mokėjimą išduodančios kalbos; kad lietuvaičiai savo susibūrimuose, gatvėse ne gimtosios, o svetimos kalbos mokėjimą demonstruoja.
      Pasiduodamas toms „tiesoms”, savo elgesiu, laikysena „pažangus” jaunimas lengvabūdiškai talkina tiems, kieno galutinis tikslas – panaikinti mūsų tautos ir visko, kas su ja susiję, pėdsakus žemėje. Nes tokios (tautos, kalbos, istorijos) čia „niekada ir nebuvo, ji sugalvota, dirbtina, neteisėta”…
      Puiku, kad žmonės aktyviai mokosi kitų kalbų (visada buvau už), skaudu, kad užmiršta tautinę savigarbą. Kad jos neturi nei dalis PARLAMENTARŲ, demonstravę savo išmintį ir žinias šiuo klausimu. Ir nebeturime mokyklų, įdiegiančių tai ugdomam jaunimui.
      Atsiprašau, skubėdama atsakiau (esu labai užimta), nes tikrai nenoriu niekam širdies užgauti. Jei vėl nesuprantamai, atleiskite beviltiškai asabai…

      • Bartas:

        Žemyna , aš piktai, nepradėk . Baik su visokiais atsiprašymais. Rašai teisingai , pamokančiai. Aš “dedu ” parašą po kiekvienu Tamstos žodžiu.
        Kam nepatinka? Kas kitos nuomonės? Prašau. Rašalo yra – popierius nesibaigiantis.

  8. Romas:

    Bartas teisus. Tiesiog vyrai ir moterys “truputi” skiriasi. Moterys labiau pasiduoda jausmui, emocijai. O vyrai – racijai. Todėl, taip dažni įvairūs nesusipratimai, kai vienas apie akėčias, o kitas…
    Ta Žemynai išsprūdusi alegorija apie perlus, manęs nei kiek neužkabino. Ja tiktai pasinaudojau, kaip priemone, kaip kabliuku, kad dar kartą (ne įkyriai) galėčiau prabilti apie tarptautinę kalbą ir paryškinti jos privalumus.
    – Taip, tai pati veiksmingiausia priemonė tautinės tapatybės išsaugojimui.
    – Tai pati veiksmingiausia priemonė Europos suvienijimui.

    (Pasinaudojau proga dar kartą)…

    • Bartas:

      Viskas būtų gražu ir miela, bet , neveikia “tarptautinė kalba”. Neveikia. Anglija su savo kalba (labai pamėgta lietuvių) keliauja sau . Jiems nusispjauti ant veiksmingiausios priemonės vienijančios EU. Su lenkais irgi neaišku.

  9. Romas:

    Daug kas neveikia. Ne tik tarptautinė kalba. Neveikia demokratija. Neveikia teisingumas.
    Bet reikia turėti vilties ir dėti pastangas…

  10. Žemyna:

    Skaitytojo laiškas: Be lietuvių kalbos – išnyksime!
    Alfredas Guščius
    – respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/skaitytoju_laiskai/skaitytojo_laiskas_be_lietuviu_kalbos__isnyksime/

  11. Rimgaudas:

    Dabar, išstojus iš Europos Sąjungos Anglijai (jie tvirtina, kad yra antra galybė po JAV), anglų kalba NATO valstybių viduje tampa ir jų ginkluotųjų pajėgų kalba.
    Europos Sąjunga dabar tampa civilinių valstybių, kuriose nėra anglakalbių valstybių, sąjunga ir, suprantama, kyla klausimas – o, kokia bendrine kalba derėtų kalbėti EU forumuose? Derybos bus karštos ir nedviprasmiškos. Prancūzai be karinės galios (branduolinis ginklas) turi didelę ir ekonominę galią, todėl norės, kad bendrinė kalba būtų prancūzų. Savus argumentus pateiks Vokietija, Lenkija, būsima ES narė Ukraina, Italija, Graikija, Ispanija ir jos nesusitars niekaip, kol prieis išvadą, kad europinio rango forumuose bendra kalba bus ta, kurioje šalyje vyks forumas. Pvz. Prancūzijoje – prancūzų kalba, Vokietijoje – vokiečių kalba, Lenkijoje – lenkų kalba ir t. t. O, ką daryti mažoms valstybėms? Jų atstovai, išeina, turėtų būti poliglotai, kas būtų didelis nonsensas. Išvada paprasta: be kelių didžiųjų valstybių kalbų, Europos Sąjungoje turėtų būti įvesta lygiavertė joms ESPERANTO kalba, tuomet neprarasime nacionalumo. Pasiūlykime ES tarybai tokį variantą pirmi. Gal, aptarus tarybai (prireikti gali ir referendumų), apsistota bus tik ties viena Europos Sąjungai ESPERANTO kalba.

  12. Romas:

    Vertinamos gal ir lygiai, o naudojamos? Naudojamos plačiąja prasme, visuose tarptautiniuose santykiuose? Juk politiniai forumai tik mikro visų tarptautinių santykių dalis. Visur vertėjų nepastatysi.
    Esperanto idėjinė paskirtis – visuotinė – turizme, kultūriniuose mainuose, visose gyvenimo srityse…

    Pamenu, net tarybiniais laikais, kai kuriose mokyklose (pvz. Panevėžio) esperanto buvo, kaip fakultatyvas, kaip būrelis. Nes ten buvo mokytojų esperantininkų (sutuoktinių) pora. Viskas prasideda nuo asmeninės iniciatyvos…
    O ką jau kalbėti, jeigu tokia iniciatyva būtų palaikoma valstybės, kaip tautos išlikimui naudinga ir perspektyvi veikla. Kaip vizijos dalis… Tai galėtų būti pavyzdžiu ir paskatinimu visai ES.

  13. Kas turite sapnininką???:

    ką reiškia Kūčių išvakarėse visą naktį praleisti su A. Antanaičiu?
    Jokių kalbų, jokio veiksmo, jokio scenovaizdžio, vien tik jo biustas kažkaip šalia vis kabo…

    O tada pažadina ŽR žinių laida – praneša apie iš E. gautą laišką-paklausimą, ką LT rengiasi daryti su užsieniečių asmenvardžiais dokumentuose. Jeigu suformuluota taip, kaip perskaitė žinios, tada galima sakyti VALIO. – Laiške yra tai, kas patvirtina, jog mūsų reikalavimai atitinka Tarpt. teisės principus. Bet reikia matyti visą tekstą. Kas jį paskelbs? Ar leis jį bent pačiupinėti? Ar, kaip visada, politikai sieks įrodyti, kad tai tik jų ratelio šeimų „biznis”, o ne Tautos? Politikai žadėjo, jog pavasario sesijoje spręs?

  14. ŽEMAITIS:

    Jei ir toliau bus atstumiamas jaunimas ir jis emigruos iš Lietuvos – tai vargu.
    Pirmiausia turi būti sukurta ne tik vyresnėms kartoms, bet ir jaunimui priimtina socialinė-kultūrinė aplinka. Panaši į tą, kri būdinga Vakarų šalims (pvz., Nyderlandai, Vokietija). Tokios šalys yra patraukliausios liberalai mąstančiam jaunimui (absoliuti dauguma jaunimo tokia ir yra).
    O jei toliau orientuosimės į senamadiškai konservatyvias vertybes – tai neturėsime jaunimo, palaipsniui nyks ir tauta.

  15. Žemyna:

    Liberaliai mąstanti? Deja, jie liberalumu laiko absoliučią asmeninę laisvę be atsakomybės už savo „saviraiškos” padarinius Tautai ir valstybei, valstybės ORUMUI ir NEPRIKLAUSOMYBEI. Svarbiausia, kad niekas neverstų sustoti, susimąstyti, prisiminti, jog toks neginčijamas ir neišvengiamas gyvenimo šioje Žemėje dėsnis – prievolė laikytis savo „bandos”. Kitaip tu prarasi aukščiau visko Žemėje ir valstybėje keliamą savo asmenybę ir nevaržomą laisvę. Pamindamas visas savo tautos vertybes vardan savęs iškėlimo, tu pats labai greitai prarasi tą savo už tautos „teisingesnę” tapatybę. Nes „laisvėje” tavęs laukia kitos bandos pančiai, varžysiantys tave tenykščiais įstatymais. Absoliuti laisvė yra vien todėl iliuzija, kad vieno nesiskaitymas su tauta varžys jo gentainių laisvę. Ar laisvė TIK TAU, kitų laisvių trypimo sąskaita?
    Jie per jauni, kad iki gelmių tai suvoktų, todėl palaiko politikus, kurių „pažiūros” kinta priklausomai nuo mados vėjų. Savotiškus politikos „tuteišius” – pažiūri, katras ponas stipresnis, tam ir paklūsta.
    Ateities nebūna tuščioje vietoje. Jos pamatas praeitis. Praeityje Vakarų(!!!) Europa turėjo patirtį, kai net ir smurtu stūmė skelbiamas „pažangias idėjas”, „pažangius politinius” judėjimus (o iš tiesų samdytų diversantų organizuojamus, finansuojamus iš ten, kur buvo kuriami planai Raudona vėliava visą žemę uždengti).
    Vėliau tų pačių Vakarų istorikai ištyrė, kur tų „pažangų” šaknys. Vidurio ir Rytų Europa varvino seilę, žiūrėdami į Vakarus, viską kopijavo iš Vakarų, todėl sumanus gamintojas gundančios „prekės sandėlius” įrengė Vakaruose.
    Šiandien jis gamina profesionaliai aukštyn kojom apverstų liberalumo, tolerancijos idėjų pusfabrikačius, ir vėl sandėliuoja juos Vakaruose. Visi, įsivaizdavusieji, jog jau laisvi, rys net springdami viską, kas jiems nauja, kas Vakarais kvepia. Ir iš pasitenkinimo užmirš atsigręžti, pažiūrėti, ar už nugaros jo pražioti nasrai jų netyko

  16. Žemyna:

    Po Briuselio meilės laiško:

    – UNESCO.lt/apie/lietuvos-nacionaline-unesco-komisija/pirmininkas
    – unesco.lt/apie/lietuvos-nacionaline-unesco-komisija/nariai

    Po visų įvykių ir santykių nuo 1990, visų nelygiateisių „sutarčių”, deklaracijų, reikalavimų ir pan. istorijos, matant įžūlų kaimynės tvarkymąsi Vilniaus krašte tartum savo pagalbiniame ūkyje,
    po šiandieninio Briuselio „prašymo” pateikti ataskaitą(!!!) apie svetimvardžių rašymą,
    ar galime sutelkti darbingą savanorių komandą, kad kvalifikuotai patikrintų, ką nuveikė ir veikia ši komisija LT tapatybės išsaugojimo jos etninėse žemėse labui pirmininkas ir nariai? Kaip reaguoja į vyksmus, įžūliai ignoruojančius TMAPK ir ŽT, atimant tas teises iš LT; ar informuoja UNESCO ir SPAUDŽIA ją savo ruožtu adekvačiai reaguoti? Jei ši „nemato” ir „negirdi” – kokia nauda mums būti jos nariais, leisti pinigus tos nepieningos karvės išlaikymui.
    Ar ne tautiškieji UNESCO atstovai Lietuvoje bei UNESCO-motinėlė pati turėjo mus bakstelėti, parodyti, kad būtume budrūs, nepasiduotume manipuliacijoms, nes mūsų šalyje TM ir ŽT PRICHVATIZAVO įtartinos grupuotės, diskredituojančios pačią TM sąvoką, siekiančios įteisinti pr. a. okupacijų rezultatus.
    UNESCO privalo arba veikti, arba mums tokios nereikia!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: