O. Voverienė. Lietuva kagėbizmo vorantinklyje (1990 – 2019) (21)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

„Kaip gyventi su kagėbizmu? Praėjo 17 metų, ar klausimas dar aktualus? Juk Lietuva savo sūnums palaidūnams atleido ir kai sovietų imperija sugriuvo iškepė jiems jautį, t.y. leido privatizuoti jiems turtus. Kur tiesa ir teisingumas? – klausia metų metais persekiotieji ir kankintieji.“ Žurnalistas A. J. Patriubavičius (Lietuvos aidas, 2002.05.30, p. 1).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuvybės dvasia, vedusi ir suteikusi mums visiems sparnus dainuojančioje Sąjūdžio revoliucijoje bei Sausio 13-osios neginkluotame pasipriešinime, atrodė, tvirta, atspari, amžiams prabudusi. Tai buvo tikras stebuklas Tautos istorijoje. Deja, jo neapgynėme, neišsaugojome. Atsitiko baisiausia, kas begalėjo atsitikti – Tautos dvasia, atlaikiusi priešo tankus, jų smurtą ir prievartą, iškentusi žuvusiųjų skausmą, neatsilaikė prieš savųjų komunistėlių melą, suvyniotą į šilko skepetaitę, juos išrinkusi į Lietuvos valdžią leido save apvogti, apiplėšti, iki kraštutinumo nuskurdinti komunistams ciniškai šaipantis, kad ko, Sąjūdžio revoliucijoje norėjote, tą ir gavote (Za čto borolis, na to i naporolis).

Vis dažniau ir neramiau grįžta mintis prie Jono Aisčio pamąstymų: „Mūsų Tautos istorija yra tragiška. Dideles pastangas visada griovė didelės nesėkmės. Ir aš galvoju, argi būtų lietuvių tauta kadaise, amžių glūdumoje, padariusi didelę skriaudą, už kurią štai daugiau negu tūkstantis metų ji tebeverčiama atlyginti…“ Kas sumaišo Tautos protą lemiamais momentais? Gal tai iš tikrųjų Dievo bausmė?

Vytauto Landsbergio ir jo pasiaukojusių Sąjūdžio bendražygių dėka tapome atkūrusios savo nepriklausomybę valstybės piliečiais. Didžiavomės lietuviais esą. Pasaulis stebėjosi mūsų drąsa ir dvasios pergale prieš tankus. Kaip tada rašė Justinas Marcinkevičius, „Nedidelė Lietuva…vėl tapo didele“. Atrodė visi tapome broliais ir seserimis. Tačiau kaip neilgai truko tos žvaigždėtosios tautinio patriotizmo, tautinės santarvės ir brolybės dienos. Tarsi į gilų šulinį įmestas sunkus akmuo sudrumstė jo vandenį ir iš paties šulinio dugno į paviršių iškėlė apipuvusias, pasmirdusias, nuodingas šiukšles, kurios iki šiol nuodija mūsų gyvenimus, mūsų sielas, temdo dangų, luošina jaunųjų kartų gyvenimą, Tautą varo į beprotybę…

Žurnalistas Vladimiras Laučius viename iš savo straipsnių citavo Nobelio Taikos premijos laureatą rašytoją Elį Veselį (Ellie Wiesel), jo žodžius: „Mes visada turime rinktis vieną iš pusių. Neutralumas tarnauja budeliui, o ne aukai. Tyla visados padrąsina kankintoją, o ne kankinį“ (Vladimiras Laučius. Bailių puota ant Kovo 11-osios griuvėsių // delfi.lt. – 2018.03.12). Todėl kiekvienas lietuvis, jeigu tik jis tikras, privalo kalbėti apie didžiausią mūsų tautos priešą komunizmą ir jo įrankį Tautai žudyti KGB. Tai – mūsų šventa pareiga.

Lietuvoje KGB buvo viena svarbiausių sovietinio okupacinio režimo atsparų, kuris veikė 1940-1954 m., kaip Sovietų Sąjungos NKVD, NKGB, MGB ir MVD, nuo 1954 m. kaip Valstybės saugumo komitetas (KGB), įkurtas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, o nuo 1978 m. rugsėjo 14 d. veikė kaip Lietuvos TSR Valstybės komitetas. Jo pagrindiniai uždaviniai buvo kontroliuoti visuomenę ir kovoti su okupacijos priešininkais, užsienio žvalgyba ir kontržvalgyba, Lietuvos gyventojų sekimo ir prevenciniai veiksmai, Lietuvos gyventojų ryšių nustatymas su lietuvių išeivija užsienyje, Lietuvos gyventojų ryšių su pogrindžiu sekimas ir t.t. Lietuvos TSR KGB sekė lietuvius Punsko ir Seinų krašte.

1954-1967 m. KGB skyriai veikė visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vietoje KGB buvo įkurtas Nacionalinio saugumo komitetas (dabar Valstybės saugumo departamentas), kuriam vadovauti buvo paskirtas ilgametis politinis kalinys Balys Gajauskas., jo pavaduotoju irgi – politinis kalinys Petras Plumpa. 1992 m. spalio mėnesį rinkimus į Seimą laimėjus komunistams (beveik visam buvusios komunistų partijos komitetui – 23 jo nariams su A. M. Brazausku priešakyje) VSD vadovai buvo apšaukti neišmanėliais, negebančiais valdyti tokios atsakingos institucijos ir VSD  vadovu paskirtas komunistams pataikaujantis ir juos remiantis žmogus. VSD darbuotojais liko tie patys kagėbistai, kurie ir dirbo sovietinės okupacijos metais, parašę lojalumo Lietuvai pasižadėjimus. Pensinio amžiaus kagėbistai buvo išleisti į pensiją; keletas rusakalbių išvyko atgal į savo tėvynę.

2005 metais pasirodė mano parengta nedidelės apimties – 107 puslapių knyga „Lietuva juodojo voro gniaužtuose“ (V., 2005). Tiražas buvo labai greitai išpirktas, pakartotas dar tris kartus. Knygoje 14 temų: „Juodojo voro nelaisvėje“, „Juodojo voro – KGB istorija nuo seniausių laikų iki mūsų“, „Juodasis voras mąstė kompartijos smegenimis“, „Juodojo voro veikla Lietuvoje 1918-1940 metais“, „Lietuva be lietuvių – okupanto programa“, „Juodojo voro veikla Lietuvoje 1954-1990 metais“, „Juodojo voro veikla atgavus Nepriklausomybę“, „Atskleistas sąmokslas – okupuoti Lietuvą be šūvio. UP faktorius“, „Moralinis reliatyvizmas: aukos prievartavimas nusilenkti budeliui be jo atgailos“, „Juodasis voras vėl kyla į ataką“, „Šaukiu aš Tautą, KGB užguitą“ ir „Tarptautinis komunizmo teismas – kelias į teisingumo atkūrimą Europoje“. Vertingiausias šios knygos rezultatas buvo pralaužta tvirta granitinė siena, pastatyta to meto valdančiųjų – nekalbėti ta tema. Po knygos „Lietuva juodojo voro gniaužtuose“ (V., 2005), pasirodė kelios labai vertingos knygos šia tema; istoriko dr. Arvydo Anušausko „Teroras 1940-1958 m.“ (v., 2012); A. Anušausko „KGB. Visiškai slaptai“ (V., 2015), buvusios KGB kankinės, politinės kalinės Natalijos Gudonytės sudaryta knyga, „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias. Prisiminimai“ (V., 2006); Severino Vaitiekaus „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“ (V.,2002); Juozo Starkausko „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953“ (V, 1998) ir kitos. Nustatyta, kad komunistinis režimas ir jo represinis aparatas – KGB Lietuvoje 1940-1941 ir 1944 – 1990 metais nužudė 456 tūkstančių Lietuvos gyventojų. (Ona Voverienė, Aušra Jurevičiūtė. Kovų už laisvę keliu į Amžinybę – Ukmergė, 2018).

Medžiagą šia tema ir toliau rinkau, iš kurios ir paaiškėjo, kad KGB Lietuvoje pogrindyje iki šiol sėkmingai veikia, tarnaudama savo šeimininkui ir vykdydama jo užsakymus. Pasirodo, ne veltui. Kartą grįždama iš Rokantiškių kapinių, laukdama atvažiuojančio autobuso, pasišnekėjau su malonia rusakalbe moteriške, kuri nusistebėjo, kaip mes išgyvename iš savo skurdo pensijų. Pasakiau, kad taip, kaip ir ji. Nusišypsojo ir man paaiškino, kad ji visą gyvenimą dirbo „v organach“, t.y. KGB ir dabar iš Rusijos gauna priemoką prie pensijos ir gana nemažą, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę Maskvoje laikoma, kad čekistai užsienyje dirba pavojingomis sąlygomis ir jiems prie atlyginimo mokamas didelis koeficientas. Taip ir išsiskyrėme, atvažiavus autobusui.

Pirmasis smūgis lietuvybei buvo suduotas komunistų, pakėlusių kovos kirvį dėl valdžios ir dėl turto prieš Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Komunistai A. M. Brazauskas, G. Kirkilas, K. Glaveckas ir didžioji dalis jų vadovautos komunistų partijos narių pradėjo griauti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pamatus, atnaujindami Lietuvoje komunistinės Lietuvos kūrimą. Jiems aktyviai talkino ir intelektualai. Šliogerizmas kaip pikčiausia nuodinga gyvatė įsirangė į „Dviratininkų“ televiziją ir diena iš dienos nuodijo ir taip sovietinio režimo metais tautiškai pažeisto homo sovieticus smegenis, griovė tautos savigarbą, šaipėsi iš patriotizmo ir iš pačios Lietuvos nepriklausomybės. Darius Kuolys ir jo begėdžių kompanija savo kosmopolitiniais eksperimentais parklupdė, ir kas žino, gal jau ir amžinai pražudė Lietuvos ateitį – mokyklas, visą švietimo sistemą. Kai akademikas Zigmas Zinkevičius bandė Lietuvos mokyklose atstatyti tautinę pusiausvyrą, jis buvo, kaip pikčiausių vilkų gaujos užpultas, apkandžiotas, apdraskytas ir turėjo pasitraukti, vilkams džiūgaujant gerokai pakenkus akademiko sveikatai.

Premjeras Gediminas Vagnorius, galėjęs tą niekšingiausių vieno didžiausių Tautos vyro susidorojimą sustabdyti, to nepadarė, nes tuo metu, jis jau sąmoningai buvo persiorientavęs į Lietuvos nepriklausomybės ir valstybės griovėjų pozicijas. Šiandien jų visų dėka turime tai, ką turime – nutautėjusį lietuvį slaviška tik turtų trokštančia dvasia… musę kagėbizmo voratinklyje. Išeidamas į Amžinybę akad. Zigmas Zinkevičius mums paliko viltį ir priesaką: „Šiandien mūsų tautai ir kalbai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir mūsų pačių prisitaikėlių, kurie puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis savo kalbos ir kultūros. Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos papročius Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras, įsteigiant jų vietoje taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms. Šių veiksmų negali pateisinti jokie nauji internacionalizmo argumentai“ (Zigmas Zinkevičius.Tikiu, kad mūsų kalbos ir kultūros naikintojai liks nieko nepešę // Alkas.lt. – 2017.01.20).

Tautos duobkasių kategorijai priskirtinas ir seimūnas Mantas Adomėnas ir jo sukurta tautos ateities griovėjų grupė, po aukštojo Lietuvos mokslo reformos priedanga sunaikinę intelektualams mandagiai tylint, visą mūsų pedagogikos mokslą ir mokytojų rengimo sistemą. Tai jis sunaikino Pedagogikos institutą (Edukologijos universitetą) ir jo visus pastatus ir kitą turtą išparceliavo nežinia kokiais tikslais ir kam? O gal čia buvo Maskvos caro Putino užsakymas sunaikinti Lietuvos ateitį, palikus šalį be mokytojų, kerštaujant Lietuvai už nepaklusnumą ir Sovietų sąjungos sugriovimą? O Mantas Adomėnas tik užsakymą vykdė? Sėkmingai, o gal ir pelningai jam…, bet pražūtingai Lietuvai? Dabar jau pradedame jausti to jo žygio pasekmes. Jau dabar Lietuvos mokykloms trūksta mokytojų, o kas bus rytoj?

Ir trečiasis – tragiškasis mūsų istorijos puslapis, kuriame ryškus KGB braižas – tai paslaptingos mūsų šviesiausių Lietuvos žmonių netikėtos žūtys. Istorikas Letas Palmaitis jų suskaičiavo kelias dešimtis. Visų pirma tai mūsų VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas, „pats“ iškritęs iš Baltarusijos viešbučio devinto aukšto, „ o dar anksčiau tai padarė Remigijus Kuršas, vienas iš Žaliųjų grupės vadovas Saulius Gricius, VSD Vilniaus apygardos vadovas Kvaraciejus, po vaišių Turniškėse staigiai mirę Sigitas Janušauskas ir jo žmona Janušauskienė, kad neva nepedofilą teisėją Furmonavičių neva nužudė skrandžio turiniu paspringęs Drąsius Kedys, kad neva ne nuo dioksino mirė Povilas Pečeliūnas, kad „autoavarijoje“ žuvo Tautvydas Lideikis ir Andrius Ūsas, kad Stasys Lozoraitis mirė „greita vėžio forma“, o „nuo kraujo vėžio“ mirė Gediminas Pulokas, kad kažkas „pašalino“ Jurą Abromavičių, kad Vladimiras Akulovas per daug gerai žinojo visus kelius į Gazpromą, kad „Dujotekanos“ veikėjai klesti ir toliau, kad savanoriai Rolandas Banionis, Remigijus Kazokaitis, Irmantas Ruplys, Edmundas Simonavičius patys „nusišovė“, o su gelbėjimosi liemene „nuskendo“ Kornelijus Radauskas, kad Gedimino Kiesaus nužudymą rengė „tulpiniai“, kad iškiliausi kultūros ir mokslo atstovai Gintaras Beresnevičius ir Algis Uždavinys, neturėję jokių sveikatos problemų, nesulaukė nė 50 metų, o kunigas Juozas Gražulis, būdamas vienas vasarnamyje, mirė sulaukęs vos 54-rių. Paskelbus Nepriklausomybę, joks teismas nebuvo rengtas dėl prof. Jono Kazlausko „savižudybės“ (Kęstutis Lakickas prof. Jono Kazlausko mirties mįslė // Atgimimas. – 1990, rugs. 12-19, p. 13), neminint kun. Juozo Zdebskio „autoavarijos“ ir t.t“ (Letas Palmaitis. Užsakyti susidorojimai // XXI amžius, 2011, birž. 1)

Kodėl taip yra ir taip atsitinka dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje? Tikėtina, kad bus teisus publicistas, buvęs politinis kalinys Algirdas Endriukaitis teigdamas, kad iki šiol Lietuvoje politines madas diktuoja KGB (A. Endriukaitis. Nepriklausomos Lietuvos teismai įteisina KGB veiklą ir sovietinę okupaciją // Alkas.lt. – 2019.01.19): „Nepriklausomos Lietuvos teismai, turintys vadovautis galiojančia Lietuvos ir tarptautine teise, pakartotinai išteisino partizanų nužudyme ir kitų pokario rezistentų suėmime dalyvavusius KGB darbuotojus: Marijoną Misiukonį, dalyvavusį paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno suėmime, ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų byloje, taip paneigiant rezistentus suėmusiųjų ir represavusiųjų kaltę ir legitimizuojant sovietinę Lietuvos okupaciją, KGB veiklą ir okupacinės teisės normas… Toks yra nuosekliai rodomas požiūris, kad okupaciniai įstatymai ir jų laikymąsi užtikrinusios okupacinės prievartos struktūros buvo teisėtos ir tokiomis pripažįstamos šiandienos Lietuvoje“ (Ten pat).

Marijonas Misiukonis, praėjus septynioms dienoms po A. Kraujelio žūties, gavo apdovanojimą „Už iniciatyvą ir ryžtingumą“. Tokiu pačiu apdovanojimu buvo pagerbti kiti du pareigūnai už „Kraujelio operaciją“ (Ten pat). Dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios leidėjų represavimo išėjusius protestuoti žmones 1988 metais žiauriai sumušė „bananų baliuje“  MVD kapitonas Z. Bernotas. Vilniaus apylinkės prokuroras Eugenijus Papučka priėmė nutarimą, nutraukiantį Z. Bernoto veikos ikiteisminį tyrimą. 2016 metais tas pats prokuroras E. Papučka, teisindamas savo tuometinį nutarimą, tvirtino, kad „nėra pagrindo jo sprendimo vadinti legitimuojančiu okupacinę teisę, nes okupaciją vykdė ne tie patys (kaltinami) asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus“, t.y sovietinius aktus. Pagal prokuroro E. Papučkos nuostatas, kurios yra cituojamos minėtame straipsnyje „sovietinė teisė ir konkrečiai jos straipsniai, numatę politinį persekiojimą, buvo teisėti.“ Taigi ta sovietinė teisė vis dar veikia veikia ir Nepriklausomoje Lietuvoje.“ Apskritai, spaudos konferencijoje rugpjūčio mėnesį Nijolė Sadūnaitė labai taikliai pastebėjo, kad pagal dabartinių Lietuvos teismų nutartis tiesos monopolį turi „mūsų broliai KGB“, o visi, kurie buvo tardomi ir vėliau apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais ir Laisvės premijomis, taigi, kaip ir pripažinti ne melagiais, sako ne tiesą“ (Ten pat). Taigi iki šiol gyvename dvigubų standartų Lietuvoje, tik vieni įsivaizduojame, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, o kiti – mąstome ir veikiame pagal KGB scenarijus.

Teisininkas dr. Alfonsas Vaišvila dorai ir sąžiningai patvirtino kodėl taip yra (Alfonsas Vaišvila. Antikonstitucinis valstybės įsipareigojimas neviešinti prisipažinusių MGB agentų //propatria.lt – 2018.0316) Reiškia, kad dar trys kartos lietuvių – 75 metus dar bus priverstos gyventi su kagėbizmu. Įstatyme numatyta, kad tas terminas dar gali būti pratęstas. Šis įstatymas Nr VIII-1436 (Valstybės žinios – 1999-12-08, Nr. 104-2976 ) įsigaliojo nuo 2000-01-01. Reiškia, komunistai su savo KGB ruošiasi mus valdyti dar 75 metus ir daugiau. Nes, kaip rašo straipsnio autorius, „Įstatymas, kuris nekviečia visuomenės patriotizmo ir moralės pažangai, kuris slepia nuo visuomenės asmenis, veikusius prieš tautos prigimtinę teisę laisvai gyventi ir turėti savo valstybę, prisidėjusius prie laisvės kovotojų žūčių ir kentėjimų, yra priešingas šią teisę ir teisinės valstybės siekį įtvirtinusios Konstitucijos esmei. Teisinėje valstybėje Seimas gali priimti ne bet kokio turinio įstatymą, o tik šioms vertybėms neprieštaraujantį. Tokioje valstybėje įstatymai priimami ginti nukentėjusiųjų teises (šiuo atveju nukentėjusiais reikėtų pripažinti ne tik laisvės kovotojus, bet ir tą didžiąją tautos dalį, kaip tuo metu atkakliai ir pasiaukojančiai laisvės siekusią), o jas pažeidusiųjų atžvilgiu vykdyti teisingumą. Agentūros, ypač savanoriškai veikusios prieš minėtą prigimtinį tautos siekį atžvilgiu negalioja senatis ir „įstatymo netaikymo atgal“ taisyklė, nes šis siekis yra tęstinis, nuolat galiojantis ir nuolat darantis nusikalstamą bet kokį prieš jį nukreiptą atskirų asmenų veikimą. Todėl šio siekio negali nei atšaukti, nei sustabdyti joks įstatymas, o tai bandantis daryti įstatymas visada bus priešingas ir teisei, ir Konstitucijai“ (Alfonsas Vaišvila. Ten pat).

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: jurgis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: