Kompartijos vadai šalia Lenino paminklo | A. Sniečkus, iskauskas.lt nuotr.
Artėjant Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo SSKP 30-mečiui, pasigirsta ir nuožmios kritikos šiai su „kagėbė“ glaudžiai susijusiai organizacijai, ir ilgesingų trelių, šlovinančių ją ir liejančių graudžias ašaras dėl jos išnykimo iš politinės arenos. Vienas garbus ekonomikos profesorius savo veidaknygės paskyroje sakosi išlenksiąs taurelę už numirėlę, bet kokiame nors rūsyje, nes skundžiasi, girdi, kad dabar LKP netoleruojama…
Akivaizdu, kad savo komunistinės praeities ilgisi tie, kas tuomet buvo „prie lovio“, priklausė visagalei partinei nomenklatūrai ir vartėsi taukuose, gyvendami ištaiginguose, išskirtiniuose, visa ko aprūpintuose miestų rajonuose, medžiojo savo miškų plotuose, gėrė
tik konjaką ir šlamštė juodą ikrą. Gal šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks šios kompartijos įvaizdis liko iki šių dienų. Žinoma, ne visi naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, buvo daug partijos narių, priimtų tik dėl skaičiaus, dėl masiškumo, suviliotų visokiais pažadais ir pertekliniu gyvenimu, klasta įtrauktų į nusikalstamą komunistinę veiklą.
Komunistų viliojimo menas
Šių eilučių autorių, vos baigusį studijas, taip pat pasigavo seni kompartijos vilkai. Jaunam specialistui, vos atėjusiam į Lietuvos radiją, jeigu jis įstos į „šlovingąją“ tada dar SSKP, buvo žadama viskas – karjera, atlyginimas, greita eilė butui, nes juk jauna šeima nuomoja kambarį pas alkoholikus, lengvai gaunami talonai šaldytuvui ir automobiliui, daug kitų gėrybių. Dabar tas pažadukas, kaip profesorius besiilgintis senų laikų (buvęs redakcijos vadovo pavaduotojas; visų jų pavardžių neminiu sąmoningai), taip pat žada pakelti už LKP „briaunuotą stiklinę“ karčiosios…
Iš visų tų gausių pažadų išsipildė tik vienas – trijų asmenų šeima gavo kambarėlį bendrabutyje. Karjera? Taip ir likau redaktoriumi, žurnalistu ir, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjus LDDP, kitų metų pavasarį buvau išgrūstas iš TVR, nes, girdi, savo laidoje kalbinau prof. V. Landsbergį, rengiau interviu su buvusia A. Smetonos šeimininke, važinėjau į Čečėniją ir kalbinau Dž. Dudajevą ir t.t., ir pan. Vėlgi neminiu pavardžių tų ano meto TVR vadovų, kurie pasakė tiesiai šviesiai: nereikia tavo laidų, tad ir tavęs nereikia…
Gerokai prieš tai, berods, tų pačių 1989 m. pabaigoje, pradėjęs rašyti komentarus tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, viešai atsižegnojau kompartijos, kaip „supuvusio represinio relikto“. Viename savo interviu su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. M. Brazausku (jis buvo parengtas sovietiniams baudėjams jau užgrobus TVR pastatus ir televizijai įsikūrus AT rūmuose) jo paklausiau: „Koks tolesnis Jūsų suplėkusios partijos likimas?“. Sekretorius pasipiktino tokiu klausimu, bet su jam būdingu atlaidumu vėliau to niekada nepriminė…
Suknelė pakeista, bet mergelė liko ta pati…
Taigi, prieš 30 metų, gruodžio 20 d., 20-ojo suvažiavime 1033 prieš 160 balsų LKP atsiskyrė nuo SSKP, o dar beveik po metų, gruodžio 8 d., pakeitė pavadinimą į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Atsiskyrimo dienos vakarą tam nepritarę LKP nariai paskelbė liekantys ištikimi SSKP ir įkūrė LKP „ant SSKP platformos“, žmonių vaizdžiai pavadinti „platformininkais“ arba „burokevičininkais“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo šie atskalūnai buvo uždrausti.
Bet „savarankiška“ LKP liko. Istorikas Algimantas Liekis savo apybraižoje „LKP agonijos kronika“ rašo, kad „Lietuvoje pirmoje iš okupuotųjų kraštų buvo pamėginta padaryti ne tokią kenksmingą ir kone „šventų švenčiausiąją“ Lietuvos partinę organizaciją, einančią kartu su lietuvių tauta ar bent jau nekovojančią prieš jos laisvės ir nepriklausomybės siekius“. Atsiskyrusios LKP geranoriškumą neva paryškino radikalus LKP „ant SSKP platformos“ pasirinkimas.
Garbus istorikas, deja, mus neseniai palikęs, savo analizėje tvirtina, kad komunistų partija, kokiu šventumu ji besidangstytų, nenusiplaus savo antitautinio pobūdžio, represinės paskirties ir sąsajų su KGB, kurie visi drauge po 1990 m. kovo 11-osios priimto Nepriklausomybės akto stengėsi pasmaugti atsikūrusią jauną valstybę. Jau yra įrodyta, kad tiek pokario partizaninio judėjimo metu, tiek tremiant į lagerius Lietuvos žmones, tiek atstovaujant sovietinę valdžią, komunistų partija dirbo ranka rankon su KGB, vykdė Maskvos nurodymus ir lietuvių tautos genocidą.
„Įveikus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir po stalinizmo eros pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“, rašė istorikas Tomas Vaisieta. KGB dešinioji ranka, o kartais ir vadovaujanti, buvo komunistų partija. Tai buvo po visas įmones ir organizacijas išsikerojusi hidra, kuri represinėms struktūroms užtikrino laisvą veiklą ir teikė visokeriopą pagalbą, užgniaužiant tautinio pasipriešinimo recidyvus.
Publicistas Algimantas Zolubas mano kitaip: būtent LKP buvo represijų užsakovė, kitaip tariant, „kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai“. Štai kodėl prieš pusantrų metų Seime įregistruotas įstatymas dėl LKP įvardijimo nusikalstama organizacija, kaip pernai rugpjūtį pareiškė Vilniaus forumas, turi būti rimtai svarstomas.
Ar atgis LKP?
Dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos AT nutarimu buvo uždrausta LKP „ant SSKP platformos“, o atsiskyrusioji LKP apsimetė tautos atstove, burkavo su Sąjūdžiu ir iki šiol liko neįvertinta. „Ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu“, – pastebi A. Zolubas, reikalaujantis „antrojo Niurnbergo“ šiai nusikalstamai represinei organizacijai pasmerkti ir nuteisti.
Bet atvirkščiai: yra jėgų, kurios nuolat ragina legalizuoti komunistų partiją, ir ne bet kurią, o aną – „ant SSKP platformos“. Negausi socialistų partija (jai vadovavo Algirdas Paleckis) 2001 m. rugsėjo mėnesį viešai kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus ir tuomet valdžiusią socialdemokratų ir socialliberalų daugumą, ragindama legalizuoti komunistų partiją arba kreiptis dėl jos uždraudimo teisėtumo į Konstitucinį Teismą, nes, girdi, tas uždraudimas yra “teisiniu požiūriu įstatymiškai neteisėtas, o politiniu – antidemokratiškas aktas”.
Įstatymų leidėjai nesiryžo revizuoti 1991 m. teisės akto, bet tik viena kita rezoliucija (pavyzdžiui, Seimo priimta 2017 m. birželio 27 d.) įvertino, jog „Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai (paryškinta Č.I.) yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Taigi, galimai…
Nesant aiškiai apibrėžtos ir vienareikšmės teisinės pozicijos prieš 30 metų atsiskyrusios ir taip prie tautinio Atgimimo prisitaikiusios LKP atžvilgiu, visokie jos simpatikai ir šiandien kelia galvas, giria ir ilgisi savo komunistinės praeities. Jie jaučia, kad galbūt jų šlovės valanda dar išmuš.
O gal tikrai?
Reklama
Susiję straipsniai:
- Č. Iškauskas. Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė
- Seimas paragino Vyriausybę kuo skubiau parengti įstatymą kuriuo LKP būtų pripažinta nusikalstama organizacija…
- Č. Iškauskas. Dar vienas giesmininkas iš Kremliaus ambonos
- Č. Iškauskas. Atgaila. Kas būdinga homo sovieticum ir lietuvio mentalitetui?
- Č. Iškauskas. Kaip Lenkija gviešėsi Klaipėdos krašto
- Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?
- Č. Iškauskas. Ar statysime paminklą „šunsnukiui“?
- Č. Iškauskas. Kaip įrodėme Tėvynės meilę?
- A. Zolubas. Lietuvos Komunistų partijos istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas
- Č. Iškauskas. Sausio 13-oji: savas šovė į savą?..
- Č. Iškauskas. Mums – pripažinimas, jiems – kryžius…
- Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais?
- Č. Iškauskas. Politiniai gegužės žiedai (pirmadienio mintys)
- Č. Iškauskas. Kada uždrausime komunistinę ideologiją?
- Č. Iškauskas. Ar Lietuvai reikia tokio lyderio kaip A. Smetona?
- Grupė Seimo narių siūlo Komunistų partiją įvardinti – genocido vykdytoja
- Č. Iškauskas. Galingųjų vizitai Lietuvoje: Napoleonas, Hitleris, Putinas
- Č. Iškauskas. Kada prašviesėja akys… (pirmadienio mintys)
- Č. Iškauskas. Ką davė Lietuvai A. Smetonos diktatūra?
- Č. Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo
- Č. Iškauskas. Kremlius Seime, arba „žalieji žmogeliukai“ prieš valstybę
- Č.Iškauskas. Ar ikikarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės?
- A. Zolubas. Nuo nepelnyto heroizavimo iki kulto
- A. Zolubas. Gyvastingas komunistinis raugas
- A. Zolubas. Neįvardinta ir nepasmerkta nusikalstama organizacija
- Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą
- Č. Iškauskas. Kaip pasikartos 1984-ieji?
- Č. Iškauskas. Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus?
- Č. Iškauskas. Kažkas netvarkoj mūsų namuose… (pirmadienio mintys)
- Č.Iškauskas. Jubiliejinės dovanėlės V.Putinui
Teisingas straipsnis, tai bebrai iš LKP įsiskverbė į Sąjūdį ir kartu su kėgėbistais nuvarė Lietuvą iki žemumų. Kada mes atsigausime su visokiais kirkilais, gyliais ir bernatoniais?
Ko stebitės? Įvyko persitvarkymas.
Tais laikais, kai tai įvyko, žmonės džiūgavo, nes dalis sau įsivaizdavo, jog reikia tik „užimti partiją” (kad į partiją kuo daugiau protingų savų įstotų) ir viskas Lietuvoje pasikeis savaime – LKP CK vadovaus SAVI, protingi, išsilavinę komunistai, pradėsime protingai tvarkytis ir Lietuva suklestės. To šalininkai atsisakymą stoti į partiją vertino net kaip LT interesų išdavystę… 🙁 Atseit, pertvarka – puiki proga perimti LT valdžią į savo rankas. Tada į „naują” LKP plūstelėjo ne tik naivuoliai, bet ir naujų karjeristų banga. Nuvylė ir viena iš įstojusių bendradarbių.
Kai rinkimuose nugalėjo žaviojo AMB partija, išsigandau, bet ir guodžiau save, jog tai gal bus LT naudinga „Realpolitik” – jie žino SSKP CK užkulisius, jie moka su anais kalbėtis, derėtis; jų rankose visa informacija apie visą šalies ūkį – kiek ko kur yra, visos valdymo svirtys,gal net prekybos su užsieniu adresai – žodžiu, tai padės ir atsiskirti, ir suderinti valstybės mechanizmą – juk tarp jų ir dorų yra, jie ir paaiškins, ir pamokys – juk Sąjūdžio žmonės ūkinės veiklos patirties neturi.
Bet atsitiko BET… Jie tą „pertvarką” ne Lietuvai darė…
Seimo rinkimams artėjant, patriotinių partijų veiksmų planuose, Tautos budelių komunistų tema turi būti viena iš svarbiausių, kad burokevičininkų Dalia Grybauskaitė, komunistus dangstantis Vytautas Landsbergis ir panašūs veikėjai būtų nušalinti nuo politikos nuo verslo, nedelsiant.
_________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį
režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių bei panašių.
2019 gruodžio 14_
Kas iš šio „elito” prisidėjo?
Išskirtinis N. Venckienės interviu: apie mįslingą laišką ir sadistinius grasinimus
– /kauno.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/isskirtinis-n-venckienes-interviu-apie-mislinga-laiska-ir-sadistinius-grasinimus-944117
O, aš manau, kad nuo sovietinių laikų niekas nepasikeitė. kaip G.Kirkilas su Bernatoniu valdė tais laikais, taip ir dabar valdo. Ir ne tik valdo, bet ir valdymo madas diktuoja šeimininkaudami Seime. Obuvę komunistai ir puskomunisčiai tuo džiaugiasi ir nepriklausomybės kūrėjus ir kovotojus už ją tik durniais vadina. O atsiranda dar ir tokių, kurie G. Kirkilą valstybės genijumi vadina, kuriam prie visų valdžių gerai. Jaunimas mokosi iš jo genialumo. Ir patys nori tokiais genialiais būti. Todėl jų ir yra dauguma. Todėl tarp jų ir daugiausia milijonierių. Todėl jie Lietuvoje ir sukūrė vergovinę sistemą pagal gerovės rodiklius.. Ir todėl, kad mes, amžini žiopliai, tylime ir nuolankiai toleruojame tas neteisybes,
Ačiū, žurnaliste, kad nors Jūs, ko gero vienintelis iš žurnalistų, retkarčiais prabylate. Tiriausiai dabar Lietuvoje kartu su Janeliūnu, jau esate du, netylitys, kitiems – dar viskas gerai. Pagarbiai Ona Voverienė, deja, ne žurnalistė. Vilnius,. 2019.12.15
Gerb. Č. Iškausko straipsnis yra ideologiškai uždegantis. Norėčiau, tačiau, paklausti: o, kokį tikėjimą jūs išpažįstate?
Revoliucija yra tada, kai organizuotai ir greitai senoji valdžia nustumiama šiukšlynan, pasirūpinant kad ji nesugrįžtų. Lietuvoje to neįvyko – komunistai kaip valdė iki 1990 taip ir liko valdyti – niekas nesirūpino ir nesiekė, kad komunistams būtų uždrausta valdyti. 1988 m. bemastant apie Sąjūdžio Seimo Tarybos sudėtį man galvoje vis sukosi mintis: juk joje kas antras – TSKP narys – ar gali tokie padaryti revoliuciją?! Deja, mano baimės išsipildė: Sąjūdis revoliucijos nepadarė, mano dideliam nusivylimui komunistai kaip buvo valdžioje taip ir liko po 1990 metų. Prunskienė premjeras, Brazauskas prezidentas, Brazauskas premjeras, Kirkilas premjeras, Butkevičius premjeras, Grybauskaitė 2x prezidentė – tai vis TSKP nariai. Būrys ministrų komunistų. Ir tauta tebesimaudo šūde, teisingumo ir materialinės gerovės NĖRA: emigracija, savižudybės, nedarbas, net dirbantys žmonės gyvena žemiau skurdo ribos. Kodėl? Nes REVOLIUCIJA NEBUVO PADARYTA, kolaborantai nebuvo nukenksminti.
Kas valdė šalį po Nepriklausomybės paskelbimo? Net praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje vis buvo daug prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Alg.Butkevičius, R.Paksas, G.Kirkilas, Grybauskaitė, L.M.Stankevičius, A.Šleževičius, K.Prunskienė.
Ministrai TSKP nariai:
J.Bernatonis, R.Šadžius, R.Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Č.V.Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, P.Kūris, V.Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, J.Prapiestis, Artūras Paulauskas, P.Gylys, A.Matulevičius, V.Domarkas, V.Einoris, V.Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Baguška, Brėdikis, Valionis, P.Papovas, Balčytis, R.Karazija, E.Gustas, Linas Linkevičius, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų. Išvardinau tik dalį.
Generalinei Prokuratūrai vadovavo TSKPistas Artūras Paulauskas.
Konstituciniam Teismui – TSKPistas Egidijus Kūris.
VRK 20 metų vadovavo TSKPistas Z.Vaigauskas.
Nacionalinių premijų skyrimo komisijai vadovauja Daujotytė Pakerienė, komunistė nuo 1975 m.
Kodėl TSKPistai yra blogis? Todėl, kad tai bailiai kolaborantai, sunkiais tėvynei okupacijos metais tarnavę PRIEŠUI.
Bailys – ne kūrėjas – negali tarnauti teisingumui.
Taip, LKP Lietuvos valdymas teisiškai ir politiškai nėra įvertintas, bet tuo atžvilgiu neįvertinti yra ir Smetonos valdžios, jo paties kaip Prezidento, ginkluotųjų pajėgų vado veiksmai, neginant valstybės suverenumo ir karine jėga, t.y. nevykdant šventos Prezidento pareigos: 1938 m. kovas – leista Lenkijai ultimatumu pasityčioti iš valstybės suverenumo nepakėlus ginklo; 1939 m. rugsėjo pabaiga-spalio pradžia – valstybė mainyta su Sovietais pagal principą: “Vilnius mūsų, o mes rusų”, ir tai daryta po to, kai tas Vilnius spalio 17-19 dienomis paliktas pabėgusios okupantės Lenkijos kariuomenės neginamas, tad per kelias valandas galėjo būti užimtas čia pat esančios Lietuvos kariuomenės, juolab, kad de jure Lietuva su Lenkia tada dar buvo karo būklėje; po tokių veiksmų Smetona toliau sėdi Kaune nors sostinė yra Vilnius, – žodžiu, neatsistatydina, nors akivaizdu, kad valstybė nėra tinkamai valdoma; 1940 m. birželis – Sovietams pateikus ultimatumą jis neatmetamas – nesiimama ginklu ginti valstybės suverenumo – Sovietai galutinai okupuoja šalį, Lietuvos valstybės tampa palaidota. Šiuo neveikimu, valstybės valdymo neadekvatumu buvo sukurtos prielaidos LKP keliui į Lietuvos valdžią. Tad, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi abiejų pusių atžvilgiu. Abi dėkime į juodąją istorijos pusę ir žiūrėkime valstybės, kurią po viso to atkūrėme prieš 30 metų. Čia būtų tvarus mūsų valstybės kelias šiandien. Į Seimo rinkimus eikime su tvaria valstybės kūrimo programa.
Tomo J. argumentai nenuginčijami. Ypač patiko paskutinė mintis, kad “Bailys – ne kūrėjas – negali tarnauti teisingumui”
Ją norėčiau papildyti. Taip, bailys ar kitaip – prisitaikėlis neturi savų idėjų, jis prisitaiko prie esamų… Toks tipažas nieko naujo, pažangaus sukurti negali. Jis tik dairosi į aplinkinius, uodžia orą (iš kur vėjas pučia) ir rūpinasi savo kėde. Ko iš tokio gali tikėtis?
O juk, kaip tik tokie į valdžią, į šiltesnes vietas, kaip musės… Jie, kaip cholesterolis gyslose.
Norint nuo šito “gero” prasilaisvinti, būtina prie jau esamų demokratinių rinkimų pridėti ir atstatydinimą. Tada tokie (tų pačių rinkėjų) bus atsijoti automatiškai.
Tokios naujovės reikalauja ir gamtoje esanti harmonija. Tik apsidairykite, visur yra priešybių balansas:
diena – naktis
karšta – šalta
juoda – balta
in – jan
moteris – vyras
pradžia – pabaiga
rinkimai – atstatydinimas
Tai, kaip gyvenimas ir mirtis. Turi būti atsinaujinimas… Mirtis, tai naujo gyvenimo pradžia.
Na, kartais ir mes gamtą nugalime („mes neturime laukti malonių iš gamtos, jas pasiimti mūsų užduotis…”).
Štai LR Seimas, sukaupęs visą valią, šios priešybės Seiman neįsileidžia! Ir ką?
Jei jau ten pateko (arba priklauso „karaliaus” palydai), nebent įsitvėrusį į visą posėdžių salės įrangą ir su visomis kėdėmis tu jį iš ten lauk „atstatydinsi”… Tu turi teisę tik padėti kryžiuką prie jo pavardės rink. lapelyje. Toliau tavo balso teisė ir jėga baigiasi – kalbėk nekalbėjęs, neprasimuša tavo balsas per kamščius jo ausyse. Ne tau, runkeli, spręsti, ar jo darbo kokybė, pareigingumas, ištikimybės priesaikai tave tenkina!
Viskam savas laikas. Pirmiausia sėklą (idėją) reikia pasėti. Aš ją vis barstau, barstau. Bet kol kas tik viena Žemyna ją pamatė. Bet nieko, “Atlik tai, kas priklauso nuo tavęs ir būk ramus” – Epiktetas (Sokrato mokinys).
Idėjos sunkiai sudygsta, nes idėjinių žmonių – trukumas. Nėra kam atliepia, palaiko. Va anų, prisitaikančių jau prie esamo, tai nors vežimu vežk… Bet iš seno, naujo nesukursi.
Mes prieš 30 metų neturėjom vizijos, neturim ir dabar. Vienintelis dalykas, kurio siekėme – NEPRIKLAUSOMYBĖ. O kas toliau?
Toliau – nieko. Tik mėgdžiojam vakarus, kaip tie prisitaikėliai…