Sekmadienio sakmė. Apė senuką ir tris žmogaus dukteris (0)

Duonkepė krosnis | wikipedija.org nuotr.

Duonkepė krosnis | wikipedija.org nuotr.

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo vienturtę dukterį. Kasžin iš kur atjojo pas tą ūkinyką trys jaunikiai. Dabar tie jaunikiai sako tam ūkinykui:
– Kaip mes kitąsyk atjosim, tai kad tu turėtum visiem trim po vieną dukterį, o kad jeigu neturėsi, tai mes tau galą padarysim.

Dabar ką jis darys? Jis tik vieną dukterį turi, n’o kur jis da gaus dvi? Rūpinasi žmogus, nežino, kur pasidėtie. Ale sykį, važiuodams in miestą, patiko tokį senuką.

Sako tas senuks:
– Pavėžyk mane.

O tas žmogus pratarė:
– Gali sėst.

Ir vėl tyli. Bevažiuojant klausia senuks:
– Ko tu toks liūdnas? Kodėl tu su manim nieko nešneki?
– Kad aš jau iš rūpesčio nė negaliu šnekėt.
– N’o kokį tu turi rūpestį, kad tu su manim nešneki?

Sako tas žmogus:
– Atsivaidijo anąsyk trys jaunikiai, ir jie nor, kad aš jiem visiem po dukterį duočia, o aš tik vieną turu. Ir, – sako, – jau rytoj atjos – jei aš neturėsu visiem po vieną, tai jau jie man galą padarys.

– Nebijok tu, žmogau, aš tau duosu rodą. Tu šiąnakt inleisk in klėtį kumelę, kiaulę ir dukterį, o anryt pamatysi, ką tu ten rasi.

Tas žmogus padėkavojo senukui už jo gražią rodą. Tas senuks nuvė sau, o jis nuvažiau in miestą, nupirko gėrymų an vestuvių, parvažiau namo.

Vakare invedė kumelę, inleido kiaulę ir dukterį. An rytojaus atidarė tas žmogus klėtį – žiūri, kad trys mergos, teip kaip viena, nieks jų negali pažyt ir visos jį tėvu vadina. Atjojo tie jaunikiai, visi po vieną apsivedė ir išsivežė, o kur ir kas – jis nežino.

Ale jau perėjo pora metų, jis išsiilgo dukters. Aina jis jos ieškot, nežino, nė kur aitie. Ale jis matė, kad in žiemių pusę nuvažiau, tai ir jis in tą pusę aina ieškot. Aina aina, jau nuvėjo gana toli no savo namų, rado žmogų akmenis skaldant.
– Padėk Dieve.
– Dėkui. Kur aini, žmogeli?
– Ainu dukters ieškot.
– Na, tai aš tavo žentas, aime pas mane.
Nuvėjo pas žentą, žiūri – ten viskas nečysta, viskas apsivėlę, tiek puodai, tiek bliūdai, ir stuboj pilna mėšlų. Ten jam duoda valgyt, ale jis nieko nenor, kad teip nečysta. Mislija sau: „Tai čia mano toj kiaulė“.

Ir jis juos atsisveikino ir išėjo kitos ieškot. Beaidams rado žmogų girioj medžius kertant. Sako:
– Kur aini, žmogeli?
Sako:
– Ainu dukters ieškot.
O tas jį pažįsta:
– Na, tik, – sako, – aš tavo žentas, ar tu manęs nepažįsti?
Atėjo pas tą. Toj kur tik aina, tai vis juokiasi, vis žvengia. Jis mislija sau: „Tai čia ne mano duktė, ale toj kumelė“.

Atsisveikino, išėjo toliau. Aidams rado žmogų ariant. Tas žentas jį pažino, klausia:
– Žmogeli, kur aini?
Sako:
– Ainu dukters ieškot.
– Na, tai, – sako, – aš tavo žentas, aime namo.
O kad atėjo namo, tuoj duktė linksmai sveikino. Ten jam viskas ramu, gražu, čysta, ten jis maloniai pasisvečiau ir, parėjęs namo, pajėmė bobą, ir abu nuvažiau in svečius pas dukterį.

[Papasakojo Pijus Ivanauskas, užrašė Vincas Basanavičius, Ožkabalių k., Vilkaviškio raj., Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, D.4. – 1905.]

***********

Savo vaikai – patys geriausi.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: