M. Balikienė. Fobija (nuotraukos) (0)

1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės Vilniuje. 2019 m, lapkričio 22-24 d. M. Balikienės nuotr.

1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės Vilniuje. 2019 m, lapkričio 22–24 d. M. Balikienės nuotr.

Atėjo žiema, šalčio, drėgmės ir tamsos metas. Kelių direkcija perspėja: vairuokite atsargiai, saugokitės traumų! Medikai primena: laikas skiepytis nuo gripo ir stiprinti imunitetą! Tikimybė užsikrėsti auga diena iš dienos! Paūmės ir chroniški susirgimai! Spėju, kad gali padažnėti net kultūrinių sindromų, kuriuos medicinos antropologai dar vadina liaudies ligomis. Jos kamuoja ne bet ką, o tik išskirtinės visuomenės ar kultūros narius. Kitos visuomenės ar kultūros jų nežino, neatpažįsta ir gydyti nemoka. Kai kas pasakytų, kad tokių sveikatos sutrikimų apskritai nėra. Kita vertus, sindromų apsėstieji kenčia ne juokais, vardija simptomus, reikalauja gydymo… Tad sveikatos politikos strategams belieka viena išeitis: raginti šeimos gydytojus rimtai išklausyti net ir keisčiausius pacientų skundus, nesijuokti iš ligonių, nelaikyti jų simuliantais, nesiuntinėti be reikalo pas psichinės sveikatos specialistus. Keičiantis metų laikui ir artėjant didžiosioms metų šventėms, jie ypač užimti. Tuomet sparčiai daugėja įvairių depresinių sutrikimų, baimių ir, žinoma, fobijų.

Vargiai rastume žmogų, negirdėjusį žodžio ,,fobija”. Jis nuolatos mirga laikraščių antraštėse, interneto portaluose, tarpsta skaitytojų komentaruose ar socialiniuose tinkluose, prisidurdamas šalia savęs, tarsi  pagrindinio patiekalo, tai vieną, tai kitą pagardą – dažniausiai HOMOfobiją, bet gali būti ir ISLAMOfobija, TRANSfobija. Grynai klinikiniai terminai, pvz., agorafobija (atvirų vietų baimė) arba klaustrofobija (uždarų patalpų baimė) žymiai rečiau pasitaiko kasdienėje spaudoje ar kalboje. Ar nėra čia klaustrofobų? Tokį klausimą išgirdau kartą iš gidės, vedusios turistinę grupelę į Moravijos urvus Čekijoje. Nemanau, kad buvo jis labai korektiškas, nes skambėjo tarsi užuomina: o dar kokių nors durnių jūsų grupėje nėra? O ligonių? Garbės žodis: jei nebūčiau domėjusis urvais, požemiais ir rūsiais bei mėginusi į juos lįsti, žodį ,,klaustrofobija“ tebūčiau mačiusi tik vadovėlyje ar tarptautinių žodžių žodyne ir gal retkarčiais spaudoje, kur viešpatauja kitos baimės ar pseudobaimės.

Fobiją psichikos sveikatos specialistai apibrėžia kaip liguistą, racionaliai nepaaiškinamą baimę, kuri kankina žmogų. Tai gali būti baimė aukščio, vorų, tamsos, ligų ir kitų labai įvairių dalykų, su kuriais susiduriame kas dieną. Tačiau juk dažniausiai nebijome lipti laiptais ar kilti liftu, o pažvelgę pro aštunto aukšto langą ar išjungę sandėliuke šviesą, nealpstame iš baimės? Kiti alpsta, ir jų jutimai nėra kvailystė, o rimta liga, todėl iš tokių dalykų nevalia šaipytis. Tačiau šiame straipsnyje kalbėsime daugiau ne apie klinikines, o apie nūdienos ,,ligas“, kurios sukurtos, norint izoliuoti, pašiepti ar sugėdinti neva netinkamai savo mintis reiškiančius asmenis.

Idėja ,,jeigu tu galvoji ir veiki kitaip negu diktuoja oficiali valdžios pozicija, tai esi psichinis ligonis“  gana sena. Ją praktikuoja įvairios politinės santvarkos, siekiant žmones nukenksminti užuot nužudžius. Fiziškas likvidavimas gali būti per žiaurus, per daug atvirai parodantis negailestingą režimo kumštį, o pūdymas ligoninėse – jau tarsi tam tikra pseudoatjauta ir rūpestis, nes žmonės baltais chalatais peni ten pacientą dietiniais kukuliais, vakarienei išverda ,,berazumiui“ pieniškos sriubos. Negalėdama sugrūsti kitaminčių į tramdomuosius marškinius santvarka pasitelkia medicinos leksiką, kad sukurtų vis naujus ,,fobus“. Štai visus mylinčioje ir toleruojančioje visuomenėje nemylėti gali tik psichiškai nesveikas žmogus. Tad joje ,,fobu“ tapti lengva. Užtenka tik pareikšti, kad kuo nors bjauriesi, ir jau būsi transformuotas į liguistą, tamsią, neišsilavinusią būtybę. Gal ir galėtume sutikti, kad kartais asmuo, vengiantis ar nemėgstantis kitokių nei jis pats, gali būti neišprusęs, mažai ko gyvenime matęs arba, atvirkščiai, turėjęs blogų patirčių. Tačiau kodėl dar būtinai kupinas neurozių ar psichiškai nesveikas? Ligos etiketė – tai įžeidimas, jei iš tikrųjų liga nediagnozuota. O jeigu būtų? Ką tuomet reikėtų su ligoniu daryti: užjausti ar išvyti iš visuomenės?

Kartą mačiau dokumentinį filmą apie keistuolius. Jame viena mergina liguistai bijojo virsti lesbiete. Parduotuvėje ji atidžiai rinkdavosi prekes. Imdavo jas ne iš pirmosios produktų eilės lentynoje, o išrausdavo iš tolėliau esančių, iš ten, kur mažiau tikimybės, kad prekes pasieks homoseksualaus pirkėjo ranka. Mergina nuolat skambino artimiesiems, reikalaudama, kad tie ją įtikintų, jog ji dar neužsikrėtė homoseksualumu ir netapo lesbiete. Ar tai ir yra tikroji homofobija? Nežinau, bet, ko gero, ne. Tai būtų greičiau baimė susiteršti homoseksualumu, užsikrėsti juo per prisilietimą tarsi homoseksualumas būtų per rankas ar kvėpavimo takus plintanti liga. Merginos elgesys klinikiniu požiūriu tikrai liguistas, neracionalus ir gydytinas, nes niekas netampa homoseksualiu, paspaudęs homoseksualui ranką ar perėjęs ta pačia gatvės puse, kuria ką tik ėjo kitos lytinės orientacijos žmogus. Tą nelaimingą merginą kamavo tikra fobija. O ar kankina fobija lesbiečių stačiai nemėgstantį asmenį arba žmogų, kuriam nepatinka gėjų eitynės? Ne. Juk jis yra visiškai sveikas, jo gydyti nereikia, bet išvada ir diagnozė – homofobas – skamba mediciniškai.

Pradėjome nuo kitaminčiams drausminti sukurtos homofobijos, tačiau nenorėčiau per daug plėtotis, nes yra ir kitų įdomių fobijų. Vieną norėčiau aptarti plačiau. Tai RUSOfobija. Girdėjau filologą prisipažįstant: pagaunu save per daug skaitantį, rašantį rusiškai, per dažnai žiūrintį rusų kalba įgarsintus arba rusiškus filmus – ir ne vien tam, kad norėčiau tą kalbą dar geriau išmokti. Rusų kalba iš tiesų labai užkrečiama. Pradedi ja mąstyti ir natūraliai norisi reikšti ja mintis – kaip ir kita kalba, kurią imi dažniau vartoti. Bet kartais pagalvoji: o juk kyla grėsmė, kad visai pasinersi į tą rusišką diskursą ar net rusu tapsi… Ar ši filologo baimė – tai rusofobija?

Ne, turbūt atsakytų daugybės straipsnių apie rusofobiją autorius A. Saveljevas. Šią fobiją jis apibūdina kaip nepalankumą, neapykantą, priešiškumą ar kitus negatyvius jausmus Rusijos, rusų ar jų kalbos, istorijos ir kultūros atžvilgiu (Савельев, 2008). Tai tik vienas iš daugelio rusofobijos apibrėžimų, aiškinimų, tų aiškinimų patikslinimų ir aiškinimų paaiškinimų. Pasirinkau kelis trumpesnius, norėdama pradžiai nustatyti, ar jau esu rusofobė, ar dar ne. Pavyzdžiui, S. G. Sizovas rusofobiją laiko politinio ir kultūrinio ekstremizmo atmaina, specifiniu ksenofobijos atveju ir apibrėžia ją kaip negatyvų ar priešišką požiūrį į Rusiją, rusus, jų kultūrą, kalbą, religiją. Autoriaus manymu, esąs ir atskiras rusofobijos atvejis – rusijofobija (Rossijofobija), t. y. neapykanta Rusijai. Nelabai aišku, kuo rusijofobija skiriasi nuo rusofobijos, bet tiek to. Svarbu, kad F. I. Tiutčevas (1803–1873), rusų diplomatas, poetas, garsaus posakio ,,umom Rossiju nie poniat“ autorius, pirmasis, pasak Sizovo, įvedė rusofobiją į mokslinių sąvokų draugiją, aiškiai įvardijęs rusofobijos alternatyvą – pravoslaviškos imperijos idėją (Сизов, 2015).

Rusų politologė A. V. Myrikova, analizavusi sąvokos ,,rusofobija“ kilmę, pabrėžia, kad Tiutčevo pažiūras nagrinėję autoriai bene svarbiausiu jo nuopelnu laiko tai, jog jis tą sąvoką apibrėžė ir apibūdino. Tačiau, pasak autorės, jie nemini dar vieno Tiutčevo nuopelno: jis įvardijo ir aprašė rusofobijos atmainas, t. y. suskirstė rusofobiją į išorinę ir vidinę. Jau pats sąvokos sukūrėjas pristatė visuomenei rusofobiją ne vienu, o iškart dviem pavidalais (Мырикова, 2009). Tai dar ne viskas.  Tiutčevas rusofobiją vadina įgimtu arba įskiepytu priešiškumu visam, kas rusiška. Išeina, kad rusofobiją  Tiutčevas laiko kone paveldima negerove, kenksmingu prigimties ir patirties  (natūros ir kultūros) sąveikos padariniu. Kone liga. Tik kokia? Psichine ar organine? Ūmine ar chroniška? Pirmine ar antrine? Pagydoma ar nepagydoma? Nežinia. Aišku tik, kad Tiutčevas, konstruodamas ir interpretuodamas savo kūrinį (rusofobiją), vartoja medicinos terminiją ir talpina jį ligos – sveikatos (meilės – nemeilės) kontinuume, kurio viename poliuje stūkso nesveikata, arba nemeilė pravoslaviškos imperijos idėjai, o kitame, atvirkščiai, sveikata, arba meilė.

Nuo Tiutčevo laikų prabėgo daug metų ir, žinoma, dabartinių rusofobijos rūšių, porūšių, atmainų skaičius gerokai išsiplėtė. Turbūt metas pasitikrinti, ar aš rusofobė? Rusiškai skaitau, kalbu, parašau. Nei rusų kalba, nei literatūra, nei istorija blogų jausmų man nekelia (sprendžiu iš to, kad studijuodama universitete, buvau pasirinkusi specialų kursą ,,Lietuvos rusų istorija“). Asmeniškai pažįstu rusų ir su jais bendrauju. Tad lyg ir ne rusofobė būčiau…Tačiau šalin abejones! Tiesą bemat atskleis santykis su pravoslaviškos imperijos idėja. Kas pravoslaviškos imperijos idėjos, kurią ypač akcentavo rusofobijos ekspertas Tiutčevas, nepalaikys, – tas rusofobas! Aš nepalaikau. Vadinasi, esu rusofobė, kitaip sakant, ksenofobė, politinė ir kultūrinė ekstremistė? 

Tiutčevas buvo ne vien poetas ir diplomatas. Nuo 1858 m. iki savo mirties 1873 m. jis vadovavo Jo Imperatoriškosios Didenybės asmeninės kanceliarijos III skyriaus (caro slaptosios policijos) Spaudos priežiūros specialiajam komitetui. O III skyrius, Žandarų korpuso padedamas, koordinavo ir prižiūrėjo užsienio agentūrą, kurios pagrindinė užduotis – sekti iš Rusijos emigravusius nepatenkintuosius.  Skyrius dirbo ir kitus darbus: kontroliavo ministerijas, cenzūravo leidinius, rūpinosi pravoslavų cerkvės gerove, rinko informaciją apie policijos įskaitoje esančius asmenis, prižiūrėjo arešto įstaigas ir kalėjimus, įtartinų ir kenksmingų žmonių tremties vietas. Tokio Rusijos imperijai svarbaus skyriaus atsakingas tarnautojas Tiutčevas negalėjo nepuoselėti pravoslaviškos imperijos idėjos.

Tiutčevas pagarsėjo kaip rusofobijos ir kovos su rusofobija teoretikas, o jo svainis Michailas N. Muravjovas (Tiutčevo pusseserė Pelagėja Vasiljevna Šeremeteva – Muravjovo žmona) nusipelnė kaip praktikas mūšiuose su rusofobais. Už tai caras jį gausiai apdovanojo, suteikė grafo titulą ir Vilenskio vardą. Turėjo Muravjovas ir kitokių prievardžių: Korikas, Rupūžius, Žmogėdra. Koriku jį vadino ne tik lenkų ir lietuvių sukilėliai, bet ir išsilavinusi, permainų imperijoje siekusi rusų šviesuomenė. O žmogėdra Muravjovą viešai išvadino kunigaikštis A. Suvorovas, garsaus karvedžio A. Suvorovo vaikaitis. Į pagalbą nedelsdamas atskubėjo Tiutčevas. Jis supeikė kunigaikštį eilėmis, kuriose išliaupsino svainį (Jo šviesybei kunigaikščiui A. A. Suvorovui, 1863 m. lapkričio 12 d.). Šlovindamas Muravjovą Tiutčevas gal net buvo nuoširdus, o štai kitas garsus rusų poetas, Nikolajus A. Nekrasovas, jau tokią odę paskyrė Muravjovui, kad pasaulio literatūros klasiko talentu pataikauti pasibjaurėjo ne vien Peterburgo literatai.

Filologijos mokslų kandidatė G. A. Skleinis 2006 m. paskelbė straipsnį, kuriame analizavo, kaip skirtingai Muravjovą pristatė du XIX a. rusų rašytojai: N. G. Černyševskis (romane ,,Prologas“) ir V. V. Krestovskis (romane ,,Dvi jėgos“). Černyševskis nupiešė labai nepatrauklų Muravjovo paveikslą, o Krestovskis, vaizduodamas Muravjovą rūstų ir valdingą, mėgino jame įžvelgti net labai mielo žmogaus bruožų. Didžiausias netikėtumas slypi straipsnio pabaigoje. Padariusi išvadą, kad Muravjovas – sudėtinga, ryški asmenybė, nuveikusi reikšmingų darbų Tėvynės labui, autorė priduria, kad Vilniuje galima rasti ne tik memorialinę plokštę mirties bausmės įvykdymo Z. Sierakauskui vietoje, bet ir paminklą Muravjovui… (Склейнис, 2006). Kas tai? Aplaidumas? Svajonė? Noras maginiu būdu paveikti tikrovę?

Siekiant pabrėžti Muravjovo Vilenskio nuopelnus imperijai, Vilniuje iš tikrųjų jau po jo mirties, 1898 m. iškilmingai atidengtas paminklas Šiaurės vakarų krašto viršininkui (dar vienas Muravjovo titulas), sukilimo malšintojui (usmiritieliui). 2017 m. išleistoje Muravjovo biografijoje (7 psl.) A. Bendinas (Бендин, 2017) tvirtina, kad didingą paminklą Muravjovui barbariškai sunaikino kerštingi istorinės Rusijos priešai. Nejaugi? Juk tikrų žinių apie paminklo likimą labai nedaug. Žinoma tik tiek: Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, сarinė valdžia tą paminklą kartu su Katedros aikštėje stovėjusiu paminklu carienei Jekaterinai II išgabeno į Rusiją. Kas jiems abiems tenai nutiko, turbūt nežino niekas. Gal patys sunyko, o gal buvo perlydyti į Staliną su Leninu. Prabėgus keleriems metams po paminklo Muravjovui atidengimo, Vilniuje atidarytas jo vardo muziejus. Be to, ilgus metus cerkvėse Muravjovo garbei laikytos pamaldos. Jų tradiciją nutraukė tik 1917-ieji, bet atgaivino jubiliejiniai 2016-ieji, kuomet suėjo 220 metų nuo Muravjovo gimimo ir 150 metų nuo jo mirties. (Молебен…, 2016). Šio nuožmaus pravoslavybės skleidėjo (cerkvių statytojo, bažnyčių ir vienuolynų uždarytojo ir griovėjo) vardas įamžintas mažiausiai ant trijų Vilniaus cerkvių sienų.

Šiuolaikiniai Muravjovo nuopelnų šlovintojai (Бендин, 2017, 2019) apgailestauja, kad šitokio, jų manymu, iškilaus žmogaus gerieji darbai per ilgai dūlėjo užmiršti ir tinkamai neįvertinti. Prisipažįstu:  nesižaviu nei Muravjovo nuopelnais, nei juo pačiu. Ar šito vieno fakto, atskirai jį paėmus, pakaktų paversti mane rusofobe? (Jeigu dar nežinočiau, kad jau esu?). Gal ir taip. Štai sukilimo numalšinimo 150 metų sukakčiai paminėti išleistas leidinys – amžininkų atsiminimai apie Muravjovą, grafą Vilenskį (Воспоминания…, 2014). Knygos anotacijoje aiškiai parašyta: ,,Suprantama, kad visų laikų ir visų tautų rusofobų neapykanta grafui Vilenskiui buvo ir lieka beribė. Jo darbus rusofobai gana sėkmingai juodino, lipdydami prie jo šlovingo vardo ,,Koriko“ epitetus“. Ką gi, supratau: kas nemyli grafo Vilenskio, kas jį laiko nuožmiu ir netoliaregiu despotu, savo iškrypėliškai išradingais darbais labai pakenkusiu ne tik pavergtoms tautoms, bet ir pačios Rusijos valstybės likimui ir rusų tautos įvaizdžiui, tas rusofobas. O aš tai gal net superrusofobė?

Š. m. lapkričio pabaigoje dalyvavau 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių iškilmingose laidotuvėse. Toks poelgis jau tikrai bent kai kurių sukilimo ir apskritai Lietuvos istorijos ,,žinovų“ akyse paverčia mane sąmoninga ir piktybiška rusofobe. Sąmoninga todėl, kad puikiai žinojau, jog rusofobijos ekspertai ypač neigiamai vertina 1863 m. sukilimą, jo vadus ir dalyvius, o piktybiška, kad džiaugiausi kartu su pulkais to renginio dalyvių (žinoma, taip pat rusofobų), jog pagaliau Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių išniekinti palaikai bus tinkamai ir iškilmingai palaidoti. (Šio istorinio renginio nuotraukomis mielai dalijuosi su skaitytojais.)

Rusofobijos atsiradimo istorija įdomi, bet dar įdomesnė yra rusofobijos raida ir plėtra. Rugsėjo mėnesį aplankiau Vilniaus m. rusų literatų ir dailininkų sąjungos rusiškojo Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo žurnalo ,,Rarog“ (Рарог) portalą. Jame sudomino Bresto valstybinio technikos universiteto darbuotojo, istorijos daktaro O. V. Karpovičiaus straipsnis ,,Katalikų dvasininkija baudžiamosiose akcijose“ (Карпович, 2019). Į akis krito šiam straipsniui skirtas redakcijos įvadas:

,,Š. m. lapkritį Lietuvos Respublikos valdžia ruošiasi iškilmingai perlaidoti 1863–1864 m. m. Lenkų sukilimo vadų palaikus, t. y. palaikus tų, kurie vykdė siaubingas, niekuo neišprovokuotas pravoslavų – ir ne vien jų – žudynes šiuo metu taip pat ir dabartinę Lietuvos valstybę talpinančioje teritorijoje. Mes privalome atskleisti tos katalikiškos, antirusiškos, antipravoslaviškos vendetos, vykusios skambant kovos ,,už Lenkijos nepriklausomybės atkūrimą!“ šūkiams, nekaltas aukas, atkreipti dėmesį į tai, kad tai vyko buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, kurioje lenkų etnoso niekados nebuvo. Negalima ant tais metais nuo lenkų uzurpatorių rankų žuvusių 2,5 tūkstančio paprastų žmonių kapų rengti rusofobiškus politinius spektaklius“.

Redakcijos pristatytas straipsnis turbūt atitinka redakcijos nuomonę ir lūkesčius. Na, gal ne tiek redakcijos, kiek vyriausiojo redaktoriaus. O vyriausiasis ir didžiosios žurnale paskelbtų straipsnių dalies autorius – kas? Ogi Vilenskis. Tik ne Muravjovas, o Ivanovas. Redaktoriaus Valerijaus Ivanovo slapyvardžio ,,Vilenskis“ negalėtum net slapyvardžiu vadinti, nes jis nieko neslepia. Tai veikiau toks prievardis, kuris, mano manymu, pabrėžia artimą ryšį. Gal ne tiek su Vilniumi, kiek su asmeniu, gavusiu šį prievardį prie grafo titulo. (Kaip jau minėta, 1865 m. Rusijos imperatorius suteikė  Muravjovui teisę vadintis grafu Muravjovu Vilenskiu.) O kas suteikė Lietuvoje pagarsėjusiam veikėjui Valerijui Ivanovui teisę Vilenskiu vadintis? Nejau Vilniaus m. rusų literatų ir dailininkų sąjunga? Kita vertus, tai visai nesvarbu. Gali Ivanovas panorėjęs nors ir grafu ar kunigaikščiu tituluotis. Svarbu kas kita: ar atitinka nuosekliai žurnale skelbiami 1863 m. sukilimą koneveikiantys ir sukilėlių atminimą purvais drabstantys straipsniai (Виленский, 2019; Гулевич, 2012; Иванов, 2012, 2017; Карпович, 2019; Кольцов-Навpоцкий, 2014) žurnalo ,,Rarog“ redakcijos, rusų literatų ir dailininkų sąjungos narių nuomonę? Kadangi ir aukščiau pateikta citata, ir kryptingai atsirinktos publikacijos, ir jų pristatymai žurnale – kad ir kaip žiūrėtum – dvelkia rusiškojo imperializmo propaganda, juodina prieš Rusijos imperijos kėslus kovojusių lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių atminimą. Juk  mėginimai ginčyti teisę ir pareigą tinkamai palaidoti carinės Rusijos represijų aukas skamba mažų mažiausiai nepadoriai. Negirdėjau, kad kas nors Lietuvoje kviestų stebėtis ir piktintis sukilimo metu kritusių Rusijos kareivių, karininkų, uoliai režimui tarnavusių tuometinių kolaborantų kapų tvarkymu. Šis darbas jau daugiau kaip 150 metų tykiai, ramiai ir netrukdomai vyksta. Pvz., 2014 m. žurnale ,,Rarog“ paskelbtas Vilniaus kraštotyrininku pristatyto Vladimiro Kolcovo-Navrockio straipsnis ,,Jie numalšino brolžudišką karą“ (Кольцов-Навpоцкий, 2014). Autorius aprašo Vilniaus Šv. Eufrosinijos pravoslavų kapinėse suremontuotą Šv. Georgijaus koplyčią. Ji pastatyta 1865 m., Muravjovui paliepus, siekiant įamžinti kovose prieš sukilėlius kritusių karių atminimą. Koplyčia gražiai įrengta. Bronza puoštų ažūrinių durų gamybai panaudoti iš sukilėlių atimti dalgiai. Tiesa, autorius rašo, kad senosios koplyčios durys dingo, todėl teko gaminti naujas. Mano manymu, naujosios, jei ir ne gražesnės, tai gal bent jau simboliškai neniekina priešo.

Žuvusiesiems pagerbti ir rusų ginklo triumfui įamžinti Georgijaus aikštėje (dabar V. Kudirkos) pastatyta dar viena koplyčia. Aprašymai ir vaizdinė medžiaga liudija, kad 1863–1865 metais išaugęs ir skambų Šv. Aleksandro Neviškio vardą gavęs pastatas buvo dailus ir puošnus. Šalia jo įrengtas namelis, iš kurio budintis sargas turėjo tą grožį budriai sergėti. Nenusergėjo. Net nelabai žinoma, kas jį sugriovė. Vienur rašoma, kad 1918 m. tai padarė revoliucijos pagautas proletariatas, kitur, kad 1919 m. bolševikai. Tai, pagaliau, nesvarbu. Svarbu, kad grėsmė pakibo virš pastato, vos jam spėjus Vilniaus centre atsirasti. Kodėl? Gal todėl, kad religinių reikmių tenkinimas nebuvo vienintelė ir pagrindinė koplyčios paskirtis?  Muravjovas jai buvo numatęs žymiai svarbesnę – ryšių su visuomene (public relations) ir jos nuomonės (public image) formavimo, taip pat ir tyčinio dezinformavimo (fake news) – funkciją. Tačiau anais laikais, kai tiesa dar badė akis, kiekvienas aiškiai matė: Korikas Vilniaus centre pasistatė sau triumfo arką. O ar didelis tas triumfas? Šiltai aprengta ir apauta, sočiai pavalgydinta, šautuvais ir patrankomis ginkluota reguliari kariuomenė įveikė kone basus, dažnai alkanus, dalgiais, kirviais, spragilais ir geriausiu atveju medžiokliniais šautuvais ginkluotus sukilėlius.

Vėlinių proga Valerijus Vilenskis su atitinkamais prierašais ir paaiškinimais perspausdino 1864 m. balandžio 14 d. laikraštyje ,,Vilenskij Vestnik“ paskelbtą straipsnį ,,Okolica Ibiany“ (Виленский, 2019). Straipsnis kaip straipsnis. Šiais laikas įdomus gal vien istorikams. Keista kas kita: kodėl tą publikaciją Vilenskis paskyrė sukilime žuvusių pravoslavų atminimui? Juk gerai žinoma, o ir perspausdintame straipsnyje labai aiškiai parašyta, kad Ibėnuose sukilėliai pakorė vienuolika carinei kariuomenei uoliai talkinusių ir sukilėlius įdavinėjusių sentikių. Kokiu tikslu Vilenskis įsigudrino supainioti sentikius su pravoslavais? Juk nei teoriškai, nei praktiškai jie nesupainiojami. Fake news?

Taigi šlovingos ir pergalingos kovos prieš rusofobus atminimo įamžinimo darbas verda. Įrankiai ir priemonės: kraštutinis vienašališkumas, nepatogių faktų nutylėjimas, kritikuojamos pusės argumentų nepristatymas, klastotė. Kitaip sakant, įprastinis komplektas, kurį paniekintų geras žurnalistas, bet kuriuo didžiuotųsi propagandistas.

Rusofobijos teoretikams sekasi sunkiau, nors šioje srityje pluša jau ne vien mėgėjai. Dar 2007 m. VšĮ ,,Geopolitinių studijų centras“ tinklalapis ,,Geopolitika“ paskelbė Irmos Baranauskaitės straipsnį ,,Rusofobija geopolitikos kontekste“. Autorė mėgino paaiškinti kas yra  rusofobija, bet sąvoka liko miglota. Pasak autorės, rusofobija – tai  „…vertybinė ir ideologinė kategorija, politikų ir eilinių žmonių suprantama skirtingai, bet aktuali tiek geopolitinių lošimų, tiek paprastų pasikalbėjimų kontekste“ (Baranauskaitė, 2007). Supratau tik viena – rusofobijos terminas mokslinėje erdvėje cirkuliuoja. Rusų ir lenkų literatūros specialistas Tomas Venclova, be abejonės, žino, kas sumąstė rusofobiją ir kas ji iš tikrųjų yra. Tačiau ir jis, gavęs progą, pamoko lietuvius nebūti primityviais rusofobais (Venclova, 1994, 2008). Pamokymai, žinoma, plinta, tad nereikia stebėtis, jog ,,primityvioji lietuvių rusofobija“ velkasi subtilesnį ir jau tarsi moksliškesnį rūbą. Antai Lietuvoje daugelį metų gyvenęs ir daugelyje Lietuvos universitetų darbavęsis profesorius Vladislavas B. Sotirovičius, knygų ir straipsnių Balkanų šalių istorijos ir politikos, Vakarų – Rusijos, JAV – Rusijos santykių ir politikos tema autorius (Sotirovic, 2018 a), visai neseniai pasiūlė naują terminą rusofobijai įvardyti. Tik ir vėl jis skamba mediciniškai: Russophobia vulgaris (Sotirovič, 2018 b). Ar būtų šovusi profesoriui į galvą mintis rašyti apie Vakarus po Šaltojo karo apėmusią rusofobijos paranoją, kurios jis anksčiau savo darbuose neminėjo, jeigu ne asmeninė patirtis, įgyta gyvenant ir dirbant Lietuvoje? Štai dabar jis laiko save galinčiu drąsiai tvirtinti, kad Lietuva, o ypač jos akademinė bendruomenė yra rusofobiška.

Žodis ,,rusofobija“ ganėtinai įsišaknijęs ne tik propagandinėje ir mokslinėje spaudoje, bet ir buitinėje kalboje. ,,Latvijoje daug rusų“. Šitaip sykį vienas pažįstamas, visai nieko pikta negalvodamas, netyčia išsitarė pašnekovei iš Rygos. ,,Gal tu rusofobas?“ – išsyk drėbė ši. Kalba nenutrūko, bet atidundėjęs kaltinimas pritemdė šnekėjimosi malonumą. Pačiai dar neteko nieko panašaus išgirsti nei iš lietuvių, nei iš rusų, tačiau galbūt man dar pavyks, juk reikia tiek nedaug, kad tau nustatytų diagnozę ,,rusofobas“. Pavyzdžiui, man kartkartėmis tenka užsukti į vieną kirpyklą. Tuomet jaučiuosi tarsi patekusi į Rusiją, nes iš televizoriaus ekrano nuolat kyšo Putino galva. Galbūt kažkas jau ja ir skundėsi, nes paskutinį kartą lankantis nebesigirdėjo net rusiškos muzikos. Kirpėja įjungė radijo stotį ,,Lietus’’. Stengiuosi būti neįtarta rusofobija, bet… Ar man iš tikrųjų nukirptų tik pusę galvos ir paleistų šlapiais plaukais per vėją, jei paprašyčiau išjungti Putiną, kurio fone tenka sėdėti prieš veidrodį? Gal ir ne, tačiau kol svečiuojuosi mažytėje Rusijoje, sutelpančioje į keliakvadratį kambarėlį, mėginu apsimesti ,,psichiškai sveika“, elgiuosi tarsi man būtų tas pat. Mėginti toleruoti, vadinasi, kęsti. O grožis, kaip sakoma, reikalauja kančių, man jos dabar dar ir politizuotos. Kai ir vėl iš ekrano dėbso botoksinis mužčina, vyras, kurio, pasak kelių girdėtų rusiškų popdainų, reikia tiesiog trokšti…

Rusofobija, skirtingai nei kitos pseudoligos, eina daugiau iš Rytų. Jolantos Darčevskos ir Piotro Žochovskio manymu, tiesiai iš Kremliaus (Darczewska, Žochowski, 2015). Sąvoką ,,rusofobija” šie autoriai vadina Kremliaus strateginiu masinio naikinimo ginklu. Ką ir kaip jis naikina? XIX a. atsiradusią, stalinizmo laikais atgijusią, o pastaraisiais dešimtmečiais labai išpopuliarėjusią sąvoką ,,rusofobija” Kremliaus ideologai naudoja mažiausiai dviem tikslams. Pirma, mobilizuoti Rusijos visuomenę (nukreipti jos dėmesį, o kartais ir pyktį į vidinius rusofobus, puoselėti vargšės rusofobų kamuojamos Rusijos paveikslą). Antra, aiškinti nesilpnėjančios įtampos tarp Rusijos ir kitų valstybių kilmę, raišką, plėtrą. Šiuo atveju rusofobijos ginkluotė tarnauja Rusijos tarptautinei politikai – kuria tarptautinio masto rusofobų reputacijas. Asmenų, organizacijų, žiniasklaidos priemonių, tautų, valstybių apšaukimas rusofobiškomis, Kremliaus propagandistų nuomone, turėtų jas diskredituoti, parodyti, kokios jos menkos ir juokingos, o kartu ir liguistos – fobijų kamuojamos paranoikės.

Jeigu sąvoka ,,rusofobija” yra ginklas, kuriuo dabartinis neoimperialistinis Kremlius gina ir skleidžia savo ideologiją, tuomet kyla klausimas: ar protinga, čiupus svetimą ginklą, patiems juo save baidyti? Tuo labiau kad rusofobija, tuščiąja šio žodžio prasme, tėra muilo burbulas. Beje, internetinėje erdvėje net sklando hipotezė (žinoma, rusofobiška) apie tai, iš ko Tiutčevas tą nelemtą sąvoką išpūtė (Кононенко, 2015). Žinia, Tiutčevas didelę gyvenimo dalį praleido toli nuo Rusijos, buvo dukart vedęs, ir abu kartus žmonos pasitaikė europietės, vokietės. Gali būti, kad kritišką, o kartais priešišką ir neigiamą aplinkinių, įskaitant artimuosius, požiūrį į jį kaip asmenį Tiutčevas – užuot parašęs dar vieną gražų eilėraštį – per daug sureikšmino, per smarkiai dramatizavo, per plačiai apibendrino, o svarbiausia, be reikalo asmeninį konfliktą pakylėjo į globalų lygmenį. Štai ir visa rusofobija plius  neapykanta Europai.

Literatūra:

Baranauskaitė, I. (2007) Rusofobija geopolitikos kontekste.
http://geopolitika.lt/index.php?artc=1178
Darczewska, J., Žochowski, P. (2015) Rusofobia w strategii Kremla. Bron masowego raženia. Punkt widzenia, 2015,  Numer 56. Warszawa, Ośrodek Studiów Wschodnich im. Marka Karpia / Centre for Eastern Studies.
Venclova, T. (1994) Penktieji laisvės metai. Metmenys, Nr. 67, p. 14–40.
Venclova, T. (2008) Primityvi rusofobija skurdina mus pačius. Bernardinai.lt. Interneto dienraštis.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-31-tomas-venclova-primityvi-rusofobija-skurdina-mus-pacius/3688

Sotirovic, V. B. (2018 a) The Western Russophobic paranoia after the cold war and global security. Journal of Security Studies and Global Politics, 3(2), 127–130
DOI: https://doi.org/10.33865/JSSGP.003.02.0120
Sotirovič, V. B. (2018 b) Russophobia Vulgaris a la Lietuva. Oriental Review. Open Dialogue Research Journal.
https://orientalreview.org/2018/04/07/russophobia-vulgaris-a-la-lietuva/
Бендин, А. Ю.  (2017) Граф Михаил Николаевич Муравьев – Виленский – усмиритель и реформатор Северо Западного края Российской империи : монография.
Бендин, А. Ю. (2019) Памятник графу М. Н. Муравьеву – Виленскому. К 120 летнему юбилею открытия памятника графу Михаилу Николаевичу Муравьеву в г. Вильне (продолжение)
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/2387-pamyatnik-grafu-mnmuravevu-vilenskomu-chast-2.html
Виленский, В. (2019) Памяти убиенных православных в околицах Ковны.
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/2451-pamyati-ubiennyh-pravoslavnyh-v-okolicah-kovny.html
Воспоминания современников о Михаиле Муравьеве, графе Виленском  (2014). Составление, предисловие и комментарии: Лебедев С. В. / Отв. ред. О. А. Платонов. М.: Институт русской цивилизации, 464 с.
Гулевич, В. (2012) Восстание 1863 года. Новый фронт информационной войны против России.
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/443-vosstanie-1863-goda.html
Иванов, В. В. (2012) О мифах январского восстания 1863 г.
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/459-o-mifah-yanvarskogo-vosstaniya-1863-g.html
Иванов, В. (2017) М. Н. Муравьев Усмиритель и реформатор. Рецензия на книгу
Александра Бендина «Михаил Муравьёв – Виленский. Усмиритель и реформатор Северо – Западного края Российской империи». (Москва, 2017)
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/2017-mnmuravev-vilenskiy-usmiritel-i-reformator.html
Карпович, О. В. (2019) Католическое духовенство в карательных акциях.
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/2441-katolicheskoe-duhovenstvo-v-karatelnyh-akciyah.html
Кольцов-Навpоцкий, В. (2014). Они усмирили братоубийственную войну.
http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/744-oni-ubivali-svoih-bratev-slavyan.html
Кононенко, M. (2015) Людям с тонкой душевной организацией надо запретить выезжать из России. https://radiovesti.ru/brand/60944/episode/1368535/
Молебен светлой памяти графа Михаила Муравьева Виленского (2016)
http://sojuzrus.lt/rarog/proza/1119-moleben-svetloy-pamyati-grafa-mihaila-muraveva-vilenskogo.html
Мырикова, А. В. (2009) Ф. И. Тютчев: истоки русофобии, польский вопрос. Вестник Московского университета. Серия 12. Политические науки, 2005, No. 3, c. 37–44. Cавельев, А. (2008) Русофобия в России. 2006–2007 г.
http://old.memo.ru/hr/hotpoints/caucas1/msg/2008/04/m130082.htm
Сизов, С. Г. (2015) Русофобия как разновидность политического и культурного экстремизма (Украина и Россия). Вестник Омского университета. Серия «Право», № 2 (43). с. 254–257.
Склейнис, Г. А. (2006) М. Н. Муравьёв в «Сибирском» романе Н. Г. Чернышевского «Пролог» и в романе В. В. Крестовского «Две силы». Россия и АТР: научный журнал. Владивосток: Институт истории, археологии и этнографии народов Дальнего Востока ДВО РАН., – Вып. 4.– С. 191–196

Monikos Balikienės nuotraukos. 2019 m. lapkričio 22 ir 24 d.

 

 logo_srtrf (1)

 

 

Kategorijos: Diskusijos, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: