D. Vaitkevičienė. Kodėl vėlės skrenda kaip paukščiai?

Paukštis kaip mitopoetinis vėlės vaizdinys yra vienas seniausių sielos provaizdžių, žinomas daugelyje pasaulio religijų − Senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose, Europos prigimtinėse religijose ir kitur. Netgi krikščionybėje siela vaizduojama kaip baltas balandis.

Lietuvių pasakos – senųjų mitų palikuonės – irgi turi ką pasakyti apie mirusiuosius, virstančius paukščiais. Būdingas pasakų vaizdinys – antimi pavirtusi mergina. Pasakoje „Antimi pavirtusi sesuo“ pamotė įvilioja podukrą į žarijų duobę, o mergaitei joje sudegus, papila jos pelenus prie vartų. Atėjusi karvutė lyžteli ir iš pelenų į dangų pakyla paukštis – antelė.

Tas pats virtimo antimi motyvas atsikartoja pasakose „Paukščiu paversta žmona“ ir „Raganos nužudyti jaunuoliai“. Pirmojoje jų senoji karalienė-ragana žarijų duobėje sudegina marčią, pagimdžiusią nuostabius vaikus, o antrojoje toks pat likimas ištinka nėščią karalienę, kuri po to, kai pavirsta antimi, sudeda du kiaušinius, iš kurių išsiritę paukščiai stojasi karaliaus sūnumis.

Vis dėlto, kad mirusieji virstų vandens paukščiais, turi būti įgyvendinta viena svarbi sąlyga: pelenai suberti į vandenį. Tad pasakoje jaunoji karalienė virsta antimi tik tuomet, kai ragana supila jos pelenus į vandenį arba kuomet vėjas įpučia velionės plauką į marias. Antis – vandens paukštis pakyla iš pelenų tik juos sudrėkinus vandeniu. Baltų kultūroje žinoma egzistavus tokį laidojimo būdą, kuomet sudeginti palaikai supilami į vandenį; apie tai liudija archeologinės laidojimo vietos Bajorų k. (Elektrėnų sav.), Obelių ežere (Ukmergės r.), Kernavėje.

Kita pasaka, „Paukštis – nužudytas berniukas“ pasakoja apie našlaitį, kurį pamotė nužudo, kaulelius išmėto, o sesuo juos surenka, suvynioja į skarelę ir įkelia į paukščio lizdą. Paukštis iš kaulų išperi paukštelį, o iš jo vėl atsiranda berniukas. Jei skarelė, į kurią sudėti kaulai, yra baltos spalvos, tuomet paukštis išperi balandį arba gaidelį, jei margos – geniuką, gegužiuką ar kitą raibą paukštelį. Bet ne antį, nes mirusiojo kauleliai atsidūrė medyje, o ne vandenyje.

Du skirtingi pasakų motyvai rodo, kad pomirtinis pavidalas priklauso nuo palaidojimo būdo: jei kūnas sudeginamas ir suberiamas į vandenį, siela įsikūnija į vandens paukštį, o jei kaulai įkeliami į lizdą – ji tampa miško paukščiu.

Dar kitaip nutinka, jei kaulai palaidojami žemėje. Pasakoje „Dainuojantys kaulai“ vyresnės seserys, keršydamos jauniausiai už tai, kad ji pirma pririnko uogų, nužudo jaunėlę ir pakasa prie kelio. Jos kaulų vietoje išauga medis, iš kurio muzikantas išsisuka dūdelę, o ji išgieda visą liūdną istoriją. Pomirtinis pavidalas šiuo atveju yra ne paukštis, o medis; kadangi kūnas palaidojamas žemėje, siela nevirsta paukščiu, o įsikūnija į augalą, tvirtai įsikibusį šaknimis į žemę.

Tačiau yra ir tokių pasakų, kuriose veikėjai po mirties įgyja net kelis pavidalus. Pasakoje „Trys linkėjimai“ karalius veda mergaitę, kuri žada pagimdyti stebuklingus kūdikius su saule kaktoje, mėnesiu pakaušyje ir žvaigždėmis smilkiniuose. Piktoji ragana naujagimius nužudo ir sudegina, o iš jų išauga obelis ir kriaušė su nuostabiais vaisiais. Ragana medžius nukerta ir sudegina, tačiau jų pelenų palaižo avis ir atsiveda du ėriukus. Ėriukus papjauna, tačiau kraujo lašą išgeria paukštė ir išperi du paukštelius. Tuomet motina permeta juos per petį, ir jie vėl virsta vaikais.

Virsmų grandinę sudaro keturi pavidalai, keičiantys vienas kitą – antropomorfinis, botaninis, zoomorfinis ir ornitomorfinis. Jų kaita vaizduoja mirties ir atgimimo kelią, kuriame žmogus iš eilės įgyja augalo, gyvūno ir paukščio kūną, kol vėl tampa žmogumi. Paukštis, gyvenantis aukščiausioje erdvės srityje, yra paskutinė pomirtinių transformacijų grandis prieš žmogui atgimstant antropomorfiniu pavidalu.

Skirtingos pereinamosios formos – botaninė, zoomorfinė ir ornitomorfinė – rikiuojasi į dėsningą seką, atitinkančią erdvinę ašį apačia – viršus ir aprėpiančią tris skirtingas pasaulio sritis – požemį, žemę ir dangų. Kiekviena grandis yra vis sudėtingesnė ne tik biologinėmis savybėmis, bet ir judėjimo galimybėmis: augalas auga vertikalioje ašyje, gyvūnas juda visomis kryptimis horizontaliai, o paukščio judėjimas aukštyn – žemyn bei visomis horizontaliomis kryptimis apima abi erdvines dimensijas. Kiekvienas pavidalas leidžia vėlei įgyti savybių, leidžiančių pereiti į aukštesnę pakopą – įsikūnijimas į augalą, gyvūną ar paukštį vėlę pakelia viena pakopa aukščiau ir priartina prie galutinio tikslo – atgimimo žmogumi.

Pasakos atskleidžia, kad mirusiųjų deginimas ar kita religinė laidojimo praktika, orientuota į ornitomorfinio pavidalo įgijimą, yra skirta tam, kad pomirtinių transformacijų grandinėje būtų peršoktos kelios grandys ir paspartintas atgimimo procesas, t. y. mirusiojo grįžimas į gyvenimą antropomorfiniu pavidalu. Tai paaiškina, kodėl iš skirtingų laidojimo būdų Lietuvoje XIII a. pirmenybė buvo teikiama mirusiųjų deginimui: juo siekta, kad mirusiųjų vėlės kuo greičiau galėtų atgimti. Nors gyvybė ir mirtis keičia viena kitą, o gyvieji ir mirusieji eina nesustabdomu ratu, tačiau skirtingi laidojimo būdai nulemia, kokiu greičiu tuo keliu mirusieji gali keliauti. Tapdami paukščiais, šį kelią jie įveikia sparčiausiai…