V. Vaitkevičius. Į pasimatymą su deive (6)

Dovainonių Mergakalnis | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Dovainonių Mergakalnis | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Dovainonių regykla – įstabi vieta prie Rumšiškių, pakylinti keliautojus aukštai virš Nemuno ir aplinkinių miškų. Seniausiais laikais čia mėgo dairytis šiaurės elnių medžiotojai, laukdami, kol migruojantys žvėrys bris į vandenį. Vėliau gyventa, švęsta, laidoti mirusieji. Plačiai archeologų tyrinėtas Dovainonių piliakalnis, pilkapiai, o iki šiol mažiausiai dėmesio sulaukė Mergakalnio papėdėje buvęs nepaprastas Nemuno verpetas; dabar, deja, apsemtas. Čia buvo galima išvysti deivę.

Reginys nuo Dovainonių Mergakalnio į pietus | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Reginys nuo Dovainonių Mergakalnio į pietus | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Paslaptingi pasakojimai per šimtmečius – pirmą kartą Mergakalnis paminėtas dar 1554 m., Grigorijaus Valavičiaus parengtame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės girių aprašyme – keitėsi. XIX a. pradžioje padavimus pirmasis išgirdo ir aprašė Teodoras Narbutas – turbūt nereikia stebėtis – vaidilutėms skirtame „Lietuvių tautos istorijos“ skyriuje:

„Apkaltinta susidėjusi su nepažįstamu kariu (rycerrz) šventoji mergelė (Panna święta) buvusi išvežta dviejų juodų karvių traukiamu vežimu prie Nemuno, kad čia būtų užsiūta odiniame maiše kartu su šuniu, kate, gyvate ir paskandinta. Pasirodęs ginkluotas karys mylimąją išvadavo. Čia pat ant aukšto upės kranto jie susituokė, tuomet apsikabino ir nušoko į Nemuno gelmes. Vanduo toje vietoje ėmė kunkuliuoti ir suktis; tarsi primintų metus, praėjusius po tos nelaimingos poros vestuvių (jakoby obchodziąc gody weselne téj niesczęśliwéj pary).

Laikas nuo laiko mėnesienoje toji mergelė išeinanti ant kranto, dainuojanti ir maitinanti kūdikį. Kartais ji žvejams pasirodo kartu su savo jaunikiu, tada būna girdimas šuns urzgimas, katino kniaukimas ir gyvatės šnypštimas…“.

1795 m. parengtos topografinės nuotraukos iškarpa: kairėje istorinis Kampiškių kaimas (dabar marių dugne), dešiniajame krante - Nemuno skardžiai, pavadinti Mergakalniais („Merga Berge“).

1795 m. parengtos topografinės nuotraukos iškarpa: kairėje istorinis Kampiškių kaimas (dabar marių dugne), dešiniajame krante – Nemuno skardžiai, pavadinti Mergakalniais („Merga Berge“).

Padavimai apie Mergakalnį, nors ir visai trumpučiai, pasakojami iki šiol. Juose šventoji mergelė vaizduojama kaip turtingo pono dukra, nelaimingai įsimylėjusi arklininką, arba kaip karalienė Katerina, kuri užpulta plėšikų pasileidusi nuo skardžio žemyn.. Tačiau nesikeičia jos vieta, buveinė – Nemuno gelmė.

Sakmės apie tai, kad žmonės plaukus šukuojančią ir dainuojančią paną mato per pilnatį, vandens paviršiuje atsiradus Mėnulio takui, patvirtina, jog ji esanti tikra baltų religijos deivė!

Naktimis plaukus šukuojanti ir dainuojanti ji kartais vadinama laume, kartais – ragana. Vilniaus krašte užrašytas unikalus padavimas, kur tokia graži mergaitė pavadinta Dievaite. Belieka pridurti, kad ilgiausiai deivei Dovainonyse bus aukoję Nemuno upeiviai – laivavedžiai, sielininkai. Išliko žinių apie tai, kaip dar XIX-XX a. sandūroje, plaukdami per šiek tiek žemiau buvusius Velnio tiltus jie meldė laimingos kelionės ir aukojo duoną, pinigėlius bei deivėms skirtus stiklo karoliukus…

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Kelionės, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: