V. Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko (7)

A.Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | miltinio-teatras.lt nuotr.

Artūro Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | miltinio-teatras.lt nuotr.

Praėjusį penktadienį, lapkričio 22 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko „Mūsiškių“ premjera pagal to paties pavadinimo knygą. Premjerą žiūrėjo ir knygos autorė Rūta Vanagaitė.

Kadangi į „Mūsiškių“ premjerą bilietai jau seniai buvo iššluoti, teko kreiptis į naująjį teatro direktorių, šiaulietį aktorių Antaną Venckų, dirbantį vos pirmąją savaitę. „Tai atsisėdai, Antanai, į šiuo metu karščiausią kėdę“, – bandžiau pajuokauti. „Ne į kėdę, o į patį laužą“, – niūriai atšovė direktorius.

Misija ne iš lengvųjų – vadovauti legendiniam teatrui, iš kurio likę tik griuvėsiai. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme: pagrindinė scena remontuojama (premjera įvyko 150 vietų J.Miltinio laboratorijos salėje), išrausta ir aptverta net centrinė miesto aikštė priešais teatrą. O čia dar skandalą ir aistras teatro viduje ir išorėje sukėlę statomi „Mūsiškiai“. Tačiau premjeros vakarą teatro prieigose policijos, gaisrininkų ar piketuotojų nepastebėjau.

Iš karto pasakysiu, nes ir premjeroje jau po pirmųjų epizodų paaiškėjo tiesa: tai buvo daug triukšmo dėl nieko. Tai tik teatras. Prastas teatras, kurio ištakos – plakatiška antrarūšė lenkų dramaturgo Michalo Valčiako (Michal Walczak) sukurpta pagal R. Vanagaitės knygą pjesė, ganėtinai nutolusi nuo originalo. Šios manieringos (iškalbingas jau pats žanras – folklorinis siaubo miuziklas), bet tuščiavidurės dramaturgijos ydas scenoje dar labiau sustiprino spektaklio režisierius Artūras Areima (jis ir scenografas).

Dramaturgo valia spektaklio „Mūsiškiai“ veiksmas vyksta Klouno valdose – „gamtos ir istorijos oazėje“, kuri nuomojama vaikų vasaros stovykloms, taip pat Pono jaunikio ir Panelės nuotakos vestuvėms, nes jaunajai patinka „romantiškas peizažas“. Stovyklautojų ir vestuvininkų nėmaž netrikdo išrausta holokausto žvyrduobė – ant kapo duobės žemių krūvos mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, linksminamasi (žmonių kaulai virsta vaikų žaislu). Atrodytų, siaubas, šventvagystė. Tačiau spektaklis nei siaubo, nei pasibjaurėjimo nesukelia. Kodėl? Juk režisierius ir jo artistai stengėsi iš visų jėgų?

A.Areima spektaklį pradeda nekrošiškai, ilgiausia režisūrine pauze, Klouno pantomima. Panevėžiečių Klounas – lyg iš akies trauktas M.Valčiako pjesėje minimas šių metų kino sensacijos „Džokerio“ Džoakino Fenikso (Joaquin Phoenix) personažas. Žinoma, tik savo forma, bet ne turiniu. Spektaklyje lyg dvasios be vietos (ir tikslo) klaidžioja kūninga moteriškė groteskiška burna ir veidu, siurrealistiški kaukėti persirengėliai, regėti daugybėje kitų teatrų. Tokių citatų (ar režisūros štampų) čia visas rinkinys, tarkim iš „Pink Floyd“ „The Wall“ atžygiavusios išmuštruotų žaliūkų gretos.

Artūro Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | lrt.lt, A. Gudo nuotr.

Artūro Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | lrt.lt, A. Gudo nuotr.

A.Areimos „Mūsiškiuose“ vyraujantys santykiai – smūgiai į veidą ar žemiau juosmens, į tarpkojį, smurtas, prievarta, sadizmas. Labai daug nuogo kūno, o vyrų – ir nuogų užpakalių, kurie režisieriui svarbesni už aktorių veidus ir kurių analinių angų įdėmus tyrinėjimas tapo A.Areimos teatro firminiu ženklu.

Ir, žinoma, tango! Koks padorus provincijos teatras gali sau leisti nesušokti ugningo tango?

Artūro Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | miltinio-teatras.lt nuotr.

Artūro Areimos spektaklis „Mūsiškiai“ | miltinio-teatras.lt nuotr.

Tačiau režisieriaus štampai „Mūsiškiuose“ nublanksta prieš aktorių vaidybos štampus. Spektaklyje ne kalbama, o rėkiama, ne vaikštoma, o šliaužiama žeme, raičiojamasi, vieni pyškina pistoletu ir kitaip gąsdina, kiti rodo, kaip išsigąsta: jeigu pykstama, tai kas nors daužoma, kas papuola po ranka. Viskas keleriopai sustiprinta, padidinta, paryškinta, emocijos reiškiamos pačiomis primityviausiomis priemonėmis.

Visas dėmesys formai, bet ne turiniui, kaip įprasta saviveiklininkams. Šiame mėgėjų teatre neerzina tik velionis, tįsantis ant žemės su iškelta sustingusia ranka, rodančia pergalės ženklą. Labai įtikinamai suvaidintas numirėlis. Kaip gyvas. Gaila, kad per greitai kaip rąstas įridenamas į kapo duobę.

Jeigu rimtai, tai tikroji spektaklio žvaigždė yra Ligita Kondrotaitė, suvaidinusi knygos autorės prototipą Personą non gratą (knygos kompozicijos karkasą sudaro R.Vanagaitės kelionė automobiliu per Lietuvą su Efraimu Zurofu po holokausto vietas). Aktorės herojė iš šalies stebi besiplėšančių pervaidinančių partnerių kakofoniją, minimaliomis priemonėmis perteikdama maksimalią išgyvenimų tiesą. Ir autorės požiūrį.

R. Vanagaitės knygą galima kuo nori kaltinti (tendencigumu, antimoksliškumu, faktų ir jų interpretacijos netikslumu ir pan.), bet tik ne abejingumu, nesuvaidinto skausmo dėl išžudytų Lietuvos žydų stygiumi. Šį nesuvaidintą skausmą L.Kondrotaitė ir perteikia tartum visiškai nevaidindama. Aktorės Persona non grata yra R.Vanagaitės knygos, o ne M.Valčiako/A.Areimos „miuziklo“ herojė.

Antroje spektaklio dalyje nebelieka net ir blogai suvaidinto skausmo. Mat R.Vanagaitės knyga, o su ja ir holokausto tema atidedama į šalį, nes suvedamos sąskaitos su visais „Mūsiškių“ nemylėtojais – Atminties ministerijos (galima nuspėti, kad tai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro karikatūra) atstove, istorijos mokytoja, paminklų statytoju ir kitokiais praeities garbintojais, nesibodima pasišaipyti net iš gąsdintojų V.Putinu. Patriotinis jaunosios kartos auklėjimas iliustruojamas Hitlerio nacių kino kronikos kadrais (dar vienas nudėvėtas režisūros štampas).

Sovietmečiu holokausto aukos buvo padarytos „ tarybiniais žmonėmis“. Abstrakcijomis. Tokiomis pat abstrakcijomis spektaklio pabaigoje virsta ir suguldyti aukų kūnai, kurie efektingai uždengiami balta paklode ir užberiami žemėmis. Kažkas kažką nužudė – neverta jaudintis. Čia juk feljetonas, o ne kadišas už visas Šoa aukas.

„Kada baigsis šis košmaras? Aš nieko nejaučiu“, – spektaklyje Panelei nuotakai skundžiasi Ponas jaunikis, nes iš tikrų jis yra antroji Panelė nuotaka. Sakytum, nieko nejaučia ir žiūrovai, nors juos be perstojo bombardavo agresyvi režisūra ir vaidyba, kamerinėje erdvėje praktiškai nebelikę scenos ir salės ribos, aktoriai pakyla į sceną iš publikos. Bet nematomos sienos, kiekviename spektaklyje naujai iškylančios tarp artistų ir žiūrovų, net smurto, patologijos scenomis nepavyko pramušti.

Pasibaigus „Mūsiškiams“, žiūrovai ramiai išsiskirstė. Nei sužavėti, nei pasipiktinę. Abejingi. Ir mūsiškiai, ir jūsiškiai.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Gedvydas:

    Išvada – tik stipri Lietuvos valstybė gali apsaugoti tautines mažumas

  2. T0mas J.:

    Man keista, kad yra tokias knygas skaitančių, yra tokius spektaklius žiūrinčių, keista kad pažiūrėjus kyla noras net straipsnį apie tai parašyt..!
    Prisipažinsiu, noras jį paskaityt man nekilo.

  3. Žemyna:

    Dabar aš pasakysiu, kaip Pamaskvės audimo fabriko darbininkė, kuriai buvo patikėta pasisakyti per to f-ko partkomo surengtą „spontanišką pasipiktinusių darbininkų mitingą”:
    „Aš nežinau, kas tos b…dės Čilia ir Chunta, bet jei jos neišleis Luiso į karnavalą, rytoj aš į darbą neisiu (zavtra na smenu ne vydu)!”
    Taigi, spektaklio nemačiau, bet pakako pamatyti ir išgirsti teatro vyr. režisieriaus(?) interviu. Viską pasako. O paskui dar solidaus žmogaus, žinančio reikalus iš vidaus, atsiliepimą – tai, ką stato, yra kažkoks tuščias nulis. Ir atsikviestas kaimynės režisierius nėra tas, kas bent kažką rimtesnio savo spektakliu galėtų pasakyti. Bet triukšmelį aplink save sukelti gali? O to ir reikia šiais laikais, kai savyje nieko neturi – bent jau triukšmą sukelti. Tačiau tokiu atveju kiekvienas gatvės chuliganas yra „įžymybė” – ana va, kiek triukšmo ir skausmo jie geba sukelti. Kodėl iš jų interviu neima?

  4. ExO:

    Kas svarbesnio:
    Užsakovai: …
    Brigadininkai: Michał Walczak, R.Vanagaitė
    Rėmėjai: Juozo Miltinio dramos teatras
    Pagrindinis rėmėjas: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: