Seime vyko ugdymosi šeimoje konferencija „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ (video) (2)

Švietimas | emokykla.lt nuotr.

Švietimas | emokykla.lt nuotr.

Lapkričio 6 d., 14 val., Seimo Spaudos konferencijų salėje, vyko tiesiogiai transliuojama konferencija „Teugdo šeimos laimingus vaikus“, kurioje buvo supažindama su ugdymosi šeimoje poreikiu bei praktika užsienio šalyse, aptartas siūlomas ugdymosi šeimoje reglamentavimas.

Prieš konferenciją, 13 val. Seimo Spaudos konferencijų salėje vyko spaudos konferencija.

Didėjantis visuomenės dėmesys vaikų ugdymui šeimoje parodo, kad žmonijos istorija juda spirale. Juk vaikų ugdymas šeimoje – seniausia ugdymo forma, ir dabar dalis visuomenės prie jo sugrįžta, tik taikydami šiuolaikiškas ugdymo priemones. Visgi tokio ugdymo pagrindas išlieka tas pats: palaikydami glaudžius ryšius su tėvais, vaikai savaime perima tėvų žinias ir vertybes, o tėvai, geriausiai pažinodami savo vaikus ir būdami asmeniškai besidomintys jų sėkme, geba geriausiai juos skatinti ugdytis.

Deja, pastarieji du šimtmečiai nebuvo palankūs tėvų ir vaikų ryšiui stiprinti. Diegdamos privalomą švietimą, valstybės siekė vienodinti žmones ir įskiepyti jiems paklusnumą valdžiai. Privalomas mokyklinis ugdymas mūsų regione atsirado kaip priemonė tuometinėms Vokietijos ir Rusijos imperijoms stiprinti: mokykla suvienodino ugdymą, ir valstybė galėjo išsiugdyti daugybę panašiai mąstančių valdininkų, kareivių ir darbininkų. XX-ajame amžiuje ugdymąsi šeimoje itin griežtai draudė nacistiniai ir sovietiniai režimai, nes mokykla pasitarnavo kaip priemonė vaikams paveikti, kad jie perimtų ne savo tėvų pažiūras, bet oficialią valstybės ideologiją. Iki šiol ugdymasis šeimoje draudžiamas tokiose autoritarinėse valstybėse kaip Šiaurės Korėja, Kinija, Kuba. Tuo tarpu demokratinėse valstybėse tėvų pirmumo teisė ugdyti savo vaikus nebuvo paneigta net ir įvedus privalomą švietimą. Daugelio Vakarų demokratinių šalių konstitucijose ar įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad vaikų ugdymas pirmiausia yra tėvų atsakomybė, tuo tarpu valstybės pareiga – teikti šeimai švietimo pagalbą, jei jos reikia. Tėvų ir valstybės santykis dėl vaikų ugdymo buvo aiškiai apibrėžtas 1925 m. JAV Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuria įtvirtinta nuostata, kad valstybė gali nustatyti išsilavinimo pagrindus, bet jie negali riboti galimybių pasirinkti būdus, kuriais mokinys tų nustatytų išsilavinimo pagrindų pasiekia.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų šalyse pastebima, kad vis daugiau tėvų nori įsitraukti į vaikų ugdymo eigą. Tam įtakos turi įsigalinčios lanksčios darbo formos: tėvai gali skirti daugiau laiko vaikų ugdymui, jiems tampa lengviau derinti su darbu ir šeima susijusius įsipareigojimus. Naujas ugdymosi galimybes atveria informacinių technologijų plėtra, atsiranda galimybių pritaikyti mokymosi turinį pagal kiekvieno vaiko poreikius. Mokytojas tampa nebe vienintelis žinių tiekėjas, todėl tėvams perimant vaikų ugdymo taisykles mažėja kvalifikaciniai reikalavimai. Vis aiškiau pastebimi ugdymo mokykloje trūkumai: triukšmingose klasėse daugeliui vaikų sunku susikaupti, pamokų laikas yra nustatytas pagal suaugusiųjų darbo laiką, nors vaikų, ypač paauglių ritmas skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl mokiniams tenka mokytis jiems fiziologiškai netinkamu metu. Didelėse klasėse beveik neįmanoma tvarkyti ugdymo eigos pagal kiekvieno mokinio poreikius, todėl vieni mokiniai nespėja mokytis su klase, o kiti nuobodžiauja.

Ugdant vaikus šeimoje galima išvengti daugelio mokyklinio ugdymo problemų ir apribojimų, todėl pasaulyje vis didėja šeimoje ugdomų vaikų skaičius. Paprastai tokį ugdymosi būdą renkasi 1-3 proc. mokinių. JAV atlikti longitudiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo virš 12 tūkst. dalyvių, rodo, kad individualiai besimokančių vaikų mokslo pasiekimai paprastai yra 15–30 procentų aukštesni nei tradicinėse mokyklose besimokančių jų bendraamžių. Savarankiškai besimokantys vaikai paprastai lenkia savo bendraamžius tiek socialine, tiek psichologine, tiek jausmine raida, jie turi geresnius kasdienius įgūdžius, įskaitant bendradarbiavimą su bendraamžiais, lyderystės įgūdžius; jie yra bendruomeniškesni, labiau savimi pasitikintys, motyvuoti, atsakingi, turintys mažiau elgesio problemų nei ėjusieji į mokyklą.

Nors yra daug argumentų, pagrindžiančių ugdymosi šeimoje privalumus, Lietuvoje ugdymasis šeimoje yra neleidžiamas dėl 2012-ais metais tuometinės Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktais įvestų apribojimų. Pagrindinė problema, kaustanti mūsų švietimo sistemą, yra pasitikėjimo trūkumas. Vakarų valstybių švietimo teisės aktai yra grindžiami prielaida, kad visi tėvai nuoširdžiai siekia kuo geresnio išsilavinimo savo vaikams, todėl tėvų teisės parinkti savo vaikams mokymosi būdą nėra varžomos, o valstybės įsikišimas tampa reikalinga tik tais atvejais, kai turima duomenų, kad vaiko ugdymas neatitinka minimalių ugdymo reikalavimų. Tuo tarpu Lietuvoje galiojančiuose Ministerijos parengtuose teisės aktuose tėvai nėra laikomi pajėgiais priimti sprendimus dėl savo vaikų ugdymo. Teisės aktai grindžiami prielaida, kad nei tėvai, nei mokykla nežino, kokie yra geriausi vaiko interesai. Šiuos interesus žino tik vaiko teisių apsaugos specialistai ir tik jie gali nuspręsti, kaip vaikas gali būti ugdomas. Kaip rodo praktika, vaiko teisių apsaugos specialistai nėra tokie visažiniai ir aiškiaregiai, kad galėtų neklystamai nurodyti, kaip vaikui geriau mokytis. Jie dažniausiai nukreipia vaikus mokytis į mokyklą tik dėl to, kad mokykloje vaikas bus geriau prižiūrimas ir vaiko teisių apsaugos specialistams nereikės dėl jo prisiimti atsakomybės.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai, atsižvelgę į nevyriausybinių organizacijų pateiktus prašymus, ėmėsi politinės lyderystės įteisinti Lietuvoje ugdymąsi šeimoje. Konferencijoje švietimo specialistai ir ugdymosi šeimoje praktikai aptarė įvairius ugdymosi šeimoje aspektus. Apžvelgė dabartinę situaciją Lietuvos mokyklose. Kaip jaučiasi vaikai, tėvai, mokytojai? Kodėl Lietuva pirmauja Europoje vaikų savižudybių skaičiumi? (per metus nusižudo 1 klasė vaikų). Kodėl kasmet mažėja vaikų išsimokslinimo lygis? (Švietimo kokybės žemėlapis. https://www.smm.lt/uploads/documents/svietimas/kiti/Švietimo%20kokybės%20žemėlapis0424.pdf Ar šiandien mes turime alternatyvą mokyklai? Ar turime teisę rinktis kažką kito?

Pagal mokyklų statistiką: 1/4 Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio lygmens matematinio, gamtamokslio ugdymo, skaitymo gebėjimų srityse. Lietuva yra 55 vietoje, stipriai nutolusi nuo EBPO vidurkio. Mokinių savijauta – prasta, daugiau kaip pusė jų patiria patyčias. 31% mokinių jaučiasi vieniši: 2 vieta iš 72 šalių. Jaučiasi pašaliniai mokykloje: 3 vieta iš 72 šalių. 31 % mokykloje jaučiasi tiesiog nejaukiai, ne savo vietoje: 5 vieta iš 72 šalių. 54 % mokinių patiria patyčias… (Duomenys: tarptautinis HBSC tyrimas, 2015)

„Valstybės įstaigos juk turi tarnauti žmogui ir švietimo sistema tėra paslauga, kaip ir gydymas… Staiga ši paslauga virsta prievolė be jokios laisvės rinktis ir dar patys turime susimokėti už visą šitą mokėdami mokesčius…“ – kalbėjo teisininkas Ramūnas Aušrotas.

Mokymosi šeimoje asociacija bei kiti rūpestingi tėvai ir organizacijos, jau 7 metus siekia įteisinti ugdymosi šeimoje įstatymą. Norima suteikti šeimoms galimybę ir prigimtinę teisę rinktis, ugdyti savo vaikus patiems šeimose, kaip alternatyvą dabartinėms mokykloms. Jau keli dešimtmečiai daugumoje pasaulio šalių (Amerika, Švedija, Danija, Anglija, Airija…), įskaitant ir mūsų artimiausias kaimynes (Latvija, Lenkija, Estija, Rusija) ši praktika puikiai pasiteisina. Tačiau Lietuvoje, dėl šio įstatymo priėmimo dar kyla klausimų, o gal ir baimių. Pagal kitų šalių statistika tik 2 proc. šeimų pasirenka tokį mokymosi būdą. Šeimos labai atsakingai į tai žiūri, konsultuojasi, bendradarbiauja su mokykla.

„Šiandien turime tiek informacijos apie pasiteisinančius ir veiksmingus mokymosi modelius: apie įtraukųjį ugdymą, individualizavimą, diferencijavimą, refleksijos svarbą. Turime nuostabius ugdymą reglamentuojančius dokumentus. Vedantieji pasaulio universitetai ieško nešabloniškai mąstančių studentų, darbuotojų, bet Lietuvoje kol kas nėra tokios terpės ugdyti vaikus kitaip. Kas nutinka, kad šiandieninė mokykla ne transformatyvus  XXI a. atitinkanti ugdymosi modelis, o XIX a pab. mokyklos „Euro remontas“?“ – konferencijoje pasisakė Julija Ladygienė švietimo konsultantė, mokytoja, „Mokymosi šeimoje“ asociacijos narė.

„Mokyklų sistema netenkina visų asmeninių poreikių. Mokiniai yra skirtingų gabumų ir polinkių, todėl pageidaujantiems turėtų būti sudaryta galimybė mokytis pagal asmeninę dienotvarkę.“ – Toliau pratęsė mintį Jolanta Lipkevičienė, Žaliosios gamtos mokyklos direktorė.

Šiuo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti ugdymąsi šeimoje ir suteikti daugiau galimybių mokiniui pagal gebėjimus ir asmeninius poreikius rinktis mokymosi būdą. Tokiu atveju vaikai, nepriklausomai nuo jokių papildomų sąlygų, galėtų savarankiškai mokytis nelankydami mokyklos kasdien. Tokiu būdu būtų suteikta daugiau galimybių mokiniui pagal gebėjimus ir polinkius rinktis mokymosi būdą ir sudarytos palankios sąlygos jo savarankiškam mokymuisi.

Toks mokymosi būdas leistų mokiniams išmokti planuoti savo laiką, ugdytų jų savarankiškumą, įgūdžius, aktyvumą, asmeninę atsakomybę, už atliekamą darbą, sudarytų sąlygas tėvams labiau įsitraukti į vaikų mokymą.

Seimo komiteto nariai atsižvelgė į išsakytus argumentus ir buvo suformuota darbo grupė ugdymosi šeimoje įteisinimo projektui parengti. Projektą Seimui bendrai pateikė skirtingų frakcijų Seimo nariai. Balandį Seimas pritarė projektui po pateikimo, nė vienas Seimo narys nebalsavo prieš projektą. Šiuo metu komitetas rengia išvadą dėl patobulinto įstatymo projekto ir žada jį teikti svarstyti Seimui.

Tiesioginė transliacija:

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: