Kūrybinės biografijos: pasakoja Algirdas Svidinskas (video) (0)

Algirdas Svidinskas | Asmeninė nuotrauka

Algirdas Svidinskas | Asmeninė nuotrauka

Vien todėl

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad neslėgtų užklydusios mintys
Ir kasdieniuose  savo keliuos
Mes išmoktume laime dalintis.

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad nedužtų į kryžkeles kelias,
Kad nebūtų nakties nebylios
Ir diena nepraeitų pro šalį.

Vien už tai aš šiandieną keliu
Pilną taurę rasos rytmetinės
Ir dar noriu, bent tiek, kiek galiu
Šiltą nerimą glaust prie krūtinės.

Būt troba, būt žvake, būt dagtim,
Būt liepsna, kurios neužgesino
Ir žinot, kad rytoj neiškirs
Mano tėvo jaunystės beržyno.

Būt taku parugėm, kur išeis
Ir keliu, kur sugrįš nepasenę.
Būt pagydžiusiais sielą vaistais
Ir lietum, atgaivinusiu žemę.

Ir, kad nieks neprimintų kaltės,
Būt kaltu tik todėl, kad išeisiu,
Kai rudenė šalna palytės
Ant šakos užsilikusį vaisių.

 Algirdas Svidinskas

Dabar, kai mane gyvenimas sustabdė nuo lakstymo, kai kojos manęs neklauso, norisi apmąstyti visa tai, kas buvo. O buvo tiesiog pradžia šeimoje.

Šeimoje buvo tėvas, jautrus, apsiskaitęs žmogus, buvo senelis, telkęs aplink save dviejų kaimų vyrus, turėjau su seneliu kuo pasidalinti ir ką gauti iš jo, ypač žiemos vakarais vos ne kas savaitgalį kokie penki šeši vyrai pas jį būdavo, ir aš ten tryniausi. Senelis spėdavo orus, senelis sodus veisdavo, bites prižiūrėdavo, turėjo pirmas apylinkėse radiją. Jisai ir savo sūnų, mano dėdę Stanislovą prikalbino vieniems iš pirmųjų įsigyti televizorių… Aš toje erdvėje formavausi. Formavausi ir stengiausi suprasti tai, ką matau, tai, ką girdžiu. Aš formavausi daugiau kaip pasakojamosios informacijos, o ne literatūrinių žinių atstovas, nes netgi tėvas, kuris  labai mėgo skaityti, taip vaizdžiai perpasakodavo skaitytas knygas, kad man paėmus knygą kartais būdavo ir sunku, nes joje nerasdavau to vaizdingumo, to vaizdingo tėvo pasakojimo.

Į mokyklą man reikėjo eiti apie keturis su puse kilometro, nes mes gyvenome Liaudiškių kaime, o mokykla buvo Zarasuose. Patekau aš į klasę, kurioje mokėsi daug iškilių to meto valdininkų ir inteligentų vaikų.  Buvau beveik vienintelis kaimietis toje klasėje. Šiaip aš buvau šešėlyje, bet, kai vykdavo kokie nors renginiai, mano gebėjimai muzikuoti – tėvas pamokino gitara groti, na o motina dainuoti – lemdavo, kad dvi grupės, kaip dažnai būna klasėje – pozicija ir opozicija, stengdavosi prisitraukt mane prie savęs pastiprinimui. Šiaip jau kūryba man nebuvo savitikslis dalykas. Tiesiog man kažkas gaudavosi natūraliai, tai ir atlikdavau. Aš faktiškai stengiausi suprast visa tai, ką matau, ką girdžiu, ką jaučiu. Iš Liaudiškių aplinkos, pavyzdžiui, man įsiminė apšalęs langas, apšalusios durys į priemenę, kamputis apšerkšnijęs, krosnis besikūrenanti, žibalinę lempą aš dar mačiau, tik vėliau buvo įvesta elektra – buvau tuose vaizdiniuose ir bandžiau juos suvokti.

Kas gi kūrė mano mąstymo sistemą? Pirmiausia – tėvo išsaugotas dar smetoninių laikų istorijos vadovėlis, senelio pasakojimai, tėvo perskaitytų knygų perpasakojimas, liaudies dainos, kurias dainuodavo motina, sesuo, aš, tėvas kartais prisijungdavo. Tos dainos irgi padėjo susiformuoti pamatinei nuostatai ir mes su draugu, Vytautu Šalčiu, jis mokėsi A klasėje, o aš B klasėje, daug ką apšnekėdavome, daug ką išfilosofuodavome – mes taip kūrėme patys save.

Mokykloje aš sužinojau vieną dalyką – kad galiu kurti poeziją. Kartą viena mokytoja, pavadavusi mūsų lietuvių kalbos mokytoją, uždavė mums parašyti po eilėraštį. Viena iš klasės draugių akivaizdžiai nusirašė iš kažkur eilėraštį, o aš parašiau eilėraštį pats. Mokytoja kažkaip pernelyg tiesmukai tai mokinei pasakė: tu pati parašei šitą eilėraštį? Aš netikiu! Va, kai užaugs Svidinskas, galbūt galės parašyti tokį eilėraštį, tik ne tu dabar.

Aš va toksai, iš senelio pasakojimų, iš motinos dainų, iš tėvo istorijos pamokų, atėjau į mokyklą, stebėjau savo klasės draugus, nebuvau lyderis, perėjau į kitą savo etapą. Tarp kitko, ypatingos,        išreikštos tarmės aš neturėjau. Turėjau gana sudarkytą tarmę, nes mama buvo nuo Antazavės, kur smetoniškais laikais reiškėsi modernumo manija – kas nemodernu, nešiuolaikiška, buvo negerai.

Ji turėjo tarmę, bet kažkokią supaprastintą. Tėvas irgi turėjo tarmę, bet, gyvendamas šalia Zarasų, kur gyveno daug įvairių tautų žmonių, o tarp miestelio inteligentijos vyravo bendrinė kalba, o inteligentija buvo savotiškas idealas kaimo žmonėms, ją prarado, jo tarmė tapo sumoderninta, suliteratūrinta. Aš atsistačiau tarmę vėliau, po studijų nuvažiavęs į Rokiškį. Rokiškyje tarmė buvo stipresnė ir aš dar pats mokiausi rytų aukštaičių tarmės.

Baigęs vidurinę, aš iškart į VGTU nestojau, svajojau tapti miškininku. Per baigiamuosius egzaminus susirgau plaučių uždegimu, atsiguliau į ligoninę, o į šimtadienį nuėjau tiesiai iš ligoninės. Bijojau stoti į Žemės ūkio universitetą, įstojau į Girionis, į Kvedaro miškų technikumą. Ten pasimokiau keletą savaičių, o po to keliems mėnesiams išvežė dirbti į kolūkį. Įsigijau draugų, dar pamokinau gitara groti kai kuriuos, jie visą gyvenimą po to prisiminė. Iš tų laikų iki šiol mano draugas yra Algimantas Šiugžda, kurio firma remontuoja Gedimino kalną.

Po to sekė bjaurus etapas. Mane po kelių mėnesių mokymosi technikume paėmė į armiją. Tarnavau aš Kryme, teko susipažinti su įvairių tautų atstovais, su kai kuriais susibičiuliavome, su kai kuriais nelabai… azerbaidžanietis sudaužė mano gitarą, o su gruzinais kartu netgi „Suliko“ dainuodavome. Gana sunkus etapas, po armijos grįžau sugniuždytas psichologiškai. Galvojau, kur mokytis. Mano draugas, su kuriuo mes mokykloje turėjome kino mėgėjų būrelį, Jonas Roličius, mokėsi VGTU, jam norėjosi tęsti mūsų darbą, tad jis mane prikalbino stoti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, į parengiamąjį skyrių. Jis viską išsiaiškino, taip aš ir įstojau į VGTU.

VGTU aš dainavau chore, be to, mane paskyrė fakulteto kultūros klubo vadovu. Buvo ten veiklos, išauginome mes „Saulės laikrodį“, bet mano dvasinei pilnatvei reikėjo folkloro, ir aš visa tai radau. Folkloro ansamblį su Rimu Braziuliu ir Valdu Rutkūnu kūrėme patys. Prasidėjo pirmosios ekspedicijos, pirmieji koncertai, mūsų vadovu tapo Evaldas Vyčinas, su juo teko padalyvauti koncertuose ir renginiuose, šventėme kalendorines šventes. Žodžiu, vyko gyvenimas, buvo dvasinė pilnatvė, nes žmogui reikia turėti orientaciją ne tik erdvėje, bet ir laike. Būtent kalendorinės šventės man suteikė atsparos taškus laike. Studijų metai prabėgo labai greitai. Po to visi išsibarstėme pagal paskyrimus. Aš gavau paskyrimą į Rokiškį. Mano pirmoji užduotis buvo autobusų stoties statybos. Tą autobusų stotį (ne dėl mano kaltės) prieš metus nugriovė.

Studijų metais užsiėmiau ir literatūrine kūryba. Mes buvome susikūrę literatų būrelį, turėjom vadovę žymią poetę, žodžiu, visko buvo, bet mano dainų daug negimdavo, tai nebuvo savitikslis dalykas, taip, einantis šalia, retsykiais atsigaivinti nuo kasdienybės.

Rokiškyje aplinkybės taip susiklostė, kad beveik iš karto nuėjau į kultūros centrą, man rūpėjo folkloras, ten buvo nuostabi vadovė, ji surado keletą jaunų žmonių, ir taip vėliau gimė „Gastauta“.

Dirbau prie statybų, bet mano viršininkas pagal mano diplomą neturėjo man vietos. Pradėjau suprasti – viršininkui nepatinkanti pagyvenusi vieniša moteris gali būti išguita, kad užleistų vietą man, jaunam specialistui. O ta moteris buvo mano bendramokslio iš VGTU teta. Tada aš nuėjau į vykdomąjį komitetą ir pasakiau, kad mano vidus neleidžia išstumti žmogaus, tuo labiau savo bičiulio tetos. Pavaduotojas žinojo, kad aš jau užsiėmiau veikla kultūros namuose ir pasiūlė man kultūros rūmų inžinieriaus vietą. Taip aš tapau kultūros rūmų darbuotoju. Šalia jau turėjau ir folkloro kolektyvą, bet jis dar nesivadino „Gastauta“, buvo jaunimo folkloro ansamblis. Po truputį rinkau jaunus žmones. Rinkau visokiausiais būdais. Vieni iš jų išliko kaip juokingi prisiminimai, kiti tapo legendomis.

Ansamblio rinkimasis būna labai įdomus. Taip jau susiklostė, kad kiekvieną, kas buvo folkloro rate, aš savitai beprotiškai mylėjau. Man būdavo skaudu, jei įvykdavo kokių nors konfliktų, jei manęs nesuprasdavo. Priimdavau tai labai asmeniškai. Man tai nebuvo tik darbo vieta, tai buvo mano gyvenimo vieta. Kartais prieidavome iki tokių nesąmonių, kad tą mano meilę kai kurios merginos kitaip priimdavo, tad turėdavau problemų, bet vis tiek tai buvo ratas mano mylimų žmonių, tai buvo mano šeima. Netgi ekspedicijų medžiagą rinkau kaip savo šeimos vertybes. Stengiausi dainas atgaminti ne vien taip, kaip jos tarsi autentiškai skambėjo, bet taip, kaip aš jas jausdavau. Netgi stengiausi kontroliuoti kolektyvo vidaus gyvenimą – kovojau prieš alkoholį ir kartais būdavau nesuprastas, bet toks gyvenimas.

Dirbdamas Rokiškyje aš juokiausi, kad kaimo šuniui ir senam bernui dešimt kilometrų – tai ne iš kelio… Aš dar važinėjau į Panevėžį, ten kūriau „Ekrano“ kultūros rūmų folkloro ansamblį.   Sąjūdžio laikais mano draugas Algis Bagdonas tapo kultūros mokyklos direktoriumi, sako, naujos tendencijos – galima imtis ir folkloro. Mes įsteigėme folkloro skyrių, iš kurio išaugo nemažai gana gražių žmonių, iki šiol dirbančių folklorui. Būtent ten susiformavimo mano metodika, kaip išugdyti muzikantą, nes buvo svetima muzikos mokyklų metodika. Aš išstudijavau, kaip kaimo muzikantai mokė savo vaikus groti įvairiais instrumentais, ir tuo rėmiausi. Tą muzikos mokyklėlę praėjo ir mūsų vaikučiai. Gyvenimas Rokiškyje buvo turtingas ir gražus!

Kaip vientisa asmenybė aš formavausi Rokiškio laikais. Man buvo aišku, kad folkloras yra labai svarbu, kad tai – mano savasties šaltinis. Rokiškio laikais man dainuojamoji poezija buvo beveik nesvarbi. Turėjau savo dainų, bet jų nesureikšminau, todėl daug ką išbarsčiau iš to laiko. Kultūros namuose dirbant gitara man praversdavo, kai reikėdavo renginiui kokios nors dainos, o didesni kolektyvai nenorėdavo prie jos dirbti. Vieną kartą mane tai ir išgelbėjo – kai partkomas ir saugumas pradėjo mane tąsyti už Rasos šventę. Rajono partijos sekretorius negalėjo suprasti, sako, toks šaunus vyrukas, mums patriotinių dainų padainuoja, kaip čia taip gavosi – tai nesusipratimas… Taip aš šiaip ne taip išsisukau ir likau dirbti, o kitais metais mes vėl organizavome Rasų šventę, bet jau ne prie Sartų, o prie Kamajų ir pavadinome trumpiausios nakties švente.

Aišku, ir mano literatūrinė kūryba nebuvo tuščia – buvo rašoma į lapus, retsykiais net į vietinį laikraštį, todėl jau Sąjūdžio laikais mūsų sąjūdžio grupė, į kurią mane buvo pakvietę, man pasiūlė išleisti savo poezijos knygutę. Mat, kai jau baigėsi rajoninių Sąjūdžio laikraščių leidyba, buvo likę popieriaus… Taip aš išleidau savo poezijos knygutę, vienintelę iki šiol.   Buvau parašęs ir stambesnės formos kūrinį „Tyla“, pagal kurį su lopšelio-darželio „Varpelis“ darbuotojomis pastatėme kompoziciją. Ir tai praradau. Tai rodo, kad aš į savo kūrybą žiūrėjau gana atsainiai. Aš stengiausi skrupulingai užfiksuoti ir išsaugoti kraštotyrinę medžiagą. Matyt buvo susiformavusi nuostata, kad folkloras – sau, savo sielai, o autorine kūryba stengiausi išsakyti savo poziciją, savo nuomonę. Tad – savo požiūrį pasakai, ir viskas. Aš rašyt nemėgau, labiau mėgau kalbėti, tai taip ir liko – pusiau žodinėje kūryboje arba juodraščiuose.

Aišku, bandžiau kai ką ir rašyti, ir apmąstyti raštu, iš to, ką suvokdavau. Man rūpėjo folkloro ansamblių tipologija. Parašiau didesnį tokį darbą, kurį pastebėjo Zita Kelmickaitė. Buvo tas darbas įtrauktas į vienos konferencijos programą, bet kilo tos konferencijos organizaciniame komitete toks nesusipratimas – buvo pareikšta, kaip gali būti, kad rajono kultūros namų darbuotojas gali rašyti apibendrinamojo pobūdžio straipsnį. Galų gale manpasakė, kad galiu pavadinti savo darbą „Folkloro ansambliai Rokiškio rajone“. Taip ir buvo padaryta. Kažkurioje knygoje yra tas mano straipsnis iš tipologijos minėtu pavadinimu. Aišku, man atmušė norą daugiau rašyti, bet su tuo mano pranešimu Zita Kelmickaitė buvo mane pasiėmusi, buvo dar sovietmetis, į Maskvą, sąjunginei folkloro komisijai skaičiau pranešimą pagal savo straipsnį. Bet, taip nusivylęs, daugiau nieko protingo neberašiau.

Taip susiformavo mano požiūris, mano mąstymo seka: ką darau, kaip darau ir vardan ko darau. Lietuva turi nuostabiausią pasaulyje himną, kuriame galima surasti genialių frazių. „Vardan tos…“ atsako į daug klausimų.  Vardan ko žmogus kuri, vardan ko gyveni? Kaip darau? Svarbiausia – ką darau? Nusistovėjo, kad mano veiklos sritis visų pirma yra folkloras, po to – autorinė kūryba. Literatūrinė, muzikinė kūryba. Ir… kaip darau? Būtent tai ir būtų mano begalinė meilė šios srities žmonėms, to automatiškai išmoko ir mano sūnėnas, nes, pavyzdžiui, kaip ironizuoja Gintaras Andrijauskas, jis rengia festivalius „Sėlos muzikantai“ sielos muzikantams, ne žiūrovams, ne klausytojams, o patiems muzikantams, o kai muzikantas jaučia esąs mylimas ir gerbiamas, jis atiduoda, kas gražiausia.

Rokiškį aš aprėpiu ne vien kaip folkloro sritį, teko būti ir kultūros darbuotoju, rūpintis įvairiausiomis sritimis, buvo įvairiausių patirčių. Iš esmės, išvykdamas iš Rokiškio juokavau, kad vieną gyvenimą jau nugyvenau, važiuoju gyventi antro gyvenimo. Išvykau aš gyventi šeimyninio gyvenimo Kauno krašte. Sakiau sovietmečiu, kad aš į savo gyvenimą galiu pasiimti antru žmogumi tiktai priešą, o negi su priešu visą gyvenimą gyvensi? Taip kad aš šeimą kūriau jau nepriklausomoje Lietuvoje trisdešimt aštuonerių metų, bet to nesigailiu, nes yra ir du vaikai. Į negalią papuolus šeima mane palaiko. Rokiškio laikus tuo noriu ir užbaigti. Bus dar Kauno laikai.

Į Kauną atvažiavau gal su kiek rožiniais akiniais. Įsivaizdavau, kad čia bus viskas lengva… Aišku, pirmieji mėnesiai buvo nelengvi – ieškojau darbo. Jeigu  ne draugai… Iš pradžių jie pasiūlė darbus, bet ne viskas atitiko mano interesus – buvau įpratęs dirbti, kas mano širdžiai miela, o buvo įvairiai, kol man nepasiūlė Martinaitis ir a. a. Randis dirbti kultūros skyriuje. Tada prasidėjo Kauno pažinimas ir drauge savęs supratimas naujoje terpėje. Nebuvo taip paprasta, nes netgi tie žmonės, kuriuos aš myliu, tai reiškia, folklorininkai, ne visi mane suprato. Ir negalėjo suprasti taip, kaip aš save suvokiau, nes tai buvo jų formavimosi, jų bendravimo terpė, vis dėlto Kauno ir Vilniaus folkloro bendruomenės formuojasi skirtingai, o aš, turėdamas Vilniaus „užkratą“, jį savyje suvokęs Rokiškyje, atvažiavau į Kauną. Gal tuo metu susiformavo ir manęs apibūdinimas, kad esu maksimalistas su kanklėmis rankose. Man atrodė, kad būtent Kaune lietuvių prigimtinė kultūra turėjo būti laikoma aukščiausia vertybe, tačiau atgavus nepriklausomybę prasidėjo  įdomūs reiškiniai – folkloro kolektyvai kaip ir komerciniai pradėjo važinėti po užsienius, uždarbiauti ir pan. Man ne viskas buvo suvokiama, ne viskas priimtina, bet, kiek galėjau, tiek dirbau folkloro labui. Iš miesto kultūros skyriaus išėjau po to, kai mums su Vladu Lukiansku buvo duota parašyti programinio finansavimo nuostatus ir kai mes… nenoriu kaltint skyriaus žmonių… kai mūsų nuomonė nesutapo su skyriaus vedėjos nuomone ir mes su Vladu parašėme pareiškimus atleisti iš darbo. Galbūt tai paskutinė vieta, kai aš idėjiškai pasielgiau.

Antroji vieta buvo Žemės ūkio universitetas. Ten teko perimti „Žemynos“ folkloro ansamblį, gerą, gražią dvasią turintį folkloro kolektyvą. Susipažinęs su likusiais kolektyvo nariais, supratau, kad tai yra tikri žmonės, bet buvo kažkas, kas mūsų su vadovybe nesuvedė. Kolektyvui vadovavau keletą metų, bet man teko išeiti. Buvo gražus kolektyvas, ir šeimų susikūrė, turėjome jaunavedžių, bet, deja… ne tai aukštajai mokyklai.

Sekantis etapas buvo Kauno rajono kultūros skyrius. Ten buvau pakviestas dirbti. Nepasakyčiau nieko naujo, jeigu pasakyčiau, kad mano maksimalizmas ir čia turėjo vietą. Nebuvau aš kitoks. Mačiau rajono problemas, mačiau sprendimo kelius ir beatodairiškai dirbau ta kryptim. Būtent Liaudies kultūros centro požiūris į Kauno rajoną iš pradžių buvo ganėtinai neigiamas, aš tai žinojau ir bandžiau situaciją taisyti. Džiaugiuosi, kad per tuos metus, kiek aš dirbau skyriuje, požiūris į Kauno rajoną pagerėjo. Išaugo folkloro ansamblių skaičius, jų požiūris į autentišką medžiagą pasikeitė – nebuvo, kad be pagrindo, kaip anksčiau, vadintųsi folkloro kolektyvais, netgi etnografiniais kai kurie vadinosi, ir dainuotų kas antrą dainą romansą ar net šlagerį nejausdami aiškaus vidinio skirtumo  Pabaigoj, kai aš iš to skyriaus išėjau, jau tokių problemų nebuvo.

Autorinė kūryba šiame etape buvo tarsi antrame plane. Bet apie 1990-uosius tarp Zarasų ir Kauno gimė mūsų grupė „Šulnys“. 1994 metais buvo išleista kompaktinė plokštelė, t. y. juostelė ir kompaktas,  Turint omeny, kad 1990 metais aš persikėliau iš Rokiškio į Kauną, man tai buvo sunkesnis laikas, važinėti iš Kauno į Zarasus man buvo sunku, tai tuo kompaktu mūsų „Šulnys“ ir baigėsi. Paskui „Šulnio“ muzikantas ir mano sūnėnas Gintaras Andrijauskas su kitu muzikantu, Ramūnu Lisinsku, sukūrė Sadūnų kapelą, o aš retsykiais, tai ten, tai ten, pasirodydavau su savo autorine kūryba. Kūriau aš daugiau, kai kurias dainas sukūriau ir Sadūnų kapelai. Kai kurios iš jų liko jiems, prilipo – kaip kad „Čiulbėk, paukštela“ „Naujieji metai“, kai kurios liko man, kaip kad „Toli toli“, arba – „Vakaras prie laužo“. Daugiau aš rašydavau dainų sau, į stalčių.

Dirbdamas rajono kultūros skyriuje, o gyvendamas Raudondvaryje, aš pasistengiau, kad ir Raudondvaryje gimtų folkloro ansamblis. Vadovauti kolektyvui prikalbinau Vilmą Čiplytę (amžiną atilsį), kuri jautė folklorą panašiai kaip ir aš. Aš pats, deja, galėjau būti tik eilinis to kolektyvo dalyvis, bet, kiek galėjau, tiek dalyvavau. Man tai buvo dar viena vieta, kur aš galėjau padainuoti. Tiesa, Kaune buvo susibūrusi grupelė žmonių, kurie anksčiau lankė kitus kolektyvus, bet neturėjo minties patiems imtis vadovauti. Gal jie, žinodami mano įdirbį Rokiškyje, kažkiek mane idealizavo, gal aš nepateisinau lūkesčių, bet tas būrelis išsivaikščiojo, o Raudondvario kolektyvas išliko.

Čia noriu įterpti, kad nuo pat „Visiukų“ laikų, nuo tų 1984-ųjų, kai Žemyna Trinkūnaitė mane pamokino groti kanklėmis ir kai Bugailiškis man padovanojo kankles, jos mane ir lydi.  Rokiškyje buvau prikalbinęs kai kuriuos meistrus gaminti kankles ir pats kartu su jais jas dirbdavau. Kaune pirmajame etape dar užsiimdavau kanklių gamyba, o vėliau Kulautuvoje vienas meistras jas darė. Bet juokingiausia – su manim liko tik pirmosios Bugailiškio dovanotos kanklės, o kitos buvo atiduotos žmonėms ar savo laiku parduotos.

Nebūna taip, kad kas nors atsirastų visai tuščioje vietoje. Iš ankstesnių laikų buvau pažįstamas su V. Stakėnu, V. Babravičiumi, O. Ditkovskiu, V. Kernagiu ir su kitais bardais. Kai iš rajono kultūros skyriaus buvau „pervestas“ dirbti Kulautuvos kultūros namų direktoriumi, mane pakerėjo ta pušyno dvasia ir aš nejučiom atsigręžiau į dainuojamąją poeziją. Taip gimė dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“. Kaip dažnai man pasitaikydavo, vėliau aš buvau nustumtas nuo to festivalio, bet savo vaidmenį jis vis dėlto suvaidino. Kaip žinia, to meto popmuzikoje vyravo buitiniai tekstai, o „Akacijų alėja“ suteikė dvasingesnę atmosferą, prasmingo žodžio žmonės buvo pasiilgę.

Gavau pastatą su užkaltais langais. Man tad teko pradėti nuo pradžių. Pradėjau burti bendruomenę. Mano ir žmonių, pasiilgusių kultūros centro, idėjos sutapo. O aš atėjau dar su viena idėja – dainuojamosios poezijos idėja. Taip atgimė ir mano kūrybinės sritys. Kulautuvoje graži aplinka. Pušyne buvo amfiteatras, kuris man labai patiko kaip dainuojamajai poezijai skirta erdvė. Mes per metus sugebėjom, kiek įmanoma, atstatyti kultūros centrą ir išbetonuoti paaukštinimą scenai. Dirbo apie penkiasdešimt žmonių, beje, kulautuviečių.

Aišku, Kulautuvoje aš nenutolau ir nuo folkloro. Buvo grupė žmonių, kuriems folkloras nebuvo svetimas ir taip gimė folkloro ansamblis „Vovingė“. Jis turėjo savo problemų, bet, žinia, kiekvienas kolektyvas turi savo ydų. Nebuvo jis labai aukšto lygio, bet šventėms, savo reikmėms pakako, o ir rajono mastu stengėmės turėti savo vietą. O dar Kulautuvos laikais gimė tarmiškos kūrybos renginys. Jis buvo pavadintas „Kulautuvos pušynų ruduo“, bet vėliau, kai aš jau persikėliau į Raudondvarį, jis tapo bendrakultūriniu renginiu. O mano išsaugotas tarmių renginys tapo respublikiniu tarmiškos kūrybos konkursu. Nuo namų, po to nuo Rokiškio  manyje buvo susiformavęs požiūris į tarmes, į jų vertę, tad mačiau, kad reikia tarmes gaivinti ne tik dėl vietinių poreikių, bet ir respublikos mastu. Pirmieji, kurie mane palaikė, buvo aktorius Petras Venslovas, Antanas Laurinkevičius, Gaudentas Kurila…

Paskutinis Kauno etapas – Raudondvario etapas. Persikėlę į Kauną, iš pradžių mes gyvenome pačiame Kaune, mieste, Ašigalio gatvėje, o vėliau atsikėlėme į Raudondvarį ir jau dirbdamas Kulautuvoje aš gyvenau Raudondvaryje. Kulautuvoje dirbau kelerius metus, o vėliau perėjau dirbti į Raudondvario kultūros centrą. Etatų pareigybės keitėsi, bet ne darbo turinys. Pagrindinės mano veiklos sritys buvo dvi: folkloras, kuris man buvo artimas nuo pat pradžių, ir autorinė daina, galima sakyti, dainuojamoji poezija, kuri pradžią gavo Kulautuvoje. Čia ir festivalis „Ant žemės krašto“ atsirado, ir muzikinių projektų grupė „Vitražai“, penkių nuolatinių dalyvių vyrų kolektyvas. Kartais būdavo šiek tiek daugiau, kartais vienu mažiau, bet keturi pagrindiniai nariai išliko nuo pat pradžių. Šis kolektyvas gyvuoja iki šiol.

Raudondvaryje man teko perimti folkloro ansamblį „Piliarožė“. Pavadinimą sugalvojo ankstesnė vadovė Vilma. Man teko perimti keletą ankstesnių ansambliečių, nes buvo pauzė po Vilmos mirties, ir surinkti daugiau žmonių. Darbą pradėjome nuo to paties, nuo metų kalendoriaus susidarymo, nuo savo repertuaro turėjimo, kuris kartojasi pagal kalendorių, nuo savo koncertinio repertuaro, nuo savo buitinių reikalų. Ir čia negalėjau išsivaduoti iš savo nuostatos, kad patys nuostabiausi žmonės yra mano ansamblio dalyviai.

Raudondvaryje buvo labai gera terpė mano idėjoms, mano tiems dviem kūrybiniams keliams ir man nereikėjo ieškoti papildomo kelio, papildomų veiklos formų, užteko to, ką aš atsinešiau, bet atsirado moksleivių, kurie norėjo išmokti groti. Aišku, aš norėjau juos suorientuoti į dainuojamąją poeziją, juolab kad gitara aš grojau tik tiek, kiek reikia bardui, ir gal kartais net mažiau. Bet dainuojamajai poezijai to pakako, nes aš ėmiausi dirbti pagal tą patį dar Rokiškio kultūros mokykloje sukurtą muzikanto rengimo metodą, kuris vadovavosi tuo pačiu principu – ką darau, kaip darau ir dėl ko darau. Taip susiformavo trys etapai. Mes nekartojom svetimų dainų, mes tik pradėdami mokytis dainavome porą svetimų dainų dėl įpratimo muzikuoti, po to kūrėme savo dainas, o kūrybinis džiaugsmas vaikams daug ką duoda, skatina mąstyti.

Taip jau nutiko, kad man dirbant Raudondvaryje atsirado draugų, kuriems nesvetimos kraštiečių, tarmių temos ir atsirado Rytų aukštaičių sambūris, jų iniciatyva buvo pradėti tarmiškos kūrybos konkursai svetainės „Žalia žolė“ erdvėje, ypač kai aš buvau vienas iš moderatorių, atsakingų už tarmišką kūrybą. Po trejų konkurso metų Rytų aukštaičių sambūrio seniūno pavaduotojas Algis Narutis mane palaikė ir mes padavėme raštus dėl tarmių metų paskelbimo. Taip jau gavosi, kad po poros darbo metų Seimas patvirtino 2013-uosius tarmių metais. Tarmiška kūryba man buvo nesvetima, nes jau su „Šulniu“ į kompaktinę plokštelę „Un Sartų“ buvome įrašę tarmiškus kūrinius. „Un Sartų“ – daina, sukurta specialiai Sartų lenktynėms, kurias mes 1995–1996 metais su Gintaru Andrijausku ir su Dusetų seniūnu Algiu Dieniniu atgaivinome.

Kodėl gi tas konkursas, tie tarmių metai? Idėja buvo ta, kad kalba, ypač šnekamoji kalba pasipildo įvairiais naujais žodeliais dažniausiai iš tarmių. Jei nėra tarmių, vienintelis šaltinis pasipildyti lieka svetimžodžiai. Matome – anksčiau kalba buvo pilna slavizmų ir germanizmų. Slavizmus lėmė carinės Rusijos buvimo aplinkybės, germanizmus – gausiai miesteliuose gyvenę žydai. Atgavus nepriklausomybę labai staigiai kalba pradėjo pasipildyti anglicizmais. Reikia tarmes mums palaikyti vien dėl to tikslo. Jas reikia populiarinti, viešinti, bendrinės kalbos gyvavimo, išlikimo šaltinis yra tarmės

Dar viena mano Raudondvario laikų idėja – vyrų varžytuvės. Atrodytų – madinga varžymosi akcija. Bet tai kitas dalykas. Folkloro ansambliuose dominuoja moterys, o vyriškas dainavimas, vyriška folklorinė veikla tampa tarsi antraplanė, todėl man norėjosi iškelti folkloro ansamblio vyrus į pirmą planą, kad jie pasijustų savarankiškai vertingi. Moterys geriau dainuoja negu vyrai, tad darbas su moterimis yra dėkingesnis. Taip tad ir kilo mintis parodyti vyrų dainavimo, etnokultūrinės raiškos grožį.

Dar viena mano pradėta įgyvendinti idėja, tikiuosi, kad man dar pavyks ją paskatinti ir palaikyti, tai etnožaidimai. Mes matėme, koks gali būti efektingas judesys. Patvirtina tai dabartiniai šokių klubai, naktišokiai ir visa kita. Etnožaidimai taip pat gali praplėsti etnokultūrinę erdvę ir į kultūrinį judėjimą įtraukti daug žmonių. Aš pasirinkau etnožaidimą „Kyla“, kurį mes gimtinėje žaisdavome dažniausiai per Velykas. Išeidavome po žiemos kaimo vaikai Liaudiškėse jo žaisti. Vėliau, užsiimdamas kraštotyros veikla, pamačiau, kad žaidimas buvo žaistas ganėtinai plačiai. Norisi praplėsti etnožaidimų sritį. Ir Stulginskio universitete vyko mano gerų bičiulių inicijuotos etnožaidynės. Naujausiomis žiniomis, susikūrė Etnosporto asociacija, kuriai priklauso ir dabartinis „Piliarožės“ vadovas Vilius Marma. Žiūrėsime, kaip toliau bus, bet šią idėją dar norėčiau pamatyti įgyvendintą.

Žemiau Jūsų dėmesiui kelios Algirdo Svidinsko dainos.

Parengė Dalia Rastenienė

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: