J. Palionis. Kokia tarme kalbėjo Vytautas Didysis? (189)

Prof. habil. dr. Jonas Palionis | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Prof. habil. dr. Jonas Palionis | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Tai turbūt visiems lietuviams įdomus klausimas. Tačiau atsakyti į jį kol kas sunku, nes reikia tiksliau žinoti jo gimtąją vietą, kuri ligi šiol dar apgaubta spėlionių miglos. Giedrius Subačius, vienas iš mūsų įžymesnių kalbininkų, regis, 2015 m. per „Žinių“ radiją tvirtino, kad Vytautas kalbėjęs rytų aukštaičių tarme. Kuo buvo paremtas toks tvirtinimas, jis nepaaiškino. Veikiausiai jis rėmėsi akademiko Zigmo Zinkevičiaus darbais, kuriuose neišskiriama dzūkų tarmė ir nevartojamas dzūkų terminas.

Ši tarmė jo suplakama su rytų aukštaičių tarme ir vadinama vilniškių vardu (žr. jo kapitalinį veikalą Lietuvių dialektologija, V. 1966, p. 16 ir kt. tarmių tyrinėjimus). Tačiau tokiam tvirtinimui nepritarė žymus mūsų dialektologas Antanas Salys, kaip atskirą dzūkų tarmę traktuoja ir daugelis kitų dabartinių lietuvių kalbininkų.

Tai atsispindi ir „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ leidimuose. O kad Vilniaus mieste buvo nemažai dzūkuojama, dar 1977 m. išleistoje knygoje „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ yra konstatavęs net pats Z. Zinkevičius: jis toje knygoje suminėjo daug Šv. Jono bažnyčios santuokų ir krikšto metrikų registracijos įrašuose fiksuotų dzūkybių su dzūkiškais c (v), dz (v) priebalsiais vietoj t (v), d(v) prieš balsį i ir c, dz, vietoj č, dž (žr.p.94).

Tačiau mūsų klausimo atveju svarbu ne tai, kaip Vilniuje Vytauto laikais kalbėjo lietuviai (tame didžiausiame anuometiniame Lietuvos mieste galėjo gyventi ir, be abejo, gyveno įvairių tarmių žmonių), bet tai, kur yra buvusi Vytauto gimtinė. O ji, žymiausio mūsų Vytauto šeimos tyrinėtojo istoriko prof. Igno Jonyno nuomone, buvusi Trakai (žr. I. Jonynas, Istorijos baruose, V. 1984, p. 70), dėl kurių priklausymo anuometinei dzūkų tarmei nekyla abejonių.

Kad Gediminaičiai, kurių palikuonis buvo ir Vytautas, galėję būti kilę iš dzūkiškai kalbėjusių anuometės Lietuvos vietų, nors ir netiesiogiai, rodo net lig mūsų laikų Trakų rajone išlikę kaimų pavadinimai Jogėliškės, Jogėlonys (žr. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, d. II, Vilnius, 1976, p. 205)1, atsiradę iš asmenvardžio Jogėla (Jogailos variantas).

Tam tikras netiesioginis argumentas, siejantis Vytautą su dzūkais, yra ir jo svainio bei kariuomenės vado Sudimanto kilmė iš Vėžiškių (Wesisken), esančių Alytaus rajone, buvusiame Alovės valsčiuje (žr. I. Jonynas, min. veik., p. 57, 64), kurie yra „cikri dzūkai“. Iš to pat kaimo buvo kilusi ir Vytauto žmona Ona Sudimantaitė, Sudimanto sesuo (ten pat, p. 59, 64)2.

Žinomas literatūrologas ir politikas Darius Kuolys, rodos, per minėtą „Žinių“ radiją yra sakęs, kad Vytautas šnekėjęs ir žemaitiškai. Kuo buvo paremtas toks pasakymas, jis nenurodė. Bet, matyt, turėjo galvoje Vytauto motiną Birutę, kildinamą iš Žemaitijos. Tačiau toks kildinimas dar yra problemiškas. Jeigu iš tikrųjų tokia buvusi Vytauto motinos kilmė, tai Vytautas, bent jaunystėje, galėjęs ir kalbėti žemaitiškai. O žemaičių tarmė anuomet nebuvo dar taip labai susiskaidžiusi kaip vėlesniais feodalizmo laikais. Tačiau vyresniame amžiuje, bendraudamas su savo gimtinėje dzūkiškai kalbančiais žmonėmis žemaitybių jo šnekoje galėjo mažėti arba ir visai nelikti. Tapęs įtakingu politiku jis, be abejo, turėjo būti daugiau ar mažiau pramokęs ir kitų kalbų (kanceliarinės slavų, vokiečių, lotynų, lenkų).

Taigi į klausimą kokia tarme kalbėjo Vytautas Didysis, atsakyti nelengva. Galima tiktai spėti, kad konkrečios jo gyvenimo ir politinės veiklos aplinkybės neleido jam griežčiau laikytis vienos kurios, net ir jo gimtinės dzūkų tarmės, kad jo šnekoje būta tam tikro tarminio mišinio bruožų (su vėlesniais metais pagausėjusių kitų kalbų elementais).

Grįžtant prie dzūkų tarmės suplakimo su rytų aukštaičių tarme ir jos pavadinimo vilniškių vardu, reikia pasakyti, kad tai susiję su velionio Z. Zinkevičiaus priimtu principu tarmes bei šnektas vadinti pagal miestus, o ne pagal būdingąsias jų kalbines ypatybes. „Ne visai tikslu užsispirti tarmes ir šnektas vadinti tik pagal miestus ir šiaip didesnes vietoves. Tokia vartosena praktikoje gali net klaidinti“, – rašė A. Salys viename iš savo straipsnių, nurodydamas konkrečius atvejus (žr. Antanas Salys, Raštai, t. IV, Roma, 1992, p. 296). Ir iš tikrųjų griežtas laikymasis minėto principo kartais prieštarauja tikriems tarminiams faktams. Pavyzdžiui, Z. Zinkevičiui likvidavus K. Jauniaus ir A. Salio tarmių klasifikacijoje išskirtą vidurio aukštaičių pratarmę ir pietinę jos dalį priskyrus prie vakarų aukštaičių-kauniškių, išleidžiamas iš akių faktas, kad toje pratarmėje, kaip ir rytų aukštaičiuose, kietinamas priebalsis l prieš e, ė balsius, visai nebūdingas vakariečiams Kauno apylinkių šnektoms (tariama lakia „lekia“, laist „leisti“, pele „pelė“, saule „saulė“…).

___________
1 Pastarasis kaimas fiksuotas 1663 m. Punios parapijos krikšto metrikų knygoje (ex Jagielancow par. Olitensis“) krikštytas to kaimo gyventojas Juozas Balaitis.

2 I. Jonynas manė, kad tas kaimas veikiausiai vadintas Vėžiške (p. 64).

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

189 komentarai

  1. Rugys Kvietys:

    Mes ginčijamės, kokia tarme kalbėjo – įrodykime, kad jis apskritai lietuviškai kalbėjo. Čia dabar didysis klausimas.
    Ar turime bent vieną tiesioginį įrodymą, kad Vytautas Didysis kalbėjo lietuviškai? Nes jei kalbėjo, tai savaime aišku, kad tai jo gimtoji kalba. Niekam tuo metu, jei jis nebuvo lietuvis, nebuvo reikalo išmokti lietuvių kalbos.

    • Kęstutis:

      …na kaip sakoma – žmogaus protas ribotas, o kvailystėms ribų nėra… Tai jei Vytauto senelis Gediminas, o jo tėvas Kęstutis nekrikštai iki kaulų smegenų, motina Birutė – vaidilutė, tai kokia kalba Vytautas kalbėjosi su savo tėvu ir motina, seneliais???

      • Rugys Kvietys:

        pasak litvinistų, Gedimin ir Keistut – slaviški ikikrikščioniški vardai ir šiedu kunigaikščiu buvo slavai litvinai. To įrodymai – LDK valstybinė kalba buvo rusėnų, metraščiuose nerasime jokio Gediminas ir Kęstutis.
        Tai aš ir klausiu – kur įrodymai, kad jiedu buvo lietuviu, kad kalbėjo lietuviškai ir kad jųdviejų anūkas ir sūnus Vytaut ar Vitold kalbėjo lietuviškai, buvo lietuvis?

        • Kęstutis:

          “pasak litvinistų,…” “viena boba pasakė” lygio teiginiai. Ne valstybinė, bet kanceliarinė kalba buvo rusėnų. Tuo metu didžioji dalis vakarų valstybių kanceliarinė kalba buvo lotynų ir ką… O kaip licvinistai vadina “Vytaut” motiną, gal “birkut’ė”? Kęstučio herbe jo vardas parašytas – Skaistutis, o licvinistai randa tik Kestut… Prieš gerą dešimtmetį buvo pirmoji banga licvinizmo, sekiau “istorija.net” kaip jie mėgino ginčytis su Tomu Baranausku, “cirk na droce” vienu žodžiu… geriau jau nepasijuok čia…

        • Agnė:

          Rugiui Kviečiui: Sekat litvinistų pasakas. Gal dar nurodysit ir Gedimino bei Kęstučio litvinistiškas etimologijas ir paaiškinsit, kodėl tie litvinistai savo vaikams neduoda tokių vardų, nors ikikrikščioniškus slaviškus – Vladimir, Vladislav, Liudmila – duoda?

          Ir kur palangiškė Birutė, anot jūsų, galėjo išmokti gudiškai? Gal iš gudų turistų, važinėjusių XIV a. išsimaudyti Baltijoje? 🙂

          Lenkijos kanceliarinė (raštų) kalba iki pat XVI a. imtinai buvo lotynų, ne lenkų. Ar dėl to paseksit dar vieną pasaką, kad ir lenkų karaliai, įskaitant ir gediminaičius, dvare šnekėjo lotyniškai, ne lenkiškai?

          • Agnė:

            “kur įrodymai, kad jiedu buvo lietuviu, kad kalbėjo lietuviškai ir kad jųdviejų anūkas ir sūnus Vytaut ar Vitold kalbėjo lietuviškai, buvo lietuvis?”

            Įrodymai yra kad ir Vytauto 1420 m. lotyniškai rašytame laiške Vokietijos imperatoriui, kuriame Vytautas grindžia Žemaitijos priklausymą Lietuvai. Laiške Vytautas nurodo Žemaitijos ir Aukštaitijos vardų lietuviškas etimologijas bei Žemaitijos vardo lietuvišką tarimą:

            “…Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum…”

          • Tvankstas:

            Valadimir, Valdislavus, Ludamila – taip buvo užrašyti pirmiausia.

        • mociute:

          baikite pezeti nesamones tovar-isc Roz Psenica!
          Lietuviu kalba yra pati SENIAUSIA Europoje islikusi gyva kalba!
          Ir tai patvirina visi zymiausi pasulio universitetai.
          Lietuviu kalba jau buvo tuomet kai slavu net uzuomazgu nebuvo!

        • Tvankstas:

          Vytaut – ntaip negalėjo NIEKADA būti, tik VYTAUTAS.
          V. su ‘vy-ti’ turi nemažai brolių : ‘vykinti’, ‘vykdyti’,…
          Jokia kita Europos kalba (be brolių latvių ir išmirusiųjų prūsų) neturi veiksm. Vy-tauto pirmajai daliai.
          Antroji dalis ‘taut’ išvis siekia senovę prieš 65-60 tūkst. metų, susidarius iš DaVa+VaDa (Dievas + Vada šiandieniniu supratimu), dar hetitų / gadyčių ar gudyčių užrašyta ‘tavata’ kaip ‘tauta’.
          Prašau duoti bent ką nors panašaus iš esperantinių slavų kalbų dėl ‘vy-ti’ ir ‘tauta’ < 'tavata' – jei negalite, tai turėkite sąžinės nerašinėti nesąmonių dėl Vytauto ir kitų lietuvių valdovų vardų.

          • Rugys Kvietys:

            kur Jūs matėte užrašyta Vy-tautas? Yra Vi-tovt. O Vi gali būti ir nuo “Vitiaz”. Kad lietuviai patys užrašė Vytautas, tai čia jau jų kūryba.
            Aš ir kartoju – kol mes čia komentaruose profesoriaujame, tol nieko ir nebus. Kol mūsų pripažinti ir autoritetingi istorikai ir kalbininkai visko neaiškins aiškiai, prieinamai, su įrodymais, tol litvinizmas siautės.

            • Tvankstas:

              Mums lietuviams nereikalingas joks užrašas, mes atlikome žodinę pernašą per 70 tūkst. metų, sukūrėme ir dovanojome raidynus.
              Lietuviams ir lietuvių kalbai nereikalingi jokie švepli užrašymai kitomis kalbomis, mes išsaugojome viską pirmapradiškai žodžiu ir be genetinio išsigimimo, duodančio šveplumą.

              • Agnė:

                Rugiui miežiui.
                “O Vi gali būti ir nuo “Vitiaz”.

                Gal žinot daugiau slaviškų žodžių su “vi-“, kurie būtų kilę iš “vitiaz”? 🙂

                Vytauto vardas yra sudurtinis, kilęs iš “vyd-” + “tauta”, kur “d” išnykęs dėl asimiliacijos, plg. šio vardo kitą variantą “Tautvydas” (senųjų dvikamienių vardų sandai neretai būdavo sukeičiami vietomis – pasidomėkit, kol grūdai iš galvos neišbiro). Pirmasis vardo sandas “vy(d)-” yra veiksmažodinis, kilęs iš “(iš)vydo” ‘pamatė°.

                Taip pat siiūlau pasidomėti lietuviškų vardų ir vietovardžių slavizacija – ji yra dėsninga, todėl iš slaviškos formos atstatyti baltišką nėra taip jau sudėtinga. Jei slavai neištaria baltiško dvibalsio “au”, tai dar nereiškia, kad ir lietuviai Kauno, pavyzdžiui, vardą tardavo “kovnas”, Daugų – “dovgi” ir pan. Natūralu, kad ir Vytauto vardą slavai tardavo “vitovt” ar net “vitoft”. Paėmę slavų sudarytą senąjį Lietuvos žemėlapį, jūs ten rasit visus vietovardžius pritaikytus prie slavų kalbų fonetikos: ir Volkoviški, ir Orany, ir Ponevež, ir Keidany. Lenkai, antai, net Niujorko ar Romos vardą pakeitę į Nowy Jork ir Rzym [žym], bet tai nereiškia, kad taip tuos miestavardžius taria anglakalbiai ar italakalbiai.

            • Tvankstas:

              Dėl ‘Vitiaz’.
              Daugybę kartų girdėjau iš lenkų ir rusų tariant VYTIS ar Vytas (Vytautas trumpinį) savaip : vitias, vitjas, vitiaz.
              Visų slavų mėgstama tėvavardžio ar pavardės priesaga yra -vič, kas reiškia VYTIS.
              Prarado lietuviškumą, bet žino, ką reiškia būti šaukiamu Vytimi, kaip didelės garbės ženklą.
              Anglams tai liko kaip Fitz- priedėlis.

            • Tvankstas:

              Aplamai, kokią reikšmę turi kova su litvinizmu ? Tai dvasios ubago noras – kovoti.
              Man tekę perskaityti ir lenkų, ir baltarusių, ir vokiečių, ir madjarų, ir dar daugybės tautų kalbomis parašytų darbų, kurių atmetimas kaip niekinių remiasi vienu dalyku – jei tai nėra lyginama su lietuvišku daiktavardžiu ir , visų svarbiausia, jei neieškomas neaiškiam žodžiui dėl kilmės nustatymo LIETUVIŠKAS VEIKSMAŽODIS, bet kurios kalbos bet kuriam skoliniui bet kurioje Žemės kalboje.
              Šitą aksiomą (aiškumą) nurodė dar danas L. Hjelmslev’as prieš daugiau kaip 60 metų.
              Koks skirtumas, kad slavai parašys ešelonus makulatūros, jei vis viena ateityje bus pripažinta lietuvių kalbos viršenybė prieš bet kurią pasaulio kalbą, nekalbant apie, kaip paaiškės, esperantines slavų kalbas, sukurtas 860-863 m. Metodijaus, kaip niekines kalbotyros tyrinėjimuose.
              Tai negi aš turiu jaudintis, kad slavai tyrinėtojai jau apsijuokę ir ‘ramūs kaip belgai’ toliau meluoja, klastoja ?

  2. Aišku, kad kalbėjo lietuviškai, bet turėjo mokėt ir kitas kalbas tokias kaip vokiečių ar lotynų.

  3. Erika:

    Kai Vytautas valdė Trakus,dzūkų nebuvo..Nes dzūkų naujadarą sukūrė V.Krėvė.
    Prisiminkim jotvingių teritorines žemes ir jų drasą..

    • mociute:

      o tai kuria kalba jusu manymu kalbejo ir tebekalba jotvingiai?
      Juk Suvalku krastas, Seinai, Punskas yra jotvingiu zemes ir vietos lietuviai tenai kalba dzukiska sneka. Mano tevai, seneliai ir pro-prosenaliai yra nuo Punsko tik 1941 pagal Stalinio – Hitlerio suokalbi buvo isvezti is savo namu i tuometine Lietuvos teritorija, Sakiu rajona kur buvo apgyvendinti laikinai pasitraukusiu vokieciu sodybose is kur buvo tu paciu vokieciu isvaryti 1941 birzelio pabaigoje prasidejus WW2 veiksmams cccp tersitorijoje i kuria buvo aneksuota ir Lietuva. Sugryzti i gimtine tevams ir seneliams 1944 neleido lenkai ir rusai o tiems kurie suspejo su vokieciais, pasiseke labiau. Todel mano tevai liko gyventi Lietuvoje, netoli Stalino nupaisytos Lietuvos Lenkijos sienos, mazdaug uz 4 kilometru nuo Punsko, Budviecio parapijoje. Nuo gimimo pati kalbejau punskietiska tarme ir pati nustebau kuomet nuvykus i Punska po 57 tenai negyventu metu jau uz pusvalandzio nesunkiai sugryzau prie vaikystes tarmes. Ko gero, dzuku tarme yra pati ivairiausia is visu Lietuvos tarmiu.
      Jeigu pradetumete kelione Kalvarijoje kur labai ryski suvalkietiska tarme, jau uz 10 kilometru i Lazdiju-Alytaus puse sutiktumete dzukus kurie kuo toliau link Dzukijos kalba gana skirtingai. Veisejuose vel kitokia tarme, Leipalingis , Kapciamiestis Druskininkai irgi. Seirijai Alytus vel skiriasi ir tokie skirtumai labai dazni iki Onuskio, Butrimoniu Traku. Varena velgi turi savo dzukiska tarme ir.t.t.
      Ko gero,gariausiai Dzukijos tarmes buvo isnagrinejusi Lituaniste Elzbieta Mikalauskaite kuri pati buvo kilusi is Lazdiju krasto

    • Tvankstas:

      Gerb. Erika, kai auštragudai atėjo į Romą 476 m. ir galutinai nusmukdė, ten pasiliko, tai liaudynų kalba pradėjo kisti : vietoje K, rašomo C, prieš e, i, ae/ai, oe/oi, ( civilisatio, cesta, caementus, coelus, …) pradėta tarti C, paskutinė T pradėta tarti C ( demonstratio – demonstracio). Taip atsekama, kad auštragudai dzūkavo.
      Lenkų kalba yra iš lietuviakalbių dzūkų plotų, gavusi su krikštu iš čekų, dzūkino iki šiandieninio skambesio.
      Tą patį atsekama baltarusių kalboje.
      Naujadarą padarė V. Krėvė, bet nuo jo nepriklauso tai buvo bent paskutinius 2,5 – 3 tūkst. metų.

  4. Agnė:

    Dvi replikos gerb. prof. J. Palioniui.

    1. Vytauto motina Birutė galėjo būti ne žemaičių, o kuršių kilmės. Kęstutis vedė Birutę apie 1349 metus. Vadinasi, Birutė gimusi bent jau keliolika metų anksčiau. O XIV a. pirmojoje pusėje Palanga (beje, pavadinimas irgi kuršiškas) dar nebuvo sužemaitėjusi. Tad Vytauto motinos kalba galėjusi būti kuršių, ne žemaičių.
    2. Dėl vakarų aukštaičių rytinio pakraščio, kuriame kietinamas “l”, kaip rytų auktaičių bei dzūkų. Taip, kietinamas, bet tai yra priebalsyno ypatybė, o Baranausko-Zinkevičiaus klasifikacija paremta balsynu, ir šito kriterijaus laikomasi nuosekliai. Negalima vienų patarmių skirti pagal balsyną, kitų – pagal priebalsyną.
    3. Lygiai taip pat nelogiška rytų aukštaičių vilniškių šnektą vadinti rytiniais dzūkais tik todėl, kad tie dzūkuoja. Juo labiau, kad jie patys (Dieveniškių, Švenčionių, Ignalinos aukštaičiai) savęs dzūkais nelaiko, o balsyno atžvilgiu jie priklauso rytų aukštaičiams (“puntininkams”). Pietų aukštaičiai (dzūkai) klasifikacijoje irgi išskirti ne pagal dzūkavimą (tai priebalsynas!), o pagal visiems aukštaičiams vienodai taikytą am, an, em, en ir ą, ę tarimo kriterijų (vietoje ą, ę čia tariama ų, į).

    Dėl Vytauto šnekėjimo šia tarme galima sutikti, nes vaikai, užaugę kitoje tarminėje aplinkoje, šneka ne motinos kalba ar tarme, o vietine šnekta. Esu girdėjusi Vilkaviškyje, kaip čia atsikėlusios uteniškių šeimos vaikai puikiausiai šneka suvalkietiškai, nors tėvai kalba kaip “iš pautenās”.

  5. Tvankstas:

    Pasikartosiu.
    Bet koks pokalbis su priešininkais yra neįmanomas, kadangi jie neturi visiškai priešpastatyti mokslinių duomenų, vien tik įniršis ir įsiutis reiškiamas.
    Skaityti litvinistų ar lenkų, ar rusų išvedžiojimus kalbotyroje yra girtuoklių anekdotų skaitymas – tokiame žemame lygyje aiškinama, lyg nebūtų lyginamosios kalbotyros mokslo.
    1. Lietuvių kalba yra atsinešusi žodžius iš Kalahario dykumos / Okavango deltos, iš kur išėjusi prieš 65 tūkst. metų.
    2. Jau Tanzanijoje atsekama naujadarai (Tabora,…), kurie sudaryti iš DaVa + Vara, prieš 65-60 tūkst. metų, Aitiupijoje dar gausiau prieš 65-55 tūkst. metų, ten susidarė gausus dab. lietuvių kalbos žodynas, kuris išsklido po visą pasaulį : Debra, Debora < Dava + Vara, toliau matome atsiradus ir dab. 'tauta' < davada < DaVa+VaDa.
    3. Su savo broliais, kurie atėjo į Indiją ir sanskritu kalbėjo, atsiskyrėme prieš 12tūkst. metų.
    4. Slavų kalbą lyg esperanto sukūrė 860-863 m. Metodijus, panaudojo krikštui 863 m. Bulgarijoje ir Moravijoje.
    Hrvatų akad. R. Katičič savo darbe 'Uz početke hrvatskih početaka/Roots of Croatian roots, Split 1993' yra įrodęs, kad nėra jokių slavizmo apraiškų iki 863 m.
    Maskvos prof. S.B. Bernštein 1984 m. paskelbė 'Konstantin-Filosof i Mefodiĭ : nachalʹnye glavy iz istorii slavi︠a︡nskoĭ pisʹmennosti', kur labai aiškiai parašė naujakalbės kūrimo ir gimdymo sunkumus, kai krypčiai parodyti buvo paimtas hebrajų kalbos 've'/ į, in, ing, (lietuviakalbių), nga (albanų).
    5. 985 m. Tauridės Chersonese benkartas Valadimir apsikrikštijo pagal graikų krikščioniškąsias apeigas ir pradėjo žudyti Kaunugardo valdovo tiesioginius sosto paveldėtojus ir skleisti naująją tikybą.
    6. 1040 m. buvo pastatyta cerkvė senojoje Gardarikės sostinėje Gardyne ir linija Gardynas – Upelotiškis (Polock) tapo vakariausia stačiatikybės linija, kuri buvo stumiama carizmo laikais vakarop.
    7. Yra užrašyta labai aiškiai senieji pavadinimai : Kaenugard, Kanugard (Kainugardas) – kiaunių gardas/ miestas, nes kiaunė turėjo pinigo vertę, dar šiandien Hrvatijos pinigas vadinasi 'kuna', mums liko 'kaina', rusams, lenkams, baltarusiams,… 'cena', Smaleniška yra dab. Smolensk, 'drougubiton' graikai užrašė 'drauguvytonis', dgs. -ys, 'kribiton' – krivytonis, -ys.
    8. Lietuvių vardais vadinami visi europietiški raidynai : upeningių / finikiečių, graikų, liaudynų, taip pat runos. Tada klausimas – kaip lietuviai neturėjo savo rašto, jei visi minėti raidynai kiekvieną raidę vadina lietuvišku vardu ?
    9. Visos slavų kalbos yra sudarytos iš lietuviškų žodžių, pagal tarminius tų laikų skirtumus matome tik toje tarmėje naudotus žodžius prieš krikštą, o bendri žodžiai yra antplūdiniai su naująja tikyba iš liaudynų ar graikų kalbų, vėliau iš kitų Europos kalbų ar turkų, kurie didžiąją dalį atsinešė iš anatolų /sogdų / tocharų.
    Labai gražiai tai matosi pasidėjus iš karto dalies ar visų dab. slavų kalbų žodynus, vienu ypu žvelgiant.
    Esu daugybę kartų rašęs apie nuostabius lietuviškus žodžius slavų kalbose. Atvirkštinis vyksmas negalimas, nes slavų skoliniams veiksmažodžiai yra tik lietuvių kalboje, netgi tiems iš graikų, liaudynų, prancūzų, anglų, vokiečių, nyderlandų, turkų / anatolų / sogdų / tocharų ar arabų.
    Pabaigai. Bet koks lietuviško vardo nustatinėjimas iš slavų kalbų tegali būti klastotė ir melas, nes neatlaiko jokių kalbotyros mokslo taisyklių.

    • Tvankstas:

      Kainugard, šiandien Kiiv

    • mociute:

      labai idomu is kur galejo atsirasti visiskai lietuviskus atitinkanciu zodziu Skandinavijoje? Svedu kalboje lovas – lova lietuviskai, laivas – laivas, abiem kalbom Yra ir daugiau labai panasiu ir ta pacia reiksme turinciu zodziu.
      Danu kalba penge atitinka lietuviskai pinigai ir kt.

      • Žemyna:

        Ir taut. drabužiai, jų spalvos panašios į mūsiškių .

      • Tvankstas:

        Kaip, iš kur ? Pagal lietuvių profesūrą, tai ten pridergė Č. Gedgaudas, dabar ten ištisai pridergia Tvankstas.
        ‘Drįsti’ švediškai ‘drista’, ‘didelis’ šved., dan. ir norv. ‘stor, store’ /tarti stūr, stūre/ liet. ‘storas’, ‘kirvis’ suomiškai ‘kirves’, ‘daržas’ suom. ‘tarha’, ‘grauželinė’ est. ‘roheline’ / žalia, ‘šnekėti’ norvegiškai ‘snakke’ – mano tų kalbų žodynai primarginti pieštuku.
        Danų, norvegų ir švedų kalbos daugiau turi daugiau žemaičių tarmės savybių, žodžiai dažnai savo reikšmėmis lietuviškai būtų grubūs, nevalyvi, netašyti. Suomių kalba turi labai daug skolinių iš lietuvių kalbos, rodančių atneštą lietuvių aukštesnę kultūrą.

  6. Kęstutis:

    Kad neatrodytų, jog čia mes labai jau lenkiam į savo pusę, galima pasiskaityti akademiko Toporovo darbus kuris dar sovietmetį įrodė, jog slavai kilę iš baltų ir ne kitaip, slavų kalbos kilusios iš baltų prokalbių, bet tik ne atvirkščiai… Pats gerai kalbėjo lietuviškai, vasaromis su vaikais gyvendavo Lietuvoje, vaikus mokė kalbėti lietuviškai – “kad vaikai mokėtų savo protėvių kalbą…”

    • Tvankstas:

      A. Suvorov didžiavosi savo protėviu SUVAR, grafai Tolstojai – savo protėvio Indris negalėjo užmiršti, o jau kiek iš Gediminaičių – Trubeckojai, Golicynai,…
      Visų Rusijos didikų šaknys tik lietuviškos, kaip ir Romanovų. Kitokių negali būti.
      V. Toporov labai gerai suvokė, kad jo protėviai tik lietuviai galėjo būti : ar galindai, ar krivyčiai, ar drauguvytonys, ar gudai, ar tveriai, ar pleskaviai, ar smalėnai, ar mazgaviai nuo Maskvos / Mazgavos …

      • s.m.:

        Dėl “Mazgavos” drįsčiau ginčytis.
        Įnirtinguose rusėnų (dabartinių ukrainiečių) debatuose su maskoliais (nuo 1721 m. Petro 1-ojo pervadintais būdvardžiu “rusiški”) dėl Maskvos atsiradimo, dominuoja nuomonė, jog Kijevo kunigaikščio Jurijaus Ilgarankio (Dolgorukij) įsteigtai gyvenvietei prilipo vietinės ugro-finų genties duotas pavadinimas “moks-vaa” (nešvarus arba drumstas vanduo). O kad Moksva suręsta savo laiku tiesiog pelkėse atskirai įrodinėti turbūt nereikia.

        • Tvankstas:

          Archeologo Sedovo darbai rodo, kad su krikščionybės plitimu 11 amžiuje Mazgavos (sąlyginai sakau, norėdamas pabrėžti nedidelį kaimą) plote randami baltiškųjų statinių degėsių liekanos, po trumpo laiko nauji statiniai jau finougriški kemi.
          Iki tol kemi nėra randama tame plote.
          Aplink Mazgavą (vėl sąlyginai šį vardą naudoju) matome vandenvardžius Istra, Jauza, kiek toliau Možaika.
          Įstra (Instra) yra ir prie Panevėžio, ir Rumunijoje Dunojaus žiotyse Istrija, ir Slovėnijoje bei Hrvatijoje pusiasalis Istrija, ir prie Marselio (Marsala) Ystres, …, ir kaip minėjau šiandieninio Maskvos miesto plote upė Istra.
          V. Toporov davė lietuviškąjį Mazgava, manau tai labiausiai tinkamas paaiškinimas, žinant ir dar daugiau baltiškųjų vietovardžių ir vandenvardžių dab. Maskvos srityje.
          Lietuviakalbiais iki krikšto buvo apgyvendinti plotai iki Volgos.
          922 m. arabas Ibn-Fadlan plaukė Volga ir aprašė daugybę dalykų, kaip ir reiškinį ‘sakalyba’ (angliškas perrašymas ‘saqaliba’) – kai gaudomus vergijon žmones persekiodavo sakalais. Graikai buvo vergus iš šiaurės rytų vadino kaip ‘sklabenos’, dgs. -oi, 5 -6 amž. buv. V. Romos plotuose pradėtas naudoti iškraipytas ‘sclavi’.
          Žinant uraliečių (fino-ugrų) gyvenamus plotus, tenka suprasti, kad su lietuviakalbiais gyveno jie pramaišiui, o po 985 m. krikšto pradėjo masiškai naikinti lietuviakalbius kaip krikštytojų samdiniai, taip pat mongolų – totorių įsiveržime masiškai dalyvavo 1236 m., vėliau buvo pirmosiose gretose vykdant ‘mongolų-totorių jungą’, kai kardu ir ugnimi buvo palikta gyventi 4 mln. iš 12 mln. tam, kad apkrikštyti ir nukirsti šaknis su praeitimi, masiškai žudant pagyvenusius ir paliekant tik jaunimą ir vaikus-našlaičius.
          Daugybė vandenvardžių lietuviškų išliko dideliuose plotuose iki Uralo, jų šaknys išduoda buvus gražiai lietuviškais, kaip ir pats Volga vardas.
          Labiausiai lietuviškas plotas su lietuviškais vietovardžiais / vandenvardžiais yra Okos aukštupys.

          • Ėjau pro šalį:

            Kur jūs tuos sakalus radote? Žodžiu “sakalyba” (kildinamas iš jūsų minėtos graikų klb. “sklabēnoi”, “sklauenoi” ir kt.) arabai vadindavo slavus arba apskritai Rytų europiečius, nors galutinio sutarimo šiuo klausimu, kaip suprantu, nesama. Trumpai paieškojus radau porą straipsnelių:
            h ttp://www.bibliotekar.ru/rusKiev/23.htm
            ht tp://www.columbia.edu/itc/history/conant/mushin1998.pdf
            htt ps://en.wikipedia.org/wiki/Saqaliba#Usage
            htt p://azrefs.org/a-aba-a—-1.html?page=123

            Rusiškame straipsyje net nurodoma kiek kartų Ibn-Fadlanas minėjo šį žodį ir kokiame kontekste.

            Beje, įdomu, kad Indijoje, Utar Pradešo valstijoje yra Mazgavos kaimas 🙂

            • Tvankstas:

              Reikia skaityti Ibn-Fadlan tekstą, pavyks rasti atsakymą su aprašu žodžiui ‘saqaliba’ pagal anglišką perrašymą.
              Kiek suprantu, rusiškas vertimas yra cenzūruotas.
              Ibn – Fadlan užrašė iš klausos, kas angliškai ‘saqaliba’, manau lietuviui nėra reikalo aiškinti, kad tai ‘sakalyba’ – gaudė sakalais vergijon už nuodėmes, nusikaltimus. Kodėl sakalais ? Ore sakalas matydavo puikiai žmogų, kuris galėjo pabėgti nuo šunų vandeniu – upe, ežeru.
              Rusų kalboje išliko ‘sokol’, bet ‘sakaliba’ nėra galima padaryti iš ‘sokol’.
              Nuodėmės ir nusikaltimai nebuvo atleidžiami ar išperkami, buvo gyvenama senajame lietuviakalbių tikėjime pagal nerašytą taisyklę (maždaug) : ‘nuodėmę ar nusikaltimą atlikęs žmogus turi dingti iš visuomenės visiems laikams, prasmegdamas skradžiai’.
              Šv. Augustinas labai nekentė vandulių, kurie atnešė tokį tikėjimą į šiaurės Afriką 429-430 m.

              • Ėjau pro šalį:

                Koks skirtumas ar jis cenzūruotas ar ne, juk ten pateikta “sakalyba” Ibn-Fadlano tekste analizė. Angliškoje knygoje apie kelionę Volga irgi nėra jokių sakalų, niekur jų nėra. Todėl norėčiau dar kartą paklausti iš kokios šėpos jūs juos traukėte ir kodėl nusprendėte, kad tai lietuviškas žodis? Jau nekalbant, kad Ibn-Fadlanas čia apskritai niekuo dėtas, nes žodis “Saqaliba” buvo naudotas gerokai iki jo.

            • Tvankstas:

              Perskaityti yra maža, reikia suprasti ir kokią prasmę įvairiose teksto vietose aprašytasis ‘saqaliba’ reiškia, kokios potekstės skelbiamos.
              Bus ateityje straipsnis ar knygos skyrius apie 30 puslapių, ten bus labai įdomių žodžių, užrašytų arabų keliautojų po lietuviakalbystę įrodančius kraštus iš užrašytų žodžių, vietovardžių.
              Daugybė žodžių klaidžioja lyg našlaičiai, pavyzdžiui kakavos vaisius Ganoje ir Dramblio Kaulo Krante vadinamas ‘cabosse’ ir jokio daugiau paaiškinimo.
              V. ‘kaboti’ teturi lietuvių kalba.
              Kaip archeologijoje nustatomas amžius pagal C14 ar kitus tyrimus, pagal atominę analizę nustatoma brangakmenio kilmės vieta, taip ir bet kurios kalbos žodžiui ieškomas veiksmažodis, dažniausiai randamas lietuviškas.
              Pasitaiko, kad tenka loginiu išvedimu įrodinėti lyg A. Konan – Doilio Šerlokui Holmsui.
              Jeigu tai būtų taip paprasta, tai seniai jau būtų knygos parašytos apie ‘sakalyba’ lietuvišką kilmę, kurias aš mielai perskaityčiau nesivargindamas metų metais.
              Čia yra tik interneto pasisakymai, o ‘sakalyba’ išaiškinimas yra autoriaus teisių ginamas.
              Turiu teisę ir nepasakoti visumos, tik leisti žvilgtelti į paslaptį.
              Nusipirksite ateityje knygą ir galėsite skaityti išaiškinimą.

  7. Vytautas yra Saliamonas, Skirgaila yra Geza, o Jogaila yra Šventas Vladislovas. Trys pusbroliai Andriaus (Kęstučio) ir Belos (Algirdo) sūnūs. Pasidomėkit nepatikėsit.

  8. stasys:

    Kokia tarme kalbėjo Vytautas Didysis? Klausimas su potekste .. Vargiai į ta klausimą galima atsakyti teisingai remiantis faktais .Pagal mane tas klausimas labiau liečia politiką ..ir to meto Lietuvos aktualijas.
    Kokia prokalbe rūmų menėse kalba karaliai ? o ju vaikai ir vaikaičiai ? Gediminas nebūtu tuo kuo buvo jei jo rūmu kanceliarijos kirilica nebūtu vienas iš tu galimu atsakimu . Per daug to meto LDK istorijoje prikurta pasakų.. alkas.lt/2013/03/03/v-alisauskasjokios-birutes-kestutis-nepazinojo/

  9. mociute:

    Dekui autoriui o ir diskusija tikrai turininga ir labai reikalinga. Dekui visiems.
    Tikekimes, Lietuviu kalbos neistiks romenu kalbos likimas. Labai idomu,kad be Sveicarijos kantonu – Vokieciu, Italu, Prancuzu kalbu kaip valstybiniu yra ir ketvirta, Romansh kalba labai panasi i isnykusia romenu o ja kalba vos 40 000 Sveicarijos gyventoju taciau Romansh kalba turi valstybines Sveicarijos kalbos statusa .

    • Tvankstas:

      Šveicarijos Alpėse, kaip ir Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Slovėnijos, Italijos Alpėse įvairiose kalbose yra labai gerai išlikę daugybė lietuviškų vietovardžių, žodžių.
      Jūsų minėta kalba neabejotinai turi nuostabių išliekų.

  10. Tvankstas:

    Sūnus neseniai pasibuvo Florencijoje (Firenze), tam skyrė beveik savaitę, tai man parvežė lauktuvių – dovaną su Medičiams (Medici) sukurtu žemėlapiu su užrašu Littvania / Lietuva.
    Šiuo metu išstatytas Palazzo Vecchio, yra ir internete.
    Labiausiai pritrenkia du dalykai : 1) tai nuo lietuvių nuslepiama tiesa, kad Moldova ir dalis Valachijos priklausė Lietuvai (koverti Lietuvos istorikų darbai per 30 metų ?); 2) vietovardžiai tų dienų italo supratimu pagal klausą.
    Lietuviškame 100lietuvoszemelapiu lt yra paaiškinta : ‘Žemėlapis nutapytas apie 1565 m. Autorius Ignazio Danti (1536 – 1586) − italų dvasininkas, matematikas, astronomas, kosmografas.’
    Labai mulkiškai atrodo, kai lietuviai skelbia, kad tai Latvijos ir Lietuvos žemėlapis, nors aiškiai parašytas šalies pavadinimas visiems tiems plotams : LITTVANIA.
    Pasigilinus, tai matyti, kad tai yra tų dienų Lietuvos žemėlapis, apytikriai 1420-1500 metais.

  11. Getas:

    Krėvė, kaip tik rašė, kad 19 a. kai pavadindavo dzūku, jotvingiai įsižeisdavo. Krėvė aprašė ir atkūrė Dainavą, apie kurią lotyniškai rašė Karalius Mindaugas 1252 m. savo laiške: “Deynove”.

  12. Rimgaudas:

    Normalioje aplinkoje gerb. Letas būtų apgynęs bent dešimtį hum. mokslo daktarų disertacijų ir ne mažiau profesoriavęs įvairiose šalyse, kaip kad buvo kviečiamas taip daryti Algirdas Julius Greimas, bet kiekvienam – savas kryžius.
    Apie lietuvių pirmumą Afrikoje, Mažojoje Azijoje ir Europoje galima kalbėti ir geografiniu aspektu, t. y. vaizdinėmis priemonėmis. Užsiduokite per google, prašau, XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ ir įsitikinsite, kad Tvankstas nėra melagis.

  13. Getas:

    Jotvingiai paplito iki Ignalinos, Tverečiaus, Didžiasalio, kita dalis Gudijoje, pasiekė Vilnių, Trakus, Veisisken (kryžiuočių metraštyje), tai dabar yra sulenkintos Eišiškės. Dzūkai sako ne “Nueik, bet nuveik”, ne Eisėjai, bet Veisėjai ir pan. Merkinė prie Nemuno ir Merkinė prie Merkio, netoli Vilniaus, Dzidziasalis prie Druskininkų ir prie Ignalinos. Išvada, kad Mindaugas, Vytenis ir Gediminas yra kilę iš Jotvingių, dabar vadinamos Dainavos, o Dzūkų tarmės pavadinimas primestas caro laikais asimiliuotojų.

    • Tvankstas:

      Viena, kas yra naudinga su ‘dzūkas, dzūkavimas’ – tai nuoroda į tarmiškumą.
      Stulbinantis dzūkavimo išplitimas su įtaka liaudynų ir italų, didžiajai daliai slavų kalboms, rumunų kalbai, truputį madjarų.
      Sunku rasti geresnį apibūdinimą, negu ‘dzūkavimas’.

    • Tvankstas:

      Dar kartą perskaičiau ir esu labai dėkingas už pastebėjimą : Weisisken – Eišiškės, Eisėjai – Veisėjai, nueik – nuveik. Reikšmingas pastebėjimas.

    • mociute:

      dzukai nesako “Merkine prie Nemuno” o Merkine palei Nemunu ar Merkine palei Merki, Dzizdzasalis palei Druskinykus ir t.t.t. Jeigu Veiseju dzukeliai paskays “va ty kelalis parkan…” tai vos uz 30 km esanciame Budvietyje tas pats irgi dzukiskai bet skambes ” sitas kelukas aina in parku”… ir t.t. Baltarusijos teritotrijoje uzsilike senieji dzukai irgi kalba labai idomia tarme.

  14. Tvankstas:

    Ieškodamas įvairių žinių, noriu nenoriu, bet tekdavo paskaitinėti baltarusių istorikų ir kalbininkų licvininimus gal 2004-2006 m., tekdavo regėti T. Baranausko ir draugų pasipliekinėjimus internete su licvinais, kurie (licvinai) mane stebino savo protine masturbacija, lyg nebūtų lietuvių kalbos ir lietuvių, kurie pastovės už save ir savo protėvius.
    Skaitant licvinų schizofreninius vaizdinius kalbotyroje ir istorijoje, mane apimdavo keistas jausmas – vardan ko tas iškreipiamas pasaulis yra tuo pačiu pritempiamas prie savo svaigimo ? Juk paprasta – pasiimi lietuvių kalbos žodyną ir pasidaro aišku, kad viskas, kas baltarusiška, yra atsiradę tik iš lietuvių. Vardan ko kuriami svaičiojimai, jei nėra jokio dvasinio ir materialaus pagrindo, jei tarptautinės teisės požiūriu iki 1793 ir 1795 m. būta tik Lietuvos, jei išlikę lietuvių kalbos turtai upėvardžiuose, vietovardžiuose, žmonių pavardėse, žodyno žodžiuose yra nesumeluoti LIETUVIŠKI ir rodo buvus lietuvių gyventą plotą.
    Kibirčyna, kaimas Vitebsko srityje prie sienos su Rusija, rodo buvus Kibirkštyna, tai šiandien ir kiek tokių kibirčynų ? Dar įdomiau atrodo 18 ir 19 amžiaus žemėlapių vietovardžiai.
    Mane nepaprastai užgavo Alke pasirodę licvinai savo aiškinimais dėl Vytauto, Gedimino, Kęstučio vardų paaiškinimų mums, lietuviams.
    Beveik 20metų dirbdamas prie kalbotyrinių darbų, išsiaiškinęs nama ir lietuvių kalbų ryšius, einančius per 70 tūkst. metų jungtis, dar nustatęs garsų atsiradimą ir vystymąsi per beveik 150tūkst. metų, buvau priblokštas mano vardo Vytautas aiškinimu, tiesiog pasityčiojimu iš Žmonijos kalbų atsiradimų vystantis dėl genetinių ar grynai subjektyvių žmogiškų priežasčių, priėmiau kaip spūvį skrepliu man į veidą.
    Nesu linkęs nei kritikuoti, nei ginčytis su licvinais, ‘kiekvienam savo’, bet tikrai neleisiu atvirai tyčiotis iš lietuvių kalbos Alke ar kituose patriotiniuose tinklalapiuose, priimdamas tas patyčias kaip šikimą ant stalo svečiuose.

  15. Žemyna:

    O po šitokios dainos – Tomkaus „išpažintis” užkandos:
    V.Tomkus: Atsargiai. Esu superagentas
    – respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/vtomkus_atsargiai_esu_superagentas

    Prisimenu jo rengtus mitingus – toks jaunutis tada dar buvo. Dar laiko plunksną Tomkus.
    Paskaitykite, pailsėkite nuo visko, kas slegia. Leiskite sau iki ašarų prisikvatoti, anų laikų aktualijas prisiminus.

  16. Tegul Vytautu rūpinasi Lenkija, juk Lietuvą išdavęs – visą savo amželį Lenkijos karalystei tarnavo… Ir pats jo vardas rodytų, kad tik Lenkijos karalystės vietininku Lietuvoje buvo. Vyt- yra iš ‘vieta’, Vytautas – iš liet. Vietovas su slavišku Vyt- iš liet. Viet-, su slaviška priesaga -ov- arba germaniška -aut-, užrašant šaltiniuose Vyt-ovt / Vyt-old. Kurkime Lietuvą ant tvirtesnių, o ne ant Vytautiškų pamatų, palikime slaviškųjų metraščių pasakėles slavams. Turime – laimėtą Soule mūšį su prieš lietuvius atžygiavusia iš Vakarų ir Rytų surinkta kariauna, šiam mūšiui vadovavusį galingiausią iš galingųjų karalių Reingaudą, jo sūnų karalių Mindaugą, toliau iš tos dinastijos karalius Vytenį, Margirį, Kęstutį, taigi ir dėkime tai į savo istorinio didžiavimosi pamatus, dėkime Nepriklausybės atstatymą skelbiantį Vasario 16-osios aktą su patriarchu J. Basanavičiumi ir kitais Nepriklausomybės signatarais, pereidami prie partizanų kovų ir Tautos Sąjūdžio laimėjimų, dėkime tai, kas – jau istoriškai tvirta.

    • stasys:

      Puikus komentaras ..Informacijos trukumas apie tuos laikotarpius verčia aktyvia visuomene koncentruotis į to meto reikšmingus asmenis LDK ir visiškai nutylį apie ta paprasta buitį ..kuriai ir skirtas buvo tas autoriaus klausimas .. “kokia prokalbe kalbėjo Vytautas Didysis ” .. Antriniai informacijos šaltiniai vakaruose ar rytuose ..nedaug pateikia smulkmenų.

    • mociute:

      nekliedekite besiremdamas lenku spalionemis – juk aniems Lietuvos karalius Vytautas tebera kaip rakstis pasturgali.
      Visu 50 metu kol Lietuva okupantu buvo istrinta nuo Europos zemelapio, lenkai stengesi nusavinti garbinga Lietuvos istorija visus nuopelnus prisirasydami sau. Palyginti dar visai neseniai 1995 savo akimis teko matyti Britanijoje gyvenanciu lenku sukurpta, atseit, “dokumentini” filma per britu BBC kur viskas buvo apversta aukstyn kojomis – “lenkai” Olgierd (su L panasia i pravoslaviska kryziu) Wytold, Jagiela ir t.t. Veliau britai apsiziurejo ir tokie “sedevrai” dingo is ekranu ir pasirode studijos apie tikraja Europos istorija kur Lietuvai tikrai skirta labai daug demesio.

      • Na va kap ty iš cikrųjų toj Vytauto istorijoj būta… Dapraudzi, mociute, jum iš Būdvieciu pasieni tai, kap rakšcis anų pasturgali, galėjus būc matoma…

        • mociute:

          labai jau prastai “dzukuojate” “Vilna”…..mano dzukiskoje tarmeje tamstos sakinys skambetu : nu va kap is is cikro ton Vytauto istorijon buvi….cikra teisybe,mocute, jum nuo Budvieco kap pasinas sedynej, macyt……. . O ir su Lietuvos geografijos ziniomis visai tamstai prastai – Lenkijos pasienyje yra Budvietis (vietiniai sako Budviecis) o ne Budvieciai – sita gyvenviete yra salia Marijamples, Suvalkijoje……

  17. Rugys Kvietys:

    Kęstučiui ir Tvankstui:

    na, ir kur Jūs Kęstučio herbe įskaitote Kęstutis ar Skaistutis? Kaip suprantu, ten lotyniškas užrašas “SKVNSTVTTAOVI”. Tai kaip jį perskaityti? Tai skaitytųsi Skunstutaovi? Ir kaip Judu čia įžiūrite “Skaistutis”? Tik labai to norint, matyt, tas įmanoma. O kur yra užrašyta “Kęstutis / Keistutis”, t.y. su visa lietuviška galūne? Ir kodėl tada Kęstutis, o ne Skaistutis?

    Agnei:

    lietuviai prie vardų Vytrautas, Mindaugas, Algirdas ir t.t. atėjo tik XX a., daugiausia jau nuo tarpukario. Raskite, man, prašau, tokių vardų XVI – XIX amžiuose. Taigi, tie vardasi iki šių laikų neatėjo per gyvąją kalbą. Štaiu, jei visus tuos amžius tokius vardus būtų davę, galėtume kalbėti apie nenutrūkstamą jų tąsą. O dabar to nėra. Kaiop jie atsirado pas mus, taip dabar atsiranda BY, tik Vitaut / Vitovt, Gedimin ir t.t. O dėl Birutės – patekusi kaip Keistut žmona į slaviakalbę Litvą, ji, be jokios abejonės, išmoko slaviškai ir dar klausimas, ar nepamiršo lietuviškai.

    Agnei ir Tvankstui:

    Slavai turi žodį ” vidiet” – tiesioginis vertimas “matyti”. Taigi, tvirtinimas, kad Vy-tautas yra nuo lietuviško “vydėti” nepaneigia to, kad nuo slaviško “vidiet”. Žodžiu, Judviejų argumentacija silpna. Ir iš kur ištraukėte “-taut”, kai to meto šaltiniai nurodo “-ovt” ar “-old”?

    O dėl pavadinimo “Lietuva”. Niekur šaltiniuose tokio nėra. Yra Litva, Litua, Litvania – žodžiu, “Lit-“, o tai jau slaviška forma.
    Baikite tas visas kalbas apie lietuvių kalbą prieš 70 tūkst. metų. Lietuvių kalba irgi pasiekitė nuo prokalbės, nors mažiau, nei kitos kalbos, t.y. išliko arčiau kamieno. bet ir ji kai ko neteko, ką kiti išlaikė – pvz., nekatrąją giminę. Taigi, per daug nesipūskime. Niekas neneigia, kad visa BY ir daug plačiau – tai baltų, kalbėjusių beveik lietuviškai, teritorija. Tačiau tuo metu, kai atsirado valstybinis darinys, tai jau buvo kas? Vis dar baltai – tada kur įrodymai? Ar slavai, nes “Lit-” slaviška forma. Lietuviškos “Liet-” ar dar senesnės “Leit-” – nerandame niekur.

  18. Bartas:

    technologijos lt. :
    Lietuvių kalba (pirma vieta) . 57 garsai. Balsių- 12; priebalsių -45.
    Toliau ; danai – 52 garsai. Balsių – 32; prieb. 20,
    Hindustano . 11 bals. 20 priebl. 48 garsai.
    …….
    gudų ; 6 bals. 39 prieb. 52 garsai
    rusų; 6 bals. 34 prieb.
    Tai kas iš ko mokėsi, mokosi kalbėti.
    Maskoliai vagia istorija, kalbą iš visų aplinkinių tautų. Lenkai tokie patys. O ką, gudai kitokie? Kai savo nieko neturi , o norisi būti iškilus, vog.

  19. Rimgaudas:

    Rugiui Kviečiui
    Blogai, kai prastai žinote lietuviškas tarmes. Mes, be literatūrinio “lietus”, sakome ir tarmišką “lytus”. Tad, jūs dėl “Lit” priskyrimo slavams irgi nesipainiokite.

    • Rugys Kvietys:

      O kodėl Jūs manote, kad valstybės pavadinimo kilmė būtent nuo šio žodžio? Lietuva išsiskiria iš kitų aplinkinių kraštų tuo, kad joje lyja? Nejuokinkite tokia pavadinimo kilme.
      Čia ir yra visa bėda, kad mes tiesiog apsijuokiame su tokiais pavadinimų kilmės aiškinimais.

  20. Tvankstas:

    Licvinams.
    Šiuo metu užgulęs nama ir lietuvių kalbų sąryšius, kurie dar išlikę, kai išsiskyrė bent prieš 65 tūkst. metų.
    Visas ėjimas laiku iš Kalahario dykumos / Okavango deltos į Lietuvą ir lyg skiedros išsibarstę pasaulio kalbos per visus žemynus duoda stingdantį vaizdą, kaip niekinama lietuvių kalba šiandien Lietuvoje, kai lenda per jėgą į akis ir ausis anglizavimas.
    Visi anglų kalbos žodžiai savo šaknimis yra lietuviški, netgi gautieji iš Afrikos (gorila < gauryla, …), Azijos (duran duran – vaisius iš Indonezijos – dūronis dūronis, nuo dur-ti, kaip spyglys) ar Amerikos (teosinte (pradinis kukurūzas) – Dieva šventa, taip aiškina actekai (aztec – auš(ra)tekis, pasidomėkite, kaip jie save vadina – ar ne aušros vaikais ?)).
    Globe angl. yra iš liaudynų 'globus', veiksmažodis yra 'glaub-ti', arba 'glaubus, glaubas' lietuviškai.
    Tai 'global' būtų 'glaubus' ar 'glaubelus'.
    Tas angl. 'lobby' taip pat iš lietuviško 'glaub-ti', būtų 'glaubys' ar 'glauba', kaip 'slauga' ar 'sloga'.
    Lietuvių kalba pasaulio kalboms yra kaip atominė fizika gamtos moksluose, kaip kvantinė fizika, kurios jautrumas yra matuojamas Planko konstanta, taip ir lietuvių kalbos išlikę garsai, pagal kuriuos viso pasaulio kalbų skoliniai turi lietuvišką veiksmažodį (L. Hjelmslev) yra Planko konstantos lygmenio.
    Kuo greičiau bus sunaikinta bus lietuvių kalba, tuo mažiau vargo kalbotyrininkams visame pasaulyje, o šiandien dar kalbančiųjų lietuviškai anūkai galės nesigėdyti ir išdidžiai pasakyti : 'aš nesu lietuvis', žinoma, prasčiokų anglų vienskiemene kalba.

  21. Tvankstas:

    Licvinams.
    Slavų kalba yra sukurta 860-863 metais Metodijaus ir panaudota stačiatikiškam krikštui 863 metais. Tai esperanto kalba, dirbtinė. Esu rašęs daugybę kartų, pilna Alko archyve. Slavų kalbos skiriasi tiek, kiek skyrėsi jų protėvių lietuviakalbių tarmės. Tie lietuviakalbiški žodžiai yra vertingi kalbotyrai, rodantys nesumeluotą praeitį, pvz. ‘pelkė’ Archangelsko srityje ‘drebusyna’, upė ir miestas netoli Čerepoveco – Šekšna dar 19 amž., šiandien Šeksna, hrvatų ‘smokva’ / figa, nuo v. ‘smuk-ti’, lenkų ‘pieniądz’ nuo v. ‘penėti’, dar madjarų ‘penz’ ir vokiečių ‘Pfennig’, bulgarų ‘vyrtyne’ ir arabų ‘firtine’, reiškiantys vėtrą arba ‘vėtrynę’.
    Ugrofinai. ‘Plaukas’ suom. ‘hius’, madj. ‘hiusz’/tarti hius, lyv. ‘ibukst, tai bedravardiklinis pradinis žodis ‘gyvūkšta’ – kokios kalbos tai žodis ? Suomiai, lyviai su madjarais išsiskyrė prieš 7-8 tūkst. metų.
    Madjarai nuėjo prie Baikalo, atsinešė iš ten ir žodžių, pvz. ‘homok’ / smėlis ir sacha/ jakutų ‘homok’ / smėlis, bet juos apjungia lietuviškas ‘žemėkas’.
    Štai ‘žvangas’ graikiškai yra ‘fonos’ / garsas, madjariškai ‘hangos’/ tarti hangoš yra vėlgi garsas.
    Sekant tiurkų kalbas, matosi genčių skurdus žodynas, ir štai atėjus pas sogdus (Vid. Azija) ar pas tocharus (dab. uigurus Uigurijoje), aiškiai matomas žodyno papilnėjimas lietuviakalbiais žodžiais, o štai turkų kalba yra ištisai lietuviška (anatoliška, godiška / hetitiška) : kebap – kepavas, döner – duonorius, zeytun (alyva) – žiedūnas, kaisija / abrikosas / – skaistija, meyva / vaisius – maiva, agač / medis – augočius,…
    Kirgizų kalba įsavino daugybę sogdiškų ir tochariškų, tai yra lietuviškų, žodžių ir posakių.
    Uzbekistanas yra kilęs nuo upės Užvajus / Uzboj vardo, kuri dėl tektotinio iškilimo išdžiūvo ir neteka į Kaspiją, ir šiandien naudojamas ‘kand’, ‘kent’ žodis miestui, kas yra lietuviškas ‘ganda’, kuris yra ir Belgijoje, šiandien rašomas Ghent / Gand.
    Tik lietuvis gali parašyti išsamų darbą, nes lietuvių kalba nešasi su savimi begalines sąšaukas ir sanklodas per 70 tūkst. metų, kitakalbiai be gimtosios lietuvių kalbos netenka begalinių kultūrinių ir kalbinių reikšmių.
    Vėliau pridėsiu sąryšį tarp nama ir lietuvių kalbų, kuris prarastas bent prieš 65 tūkstančius metų.

    • Manau, kad suomių hius, madjar. hiusz – ‘plaukas’, gali būti fonetiškai ir semantiškai giminiuotinas su liet. džiūti, džiūsna, džiūsa, ūsas, nu-susti, sausas, tačiau gali būti gretintinas ir su žodžiais liet. šuk-os, šuk-uoti, rus. pri-čioska, liet. išsi-čiustyti.

      • Tvankstas:

        Tamsta, Jūs pasiekėte įvairių šalių, įskaitant ir Lietuvos, kalbotyros prof. ir akad. lygį, naudojant stebuklingus triukus :’ triušiukas iš skrybėlės’ arba ‘triušiukas dingsta skrybėlėje’, kurie bet kuriame jų darbe yra savastimi.
        Suomių ir madjarų tautos išsiskyrė maždaug prieš 9 tūkst. metų Urale – madjarai žengė į rytus, suomiai ( išsklido įvairiomis tautomis su savo tarmėmis, tebūnie kalbomis) į vakarus.
        Kiek anksčiau jiems plaukas buvo ‘gyvūkšta’ iš pradinio GaVaGšaDa.
        Kad taip buvo ‘gyvūkšta’ išduoda lyvių ‘ibukst’ / plaukas ir suomių dgs. vard. ‘hiukset’ / plaukai, štai tas ‘ks’ išduoda buvus ‘gš’, duosiu eigą : GaVaGšaDa > gyvūgšda > gyvūkšta > ibukst / hiukset.
        Lietuviai Gš puikiai išlaikė : žvaigždė, Šėgžda, šiugždenti, Žiugžda, kregždė, Šėkšna, krenkšti, krykšti, …
        Gal žinote dar kurios tautos kalbą, taip gražiai išlaikius Gš ?
        Slavų kalba pavėlavo beveik 8 tūkst. metų, kad galėtų dalyvauti palyginimuose nustatant uraliečių žodžių kilmes.
        Ką daro prof. ir akad. aiškindami ‘hius’ ? Kaip ir Jūs pasiremia slavų kalbų žodžiais, kurie labai jau tolimi ir neįtikėtini, kad turi kažką bendro su uraliečių ‘hius’, o štai ‘ibukst’ panaikina ‘triušukas dingsta skrybėlėje’ būdu, neturi supratimo apie ‘hiukset’ ks reikšmę, jiems šie priebalsiai yra beverčiai, kaip paaiškino dar Voltaire beveik prieš 250 metų.
        Kažkoks diletantas Tvankstas svaigsta ir spangsta savo liaudiškos etimologijos interpretacijomis – tokia visuotina cirkininkų / cirkologų tskant kalbotyros prof. ir akad. nuomonė.
        Tiek trumpai apie ‘hius’ / plaukas kilmę, plėstis nėra prasmės, stengiausi kaip galima glausčiau ir suprantamiau paaiškinti.
        Daviau savo recenzentams pasiskaityti pasisakymus – prašė aiškinti trumpiau, nes nuo informacijos srauto darosi tamsu smegenyse, neina aprėpti.
        Bet čia tai tik aguonos grūdeliukai.

        • Visgi labiau panašu, kad plaukus reiškiantys žodžiai – suomių hiukset, lyvių ibukst tiek savo garsais, tiek reikšme giminiuotini su lietuvių kuokštas, puokštė, guotas/kuodas/skuodas. Gali būti, kad ‘hius’ reikšmė kaip pirminė giminiuojasi su plaukuotumo požymiu susijusių žodžių: pa-žastis, kūšys, ūsas, rus. kūst ‘krūmas’ reikšmėmis. Išeitų, kad lietuvių žodžiai plikti – plaukas yra radęsi pagal civilizuotesnį požymį.

        • Tvankstas:

          Nei su vienu iš Jūsų parašytų žodžių neįmanoma giminystė, kadangi hius, hiusz, ibukst yra iš GaVaGšaDa, iš kurio dar duosiu žodžius : liet. ‘aukštas’ (turėtume rašyti ‘augštas’), liaud. ‘augurus'( augštas + daras < daryti), Augustus (augštas), gr. 'ochtos' / kalva / <'augštas', italų Aosta (< augštas'), tiurkų 'bahče' Ta > Ča > Če, Č tiurkų kalbose, kokius gavus ir kiek jų kalbose pakitę – čia kitas klausimas. Man dar be atsakymo, manau prieš 30-40 tūkst. metų ties Ta.
          Ga, Gša, ir ypatingai Va – visi šie priebalsiai yra labai linkę minkštėti, kisti ir visiškai nunykti.
          Lietuvių KŠ ir GŽ yra stebuklingai išsilaikę iš Gša, dar anksčiau buvusio krykšto.
          Dabar grįžtu prie uraliečių ‘gyvūkšta’.
          Matome ‘gy’ – tas ilgas Y po G padėjo išlaikyti iki šiandien šią žodžio dalį, pagal G silpnėjimo dėsningumus pavirto į H, lyviams net J neliko tik I (suomių ir madjarų ilgoki, kirčiuoti, tas pat ir su lyvių).
          V yra labai silpnas garsas ir jeigu nevirsta į B ar P, dar šveplą F, išnyksta labai dažnai.
          Visi lietuvių -au- yra iš (Ga ar Va pradžioje) ir Va antrajame skiemenyje, pvz. : GaVa – gau-ti, GaVa- – au-gštas.
          Dėl tokių kismų suomių ir madjarų pradingo V ir teliko pakitęs A > U, tariama su žiotu : hi-us, hi-usz. iš GšaDa teliko S garsas.
          Lyvių Va pakito į Ba > Bu, todėl turi i-bu-kst, matome nedaug pakitusį Gša > KS, taip pat Da > T kaip likutį.
          Bendras dėsningumas yra tas, kad pirmiausia buvo dviskiemeniai žodžiai, po to buvo jungiami du dviskiemeniai, tokiu štai atveju : GaVa + VaRa, likdavo GaVaRa.
          Lietuvių ‘plaukas’ kilęs iš VaRa + VaGša > p-la-u-ka-s (-s vyriškai giminei), ‘plik-ti’ irgi iš tos pačios šaknies, kaip ir ‘plauk-ti’.

  22. Tvankstas:

    Licvinams.
    Neįminus nama, baskų, madjarų ir ainu kalbų mįslių, mano kalbotyrinis darbas taptų abejotinos vertės.
    Galiu pasidžiaugti, kad daugmaž pavyko išsisaiškinti bent sau, nors dar daugiau nežinomųjų atsiranda su pažinimu.
    Nama kalba su 70 tūkst. metų žymėmis duoda kažkiek pažinimo, kaip atrodė Pati Pradžia prieš 150-250 tūkst. metų. Reikia nepervertinti to išlikimo iš dar senesnių laikų, kai matome Papua, Japonijoje, Taivanyje, Aitiupijoje, Lietuvoje išlikusius pirmapradžius žodžius, o nama kalboje telikus vienskiemeniais žodžiais ar netgi tik balsiais su įvairiausiais ištarimais, kas rodo susiėjus įvairių žodžių nuotrupoms lyg žvyrui į vieną vietą.
    Pateiksiu nama žodžius be krykštų (angl. clics, vok. Schnalzlaute), be balsių ilgumo ar trumpumo.
    Viena stulbina – lietuvių kalba kai kuriems žodžiams išlaikė moteriškos giminės galūnes -s iš nama kalbos paveldu : naktis, pilis, moteris, dukteris (dabar sutrumpėjo, bet dar kilm. dukters), dešimtis,…
    Prieš 70 tūkst. metų jau mokėta skaičiuoti : nama ‘dysi’, liet. ‘dešimt’, nama ‘geidysi’ (gei – didelis, aukštas), liet. ‘šimtas’.
    Stebina, kad japonai turi pirmapradį ‘gava’, vėlesnį ‘kava’ upei, kai nama nusitrynęs iki ‘ab’.
    Nama ‘avys’ yra mažo paukštelio lizdelis, o liaudyniškai ‘avis’ yra ‘paukštis’.
    Nama ‘aves’ yra viena karvė, o lietuviams yra ‘avis’.
    Nama ‘soris’ yra saulė, o štai pirmapradis ‘savara’ yra išlikęs Papua.
    Nama ‘du’ yra mūsų ‘tu’.
    ‘Arab’ yra upės srovė, kuri atstatoma pagal pačią pradžią : VaRa + GaVa, prisiminkime mūsų v. ‘(vara)vary-ti’ + ‘(gava)gau-ti’.
    Nama kalba neturi L garso, jiems jį ištarti svetimžodžiuose yra sunku, tai reiškia tautos genetinę stiprybę ir atsparumą 21 trichosomijai (Down sindromui), nes dėl šio genetinio sutrikimo atsirado L iš R – kinai neturi R.
    Nama kalba neturi ir šveplų F, Th, neturi ir šnabždančiųjų, kurie atsirado iš krykštų, šiems sunykus maždaug prieš 60-65 tūkstančius metų, išlikę krykštai dar hadza/ sandave tautoje Tanzanijoje ir labai silpnai pas kai kuriuos Australijos čiabuvius.
    Man labai geras pagalbininkas yra genetikas A. Kliosovas, daug kur su juo sutinku, bet kalbotyriniu požiūriu tėra vienintelis atvejis ‘iš Afrikos’ (Out of Africa), buvo ne vienas išėjimas iš laikotarpio prieš 150-250 tūkst. metų iki 70 tūkst. metų, kai tuomet po Toba ugnikalnio išsiveržimo teliko keletas žmonių : pas vyrą negrą Kalahario dykumoje atėjo 7 negrės iš Tanzanijos.
    Kad buvo išlikę žmonių Kinijoje ar greta, įrodo įvykis : prieš 40-45 tūkst. metų Kinijoje atėjo jau su rūbų utėlėmis nešini iš Afrikos ir susikryžmino su vietiniais, anksčiau atsinešusiais senesniųjų, dar ikirūbinių utėlių, šios sunaikino mutantes ir tik senosios iškeliavo su žmonėmis į Ameriką. Kai atplaukė Kolumbas, tai sutiko tik senosiomis utėlėmis nešiojančius čiabuvius. Žmonės rengtis pradėjo prieš 100-120 tūkst. metų, tuo metu ir atsirado Afrikoje mutantės rūbuose, tikėtina, kad šaldami tada žmonės įgijo naują garsą : gal D, gal R, bet tik vieną iš kito.
    Šiandien yra išlikę kai kuriose kalbose garsų D ir R maišymas, kaip pavyzdys yra Roroima / Dodoima (liet. didelis) kalnas (šventasis kalnas) Venesuelos džiunglėse.
    Daugybėje kalbų nusakyti ‘didelis’ naudojamos trys šaknys : dada- (didelis), rara- (mums neaptikau), lala- (latv. lielais), kai nama ‘gei’.
    Nežinau, ar kuris Alko skaitytojas kada nors kur nors yra girdėjęs ar skaitęs, nebent iš mano pasisakymų sužinojęs – daugybė duomenų guli žodynuose, siauros srities moksliniuose darbuose, kurie nukišami į stalčius – dažna medžiaga internete be manęs yra peržiūrėta 2 ar 5 kartus per 5 ar 20 metų.

  23. Kas eis?:

    Prof. dr. Lilijos Duskajevos seminaras
    – flf.vu.lt/naujienos/renginiai/3965-prof-dr-lilijos-duskajevos-seminaras

    Gruodžio 11 d., trečiadienį, 15.00 val. K. Donelaičio aud. Fakulteto bendruomenė kviečia į prof. dr. Lilijos Duskajevos seminarą Media linguistics and its research of the linguistic architecture of in the mass media.

    Seminaras vyks rusų kalba.

    Apie jos darbus:
    This seminar aims is devoted to the development of media linguistics and its concerns with the language means selected by the media. It will be shown how the conditions of speech activity in the media influence the language structure of texts, what the norms of productive speech activity and criteria of its efficiency are, and, finally, how hypertexts can be established alongside the discriminatory use of language.

    Prof. L. Duskajeva is a head of the Department of Media Linguistics at St. Petersburg State University. Head of the Media Linguistical Commission under the International Committee of Slavists (under UNESCO patronage). Chief editor of the international scientific journal “Media Linguistics”, member of the editorial board of the international journal “Stylystyka” (Poland), member of the academic board of the journals “Polrocznik Jezykoznawczy TERTIUM” (“Linguistics biannual TERTIUM”, Krakow, Poland) and “Journalism and Speech Culture” (Lomonosov Moscow State University, Moscow, Russia). Project organizer for educational cooperation and interaction between the St. Petersburg State University and BISU (Beijing) to establish a double-degree Master program “Professional Speech Activity in Mass Media”. Since 2017, L. Duskajeva has been Honored Professor of the Beijing Second Foreign Language University. L. Duskajeva has published nearly 300 academic publications including 5 monographs and the textbook “Stylistics of the Russian Language” (2008, 2010, 2012, with the co-authors M. N. Kozhina, V. A. Salimovsky). Author and scientific editor of the books “Stylistics of the Russian Language and Literary Editing” (2016) and “Modern Russian language for Journalism Students” (2014).

  24. Kitas praeivis:

    To Tvanstas

    Labai įdomūs jūsų teiginiai. Gal galite argumentuotai patikslinti , dėl jūsų nurodomo 70000 metų.
    Kuom remiatės , teigdamas ” Prieš 70 tūkst. metų jau mokėta skaičiuoti : nama ‘dysi’, liet. ‘dešimt’, nama ‘geidysi’ (gei – didelis, aukštas), liet. ‘šimtas’.
    Gal kur kokioje uoloje iškalta ? Gal kokie nauji moksliniai atradimai naujais metodais padaryti ?

  25. Tvankstas:

    Licvinams.
    SKVNSTVTTAOVI – kam meluoti perskaitant, kai aiškia matome SKYNSTUTTAOVI. Pirmą dalį Skynstut tą y galima skaityti keliais garsais – y, iu, ai, ei, būtų : 1) Skynstut, 2) Skiunstut, 3) Skainstut, 4) Skeinstut, dėl tarminių ypatybių gali būti v. ‘skai(n)sti’, artimomis reikšmėmis ‘skainti, skinti’ ir ‘skainsti, skaisti’, padaryti išskynus skaistų, vėliau liekant tik ‘skaistaus’ įvardijimui.
    TAOVI – matome ir kituose įrašuose, kad ao žymi dab. mūsų ai, gali būti ir au, suprasti ir perskaityti DAIVI, galima ir dauvi, šiandien sakytume Dievo.
    Senuosiuose raštuose dažnai nėra skiriami D ir T, Š ir Ž, G ir K,…
    Galūnės nebuvo priimtos užrašyti, tai skaitantysis turėjo iš omens ištarti trūkstamus garsus.
    Dėl Vytautas, Gediminas, Mindaugas, Algirdas ir kitų vardų. Na ir kas, kad neišliko tų vardų ištisinis tęstinumas – lietuvių kalbos daugybė žodžių leidžia nesunkiai atstatyti.
    Vada-ti išliko lietuviams ir ‘veizėti’, ir ‘veizdėti’, esame praradę, bet nesunkiai atkuriamą ‘veidėti’, štai rusų ‘videt’ neturi tų atmainų.
    Pagal kalbotyros taisykles / dėsningumus nesunku nustatyti pradinį DaVaDa, iš kurio hetitai / gudyčiai paliko ‘tavata’ / tauta, lietuviams jau ‘tauta’, suslavėjus tapo dėl garsyno kismo jau ‘tovt’, šveplą ‘toft’, bet neturint iš tai jokio žodžio, kai kurie germanai išlaikė ‘toft’, bet vėlgi neturi jokio žodžio.
    Germanams ir romanams vėlgi teko pasilengvinti sau -aut- ištariant -old-.
    Lietuva ir Latvija yra iš to paties kamieno : Liauduva, Liauduvija. Žodis ‘liauda’ apima savo pėdsakų sėjimu 3 tūkst. metų laikmetį.
    Pirminis GaRaVaGša davė nepaprastai daug lietuviškų veiksmažodžių : ‘griaudėti’, ‘griausti’, ‘grūsti’, ‘graužti’, iš ‘griaudėti’ / ‘griausti’ mums ‘liaudėti’, ‘liūsti’, …, atsirado liaudynams ‘laudare’, pirmiausia kaip ‘šaukti’, vėliau dar pritaikytas 6 reikšmėms, kurių pritaikymas davė daiktavardžius. Taip atsirado Liaudijus / Latius, liaudynai / latini, leucci / liaudžiai, latovici / liaudavykiai, lotaringi / liaudavaringiai, Leodovicus / Liaudavykus, iš jo Luik, Louis, Ludwig, dar Lauda, Lloyd, liaudis, Liauduva / Lietuva, Liauduvija / Latvija, Ludija, Lyda, Liudamila, liud, Leute,… Šitas GaRaVagša davęs kelis nuošimčius žodžių viso pasaulio kalbose.

  26. Alvydas Butkus:

    Ačiū Agnei (spėju, kolegei?) už tikrai profesionalius ir taiklius komentarus šiame paistalų ir kliedesių chaose. Pridursiu, kad ir vietovardžiai, ir asmenvardžiai gyvojoje lietuvių kalboje buvo vartojami ir tada, kai juos savaip ir sau užrašinėjo kitataučiai – tai rodo iš tų vardų kilusios lietuvių pavardės. Taikliai pastebėta, kad Kauno vietovardis gyvojoje kalboje buvo visada – jo niekas nerekonstravo iš lenkiško Kowno ar rusiško Ковна,

    Vardas “Vytautas” tikrai kilęs iš *Vy(d)tauto – tai rodo šio vardo variantas Tautvydas. Komponentas vyd- yra ir kituose lietuvių varduose, pvz., Gražvydas, Tarvydas, Mantvydas, Milvydas ir kt. O kad baltų dvikamienių vardų komponentai buvo kaitaliojami vietomis, akivaizdžiausiai rodo tokių asmenvardžių poros, plg. Gediminas / Gedminas – Minigedas / Mingedas, Norvaiša – Vaišnora(s), Tautvilas – Viltautas, Mantvilas – Vilmantas ir kt.

    Kažkokio “Rugio” perpasakotos litvinistų legendos apie slavišką Vytauto ir jo vardo kilmę neišlaiko elementariausios kritikos. Jokios Europos tautos, tarp jų ir slavai, nėra atsisakiusios savo ikikrikščioniškų vardų rinkinio. Jei Vytautas, Gediminas, Mindaugas būtų buvę slaviški vardai, jie būtų tradiciškai vartoti greta Vladimir, Liubomir, Vladislav, Bronislav ir kitų vardų. Tačiau nei rusai, nei gudai tokios tradicijos neturi ir vardų Миндог, Гедимин, Витовт savo vaikams iki šiol nėra davinėję.

    Dar viena replika litvinistams ir jų “mokslo” skleidėjams: kaip čia buvo, kad rytų slavų (būsimųjų ukrainiečių, rusų, ir gudų) diduomenė, apsikrikštijusi dar X a. (988 m.), net kelis šimtus metų išlaikė nekrikštytą savo vakarinę diduomenės dalį – “licvinus”? Ar šie jų “licvinai” šimtmečiais slapstėsi giriose, tupėjo pasivožę po kubilais, vengdami tautietiško bizantiško krikšto? Didikams lyg ir netiktų taip elgtis 🙂 Jų pašonėje ir net jų teritorijoje buvo statomos cerkvės, bet šie jų nelankė. Algirdas, turėdamas stačiatikę žmoną, ne tik nesikrikštijo, bet net nugalabijo kelis tai padariusius savo aplinkos žmones.

    Tai gal tie iki pat XIII ir XIV a. išlikę nekrikštai vis dėlto nebuvo slavai? 🙂

    • s.m.:

      Dėkui Alvydui. Būtent šitais keliais paprastais argumentais paprastai nokautuoju gudų licvnistinius apologetus ukrainietiškuose portaluose pasisukus progai (beje, ir dauguma ukrainiečių verčia juokais jų paistalus gana linksmai). Į dar vieną jų “sviataja sviatyx” – slavų kalba rašytus statutus paprastai pakanka žaismingai mostelti “jeigu jus nukariavo ir jums rašė taisykles, tai kokia jums suprantama kalba tos taisyklės turėjo ir galėjo būti surašytos, – žemaitiškai? Ir kapoti galvas visiems, kas staigiai neišmoko “žmudziškai”? Paprastai atsakymui į tokį klausimą “tikriesiems lietuviams” pritrūksta slaviškos abėcėlės…

    • Tvankstas:

      “Vardas “Vytautas” tikrai kilęs iš *Vy(d)tauto – tai rodo šio vardo variantas Tautvydas.”
      Noriu paprieštarauti.
      Kodėl netinka Vyti-tautas ar Vyki(n)-tautas, sutrumpėję iki Vytautas ? Gali būti ir iš Tautvydas / Vytautas kaitos nustatomas, bet ar tai jau pakankama sąlyga ir ar tai kiekvienos poros atveju tinka.
      Vienas iš ‘vykin-ti’ žodis ‘vikingas’ buvo ypatingai buvo išplitęs 8-11 amžiuose, tai galėjo turėti įtakos gimstant asmenvardžiui Vyki(n)-tautas, per porą trejetą šimtmečių nutrupėjęs iki Vytautas, praradus žygius jūrų pakrantėmis ir nebestiprinant Normandijos.
      Mūsų Vytis yra gerokai senesnes žinias duodantis iš mūsų istorijos, negu priimta oficialiai.
      5 amžiuje lietuviakalbiai išėję (vieni iš jų, galindai siekė gyvenamus plotus nuo Volgos iki Veistulos) ir 410 m. nukariavę Romą, apsistoję Prancūzijoje ir Ispanijoje (ypač šiandieninėje Katalonijoje (Godamarka)) save vadino vytigodais, buvo iškraipyti į visigodos ar westgoths.
      Ankstyvieji slavų vardų įrašai 9 amžiuje po krikšto pagal Konstantinopolio apeigas Moravijoje, duoda Vitez, Vitezslav vardus (Vytis, Vytissaulavis). Slavai masiškai naudoja -vič priesagą savo pavardėms, tėvavardžiams, norėdami pabrėžti savo garbingą kilmę iš Vyčių.
      Negana to, anglų didikai didžiuojasi pavardės priedu Fitz- reiškiančiu Vytis (žr. papildomai Witting, Wittington). Vokiečiai irgi turi garbingą Witting vardą.
      Žvelgiant į Vytis panaudojimą bent jau nuo 400 m., reikia neatmesti ir galimo Vytautas vardo susidarymo iš Vyti-tautas.
      Vyd-tautas – galimas, bet ar tikrai nėra kitų galimų atvejų ?
      Gediminas irgi sutrumpėjęs iš Gada-mantas ar Gadi-mintas, juk tai galimas atvejis.

  27. Alvydas Butkus:

    Persistengta bei prifantazuota ir dėl Eišiškių vardo kilmės. Jo užrašymas įvairuoja, nes Wesisken (1384 m.) užrašytas tik kartą. Tais pat metais užrašyta ir Eykschissken, vėliau – Eyksiskindorffe, Eysisken, Eyxszki, Ejsziszki, Ейшышки. Pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nes metraščiuose paliudyta, jog Eišiškes įkūręs Eikšys ar Eišys; XIV a. Eišiškės buvo jo valda.

    Jeigu jums, fantazuotojai, kas nors lieptų iš klausos užrašyti jums nepažįstamos kalbos vietovardžius ar vardus, jūs dar ne taip prikeverzotumėt. O tąja kalba šnekantys fantastai jūsų keverzones palaikytų tikrosiomis tų vardų formomis ir imtų kurti pasakas, panašias į esančias šiuose komentaruose.

    • Tvankstas:

      Gerb. profesoriau, skaitant lenkų, vokiečių, amerikiečių ar britų etimologijas, dar ne tokių fantastikų tenka perskaityti, ir jie yra Jūsų kolegos, konferencijose labinatės, galėtute tiesos žodelį kada nors jiems tarstelti – vertinti su lietuvių kalbos žodynu.
      Gal nekeverzotų, jei žinotų bent kiek lietuviškai.

  28. Alvydas Butkus:

    Žadėjau sau nebelįsti į šitą irštvą, bet išprovokavo dar viena fantazija. Cituoju:

    Rugys: “O dėl Birutės – patekusi kaip Keistut žmona į slaviakalbę Litvą, ji, be jokios abejonės, išmoko slaviškai”

    Perduokit jam, kad “slavakalbėje Litvoje” ir vietovardžiai būtų buvę slaviškos, ne lietuviškos kilmės. Dalis vietovardžių, ypač nuosavybę reiškiančių, radosi vėlesniais laikais, po jogailinio krikšto ir dar vėliau, bet ir jų dauguma yra lietuviški. Net dabartiniai “lenkai” tame krašte vartoja būtent lietuviškus, fonetiškai apslavintus vietovardžius, perimtus iš čia buvusios lietuviškos aplinkos. Jei Rugys (ar kaip ten jį) pasistengs įrodyti, jog vietovardžiai Troki, Pogiry, Ponary, Sznipiszki, Ejsziszki, Dziewieniszki, Kalveli, Witkiszki, Butrimancy ir pan. yra slaviškos kilmės, aš pirmas jį pasveikinsiu.:)

  29. Kęstutis:

    … pasveikinsim visi, kai “rugkvietys” sveiką nuovoką atgaus, o tai taip ir neaišku – ar čia jis “durnių volioją” ar jau pats voliojasi…

  30. Antanas:

    Greičiausiai Vytautas kalbėjo mišria tarme. Kęstutis buvo ,,dūnininkas” gimęs Karšuvoje, dabartiniame Tauragės rajone prie Skaudvilės, motina Birutė, jeigu ją laikome iš Palangos, greičiausiai, buvo kuršė, dar buvo praėję pakankamai mažai laiko nuo Durbės mūšio 1260 m., kada ši Kuršo dalis buvo prijungta prie Žemaitijos ir kalba dar nebuvo asimiliuota į žemaičių ,,dounininkų” tarmę. Pagal paties Vytauto gimimo vietą, kalbai įtakos galėjo turėti rytų aukštaičių, kitaip dzūkų tarmė. Pats Vytautas, Melno sutarties metu, gindamas savo teises į vakarines žemes, jas įvardino kaip savo tėvoniją. Čia jis turėjo galvoje ne Palangą, o tėvo Kęstučio, senelio Gedimino ir šios šeimos pirmtakų kilties vietą-Karšuvą (Jurbarko, Tauragės ir Šilalės rajonai), Skalvos ir Prūsijos pasienis. Greičiausiai Vytautas su Jogaila Lucko suvažiavime, visų akivaizdoje pasitarė ta nesuprantama niekam kalba, artima ,,dūnininkų” tarmei.

  31. Kitas praeivis:

    Nežinoma kada tiksliai gimė ir kur , kur kapas , kas tiksliai mama , kas auklėjo ir kokie mokytojai buvo šalia , kokie ir iš kur žmonės supo aplink paauglystėje , nežinoma kaip atrodė , nes portretai piešti po kelių šimtų metų. Užtat žinoma kokiu dialektu kalbėjo nesant jokių rašytinių šaltinių. Belieka pakaušį pasikrapštyti kaip diskutuojama ir pamirštama, kad Vytautas į baudžiavą visus lietuviškai kalbančius suvarė. Gal ir gerai , užtat kalba išliko , nes buvo izoliuota ir nenaudojama tarptautinėje prekyboje , valstybės valdyme , biurokratijos , religiniuose ritualuose , švietime , karyboje , ekonominėje veikloje apart natūriniame žemės ūkyje paremta lydimine žemdirbyste.
    Gera šeimininkė ir iš kirvio koto sriubą išvirs.

    • mociute:

      nemeluokite ir nefantazuokite! Baudziava i Lietuva atvilko atsilikeliska Rusija 1785. Kaip ir daugeli kitu negeroviu ir pazeminimo.
      Europoje tuo metu su vergove ir viena is jos rusiu baudziava jau buvo pabaigta.
      Londone visai netoli britu parlamento rumu i Temzes puse skverelyje stovi paminklas skirtas baudziavos (slavery) pabaigai o data ant jo sutampa su carines Rusijos valdzios atsiradimu Lietuvoje!
      O gal netinkamus vaistukus vartojate kad taip nusirasote?

      • Alvydas Butkus:

        Močiutė: “nemeluokite ir nefantazuokite! Baudziava i Lietuva atvilko atsilikeliska Rusija 1785. Kaip ir daugeli kitu negeroviu ir pazeminimo.”

        Nežinau, ką Rusija veikė Lietuvoje 1785 m., bet baudžiava Lietuvoje jau buvo. Lenkiškasis baudžiavos variantas buvo vienas sunkiausių Europoje (po Rusijos). Baudžiavą lenkai įteisino net savo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje, nors kai kuriose kaimyninėse Europos šalyse – Vengrijoje, Čekijoje – ji jau buvo panaikinta, o Skandinavijoje jos nebūta visai. 1795 m. Rusija aneksavo Lietuvą su visa jos lenkiška tvarka, įskaitant ir baudžiavą.

        • Žemyna:

          Įdomu – man iš mokyklos laikų irgi būtent RU liko su baudžiava susieta. Tiesa, nepamenu, kokiose pamokose tai buvo teigta – su SSSR istorija, su rusų literatūra, ar su ideologija susijusiose (koks blogas buvo caras, o atėjo bolševikai ir mus iš baudžiavos išlaisvino)*. Ir tai šiek tiek keista, nes mūsų LK ir lit-ros mokytoja nepraleisdavo progos lenkus, kur šventą duonelę klep vadino, paminėti.
          ————————
          *Nors gal ir visose, nes
          pokario mokyklose taip suderindavo temas, kad jas kelis kartus įvairiose pamokose iš savo kampo pateikdavo. Dar ir piešimo pamokose ir užklasiniam skaitymui atitinkamai pritaikytą sąrašą gaudavome.

        • Tvankstas:

          Na, suklydo vienu skaičiumi iš keturių, ar tai yra esmė ? Kam klaidelę pabrėžti ?

  32. Rimgaudas:

    Rugiui Kviečiui

    Rugiui Kviečiui
    Kalbant apie lietų reikia žinoti, kaip kito Europos gamtinės sąlygos, tirpstant ledynams. Kad būtų aiškiau, cituoju hab. m. dr. archeologės Rimutės Rimantienės knygos “Lietuva iki Kristaus”, Vilnius/1995 ištrauką: Ledynai tirpo netolygiai – dukart buvo šiek tiek atšilę ir triskart vėl smarkiai atšąlę. Baltijos jūros vietoje XII tūkstantm. pr. Kr. (pav. 6 Biolingo jūra) tyvuliavo uždaras gėlas ežeras. . Ledas mažai drėkina atmosferą, ne taip kaip vanduo, o smarkiai atspindi saulės spindulius, todėl klimatas buvo sausas. . Tačiau, šiaurės jūrose ištirpus ledynams (paskutiniai ledynai Skandinavijos pusiasalį apleido 10 tūkst. m. atgal – mano pastaba), klimatas pasidarė drėgnas. Stori mamutų kailiniai, tikę sausoms žiemoms, įmirko”.
    Gerbiamasis, lietus nuo tada ir iki šiandien mums buvo pastovi metų klimato kaitos dedamoji, todėl tiek literatūrinis lietus, tiek tarminis lytus mums, lietuviams buvo gerai pažįstamas reiškinys.

    Kitam praeiviui
    Paaiškinu apie iškart vertikalių žmonių kilmę 70 000 tūkst. m. atgal pagal knygą “The Truth About History”, London/2003 Afrikoje. Iliustracijos apie beždžionių pakilimo nuo keturių ant dviejų kojų ir darbo bei sąmonėjimo procese tampant žmogumi yra visiškai nesuderinamos su šiuolaikiniu moksliniu mąstymu, nes žmogus apsireiškė žemėje iškart stačias. Juos archeologai aptiko Afrikos pietų lygumose, Rodezijoje, todėl buvo pavadinti Homo rhodesiensis vardu. Prieš 160 000 m. jis pradėjo evoliucionuoti į Homo sapiens. Kruopštūs tyrimai parodė, kad jie buvo mąstantys, kalbantys ir nagingi žmones (lietuviško vertimo psl. 17).
    Įprasta manyti, kad nuo seniausių laikų žmonių skaičius Žemėje nepaliaujamai didėja, tačiau prieš 70 000 m. Homo sapiens vos neišnyko, nes Žemę ištiko visuotinė katastrofa – Tobos ugnikalnio išsiveržimas. Paleoklimatologai ir geologai ją datuoja 71 000 m.pr. Kr. data. Iš ugnikalnio išsiveržusių pelenų debesį vėjas per Indijos vandenyną nnunešė net iki Viduriniųjų Rytų. Archeologinių kasinėjimų metu Indijoje rasta 6 m. storio pelenų nuosėdų. Po išsivežimo šešerius metus tęsėsi vulkaninė žiema, nes stori vulkaniniai debesys užstojo saulę (psl.163 – 165).
    Taigi, Kitas Praeivi, Tvankstas kalbotyros metodais ieško ir randa išlikusių po katastrofos per namu (namų?) kalbą paliktus ten lietuvių pėdsakus.

  33. Čia pasirodė A. Butkus, bet, regis, su senstelėjusia pozityvistine metodologija (beje, labai moksline laikyta sovietų). Ja grindžiamas išvedžiojimas kai dėl Vytauto vardo sako, kad jis radęsis iš komponentų ,Vyd’, ir ,taut’ neįtikina. Sando ‘vyd-‘ buvimo galimybė jo varde labai abejotina. Slaviškas užrašymas ‘vitovt’ su trumpuoju ‘i’ rodytų, kad jis veikiau yra radęsis iš ‘ie’, kaip ir Lietuva- Litva, atitinkami kiti atvejai. Vytauto vardo atveju toks žodis su ‘ie’ ne be kalbinio ir istorinio pagrindo galėtų būti liet. ‘vieta’. Tokiu atveju atrodytų, kad vardą sulietuvinant ‘y’ yra atsiradusi nepagrįstai. Gi lietuvių varduose esantį sandą ‘vyd-‘ derėtų laikyti kito žodžio šaknimi. Ji galėtų būti giminiuotina su veizėti, veidas, pavidalas, vaizdas, vyzdys arba netgi gali būti, kad varduose ji eina, kaip priesaga ‘-yd-‘, gimininga su šaknimi ‘aid-‘ iš žodžio ‘aidas’. Taigi panašu, kad vardas Vitovt yra slavėjimo produktas iš liet.šaknies viet-a.

    Kas dėl Kauno, kad gyvojoje kalboje žodžio šaknis skambėjo tik ‘au’, vargu ar galima sutikti, juk yra tos šaknies pavardžių ir su ‘u/ū’ – Kūnickas, Kunca, Kuncevičius ir t.t.

    • Tvankstas:

      Vyd-tautas su Vytautas ir Tautvydas (aplamai, kada pirmą kartą užrašytas šitas vardas Tautvydas ? nebus 1931 m. ? jei taip, tai gautųsi komiškas Vytauto vardo įrodymas su Vyd-tautas) porinant, įdomu kaip porinasi Al-vydas ir Vydalas, Ar-vydas ir Vydaras, Eit-vydas ir Vydeitas,…, tai profesoriaus autoriteto svorio įrodymų dvasia, kai viskas labai aišku.
      Toks žodis kaip ‘vieta’ negalimas žmogaus vardui panaudoti, visi sudedamieji žodžiai turi turėti kilniąją šventąją prasmę.

      • Pagal senąją pasaulėžiūrą turėti vietą reiškė turėti ne tik nuosavybę, bet ir kilmę, t.y. reiškė žmonijai galimybę būti laisva, atskira gentimi arba laisvu kitam nepriklausomu žmogumi, reiškė kilmingumą. Žemės vietos vardas yra pirminis, – genties, žmogaus – antrinis. Vardus pirmiau gaudavo žemės vieta, kurioje buvo apsispręsta apsigyventi, įsikurta, pagal tos vietos panašumus į turėtus dangaus gyvenimo vaizdinius. Iš čia yra – kaip danguje, taip ir ant žemės principas. Jis iš gilios senovės eina. Taigi žodžio ‘vieta’ prasmei kilnumo, šventumo pakanka. Be to, vaikų vardai atsirasdavę ir pagal tai kuo esi skirtas, rengtas būti gyvenime, tai kas esi pagal savo veiklą, profesiją pvz., šiaučius – Šiaučiulis, kriaučius – Kriaučiūnas ir t.t. Visa tai yra vykę senovėje.

  34. Tvankstas:

    Būsiu dėkingas, jei kas duodumėte nuorodą, kada seniausiai yra užrašytas Tautvydas – ar kaip vardas, ar kaip pavardė, ar kaip vietovardis.

  35. Alvydas Butkus:

    Rugys: “Gediminas irgi sutrumpėjęs iš Gada-mantas ar Gadi-mintas, juk tai galimas atvejis.”

    Jums balsiai ir priebalsiai ką nors sako? Ar tiesiog pakeičiat ar išmetat juos, kaip jums patogiau? Gal žinot daugiau pavyzdžių, kur vardų ar bendrinių žodžių e ir i yra kilę iš senesnio a? 🙂 Istorinė fonetika nėra voliuntaristiška dėlionė, kur fantastai kaitalioja balsius taip, kaip nori. Balsių kaita irgi turi savo dėsnius, kurie dažniausiai būna žodžių daryboje ir kaityboje.

    Saulės Vilna: “Čia pasirodė A. Butkus, bet, regis, su senstelėjusia pozityvistine metodologija (beje, labai moksline laikyta sovietų) /…/ Slaviškas užrašymas ‘vitovt’ su trumpuoju ‘i’ rodytų, kad jis veikiau yra radęsis iš ‘ie’, kaip ir Lietuva- Litva,”

    Keli niuansai. Lietuvių kalbotyra atsirado ne sovietų laikais, o ir sovietai jai įtakos nedarė. Antra, gal žinot slaviškų užrašymo pavyzdžių su “ilguoju i”? Slavai kirčiuotus trumpuosius balsius visada taria kaip ilgus ar pusilgius, todėl baltiškų trumpųjų nuo ilgųjų neskiria ir rašo juos vienodai. Juo labiau, kad ilgajam i žymėti jie atskiro rašmens neturi, nes jo ir nereikia. Lenkų y žymi ne ilgąjį, o suužpakalėjusį i, panašų į rusų ы.
    Dėl Vytauto vardo y kildinimo iš ie (tiksliau – iš ei > e) remiantis Lietuva-Litva paralele. Jei taip būtų, tai lietuviai tą vardą ir tartų “Vietautas”, nes baltai senojo ei nepavertė i. Nebent norit pritarti Rugiui ir jo litvinistams, jog Vytauto vardas yra slavų kilmės :),

    • Tvankstas:

      Rugys: “Gediminas irgi sutrumpėjęs iš Gada-mantas ar Gadi-mintas, juk tai galimas atvejis.”

      Labai dėkingas, gerb. profesoriau, kad mane laikote niektauza licvinistu – tai mano sakinys po Jūsų pasisakymu. Dėkoju už mano įvertinimą.
      V.Toporov (gal V. Ivanov) apie kalbotyrinius tyrimus : ‘lyginamojoje kalbotyroje balsiai nieko nereiškia, o priebalsiai beveik nieko nereiškia’.
      Jūs mane kaltinate laisvamintiškai (voliuntaristiškai) kaitaliojant balses.
      Duosiu pavyzdžius savo laisvamintiškumui pagrįsti.
      Per dešimtis tūkstančių metų keliauja pradinis ‘manta’, kuris reiškia galybę, kalną, mintį, išsiskleidęs per pasaulio kalbas. Lietuviai šiandien naudoja ‘mantas’ ir ‘mintis’, v. ‘minti’.
      Čia turiu pasakyti būtiną išlygą – Lietuvos kalbotyrininkai beveik apsiriboja 1920.07.12 sutarties su Rusija sienomis, net nesiimdami paaiškinti lietuviams, kodėl teka Šventynė / Schwentine per Kylio miestą ir kodėl arabas Ibn-Fadlan 922 m. sužinojo ‘sakalyba’, kaip vergų gaudymo būdą, kažkur tarp dab. Saratovo ir Kazanės.
      Daugybėje kalbų ‘manta’ likęs kaip ‘man’, liaud. ‘mentire’ – 1) kurti, 2) meluoti, išlikęs gepidų (Panonija, dab. Madjarija) vado Drasimundo (Trasimund) vardas, buvęs šventasis kalnas Riūgeno saloje Jasmundas ( Jasmund), mano tėvelio draugo žemaičio pavardėje Jasmontas, KGB generolo Eismuntas pavardėje, labai įdomus nuotykis su ‘mamont’, kai 17 a. Maskvoje buvęs keliautojas- pirklys gavo kaulą ir užsirašė ‘mamont’, bet neaiškiai N, grįžęs į tėvynę negalėjo tiksliai prisiminti ir užrašė nyderlandiškai ‘mamoet’ / tarti mamūt, tai ir šiandien gal būtų atstatyti bent iki mamontas, nors pirminis buvo magamantas (maga – didelis). Galėjo būti ir ‘mantamanta, -s’.
      Lyg tai ir išvardijau visus atvejus iš pradinio A į U, O ar E, I.
      Gada-mantas, dabar dėl gada-.
      Lietuviai turi ‘godo-ti’, ‘giedo-ti’, ‘gedė-ti’, štai po krikšto dab. Lenkija priėmė slavų kalbą, gautą iš čekų, bet labai trūkstant žodžių pasinaudojo ir savo ‘gada-ti’ (kalbėti). Turime ir ‘gudas’ su U.
      Tokių pavyzdžių galiu duoti begales, ir tai vis V.Toporov ar V. Ivanov dvasia žvelgiant per dešimčių tūkstančių metų laiką ir pasitaikymus su balsių kaita.
      Suprantu Jus, jei tyrinėjimo sienos apytikrės 1920.07.12 dienai, ir žodžiai imami iš Lietuvą liečiančių raštų – tada man per prievartą sau teks pripažinti Jūsų teisumą, bet jei imti 70 tūkst. metų pasaulio kalbų vystymąsi, tada Jums nelieka dėl ko prieštarauti LAIKUI.
      Dėl Lietuvos vardo iš Lietaukos upelio – gerb. profesoriau, nustokite juokinti slavų numestu kauleliu pagraužėti klumpiams, turėkite savigarbos ir žmogiškos, ir kalbininko, ir lietuvio, senoviniai vardai ir vietovardžiai rėmėsi kilniu šventumu, bet ne putra kasdiene, dar galėjo būti nusakoma kaip amatininkai ar baudžiauninkai.

  36. Alvydas Butkus:

    Rimgaudas: “Gerbiamasis, lietus nuo tada ir iki šiandien mums buvo pastovi metų klimato kaitos dedamoji, todėl tiek literatūrinis lietus, tiek tarminis lytus mums, lietuviams buvo gerai pažįstamas reiškinys.”

    Net nesitikėjau, kad dėl Lietuvos vardo etimologijos teks pritarti Rugiui Kviečiui, kuris oponuoja Rimgaudui.
    Lietuvos vardo kildinimas iš žodžio “lietus” yra gryna liaudies etimologija, o gal net E. Mieželaičio paleista poetinė išmonė, ieškant skambios aliteracijos (“Čia Lietuva, čia lietūs lyja”). Lietingumo požiūriu Lietuva nėra išskirtinė, palyginti su kaimynėmis.

    Mėginimų aiškinti Lietuvos vardo kilmę būta visokių. J. Dlugošas (XV a.) vardą kildino iš “l’Italia”, remdamasis tuo metu gaja legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų.

    Bychovco kronika (XVI a.) Lietuvos vardą lipdė iš lotyniškų žodžių “litus” (krantas) ir “tuba” (vamzdis, dūda), nes Palemono anūko Kerniaus žmonės Kernavėje per savo šventes esą rinkdavęsi Neries pakrantėje ir pūsdavę ilgus vamzdžius (daudytes?) – nuo to kraštas imtas vadinti Litusbanija, “o prasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva”.

    Mokslinėje literatūroje šiuo metu gyvuoja dvi Lietuvos vardo etimologijos.

    1. Lietuvos vardas kildinamas iš upėvardžio Lietava. Ši upė su apslavintu pavadinimu Lietauka ė>ie, slavų – ei>ė>i. Tikėtina, kad Lietuvos vardą slavai sužinoję dar bendroje balsio ė epochoje, kai ir baltai, ir slavai bendros kilmės žodžius tebetarė su ė. Vėliau slavai visų tokių žodžių (tiek savų, tiek skolinių) “ė” susiaurino į “i”.

    Šiuo metu

  37. Alvydas Butkus:

    (P.S. Kažkodėl įkėlė ne visą komentarą. Mėginu darsyk)

    Mokslinėje literatūroje šiuo metu gyvuoja dvi Lietuvos vardo etimologijos.

    1. Lietuvos vardas kildinamas iš upėvardžio Lietava. Ši upė su apslavintu pavadinimu Lietauka ė>ie, slavų – ei>ė>i. Tikėtina, kad Lietuvos vardą slavai sužinoję dar bendroje balsio ė epochoje, kai ir baltai, ir slavai bendros kilmės žodžius tebetarė su ė. Vėliau slavai visų tokių žodžių (tiek savų, tiek skolinių) “ė” susiaurino į “i”.

  38. Alvydas Butkus:

    Tvankstas: “V.Toporov (gal V. Ivanov) apie kalbotyrinius tyrimus : ‘lyginamojoje kalbotyroje balsiai nieko nereiškia, o priebalsiai beveik nieko nereiškia’.”

    Čia jiedu cituoja ironišką Voltero repliką pseudokalbininkams, visur brukusiems savo liaudiškas etimologijas 🙂

    • Tvankstas:

      Vietovardis Vitigudino Ispanijoje, į vakarus nuo Salamankos link Atlanto vandenyno, nėra įrodymas atėjus vytigudams, bet ne visigodos, westgods, Westgothen, nėra paaiškinimas naudotam savo Vyti – Gudų vardui ?
      Nesunku rasti ispanišką paaiškinimą apie Alvito, bet tada kur pradanginta pirmoji V, toliau G, D, N, netgi paprasta ausimi girdimą ir akimi matomą priesagą -yn-, taip būdingą dzūkams / jotvingiams.
      Kai karinėje katedroje mus mokė karinės žvalgybos pagrindų, kalte kalė aksiomą – jei du dalykai ar du reiškiniai, tai jau sistema.
      Kodėl dar niekas iš akademinių kalbotyrininkų net nebandė pasidomėti Vitigudino ?
      Jei kas nors pabando, tai puolama be gailesčio, kaip J. Statkutė – Rosales ?
      Jūs prisimenate V. Suvorov ‘Ledlaužis’ poveikį, kai buvo sumalti ešelonai prof. ir akad. knygų, kaip niekinių ?

  39. Tvankstas:

    Bet šiandienos prof., akad. darbuose įvairiomis kalbomis matome tą patį 18 amžiaus vaizdą, kai norint pritempti savo darbą prie visuotinės akademinės ar politinės konjunktūros nuomonės savo šalyse netgi priebalsiai panaikinami nekreipiant dėmesio, tuo ypač pasižymi baltarusių, serbų ir lenkų ‘mokslininkai’ su prof. ar akad. svoriu.
    Supratau potekstės pritaikymą man, tai dar kartą paklausiu : kodėl teka Šventynė / Schwentine per Kylio miestą ir kodėl arabas Ibn-Fadlan 922 m. sužinojo ‘sakalyba’, kaip vergų gaudymo būdą, kažkur tarp dab. Saratovo ir Kazanės.
    Tai Č. Gedgaudo ar mano nuopelnas dėl tų žodžių su liaudiškomis etimologijomis, ar ten gyveno lietuviakalbiai ?

    • Tvankstas:

      Sulaukęs prof. A. Butkaus paaiškinimo dėl mano klaidingos liaudiškos etimologijos Šventynė ir sakalyba, įrodant, kai tai ne lietuviški žodžiai, mesiu velniop savo beveik 20 metų pomėgį.

    • Kęstutis:

      …na ir miestas Riugeno saloje Rambyn nieko bendro su Lietuvos Rambynu neturi nes rugijai tai ” tikriausi slavai”, matyt nuo žodžio “rugat tvaju mat”… ir Anglijos keltai, piktai ne prie ko… atsimenu jau senokai mačiau laidą per Historį Chanel kur pasakojo apie karaliaus Artūro karą su saksais. Angliškai laidos vedėjas paaiškino, kad susitikusios abi pusės prieš prasidedant mūšiui ilgai skandavo, viena pusė skandavo “senąją anglų kalba” lauk, lauk, lauk – išvertė wait, wait… kita pusė skandavo Dievs greet – Got is great… Gal kelių metų senumo įvykis kai anglai kompiuterinės programos pagalba pamėgino atgaminti “senąją anglų prokalbę” tai ji kažkaip labai suprantamai lietuviakalbiui suskambėjo… Gal ir gerb. profesoriui vertėtų susipažinti su tą “senąją anglų” kalba, vis tik labai primeną lietuvių kalbą ir visai nesvarbu, jog tai tik “atsitiktinis sutapimas” vis tiek turėtų būti įdomu ;)…
      Ir bala žino kodėl senasis frankų teisynas vadinasi “balažino” va taip ir gaunai – bala jį žino…

      • Tvankstas:

        T. Momsen savo darbuose aprašo, kad tautonys / teuthoni puldami romėnus mūšyje rėkdavo ‘barditus’, o gyvenimo pabaigoje suprato raštininko klaidą, radus kitą užrašą : ‘varyt’.
        Kažin kokia kalba tai būtų ?..
        Esu pasėdėjęs prie didžiulio Oxford žodyno, tai net nusibodo žodžius išsirašinėti – gražu ir lietuviška.
        Štai yra tokia knyga, išleista 1605 m. : William Camden, “Britannia”, tai noriu pasiūlyti taip : ‘imkiet mani ir skaitikiet, ir tatai skaitydami permastikiet’.

  40. Rimgaudas:

    A. Butkui
    Visai sutinku, gerb. Alvydai, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje smagiai lijo. Šitą atspindi, pvz., kaimų, miestelių pavadinimai: Litky Ukrainoje, Litschau Austrijoje, Litice Čekijoje, Littel Vokietijoje, Litlana Norvegijoje, Lit Švedijoje, Lieteniemi Suomijoje. Čia verta prisiminti Japonijos mokslininkų prieš porą metų paskelbtą žinią, kad “visi indoeuropiečiai prieš 10 tūkst. m. kalbėjo lietuviškai”, o apie baltistą Volfgangą Šmidą – ne man jums aiškinti. Išvada: grįžtant iš Afrikos paskui ledynus, visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai. Užsidavę per google XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ , gerb. Alvydai, pav.7 matysite vokišką “Medžio deivę”, kurios lietuviškas kamienas kartu su aisčiais (eisčiais) nuo Afrikos šiaurės eina iki pat Baltijos jūros šalių. Šakos, gi, apgyvendinant laisvas žemes Europoje, auga iš jo kairėn ir dešinėn, virsdamos “išsilapojusiais” indoeuropiečiais ukrainiečiais, germanais, švedais, norvegais…
    Mūsų kalba, kaip aisčių (baltų) kalba, kamiene yra pirminė, todėl vadintis lietuviais ar lytuviais buvo mūsų reikalas, paliekant savo kalbinius pėdsakus dėl nutolimo kitose tautose. Kaip kad mūsų reikalas buvo ir observatorijos Birutės kalne Palangoje pastatymas 9,6 tūkst. m. atgal (archeol. hab. dr. Vladas Žulkus), kas buvo toli toli iki M. Koperniko, kurio veikalą, dedikuotą popiežiui “Apie dangaus sferų sukimąsi” (aiškino, kad Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai), Vatikanas čia pat uždraudė. Būkim biedni, bet teisingi, profesoriau, – lietuvių kalba, ieškant žmogiškosios pavadinimų prasmės (Algirdas Julius Greimas), privalo būti pirminė.

    • Alvydas Butkus:

      Rimgaudas: “Čia verta prisiminti Japonijos mokslininkų prieš porą metų paskelbtą žinią, kad “visi indoeuropiečiai prieš 10 tūkst. m. kalbėjo lietuviškai”, o apie baltistą Volfgangą Šmidą – ne man jums aiškinti.”

      Prieš 10 tūkst. metų dar pačių indoeuropiečių galėjo nebūti, o lietuvių kalbos – juo labiau. 🙂 Pagaliau ir pati lietuvių kalba keitėsi ir tolo nuo ide. prokalbės: joje atsirado naujų garsų: iš ide. trumpojo o atsirado trumpasis a, ilgasis ō virto uo, ilgasis ā > o, ei > ie, ē > ė, atsiradę an, en, in, un prieš nesprogstamuosius priebalsius virto ilgaisiais ā, ē, ī, ū (juos žymime nosinėmis), atsirado būtasis dažninis laikas su -dav-, išnyko vadinamieji atematiniai veiksmažodžiai (aš esmi, jis esti, mes esme, jūs este), atsirado ir išnyko pašalio vietininkai (miškiep ‘būti prie miško’, miškop ‘judėti miško link’) ir t.t., ir pan.

      Tad sakyti, kad indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai, yra mažų mažiausiai perdėta. Lietuvių kalbos unikalumas yra tai, kad ji yra archajiškiausia iš visų GYVŲJŲ indoeuropiečių kalbų. Ir tai tik todėl, kad mirė, tiksliau, buvo vokiečių numarinta jos sesė prūsų kalba, kuri buvo dar archajiškesnė.
      O baltų kalbų konservatyvumą lėmė jų geografinė padėtis – jos buvo (ir tebėra) ide. arealo pakraštyje. Tos kalbos, kurios pateko į katilo vidurį, suvirė labiau.

    • Alvydas Butkus:

      Rimgaudas: “observatorijos Birutės kalne Palangoje pastatymas 9,6 tūkst. m. atgal (archeol. hab. dr. Vladas Žulkus)”.

      Labai būdinga sau prisiskirti kitų tautų (šiuo atveju – kitų genčių) nuopelnus. Ar V. Žulkus jums neužsiminė, kas prieš 9 tūkst. metų gyveno ten, kur dabar Palanga? 🙂

      Panašiai elgiasi ir rusai, dabartinės Rusijos teritorijoje randamus archeologinius radinius ir kitus kelių tūkstančių metų senumo paminklus prisiskirti sau, nutylėdami ar ignoruodami tai, kad rusų protėviai ten pasirodė tik prieš pusantro tūkstantmečio, o Sibire dar vėliau – nuo 16 a., kai jį “atrado” Jermakas 🙂

      • Tvankstas:

        Įdomiausia tai, kad rusai iki 985 m. krikšto net nekalbėjo slaviškai, tik lietuvių tarmėmis.
        V. Toporov aiškiai pasakęs : rusų kalba tegalėjo atsirasti iš lietuvių kalbos.
        Rusai gali priskirti sau, kaip lietuviakalbių protėvių palikimą, dab. Rusijos žemėse.
        Tas pat yra ir su Birutės kalno radmenimis – fino-ugrų kalbas lyginant su lietuvių, aiškiai matome visus aukštesnės kuldaros (kultūros) ženklus, gautus iš lietuvių ir nieko neduodant lietuviams. Negalėjo suomiakalbiai pastatyti observatorijos Birutės kalne.
        Nemoku aš latviškai, galiu pasiskaityti, bet kiek moku suomiškai ir estiškai, dar madjariškai, skaityti ir suprasti, tai galiu ir palyginti, ir išvadas padaryti.

      • Alvydas Butkus:

        Rimgaudui:
        Pridursiu, kad prieš 9,6 tūkstančius metų šiame regione dar nebuvo nei baltų, nei finougrų. Pabaltijo Madleno ar Svidrų archeologinė kultūra nepriklauso nė vienai iš minėtųjų. Observatorijos buvo statomos ne tik čia. Britanijos Stounhedžą pastatė irgi ne lietuviai, ne baltai ir ne indoeuropiečiai.

        • Tvankstas:

          Prieš 22-25 tūkst. metų atsirado R1b (raudonplaukių), ir su šiais genais nuo Kaukazo kalnų prieš 9 tūkst. metų išėjo jie ilgu keliu pro š. Karpatus link dab. Nyderlandų, Belgijos, Prancūzijos, kur persiskyrė : vieni brido per didžiulę upę (dab. La Manche) ir iki šiol vadinasi brittan, Britannia, (v. bristi), kiti nuėjo į Pirėnų pusiasalį ir yra šiandieniniai baskai.
          Nesunku pasiskaityti W.Camden “Britannia”, 1605 m., yra internete, ten taip viskas lietuviška vardais, vietovardžiais, namų ūkio reikmenimis.
          Tai Stounhange pastatė ne bristonai ?

  41. Rugys Kvietys:

    Norėčiau išsakyti savo samprotavimus dėl vardo „Lietuva“. Mano manymu, pavadinimo kilimo ir prasmės reikia ieškoti valstybės susikūrimo kontekste. Tiksliau dar ankstesnėse to susikūrimo laikotarpiuose, pradedant nuo bendruomenių ir / ar genčių jungiamųjų darinių. Valstybė pati savaime nėra gėris ir būtina žmonių raidos išdava. Žmonės ilgus laikus gyveno be valstybių. Jos reikalingumas atsiranda, manyčiau, dėl dviejų priežasčių. Pirma – kai tarp bendruomenių, genčių prasideda nesantaika ir ji pasiekia tokį mastą, kad ir krauju, bet stipriausios kariaujančios pusės pajungtos / pavergtos kitos kariaujančios pusės, liaujasi tarpusavyje pjautis. T.y. prievarta iš vieno centro yra kur kas mažesnis blogis, nei kad prievarta iš visų visiems. Antra priežastis – kai bendruomenės / gentys susiduria su agresija iš išorės ir, nematydamos kitos išeities apsiginti, pradeda tartis tarpusavyje dėl bendros gynybos ir veiksmų. Esu tikras, kad mūsų protėviams taikytinas būtent antrasis atvejis. Juk ir žodžio „ginklas“ prasmė yra nuo „gintis“.
    Taigi, pavadinimo „Lietuva“ ištakų reikia, manyčiau, ieškoti tuose apsijungimo procesuose. Apsijungimui tapačios sąvokos yra susiliejimas. Nepamirškime, kad seniau visa žmonių veikla buvo įprasminama. Žemės arimas, javų sėja, miško ruoša, javapjūtė, bitininkystė, gyvulio skerdimas, namo rentimas ir t.t. – visa tai buvo savotiškos apeigos, ne šiaip fizinis veiksmas. Visa tai buvo įprasminama. Tai ką jau kalbėti apie didelės žmonių masės – kelių ar keliolikos bendruomenių / genčių susivienijimą bendram tikslui. Tai, be abejo, buvo suvokiama labai pakylėtai, sudvasintai, jei taip galima sakyti. Tas susivienijimo paskelbimas, be jokios abejonės, įvyko atliekant šventas apeigas. Ir aš tiesiog girdžiu tuo metu žynių, kurie, nėra abejonės, tuo metu buvo bendruomenių / genčių vedliai, sakomus žodžius per tas susivienijimo apeigas – kaip maži upeliai susilieja į galingą upę, taip ir mes susiliejam į vieną bendruomenę, į vieną tautą. Todėl, man regis, susi-LIETA ir tampa tuo ašiniu, kertiniu žodžiu, apibūdinančių tą istorinį veiksmą.
    Toliau vėl žiūrėkime, vadovaudamiesi sveiku protu. Ką daro žmonės, kai iškyla jiems tikslas gintis ir jie apsijungia tam tikslui? Reikia, kas tuo užsiimtu, t.y. atliktų tą darbą. T.y. reikalingi kariai, karinis luomas. Logiškas veiksmas – paskirti tam darbui, tai tarnystei tinkamiausius žmones. Ši tarnystė – tai tarnystė sąjungai – LIETAI ir vardan ko ji buvo sukurta. Ir čia prisiminkime leičius dgs./ leitis vns. (senuoju tarimu, kai dar daugiskaitoje iš t nevirto č – leitiai). Mes žinome, kad tai su karo tarnyba susiję žmonės. Tai yra visiškai tas, kas ir įvyko po apsijungimo.
    Kaip siejasi susi-LEITA ir LEITIS? Juk pirmajame „ie“, antrajame „ei“. Manyčiau, kad senesniu tarimu buvo susi-LEITA. Dėl kalbos, tarimo kitimo stebimas toks dėsningumas – „ei“ virsta „ie“, o ši virsta „i“. Pavyzdys būtų „leipa“ – „liepa“ – „lipa“. Slavai sako pastaruoju būdu, lietuviai viduriniu. Bet, pvz., jotvingiai (Leipalingis) ir šiandienos žemaičiai dar sako „leipa“.
    Taigi, manau, kad sąjunga buvo susi-LEITA, o jai tarnaujantys karo tarnybos žmonės – LEITIAI (leičiai). Pagal vietovės darybą LEITA tapo LEITUVA/LEITVA (kaip Raguva, Deltuva ir t.t.)
    Kodėl dar manau, kad pirminis pavadinimas buvo Leituva? Ogi iš to, kad pirmieji kitataučių užrašai nurodo Litva, Litvania ir t.t. Kodėl taip? Tariant žodį „Leituva“, kirtis (riestinis) stipriai krenta ant „i“ ir stipriai stelbia „e“. Dėl šios priežasties svetimtaučiai išgirsdavo „i“ ir taip ir užrašydavo. Vėlesnėje formoje „Lietuva“ kirtis stipriai krenta ant „e“, todėl jie būtų užrašę „Letva, Letvania“.
    Na, tai čia teorija. Bet yra, mano manymu, vienas nenuginčijamas faktas, kad pavadinimas buvo ne „Litva“ o „Lietuva“. Šis įrodymas yra iš XVI a. pirmos pusės, kai, jau, matyt, vartosenoje buvo ne „Leituva“ o „Lietuva“. Tai Mažvydo Katekizmas. Jis ten užrašo „letuvinykump“. Tiesa, be „i“, t.y. ne „lietuvinykump“. Bet jis ten pradžioje rašo ir „Devas“, taip pat be „i“. Bet jau toliau tame pačiame katekizme randame „Dievas“. Tai leidžia daryti išvadą, kad žodyje „letuvinykump“, kuris, kaip ir „Devas“ yra pačioje pradžioje, jis nepanaudojo „i“. Žodį „Dievas“ jie dar kartoja vėliau, o to kito ne. Tuo nereikia stebėtis, jis pats buvo gramatikos autorius. Katekizmą jis parašė ne per dieną, matomai. Rašydamas ir pats lavinosi ir, jei pradžioje parašė „Devas“, tai vėliau suprato, kad įrašius „i“, tai bus taip, kaip ir turi būti, kaip tariama. Kadangi daugiau žodžio „letuvinykump“ nenaudojo, tai ir neturėjo progos parašyti teisingai. O taisyti iš naujo pirmo lapo nesiėmė – pernelyg brangu tais laikais buvo tą daryti – ir laiko daug, ir kainuoja daug rašymo priemonės. Taip ir liko. Bet tai įrodymas, kad originalus pavadinimas yra lietuviai, t.y. Lietuva, o ne litvinai ir Litva. Manyti, kad Mažvydas tais laikais galėjo lietuvinti pavadinimus, klastoti tokius dalykus būtų visiškas absurdas.
    Na ir dar vienas dalykas. Po šiai dienai Slovakijoje, šalyje, kuri kaip ir nesusijusi su Lietuva, netoli Žilinos (čia jau anapus Tatrų) yra miestelis Lietava. Ne Litva. Lietava ir Lietuva – visiškai tapatus dalykas. Sunku būtų patikėti, kad ir čia pasidarbavo atlietuvintojai. Apskirtai, šis kraštas labai įdomus. Į pietus nuo Lietavos yra Trakovice (t.y. Trakai, Trakovyčiai – ne Troki. Beje, niekur kitur Europoje, išskyrus LK teritoriją, daugiau nėra vietovardžių Trakai), Vištoki, Trnava. Kaip įdomu – aplink Lydą irgi yra Tarnovo, Trakeliai ir Vištokai, o šis kraštas juk istorinės Lietuvos dalis.

    • Kęstutis:

      … ir po šio pasisakymo įmanoma teigti, jog Vytautas ir kiti ankstesni Lietuvos valdovai nekalbėjo lietuviškai?… Aš vis naiviai maniau, kad Lietuvos vardo mokslinė kilmė ir yra būtent ši, net nepasiginčysi…

    • Alvydas Butkus:

      Rugys: ” Ir čia prisiminkime leičius dgs./ leitis vns. (senuoju tarimu, kai dar daugiskaitoje iš t nevirto č – leitiai). Mes žinome, kad tai su karo tarnyba susiję žmonės. Tai yra visiškai tas, kas ir įvyko po apsijungimo.
      Kaip siejasi susi-LEITA ir LEITIS? Juk pirmajame „ie“, antrajame „ei“. Manyčiau, kad senesniu tarimu buvo susi-LEITA. Dėl kalbos, tarimo kitimo stebimas toks dėsningumas – „ei“ virsta „ie“, o ši virsta „i“. Pavyzdys būtų „leipa“ – „liepa“ – „lipa“. Slavai sako pastaruoju būdu, lietuviai viduriniu. Bet, pvz., jotvingiai (Leipalingis) ir šiandienos žemaičiai dar sako „leipa“.

      Man dukart nepavyko įkelti viso ankstesnio komentaro.

      Beveik visais atvejais jūs čia teisus. Rytų baltai prokalbės dvibalsį “ei” yra išvertę į “ie”, nors kai kuriuose žodžiuose jis užsilikęs, plg. dievas, bet deivė, latvių iet, bet lietuvių eiti. Vakarų baltai – jotvingiai, prūsai ir kuršiai – “ei” buvo išlaikę. Vietovardžiuose Leipalingis, Seirijai yra užsikonservavęs jotvingiškas “ei”. Latvių žodis “leitis” ‘lietuvis’ yra kuronizmas, skolinys iš kuršių. Šiaurės žemaičių (“dounininkų”) “ei” irgi gali būti perimtas iš kuršių, nes toji žemaičiių dalis yra stipriausiai paveikta kuršių substrato.

      Taip, Lietuvos vardas gali būti kilęs iš leičių pavadinimo. “č”, beje, čia atsiradęs iš “tj” junginio prieš užpakalinius balsius (a, u, uo), todėl dabar linksniuojant yra t/č ir d/dž kaita. Prūsų šis dėsnis nelietė, o į žemaičius to dėsnio banga atslinko jau silpdama, todėl ir žemaičiai, ypač kretingiškiai, taria kitaip (plg. kretingiškių žodžio “jautis” linksniavimą: jautis, jaute, jautiou, jauti, su jautiu, jauty”.

      Slavų “i” (plg. bendrus žodžius liepa-lipa, veidas-vid, dievas-divo) atsirado ne tiesiogiai iš “ie”, bet per tarpinį siaurąjį “e”. “Lietuvos” vardą slavai išgirdo dar tada, kai ir mes jį tarėm nebe “Leituvā”, bet “Lėtuvā”. Vėliau mes tą “ė” vertėm į “ie”, slavai – į “i”. Kronikose esantis užrašymas Литъва rodo, kad slavai pradžioje vartojo autentiškesnę formą: vadinamasis jeras (ъ) reiškė supertrumpą “u” (сверхкраткий “у”).

    • Alvydas Butkus:

      Rugys: “Tai Mažvydo Katekizmas. Jis ten užrašo „letuvinykump“”

      Taip, čia yra “ie”. Dalyje lietuvių tarmių ir dabar nekirčiuotas “ie” vienbalsinamas į “e”, plg. “pieva”, bet “pevela” ‘pievelė’.
      XIII a. Livonijos kronikos (Henriko Latvio lotyniškoji ir Livonijos eiliuotoji vokiškoji) Lietuvos ir lietuvių vardą rašė su let- šaknimi: Letovia, Letowen, kur “e” galėjo reikšti “ie”, nes tą žodį kronikų autoriai girdėjo arba tiesiogiai iš lietuvių, arba gavo per kitus šiaurės baltus.
      Vakarų Europoje plito Lietuvos vardas, perėjęs per slavų kalbų filtrą: Litva / Litua, lotynizuotas Lithvania / Lithuania, germanizuotas Litauen. Taikydamiesi prie šito, livoniečiai vėliau suvienodino Lietuvos vardo rašybą.

    • Tvankstas:

      Slovakų Trnava, lenkų Tarnow, prie Lydos Tarnovo – galite rasti tų kalbų žodžius su šaknimi tarn-.
      Tai reiškia, kad lietuviškas ‘tarnas’ davė pavadinimus ir tai reiškia, kad ten kalbėjo lietuviškai ?

  42. Alvydui Butkui: iškraipote mintis arba buvau nesuprastas, nes Vytauto vardo ‘y’ nekildinu iš ‘ie’. Tik sakau, kad jis lietuviškame užrašyme atsirado atkuriant vardą iš slaviškų užrašymų ‘Vitovt’ senuose istoriniuose dokumentuose, nors pagal paralelę Lietuva- Litva derėjo, kad būtų atlietuvinta į Vitautas, o pats vardas tokiu atveju pagal ta paralele gali būti kildintinas iš liet. žodžio ‘vieta’ šaknies ‘viet-‘ Prie to čia dar noriu pridurti, kad šią šaknį laikyčiau esant gimininga liet. žodžiams: va, votis, rus. vot, taipogi pavadinimus reiškiančių vietų pavadinimų žodžių priesagoje -vietis, -ietis bei lietuviškų pavardžių sanduose: -vičius.

    Į klausimą: “gal žinot slaviškų užrašymo pavyzdžių su “ilguoju i”?” Tai tokiais pavyzdžiais mano supratimu yra buvusio Ukrainos prezidento pavardė Janukovyčius, taip pat ukrainiečių ‘svytki vy’, sakomą klausiant žmogaus iš kur, kokios vietos – atvykęs. Taigi ukrainiečių kalboje žodis su šaknimi ‘viet-‘ yra ir su ‘y’ ilgąja – (s)vyt(k)-. Vadinasi, lietuvių žodis su vieta susijusiam požymiui reikšti buvo pasklidęs plačiame plote. Matymui Vytauto varde disimiliuotą ‘d’ ir ‘taut-‘ sandą patvirtinančių kalbinių faktų nepakanka.

    • Alvydas Butkus:

      Saulės Vilna: “nors pagal paralelę Lietuva- Litva derėjo, kad būtų atlietuvinta į Vitautas, o pats vardas tokiu atveju pagal ta paralele gali būti kildintinas iš liet. žodžio ‘vieta’ šaknies ‘viet-”

      Lietuvių vardus ir vietovardžius su “y” ir “i” slavai rašė vienodai – su “i”. Jei Vytauto vado pirmąjį sandą kildinate iš šaknies “viet-“, derėtų tai paremti ir kitais vardyno pavyzdžiais. Gal žinote sudurtinių vardų su sandu “viet-“? Aš, pavyzdžiui, nežinau.

      “vietų pavadinimų žodžių priesagoje -vietis, -ietis bei lietuviškų pavardžių sanduose: -vičius.”

      Priesaga -ietis (kaun-ietis, viln-ietis, jurbark-ietis) tikrai ne iš žodžio “vieta”, o priesaga -ičius nėra lietuviška. Tai slaviška tėvavardinė priesaga. Priebalsį “v” jūs čia prilipdėt, netinkamai išskaidęs slavišką asmenvardžio daugiskaitos kilmininką, atgnybęs jį nuo galūnės -ov: Petr-ov (reiškia Petro / Petrų vaiką) + ič (būdvardinė priesaga, pavardės reikšmė atitiktų mūsų “Petrinis”). Žinau pasaką, jog -vič esą kilęs iš lietuvių “vytis” ‘bajoras, raitelis’. Bet perduokit tos pasakos autoriams mano linkėjimą išmokti taisyklingai skaidyti pavardes žodžio dalimis.

      • Pozityvizmo principai, kuriais, regis, vadovaujatės čia aiškindamas, manau gerai tinka fizinio pasaulio tyrimų mokslams, bet netinka dvasiniam pasauliui, kuriam priklauso ir kalbos reiškinys. Tai puikiai suprasdami žinomi kalbos, mitologijos, literatūros, kitos dvasinės kūrybos dalykų tyrinėtojai Toporovas, Ivanovas, kiti šių sričių tyrinėtojai vadovavosi ne pozityvizmu, o struktūralizmo – semiotikos metodais. Šiandien pozityvizmas visuomenės moksluose – tiesiog vulgarybė.
        Kas dėl lietuvių pavardžių sandaros teorinių principų, tai manyčiau, kad ir čia, kaip kalbos dalyke, lietuviai turi dar neatskleistos senosios pasaulėžiūros paveldo. Sovietinio vyresniojo brolio principu padiktuotas modelis, kurį dėstote, čia nepraeina.

      • Tvankstas:

        Kodėl prarandamas loginis nuoseklumas, kai jis tinkamas Vy(d)-tautas, bet netinkamas Petrov-(v)ič ir priesaga telieka -ič, kuri naudojama tik taip : Mitrovič, Mitrič ?
        V garso dingimas negalimas -vič atveju ?
        Juk Vy- yra teisingas Vytauto atžvilgiu, kai pranyksta D iš Vyd- ?
        Kur dingsta logika, kai vienu atveju tas pats reiškinys tinka, kitu atveju – netinka, kuo Vy- tinkamas, o -ič netinkamas ?
        Slaviškam -vič yra ir angliškas atitikmuo Fitz- : Fitz-Simmons, Fitz-Gerald, …
        Man suprantamas profesoriaus mąstymas, kai slavų kalboms atmetamas besąlygiškai jų dirbtinis sukūrimas lyg esperanto kalbos.
        Iki 860-863 m. nebuvo JOKIOS slavų kalbos, tada ir -vič > -ič neatrodys pasaka, kai bus pripažintas slavų kalbos apsireiškimas su krikštu 863 metais.
        Tarp kitko, rusų husariški anekdotai pasakojami prie kiekvieno žodžio prilipdant galūnę -s – tai išlieka iš tų laikų, kai karžygiai kalbėjo lietuviškai, stengėsi pamėgdžioti juos rusai.
        Značit-s nado-s peredumat’-s.

    • Alvydas Butkus:

      Saulės Vilna: “Į klausimą: “gal žinot slaviškų užrašymo pavyzdžių su “ilguoju i”?” Tai tokiais pavyzdžiais mano supratimu yra buvusio Ukrainos prezidento pavardė Janukovyčius”

      Kol kas matau užrašymą lietuviškai. Gal galite užrašyti ukrainietiškai, kad būtų matyti skirtumas tarp ukrainiečių trumpojo ir ilgojo “i”? 🙂

  43. Tvankstas:

    Gerb. prof. A. Butkui.
    Mano didžiulė pagarba Jums už nudirbtus ir dirbamus darbus. Ji nei padidės, nei sumažės po šio mano pasisakymo.
    Dėkui už pašaipėles su jausmučiais, už laikyseną ‘erelis musių negaudo’, esu užtikrintas, kad niekada negausiu Jūsų vertinimo dėl Šventynė per Kylio miestą Vokietijoje šiandien, nei sakalyba nuo Volgos tarp Saratovo ir Kazanės 922 m. užrašyta arabo Ibn- Fadlan ir Vitigudino miestelio pavadinimo Ispanijoje šiandien.
    Šventynė, sakalyba ir Vytigudyna yra lietuviški žodžiai ?
    Šie trys žodžiai yra mano tam surašyti, kad jų pripažinimas lietuviškais būtų jau pirmas Jūsų pripažinimas, kad tiesą rašė Č. Gedgaudas ir J. Statkutė – Rosales. To Jūs niekada nei parašysite, nei pasakysite.
    Nepaisant Jūsų tikrai gilaus žinojimo, Jūs tiesiog bijote peržengti ribą, už kurios pasijusite nesaugiai, būsite išmestas iš akademinės visuomenės kaip prof. V. Radžvilas, kažkada mano iškeikimu už liberalizmą atsivertė į tautininkus.
    Tą ribą paniškai bijojo peržengti ir akad. Z. Zinkevičius, tiesiog išsityčiojęs iš Valiukevičiaus, bandžiusio atpažinti lietuviškumus madjarų kalboje.
    Tai ribai peržengti ir pripažinti Č. Gedgaudą ir J. Statkutę – Rosales reikalinga kamikadzės drąsa.
    Mūsų seno susitikimo Alke 2011 m. lapkričio mėnesį po A. Patacko ‘Blago blogis dėsnis’ straipsniu, pasisakymuose man teko gauti daugybę pamokų, kurias iki šiol vis mintyse perkratau.
    Mane labiausiai sukrėtė tai, kad A. Patackas lyg Kauno bachūriukas nukniso Č. Gedgaudo mintį iš “Mūsų praeities beieškant’, net nepaminėdamas iš kur sėmėsi tokio išmintingo sakinio.
    Kai taip, tai Č. Gedgaudas yra kažkokia sutra, kurios net minėti nedera, liaudiškoji etimologija tai vadinama, bet jo mintis garsinti kaip savo yra gerai – koks AŠ protingas.
    Kiek supratau, tai Jums irgi patiko pavogtoji mintis, bet štai kai pagarsinau protinės vagystės atsitikimą, tai dingote ir Jūs, ir A. Patackas iš pasisakymų.
    Suprantu Jus labai gerai, jokio gero žodžio iš Jūsų nesitikiu niekada, vien pašaipas su jausmučiais už Šventynė, sakalyba, Vytigudyna, vėliau neapykantos ir paniekos pilnus sakinius ar visiška tyla numarinant. Lyg nebūtų objektyvios tikrovės.
    Gerb. prof. A. Butkau, linkiu Jums sveikatos, kūno ir dvasios stiprybės, ilgų metų ir rašyti darbus turtinant lietuvių ir latvių kalbotyrą.

  44. Žemyna:

    O dabar pertraukėlė… Pailsėkime…
    Gal kas norėtų pasidomėti Ispanijos archyvuose esančiais su LT susijusiais dokumentais? Tada prašome pro šias duris:
    Dokumentai iš Ispanijos atskleidžia tarpukario Lietuvos pripažinimo istoriją
    – 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/dokumentai-is-ispanijos-atskleidzia-tarpukario-lietuvos-pripazinimo-istorija-56-1245218?copied

    Gal širdelės atsigaus…

  45. Tvankstas:

    Dar kartą klausiu :

    Tautvydas, kaip žmogaus vardas ar pavardė – kada pirmas užrašymas ?
    Tautvydas – kaip vietovė, kada pirmas užrašymas ?

  46. Tvankstas:

    Gerb. prof. A. Butkui :

    (klausiu trečią kartą)

    Laukiu Jūsų atsakymo į klausimą : Šventynė, sakalyba ir Vytigudyna yra lietuviški žodžiai ?

    • Rugys Kvietys:

      būtų gerai gauti tų pavadinimų užrašus originale – kad nebūtų taip, kaip su Skaistučiu:)

      • Kęstutis:

        Su Kęstučiu – Skaistučiu daug maž taip… Gal prieš kokių 15 metų taip netyčia internete perskaičiau straipsnį apie (savo) vardo kilmę, galvos neguldau, bet perpasakoti galiu, nes tada netyčia pamačiau, o dabar galvojau viens du ir rasiu vėl, bet ne, tai daviau nuorodą į anspaudą. Kadangi tai mano vardas tai pakankamai įdėmiai tada perskaičiau, nes ilgą laiką tenkino tiesmukas aiškinimas Kęstutis – kęsti, kaip ir pagal skambesį sutampa, ir gerai… Tais laikais vaikai gaudavo laikinus vaikiškus vardus, o subrendę gaudavo vardus atitinkančius jų veiklą. Kunigaikščių vardai buvo kaip titulas pagal veiklą. Kai vaikai gaudavo vaikiškus vardus – Myžčius, Šūdžius (dabar Šedžius), Juodis, Rudis, Baltis (Baltokas), Žaltys, Murzius – Murza… tai subrendus ir kai ko pasiekus gaudavo naujus vardus atitinkančius jų veiklą. Nieko nepasiekusiems žmonėms likdavo jų “vaikiški” vardai. Kunigaikštis vardą gaudavo kaip titulą už esamą ar būsimą veiklą. Patikėti, jog tais iki krikščioniškais laikais kunigaikštį ims ir pavadins kenčiančiu ar keistuoliu (Keistutis) na tikrai mažai tikėtina, tada tai tikrai nebuvo dorybė. Skaistumas greičiausiai ir tais iki krikščioniškais laikais buvo laikomas dorybe ir privalumu, ir tolesnis skaisčios vaidilutės ėmimas į žmonas kaip ir sudera. Ten buvo ir daugiau nuorodų kai vokiečių kronikose vardas Kęstutis su iškraipymas rašomas ir K, ir Sk, rusų kronikose Kęstutis visur prasideda K, bet su kitataučiais, o ypač iš rytų ir kai užrašoma iš klausos, tai dažniausiai gaunasi kaip tame sename anekdote kai rusas rusui išvertė Lietuvių liaudies dainos pavadinimą – Kur bakūžė samanota… 😉 “posto” paaiškinimas jog pirmoji vardo raidė reiškią lotynišką sigillum (anspaudas) laikyčiau labiau pritempimu nei įrodymų, nes tada visi ar daugelio to meto kunigaikščių vardai anspauduose prasidėtų raide S…, bet toks “reiškinys” nepastebėtas…

        • mociute:

          is tiesu, mano gimtose apylinkese nuo Punsko iki Lazdziju -Paparteliu -Sestoku -Mockavos-Mocku-Sangrudos- Radziskes, visi Kestuciai, sutrumpintai Kestai mazdaug iki 1958 buvo vadinami Keistuciais Keistais o seni zmones ir toliau taip vadino. Ko gero, kur nors Vaitakiemyje, Punsko apylinkese iki siolei yra islikes ankstesnis Kestucio vardo tarimas kaip ir daugybe Lietuvoje jau isnykusiu zodziu.

          • Alvydas Butkus:

            Močiutei: Čia punskiečio mokytojo ir poeto Algio Uzdilos (g. 1937 m.) nuomonė dėl Kęstučio vardo. Cituoju:

            “Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?”

            https://slaptai.lt/%C5%BEym%C4%97/lietuviu-pavardziu-zodynas/

            • Rugys Kvietys:

              Ouiki nuoroda su lietuviškų vardų kilmės išaiškinimu.
              Bet aš lietuvių kalbos žodyne vis tik nerandu žodžio “vydas” reikšmės, kuri nurodyta tame straipsnyje. O žodis “vydėti” aiškinamas taip:
              1. jausti apmaudą, kartėlį dėl kieno nors pasisekimo, gerovės
              2. gailėti, šykščiam būti
              3. jausti pavydą, apmaudą, kartėlį dėl kieno nors pasisekimo, gerovės; gaivališkai norėti pačiam, ką kitas turi
              4. gailėti, šykščiam būti
              5. būti pavydžiam, pavyduliauti
              6. jausti apmaudą, kartėlį, pavydą dėl kieno nors pasisekimo, gerovės
              7. gailėti, šykščiam būti
              8. būti pavydulingam, pavyduliauti

              žodžiu – tai pavyduolis…?

            • Kęstutis:

              Čia toks klasikinis Kęstučio vardo kilmės aiškinimas, kuris visai priimtinas, tik tada beliktų paaiškinti – kodėl antspaude vardas prasideda raide SK?

            • mociute:

              Nuosirdus DEKUI Profesoriau uz nuoroda. Nezinojau kad yra toks ir niekada nepamaniau kad internetiniame slaptai.lt galima rasti tokiu idomybiu! Daugeli pavardziu zinau is tevu ir seneliu paskojimu o ir paciu tevu ir seneliu pavardes radau. II pasaulinio karo pabaigoje Stalinas “pypkes mostu” nubrezes siena tarp Lenkijos ir cccp daugeli pasienio kaimu padalino i dvi dalis ir tokiu budu Navinyku, Valinciu, Alksnenu, Kalniu ir kiti kaimai yra ir Lietuvoje ir Lenkijos puseje. Mano uosviu uki Valinciu kaime si “valstybine” siena padalino irgi – namas liko Lietuvoje o visi ukiniai pastatai ir dalis zemes atiteko Lenkijai…. Aisku, greitai po “isvadavimo” visi pasienio gyventojai is Lietuvos puses buvo isvaryti is namu arba isvezti Sibira o ju namai sugriauti arba sudeginti. Taciau nors ir nykstanciuose kaimuose vis dar yra zmoniu kalbanciu senaja dzukiska tarme. Lenkijos puseje islike daugiau nei kad Lietuvoje . O tarimo skirtumai galejo atsirasti ir todel kad Punsko licejuje ilga laika net Lietuviu kalba teko mokytis is lenkisku vadoveliu. 1989 i Siauliu pedagogini instituta atvyko 5 punskietes tarp kuriu buvo ir musu giminaite , studijuoti pradiniu klasiu pedagogikos ir jau po pirmuju metu o ir veliau ju tarme kazkaip “apsislifavo” taciau vistiek isliko savita punskietiska.

      • Tvankstas:

        Mano klausimas buvo profesoriui.
        Mūsų kaimo pradinėje mokykloje nuo pirmų dienų mokė į asmenį nukreiptą klausimą atsakyti pačiam klausiamajam, niekada nesikišti trečiajam.
        Šitoks Tamstos išsišokimas buvo vadinamas grubiu netašytumu.

  47. Alvydas Butkus:

    Tvankstas: “Tautvydas, kaip žmogaus vardas ar pavardė – kada pirmas užrašymas ?
    Tautvydas – kaip vietovė, kada pirmas užrašymas?”

    Gerbiamasis, turėkite takto ir padorumo neprimetinėti savo neatliktų darbų kitiems ir juos gaišinti. Juo labiau, kad aš nesu jums įsipareigojęs užkaišinėti jūsų onomastikos žinių spragas.

    Jums būtų užtekę atsiversti “LIetuvių pavardžių žodyną” (beje, prieinamą ir internete), kur būtumėt radęs pavardę Tautvydas. Ji kilusi iš vardo, kaip ir pavardėmis virtę senieji mūsų dvikamieniai vardai Gediminas / Gedminas, Norvaiša, Gedgaudas, Gentvilas, Gentautas, Mantautas, Gintautas Kantrimas (ir tarmiška Kontrimas), Rimgaila bei daugybė kitų. Lietuvių pavardės, jei žinot, formavosi ne jūsų nurodytais 1931 metais, bet keliais šimtmečiais anksčiau. Iš vardų kilusios pavardės rodo, kad tie vardai buvo vartojami ir iki tol.

    Pavardė Tautvydas paplitusi Žemaitijoje. Ir paplitusi gana plačiai – šeimos su šia pavarde fiksuotos Šilalės, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Rietavo, Telšių, Skuodo apylinkėse. Pavardžių geografija žodyne yra gana patikima, nes pavardžių kartoteka sudaryta tarpukariu, kai gyventojų vidinė migracija dar nebuvo tokia didelė, kaip sovietmečiu ir dabar. Tokias pavardes, kilusias iš asmens vardo, paprastai gaudavę bajorai, nes toks vardas būdavęs kaip giminės herbas. Valstiečiams paprastai būdavo duodamos pravardinės kilmės pavardės ir duodamos daug vėliau – nuo 18 a. Vadinasi, Tautvydo vardas tapo pavarde dar anksčiau, nes bajorų ir kitų kilmingųjų pavardės pradėjo rastis jau XVI a. Bajorų sąrašų su užrašytais jų asmenvardžiais esama nuo XIV a. (žr. h ttp://w ww.varniai-museum.lt/index.php?mid=37&art=341)

    • Tvankstas:

      Man tereikalinga buvo : ‘Tautvydo vardas tapo pavarde dar anksčiau, nes bajorų ir kitų kilmingųjų pavardės pradėjo rastis jau XVI a. Bajorų sąrašų su užrašytais jų asmenvardžiais esama nuo XIV a. (žr. h ttp://w ww.varniai-museum.lt/index.php?mid=37&art=341)’.
      Būdamas inžinerinio išsilavinimo, keliu klausimus labai sankrėsčius (konkrečius) ir noriu tokio pat trumpo atsakymo.
      Visa kita yra Jūsų išsiliejimas ant manęs, vien asmeniškas niurzgesys.
      Svarbiausia Jums pasityčioti iš manęs kaip iš protiškai neįgalaus kvailelio, sukelti Alko šarikovų antpuolius.
      Skaitau ir suprantu beveik 30 kalbų, ir man Jūsų tyčiojimasis iš manęs, kaip kvailelio, man sukelia žvengimą.
      Mane juokina kaip matematinio – loginio mąstymo žmogų Jūsų humanitarinis moteriškos prigimties niekų pliauškimas.
      Žinomi man tie Jūsų išvardinti vardai / pavardės, galiu dar daugiau duoti iš Normandijos : Habart ir pirminis Gabartas Žemaitijoje. Daugybė bajorų Normandijoje ir šiandien su žemaičių bajorų vardais, šiandien prancūziškomis pavardėmis.
      Prisiminkite 854 m. Apuolės nuotykius ir suprasite, kad vikingai ir iš Žemaitijos kėlėsi ir stprino Normandiją bent 300 metų iki Hastingso mūšio.

  48. Alvydas Butkus:

    Tvankstas: “Gerb. prof. A. Butkui :
    (klausiu trečią kartą)
    Laukiu Jūsų atsakymo į klausimą : Šventynė, sakalyba ir Vytigudyna yra lietuviški žodžiai?”

    Tokius dalykus reikia tirti kur kas kruopščiau, nei durti pirštu į kokią bulgarų Varna ar austrų Vieną ir džiaugtis fonetiniu sutapimu su lietuvių daiktavardžiu “varna” ar skaitvardžiu “vienas, -a” bei daryti išvadą, jog tie miestavardžiai yra lietuviški.

    O vietovardžių kilmė tiriama pirmiausia taip: surenkami visi ankstesni jų užrašymai įvairiomis kalbomis (jei rašyta ne viena kalba), sužinota, ar nekito jų tarimas, sužinota, kokios etimologijos laikosi tos šalies kalbininkai ir pan. O vadovautis tik fonetinio skambesio panašumu yra vaikų žaidimas, kurį, deja, tęsia ir kai kurie suaugusieji. Toks, pavyzdžiui, yra vieno ruso fantasto (matematikos profesoriaus) teiginys, jog japonų samurajai praeityje buvę rusai, atmigravę iš Samaros. Arba kai kurių lietuvių įsitikinimas, jog inkų tvirtovės pavadinimas “Vilkabamba” (rašoma Vilcabamba) yra lietuviškas ir reiškia ‘vilko bambą’.
    .
    Būna, jog nemokama tinkamai perskaityti kita kalba užrašyto asmenvardžio, vietovardžio ar kraštavardžio, skaitoma paraidžiui ir daromos fantastiškos išvados. Tipiškas pavyzdys Lietuvoje yra lotyniško Žemaitijos vardo “Samogitia” [zamo(j)itija] skaitymas paraidžiui ir sekamos pasakos, jog tai ‘žemoji Getija’.

    Tad pasakyti, ar tie trys jūsų minėti vietovardžiai yra lietuviški, negaliu. Pirmojo kilmę tikrai tyrinėčiau, kiti du (ypač paskutinis) man atrodo pritempti. Bet tai nemenkina jūsų pastangų kvalifikuotai ištirti jų kilmę. Spėlionės nėra argumentai.

    Ir pabaigai – žadu rasti jėgų nebekomentuoti nei jūsų, nei visokių “vilnų” išvedžiojimų. Taip bus ramiau visoms pusėms.

    • Tvankstas:

      Man labai patiko : jokio trumpo sankrėstaus (konkretaus) logiško atsakymo ir ilgaliežuvavimas tuo, ko niekada nesu nei pasakęs, nei parašęs.
      Veikia profesorius vetiliatoriaus būdu : nukreipti į mane ir mesti mėšlą – tegul sklaido.
      Svarbiausia niekaip neatsakyti į objektyvumu besiremiančius tris žodžius : Šventynė, sakalyba ir Vytigudyna yra lietuviški žodžiai?
      Jau ir šarikovas bandė Jums padėti – nusukti į maurynes nuo klausimo (tarp kitko, Maurynė / Maurine teka tarp Liubeko ir Rostoko, dar prancūzų Alpėse Morzine ir Maurine).
      Jūsų čia sklaidomas ventiliatoriumi mėšlas ant manęs su ne mano kalbėtais dalykais yra tapatus girtuoklio istoriko bimbiliauckio užstalės anekdotams – tai Jūsų vidinės kultūros bendraujant pamatas ?
      Man sukelia juoką su žodžiu ‘Varna’ – tai senas lietuviakalbių miesto vardas, atsiradęs gal prieš 3 tūkst. metų, vykdant pakrantės laivybą (tarp kitko, pranc. cabotage iš v. kabo-ti), atsirado iš v. vara-ti / varyti.
      Vos neapsisiusiojau iš Viena – auštarrikiai vadina Wien, tai dar Kristaus laikų užrašymas skelbia Vindobona, kas nesunkiai atkuriama į pradinį – Vanda-Vanda. Nesunku suprasti ir pažvelgus į vietovę, kuri senovėje buvo pelkėta ir ežeringa ir visa sritis knibždėte knibždančiais lietuviškais vietovardžiais, jei ne iš šiandienos, tai iš Romos laikų užrašymų.
      Toliau : “vieno ruso fantasto (matematikos profesoriaus) teiginys, jog japonų samurajai praeityje buvę rusai, atmigravę iš Samaros.”
      Ir tai panašu į TIESĄ.
      Japonijos gyvila (civilizacija) ir kuldara (kultūra) yra susikūrusi iš ainu ir dab. korėjiečių mišinio. Duosiu labai trumpus ryšius su lietuvių kalba, su kuria lietuviakalbiai žmonės nuo Volgos prieš 15-20 tūkst. metų išėjo į Rytus ir mėlynakiai kaukaziečiai prieš 9 tūkst. metų išėjo į Rytus, susimaišę su nuostabiais jūrininkais taivaniečiais (austronezų kalbų šeima) pasiekė Japoniją ir apsigyveno.
      Duosiu pavyzdėlį kitą :
      1. ainu kalbos žodis ‘peko’ reiškia ‘jautis’ kaip ir liaudynų ‘pecus’ ir žemaičių ‘pekus’ taip pat yra ‘jautis’, o japonų ‘peko’ yra ‘mėsa’.
      2. Korėjiečių ir japonų v. ‘pūsti’ yra ‘puč’.
      Nesiruošiu duoti knygos skyrius su pavyzdžiais, kas nori – supras.
      Taivaniečiai prieš 4 – 4,5 tūkst. metų pervežė iš Peru pakrantės žemės riešutus į Kiniją ir Indiją, kurioje dravidai vadina ‘mandubi’, o štai vėlaiu atsiradęs sanskritas vadina ‘antapi’, dab. turkų kalboje ‘antep’ reiškia pistacijos riešutą, yra ir p.Turkijoje milijoninis miestas Gazi-antep (didvyris – pistacijos riešutas).
      Argentinos akad. A. Krupovickas (g. 1920 m. Lietuvoje) tyrė š. Bolivijos džiungles, kur nustatė, kad pradinis laukinis augalas ‘mandavi’, ‘mandubi’, ‘mandobi’ prieš 8 tūkst. metų buvo sukuldarintas ir nukeliavo link Vara (Peru) pajūrio prieš 6 tūkst. metų.
      Pratęsiu.

    • Tvankstas:

      “inkų tvirtovės pavadinimas “Vilkabamba” (rašoma Vilcabamba) yra lietuviškas ir reiškia ‘vilko bambą’.”
      Taip niekur niekada nesu sakęs ar rašęs. Dar vienas mėšlas nuo profesoriaus šakių ant ventiliatoriaus mane išmėšlinti.
      Man pasidarė tikrai įdomu : nejaugi užstalės liaudiškoji etimologija turi tiesos ? Tai trunka gal 15 metų, vis retkarčiais pakeleivingoms dujoms pasklidus.
      Kelis kartus peržiūrėjau inkų / kečua ar aimara kalbų žodynus, tikrasis Villkapampa, ispaniškas Vilcabamba, paiškinama vietovardį esant ‘šventa vieta’ ir tai pasirodo arti tiesos lietuviškam pasišaipymui savo prasme, dabar negaliu pasakyti tiksliai, reikia kuistis užrašyne.
      Pradėsiu kiek platesnį paaiškinimą, pirma Villka, vėliau Pampa.
      Villka – atstačius pradinį žodį, iš kurio kilo ‘villka’, regime VaRaGša. Tai daugybę žodžių davusi šaknis : vilk-ti – vilkas, liaud. falcus – sakalas, vok. Wolf – vilkas, šved. färg /tarti feri – vilkas, madj. farkas / tarti farkaš, Volga, belgii > Belgie, Belgium, Belgique,…, balkis, balkonas (pasiskolino liaudynai balconus), …
      Dėl 21 trichosomijos (Down ar mongolizmo sindromo) R tapo tariama kaip L.
      Amerikos čiabuviai, perdėm turintys nuo Down sindromo paveldėtus požymius (daugiau kaip pusė Žmonijos), atėję į Ameriką atsinešė ir ištisai L garsus, kaip R anksčiau buvusius.
      VaRaGša jiems tapo Villka. Atsekant per žemynus ir kalbas išplitimą, gausime inkų laikams buvus Villka kaip šventumo ypatybę.
      Pampa – pradinis VaVa, su kurio kaita pilna pasaulyje žodžių su išeiviais iš šios šaknies : vever, baba, bab, bamba, papa, papas, pampa,…
      Pagal inkų kalbos žodžio ‘pampa’ reikšmę kaip vietos, matome ir daugiau – tai Pampa stepės Argentinoje.
      TOLIAU.
      “lotyniško Žemaitijos vardo “Samogitia” [zamo(j)itija] skaitymas paraidžiui ir sekamos pasakos, jog tai ‘žemoji Getija’.” Dar profesoriaus šmeižtas prieš mane.
      Taip nesu rašęs, gal kada kitaip esu parašęs : Žema Gudija, bet tai yra dar ieškojime, kuris gali ir nepasitvirti, ir pasitvirtinti. Gali būti, kad rasiu atsakymą Normandijos kronikose iš 9-11 amžiaus.
      Apibendrinimas.
      Suprantu profesoriaus įniršį, šarikovų siundymą, dar gal ir ne tokių dalykų reikia laukti ateityje.
      Suprantu profesorių, darbščiai ariant lietuvių – latvių kalbų dirvas, apima gal 2 tūkst. metų, kai tuo tarpu mano darbai apima ir 150-250 tūkst. metų ribas ir visą mūsų pasaulį lyg pasaulinį kaimą.
      Profesorius kalba su manimi, perskaitančiu ir suprantančiu beveik 30 kalbų, dar kita tiek turinčiu suvokimą apie tą ( 31-60) kalbą, galinčiu be skaičiuotuvo mintinai skaičiuoti, galinčiu eiti dėstytojauti į universitetą gal 10, gal 12 skirtingų dalykų, kaip ir techninių, gamtos mokslų, taip ir humanitarinių, kiekvieną mano neteisingą raidelę ar skaičių iškeliantis į pašaipas (čia tik interneto pasisakymai, bet ne mano knyga), mano pasiteiravimą dėl Gedgaudas paverčiantis litanija lyg pradinukui – aš tiesiog neturiu laiko skaityti lietuviškai, esu prieš keletą metų bandęs pasiklausti skirtingų dalykų profesorių, tai tik paniekinimą tegirdėdavau, tokias pat litanijas (kaip dėl Gedgaudo), niekaip neatsakant į paprastą klausimą vienu dviem sakiniais.
      Todėl man praeina noras skaityti lietuviškai lietuvių mokslininkų darbus, visada apima neviltis po pasiteiravimo.
      Ne mano asmeniui laikyti nuoskaudas, nebus tai ir profesoriaus atžvilgiu, tik liks nenoras daugiau bendrauti, kad nebūti mėšlu nuo ventiliatoriaus sparnų apdrabstytam.

      • Kęstutis:

        … Suprantu ir palaikau…, ir aš turėčiau vieną vienintelį klausimą ar gerbiamas profesorius Alvydas Butkus irgi mano, jog rugijai slavų gentys, net vokiečiai taip aiškina… Bet va gerb. profesorius pasižadėjo, kad ras jėgų nebe atsakinėti į tokių “šūdrų” klausimus… Na ką, profesoriui sveikatos ir stiprybės tokiame sunkiame neatsakinėjimo-susilaikymo varge…

      • Tvankstas:

        atsiprašau – Tautvydas vietoj Gedgaudas

    • Tvankstas:

      Nesulaukęs jokio bruzdesio, noriu pastebėti, kad inkų / kečua žodžiui ‘pampa’ veiksmažodis yra TIK lietuviškas ‘pamp-ti’, kaip Argentinos stepei Pampa.
      Nei Č. Gedgaudas, nei aš nesame kalti – tokia OBJEKTYVI tikrovė.

  49. Komentaras:

    Komentaras po str. Baltų apdovanojimas įteiktas VDU profesoriui Alvydui Butkui (7)
    http://www.alkas.lt 2019 11 01 17:50

    Tvankstas:
    2019 11 05 15:51 | IP adresas: 78.60.214.206

    Gavo verčiausias iš visų.
    Ilgiausių metų, stiprios sveikatos, vaiskaus proto, puikiausių darbų !

    —————————————————

    Svarbiausia, kad susirinkusiųjų prie jaukios „Alko” ugnelės komentarai netampa paniekos durklu kitaip manančiam, kad jie – šiltas ir geranoriškas pokalbis tarp Alko draugų, kam tie patys klausimai skauda; kad čia pagarbiai ir taikiai apsikeičiame savo žiniomis (o aš manau/mano tyrimai parodė ir pan.), nes už nuklydimus „Alko klube” niekas nebūna atstumtas ir sutryptas, kad į juos žiūrima su švelniu atlaidumu – negi patys gyvenime nesame (ne)žavių klaidų ar net nuodėmių prisidarę, kol kelią aptikome? Ar nėra buvę, kad būtent vieno klaidos paskatino kitą į tą klausimą įsigilinti, išsiaiškinti ir tos klaidos dėka gimė gal net ir pasaulinės reikšmės atradimas? O nebūtų tas kažkas klydęs, gal niekas nebūtų nė dėmesio atkreipęs į mažą, pilką „smulkmeną”. Taigi, ačiū suklydusiam!
    Todėl šlovė jau žinių aukštikalnes pasiekusiems, šlovė ir tiems, kas daugybę metų savo laisvalaikį tam pačiam skiria, bet jie dar tik pakeliui į to slidaus žinių kalno viršūnę – vien už tai jiems pagarba, kad ir jie savo žinių saują į tą kalną atneša, ir jis dar paūgėja… Svarbiausia – nenubaidyti, neišgąsdinti, kiekvieną priglausti, kas ne tik į gimtąją kalbą ir jos šaknis nenusispjovė, į „pragmatiškesnę komercinę” kalbą jos neiškeitė, betgi pagal savo jėgas ir gebas stengiasi jos labui kažką nuveikti. Net jei jo nuveiktų darbų kalne bus tik sauja tikro grūdo – ji neįkainojama nykstančių seniausiųjų kalbų ir apskritai visų kalbų hibridizacijos ir degradacijos epochoje!
    Dėkoju visiems, kad čia susirenkame, kad vienas kitą su dėkingumu ir meile papildome, kad šiltu žvilgsniu vienas kitą nužvelgiame, šiltu žodžiu paskatiname… Likime vieningi!

  50. Rimgaudas:

    Alvydas Butkus:

    “Prieš 10 tūkst. m. dar pačių indoeuropiečių galėjo nebūti, o lietuvių kalbos – juo labiau”.
    “Ar V. Žulkus jums neužsiminė, kas prieš 9 tūkst. m. gyveno ten, kur dabar Palanga?”.
    “Pridursiu, kad prieš 9,6 tūkst. metų šiame regione dar nebuvo nei baltų, nei finougrų”.

    Prof. V. Žulkus yra ir povandeninis archeologas, kuris nustatė, jog prieš tūkstančius metų jūros krantas su visa augmenija nuo Birutės kalno buvo toli į vakarus ir vanduo virš jo tada tikrai nesilaikė.
    Prof. V. Žulkaus aptiktoje observatorijoje, be Mėnulio fazių sekos kalendoriaus, buvo aptiktas ir dienų sekos ratu metuose vedamas kalendorius, kur greta jo stovėjo kryptinė ano meto Liūto žvaigždyno priekinės kojos žymė (projekcijoje žvaigždynas užima 30° sektorių, o kalendoriaus centre yra ir Poliarinės žvaigždės žyma).
    Kačaičių (Kat’šaičių – liūtas yra didelė katė) piliakalniui vardą davė žmones lietuviai. Lyginant ano ir dabartinio meto Liūto žvaigždyno žvaigždės Regulas, kurio projekciją prie piliakalnio atspindi akmuo “Balniaus Kūlis” (134° x 72 m. = 9.648 m.), geografines padėtis gaunasi, jog struktūrinė (ne šešėlinė!) astronomijos observatorija Birutės kalne buvo įkurta 7.632 m. pr. Kr. laiku.
    Semantika yra įvairių mokslų sintezės analizė, todėl rusų kalbininkai, demonstruodami jų kalbos pirmenybę prieš lietuvius, užstrigę ties semantika keikiasi – “ta prakeikta semantika”. Palangos, gi, observatorijos amžiaus nustatymo atveju, rusams reikėtų dar paniurnėti – “ta prakeikta Žemaitija!”, kadangi akmuo iš senovės žemaitiškai tebevadinamas kūliu.

    • Rugys Kvietys:

      Aš manau, kad gerb. Alvydas Butkus, taip sakydamas, turėjo omeny, kad tai, kas dabar yra lietuvių kalba, yra ne visai tas, kas buvo taip vadinamų indoeuropiečių kalbų prokalbė. Jis tą, beje, viename iš čia esančių komentarų ir pasakė. Negalima tapatinti lietuvių kalbos su prokalbe, nes ji nuo prokalbės irgi pakitusi. Tik pakitusi mažiau, ar gerokai mažiau, nei kitos ide- kalbos. Jei Mažvydo Katekizmą galime skaityti iš esmės visiškai laisvai, tai nusikėlus ant Birutės kalno į Jūsų minimus laikus 7.632 m. pr. r., susikalbėti būtų sunkiau. Tad ar galima tų laikų kalbą laikyti lietuvių kalba? Manau, kad ne. Mirusi prūsų kalba tam turi daugiau teisių, nes ji archaiškesnė už lietuvių.
      Tai tiek ir tų ginčų, manau. O kad daug žodžių iš tų laikų ir dabar tariami vienodai – tai visiškai suprantama, nes ne visų žodžių tarimas pasikeitė.

      • Žemyna:

        Žinoma, derėtų kalbėti labai, tiesiog laboratoriškai tiksliai, nes visiškai kalbos reikalais nesidomintys gal net nežino, jog buvo gausybė baltų genčių ir kiekviena jų savo tarme, ar jau net ir kalba kalbėjo; kad ide kalbos savo bendrą prokalbę turėjo. Kalbėdami netiksliai iš tiesų klaidiname jaunimą, ir tuo gali naudotis piktavaliai, kaltindami „nacionalizmu” (nesuvokdami šio žodžio prasmės), ar net fašizmu.
        Kita vertus, mes čia, siaurame savų rate, puikiai žinome, apie ką kalbame, ir mums tai paprasčiau, nes įprasčiau… Manau, jog būtų labai šauni išeitis, jei kas nors sugalvotų nemokamą(!), bet kurioje tautiškos pakraipos svetainėje lengvai pritaikomą būdą, kad iš bet kurios vietos, kur tekstas apie mūsų ar kt. baltų kalbą, savaime atsirastų nuoroda, kurį nuvestų į tekstą ar piešinį, labai paprastai būtent tai paaiškinantį: mes, braliukai ir dar neseniai gyvi buvę prūsai su savo kalbomis esame (pro)proanūkiai štai tos prokalbės-močiutėlės, ir jos paveldėtojai. O senaisiais laikais mūsų kalbų giminė ana va kaip plačiai gyvavo, ir kiekviena po kelis kart tiek tarmių turėjo.
        Tai turėtų būti vienas iš mūsų valstybinės kalbos ir kultūros paveldo propagavimo politikos uždavinių, finansuojamų ne vien iš labdarių, o iš valstybės, ES, o gal ir iš UNESCO kišenės (juk pripažino mus pavojingą ribą pasiekusius – gal išties pagalbos ranką?).
        Kaip ir žodynai – taip ilgai jie buvo neprieinami nemokamai, nors valstybė privalėjo juos išpirkti iš autorių ir padaryti laisvai prieinamus. Taip ilgai vertėjai dalykinius tekstus į lietuvių k. vertė tik naudodamiesi kaimyninių valstybių kalbų i-žodynais, nes lietuviškų nemokamų nebuvo, tad ko stebėtis, kad šnekama kažkokiais angliškais ar rusiškais barbarizmais. Todėl ir dabar skaitome kraupiai išverstus tekstus didžiuosiuose portaluose, kad praleista 30 metų, nebuvo ugdyti naudojimosi i-žodynais įgūdžiai nuo pat mokyklos, nebuvo iš kur pažiūrėti taisyklingų, savo vietoje vartojamų sąvokų. Todėl ir kalbame sugramatintais angliškais žodžiais. Dar seniai rašiau ar kalbėjau kažkam LKI, jog reiktų tokio projekto, kad į techninį žodžių surinkimo žodynui darbą būtų galima įtraukti visos LT mokinius, mokyklas – kad nuo mažens būtų atitraukti nuo visokių i-neto „pavarčių”, kad išmoktų didžiuotis dirbdami Tėvynei reikšmingą, ilgiems metams išliksiantį darbą. Net jei mokyklos bei rajonų b-kos dar tik vos po porą kompiuterių turi, Irgi smarkiai pražiopsota, pinigai spalvotiems bukletams švaistyti.
        Viskas. Uošvė baigia bambėti.

        • mociute:

          nuosirdziai pritariu jusu pamastymams – Lietuviu kalbai butina ir daugiau demesio ir paramos. Okupacijos metais i pasirinkusius studijuoti lituanistika ziuredavome su ypatinga pagarba kadangi sis darbas nebuvo nei gerai apmokamas nei labai daug perspektyvu turejo. Cia,tikriausiai, nulemdavo patriotiniai jausmai ir pasiaukojimas. Juk “rusistai” ir algas dvigubas gaudavo ir darbo kruviai perpus mazesni, ir darba gauti buvo lengviau buvo taciau, bent jau mano karta, kazkaip nepuole…..
          Dalintis ziniomis internetu yra daugybe budu o cia patalkinti galetu jaunesnioji karta kadangi jie puikiai ivalde siuolaikines technologijas.
          Ko gero, ES yra galimybe finansuoti nykstanciu kalbu tarmiu paveldo programas – juk netgi anglu kalbos kursai Britanijoje buvo finansuojami is ES fondu, taciau tuo turetu uzsiimti musu valstybes vyrai ir moterys.
          Buvo seimo paskelbti tarmiu metai taciau neteko pastebeti jokiu pastangu. Deja.
          As matau labai didele problema mokant Lietuviu kalbos musu mazuosius emigrantus. Lietuviu seimose kalbeti ir skaityti vaikai moka taciau tuo ju zinios ir pasibaigia . Lietuviskos mokykleles yra labai ir labai silpnos o ir rupinasi jomis daugiausiai vaikuciu tevai. Yra tikrai nuosirdziai besistengianciu ir teveliu ir mokytoju taciau to nepakanka. Galetu rastis irgi kazkoks internetinis Lietuviu kalbos mokymas. Teko apie tai girdeti taciau realiai neveikia. O emigrantu vaikai is tiesu daugelis patys nori gerai ismokti lietuviskai. Ir ne tik kalbeti.

        • Bartas:

          O man labiau patinka , kai “uošvei ” rašalas baigiasi. Šito negaliu pamiršt. Prilipo.

  51. Rimgaudas:

    Rugiui Kviečiui

    Labai vertinu Jūsų įžvalgą kaip atsirado žodis “Lietuva”. O, ypač, tą dalį, kur rašote, jog “mano manymu pavadinimo kilimo ir prasmės reikia ieškoti valstybės susikūrimo kontekste. Tiksliau, dar ankstesniuose to susikūrimo laikotarpiuose, pradedant nuo bendruomenių ir/ar genčių jungiamųjų darinių”.
    Norėčiau priminti, kad gentis gali išlikti, jeigu jos žmonių gyvybinės energijos laukas, kuris susideda iš trijų fazių (kilimo – 300 m., klestėjimo – 900 m., kritimo – 300 m. : papirusas Sankt Peterburgo muziejuje) laike protingai persidengia su kitų dviejų genčių fazėmis taip, kad viena iš trijų genčių nuolat išlieka “smūgyje” ir tuo metu pripažįstama vadovauti visų trijų genčių junginiui. Prūsai, kurie buvo ankstesni už, sakysim, jotvingius arba žemaičius, “lietuviškiau” tuo metu galėjo šnekėti už bet kurią gentį, tačiau amžių bėgyje visi konsolidavosi į kalbą, kuri šiandieną vadinama literatūrine lietuvių kalba. Dėkoju.

  52. Mįslė:

    Kas atspės, tam riestainio skylė –
    gal ir ne žodžio kilmė, gal tik pats žodis – Szimaszi – lyg rakštis vis mintis jaukia, bado.
    Kvepia jis vengriškai, tačiau ir iki Vengrijos jis egzistavo. Googlas nedaug rado, bet gal tame trupučiuke ir perliuko esama? Bet tai – daugiau už mane išmanantiems –
    – archive.org/stream/athenaeum09budagoog/athenaeum09budagoog_djvu.txt
    – encyklopedia.pwn.pl/haslo/Elamu-sztuka;3897224.html
    Kas kortas išmes ir visą tiesą išburs?

  53. Kol Lietuvos profesoriai laikysis senos nuomonės dėl lietuviško Vytauto vardo sandaros, kad ‚Vy‘ yra iš ‚vyd‘ asimiliavus jame ‚d‘, kol istoriniuose dokumentuose užrašytame varde ‘Vitovt, Vitold’ , nematys, kad šie yra radęsi iš liet. žodžių ‘vieta, vietovė’ šaknies viet-/vyt- (galimas tarmiškumas) ir jungiamojo balsio ‘o’ arba ‘a’ bei sando -vt< vit- (plg. liet. vardus Vitas, Vitus (dzūk.), miestel. pavad. Al-vitas) arba kitu atveju – sando ld<lyd- (plg. miest. Lyd-a, (A)lyt-us), tol 'licvinų" išvedžiojimai, kad Vytauto vardas nelietuviškas, deramo atkirčio negaus… Todėl derėtų telktis dirbti būtent šia kryptimi. Tačiau ne vien. Čia svarbūs galėtų būti ir tokie ne kalbiniai faktai. Iš istoriografijos girdime, kad Vytautas augęs kartu su Jogaila slaviškoje Algirdo ir Julijonos aplinkoje ir kad jų auklėtoju buvęs ne pravoslavas, o Lenkijos vienuolis katalikas, regis vardu Andrius. Todėl neatmestina, kad Vytautas jau nuo mažumės galęs būti numatytas ir rengiamas tapti Lenkijos karalystės vietininku Lietuvoje. Bet juk istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Vytautas buvo Kęstučio sūnus. Kažkaip nesiderina, kad Kęstučio sūnus būtų augintas Algirdo šeimoje. Tai gal buvo kitas Vytautas, galėjęs būti likęs našlaičiu, ir kaip toks tapęs augintas Algirdo šeimoje? Regis sūnų Vytautą turėjo mūšyje Rusijoje žuvęs Daumantas. Gal jokio kartu su Kęstučiu suimto jo sūnaus Vytauto pabėgimo iš Krėvės pilies nebuvo, o 1382 m. sudoroti joje buvo abu?… Tai vis profesorių nuodugniau netyrinėtos Lietuvos istorijos koncepcinės problemos.

  54. Tvankstas:

    “Laukiu Jūsų atsakymo į klausimą : Šventynė, sakalyba ir Vytigudyna yra lietuviški žodžiai?”
    Nesulaukiau prof. A. Butkaus atsakymo, žinojau iš anksto, kad nesulauksiu NIEKADA. Tai žinau nuo 2011 m. lapkričio mėnesio.
    Tie trys žodžiai esti be mano, Č. Gedgaudo, profesoriaus ar kokio akademiko subjektyvaus susigalvojimo, visi trys yra OBJEKTYVŪS, tai yra nepriklausomi nuo žmogaus pažinimo jų kilmei, tai lyg kvantinė fizika, kuri yra nuo Didžiojo Sprogimo.
    Nematyti šių trijų žodžių lietuviškų šaknų, priesagų ir galūnių gali tik svetimkalbis, nemokantis lietuviškai, o lietuvis gali tik iš neapykantos tikrovei, kuri griauna jo daugiamečio mokslinio darbo pamatus ir iš to gaunamą medžiaginę – piniginę naudą, iš įniršio atmesti kaip pasikėsinimą į jo gyvenimo būtį.
    Tyčia tai nematys lietuvių kalbininkai ir istorikai.
    Jeigu pasakytų : taip, tai lietuviški žodžiai, tada būtų pirmas žingsnis pripažįstant Č. Gedgaudo genijų ir mane, jo pasekėją. Tada apimtų neįsivaizduojamai klaiki neviltis dėl tuščiai praleistų metų, nematant tokių dalykų ir nepamačius, ką pamatė žmonės iš pašalės – sunkiausia yra nemeluoti sau, ir gyvenimas, ir darbas dvasiniame aptvare gelbsti nuo esmės pažinimo ir ją atmetant.
    Pasakymas ‘taip’ atimtų grandus, tarptautines pažintis, netgi vietą universitete.
    Nesinori plėstis G. Klimovo ir F. Dostojevskio (iki šiol psichiatrija dar nepasiekė jo lygio) knygų mintimis, tikrai neblogai išmanydamas psichiatriją, psichologiją, genetiką bendrume, telieka tai paslaptimi, kuri sąlygoja tokią negalią suprasti.
    Geriausiai mokslininkų aplinką aprašė dar 1516 m. Erasmus Desiderius savo “Pagyra kvailybei” (‘Lof de zotheid’ nyderlandiškai – daug kartų ta kalba skaičiau, manau, kad tai geriausias vertimas iš liaudynų kalba parašyto kūrinio – kas, jei ne tautietis galėjo geriausiai suvokti plonybes). Tarp kitko, knyga labai įtakojo Reformaciją.
    Niekas nuo aprašymo nepasikeitė, tik dar labiau tapo grotestiška aplinka dėl mokslininkų dvasinio menkystumo didėjimo kasmet ir tiesiog pramoninio citavimo vieni kitų spec. žurnaluose, kas rodo, kad klimato kaitą remia 97 nuošimčiai ‘mokslinykų’ – tiesiog toks kvailysčių maras šiandien.
    J. Basanavičius Bulgarijoje įžiebė kibirkštį trakologijai, bulgarų mokslininkai siekia pasaulinių aukštumų ir iki šiandien netenka pastebėti lietuvių darbų apie lietuvių ir trakų kalbų brolybę (man nepaprastai gražus trakų žodis ‘brinkainis’ / storas – kiek čia poezijos, kiek meilės šiame žodyje, kiek pagarbos).
    Pratęsiant, kad H. Šliemanas (Schliemann) buvo sėkmingiausias visų laikų istorikas ir archeologas, Č. Gedgaudo atodangos tai daro lyginamojoje kalbotyroje, kaip J. Basanavičiaus nuorodos pakėlė bulgarų kalbininkus iki pasaulio garso mokslininkų.
    Noriu pasakyti, kad lietuviai kalbininkai, kaip jiems pridera, nudirbo puikiausius darbus savo srityje ir sunkiai jiems kas gali prilygti.
    Kodėl lietuviai kalbininkai ir istorikai taip bijo pripažinti Č. Gedgaudo genijų ?
    Tada lietuviui užverda klausimas – o kiek lietuvių yra genijų ?
    Štai čia noriu nenoriu išlenda man anekdotas : lietuvis ir ž… pragare patenka į smalos katilą, kabinasi rankomis už kraštų, bando išlipti, staiga pribėga keli ž…, ištraukia saviškį, o lietuviai vis dar stovi, dairosi, kol pagaliau vienas kažkur nubėga, kitas, neilgai trukus parbėga ir pradeda liuobti lazdomis, pagaliais per pirštus, kuriais kabinasi pasmerktasis, kol susmunka katile – taip jam niekšui ir reikia, gudrutis matai atsirado.
    Lietuviui niekinti lietuvį reiškinys įsitvirtino nuo 1388 m. D. Vytauto duotos Brastos privilegijos ž…- kiekvienas tapo bajoru, apsigyvenęs LDK, jie tapo piliečiais, tai ne valstiečiai lietuviai, kuriems teko baudžiauninkų / chamų likimas LDK.
    Tą reiškinį puikiai suvešėjus matome šiandien oligarchinėje Lietuvoje – trečdaliui lietuvių nėra vietos Lietuvoje.
    M. Plankas :”Kada naujos mokslo tiesos tampa kasdieniškomis ? Kai numiršta šiandienos profesorių studentai.”

    • Keistas yra čia daromas A. Butkaus sureikšminimas, tarsi jis būtų koks visų galų meistras. Savo siauroje sritelėje – čiulba ulba ir tiek… “Valdžiukė” paplekši jam už “čiulbesį” per petį ir gyvenimas eina…
      Visi matome, kad upės vardu Šventyne panašumas su Lietuvoje esančių šventų Šventosių upių, ežerų vardais yra neginčijamas. Iš teisės istorijos žinome, kad nuosavybės teisė nuo žmonijos pradžių pradžios buvo šventa. Pasaulio istorija rodo, kad upių, ežerų, beje, kaip ir kelių nuosavybė galėjusi atsirasti pirmiau už žemės. Tad upių, ežerų, kitų vandenų į lietuviškus panašių pavadinimų gausybė rodytų, kad jų savininkai buvo lietuviai (baltai). Manau, kad to paaiškinimas, grindžiamas pateikta argumentacija, dėl “Šventyne” vardo lietuviškumo turėtų nežečpolitinę lietuvybę tenkinti. Juk tai reiškia, kad lietuvių karaliavimas eina nuo seniausių laikų upių, ežerų, vandenų apskritai – karalysčių.

      • Tvankstas:

        Paprasta tiesa – žmonės plaukiojo tarp žemynų, o ratą sukūrė taip neseniai, palyginus su plaustu, valtimi, burlaiviu.

        • Tai nebuvo taip “paprasta – žmonės plaukiojo”… – ir viskas. Vandens keliais vyko pasaulio prekyba, vandenys buvo žvejybos plotai, gyvybei – gyvenimui būtino vandens šaltiniai, vėliau prie jų radosi žemdirbystė, o su ja ir sausumos keliai. Suprantama, kad kartu su žmonijos pradžia radosi ir paprotinės teisės nuostatos, tarp jų ir nuosavybės teisės reguliuojami: “aš- tu, mano – tavo” santykiai. Iš vandenų svarbos senovėje radosi ir jų priklausomybė asmenims, šeimoms, giminėms, gentims – radosi nuosavybė su atitinkamomis teisėmis ir pareigomis. Tą „mano – tavo“ santykį ojektyviai sąlygojo pati veikiančio žmogaus prigimtis. Antai, netgi žvėrys (vilkai, tigrai, kiti) turi pasidalinę savo teritorijas. Akivaizdu, kad vandenims tapus nuosaviems, savininkai juos pavadindavo atitinkamais savo kalbos vardais. Tokiu atveju daugybės Europos vandenvardžių ir gyvenamų vietų prie jų lietuviškumas tvirtintų ne ką kita, o būtent tai, kad pirmapradžiais jų savininkais (karaliais) buvo lietuviai, tūkstantmečiais laikę ryšį vieni su kitais, susisiekdami butent vandenimis. Galima manyti, kad viena iš nuosavybės teisių, einančių iš tų laikų ir susijusi su prekybai naudotais vandens keliais, šiandien yra dar išlikusi muitų teisė. Beje, tai patvirtintų ir senas savitas lietuvių kalbos žodis ‘muitas‘.

  55. O kokios lietuvių tarmės?:

    Iš Naujo požiūrio į Lietuvos tarmes darbų

    Mokslininkų grupė parengė išsamią studiją apie pakaunėje vyraujančias tarmes
    – kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/mokslininku-grupe-parenge-issamia-studija-apie-pakauneje-vyraujancias-tarmes-944148

  56. Rimgaudas:

    Saulės Vilnai

    1. Dėl ankstesnės Jūsų pastabos apie tai, kad ir suomių kalboje yra lietuviškų aspektų.
    Kraštotyrininkų grupėje buvo ir suomis aspirantas. Po aiškinimosi apie Egipto piramidėse paliktus lietuviškus užrašus jis prėjo prie manęs ir pasakė: “Aš dviejų metų nepagailėčiau tam, kad pavyktų aptikti piramidėse pagal daiktus ir suomių kalba”. Domisi, reiškia, savo kilme ir suomiai.
    2. Tai nebuvo taip “paprasta – žmones plaukiojo”… – ir viskas.
    Toliau paaiškinate apie žemdirbystę, giminystę, papročius, nuosavybę, teritorijas, hidronimu ir kas buvo tai per žmones. Saulėtos Jūsų mintys, Vilna. Dėkoju.

  57. Kvankstas:

    Tvankstui – Ir Šventynė, ir sakalyba, ir Vytigudyna yra tikri lietuviški žodžiai. Net Jeruzalė yra lietuviškas pavadinimas, kilęs iš žodžių “(j)ėras” + “žolė” ir reiškia “ėriuko žolė”. Kas senovės žydus išmokė avis auginti? LIETUVIAI!

    Lietuviai savo kalbą gintaro keliu nuvežė į Romą. Liautinų kalba iš esmės juk lietuviška, tik nemokšų apkraipyta. Tai rodo lietuviški žodžiai “deus” (dievas), “dies” (diena), “linum” (linas), “muri” (mūrai), “vir” (vyras), “septem” (septyni), “uno” (vienas) ir daugybė kitų. Žodis “regionas”, pavyzdžiui, yra iš lietuvių “regėti”: tai yra plotas, kiek akis užmato.

    Laikykimės! Ir nepasiduokim dvaro kalbininkams, nes jie sako, ką jiems liepia sakyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: