Z. Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai (4)

Vilniuje vykusio minėjimo dalyvių grupė: Zigmas Tamakauskas, Kazys Saja, Aldona Grigaitienė, Darius Juodis, Aminat Saijeva, Rimantas Matulis ir Algirdas Endriukaitis | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Vilniuje vykusio minėjimo dalyvių grupė: Zigmas Tamakauskas, Kazys Saja, Aldona Grigaitienė, Darius Juodis, Aminat Saijeva, Rimantas Matulis ir Algirdas Endriukaitis | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Greitai besisukančiame gyvenimo rate šiek tiek pasistenkime vėl stabtelti prie besibaigiančių metų lapkričio mėnesio pradžios – Visų Šventųjų bei Vėlinių dienos slenksčio. Stabtelėję, pirmučiausiai atidarykime Atminties vartelius ir prisėdę ant Vėlių suolelio, išlikusia atmintimi bei savo širdies šiluma prisiglauskime prie jau išėjusių į Viešpaties namus mūsų brangių artimųjų atminties, buvusių ryškesnių istorijos įvykių prisiminimo mozaikos.

Mintimis nukeliaukime prie savo artimųjų kapų kauburėlių, prie tų kurie savo gyvybę paaukojo, kad mes būtume gyvi, kad būtų gyva Lietuva su savo gyvybinga kalba, su savo tradiciniais papročiais, su lietuviškos dvasios kultūros šviesa, su nuoširdžiu tikėjimu, meile ir viltimi. Mintimis nukeliaukime ir į Rasų kapines prie mūsų tautinio atgimimo patriarcho dr. J. Basanavičiaus kapo, širdimi perskaitykime jo antkapiniame paminkle iškaltą testamentinį užrašą, įpareigojantį mus saugoti ir gerbti lietuvišką žodį, rūpintis Lietuvos dvasios išsaugojimu, prisiminkime ir jo skleistas tautinio atgimimo idėjas, tą didelį 1988 metais prasidėjusį stebuklą – visos Lietuvos atgimimą, kuriam impulsą davė spygliuotose užtvarose išsilaikęs lietuviškas žodis, knygnešių ir Vasario 16-osios dvasia, 1941 metų Birželio sukilėlių, mūsų partizanų didvyriškos kovos, žuvusių dėl Lietuvos laisvės dvasinės atminties aidai.

Šiame prisiminimų vainike vėl žvilgtelėkime į neužpustytus laiko dulkių – 1956 metų Vėlinių įvykius.

Tuos įvykius, kuriuose buvo parodyta lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės, kasmet prisimena ir Lietuvoje dirbanti Vengrijos ambasada. Vėlinės Lietuvoje lyg tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu.

Nuo tų įvykių mus skiria jau 63 metų trukmė. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, sutraukė nelaisvės pančius. Istorinė lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį Lietuvos likimo rūpestį. Stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius lyg palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai nusiteikę“ studentai…

Savo veikloje bandėme derinti įvairius veiklos būdus. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose.

Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums tada atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą B.K., bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti prie mūsų darbo galima sakyti sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui – įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi.

Gražų patriotinį darbą vienokiu ar kitokiu būdu dirbo mūsų kursiokės Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė, Marytė Eidukevičiūtė ir kt. Tačiau kurse buvo ir menamas KGB informatorius J. L. , visiškai nemokėjęs slėpti tokio savo vaidmens: būdavo prieina jis per keletą žingsnių nuo besikalbančių, nusigręžęs žiūri lyg į kitą pusę, o ausys nukreiptos į kalbančiuosius. Tai matydami, ne kartą išsiskirdami garsiau pasakydavome, kad einame į „dekanatą“. Vėliau, prasidėjus tardymams, čekistai klausė, kokiu reikalu jūs vis eidavote į dekanatą, su kuo ir apie ką jūs ten kalbėdavote. Taip tardytojai ir nenorėdami patys atskleidė jau mums žinomą savo bendradarbį. „Dekanatu“, girdint šnipinėjančiam, specialiai vadindavome gamtinių reikalų atlikimo vietą…

Stengėmės aktyviai dalyvauti atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką… Tokiam patardavome labiau pasidomėti dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš taip pat bandžiau mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Palaikėme idėją centrinei miesto gatvei grąžinti Gedimino vardą. Tačiau tuo lyg legaliu prašymu susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Čia paminėtinas tuometinio penktakursio lituanisto, o kiek vėliau ir filologijos mokslų daktaro, mokslininko, rašytojo, vertėjo, slapta baigusio pogrindinę kunigų seminariją, dabar iškilaus kunigo jėzuito Kazimiero Ambraso man pateiktų prisiminimų žiupsnelis: Dalyvavau slaptos studentiškos organizacijos kūrime. Mes tada stengėmės rinkti parašus, kalbėtis su bendraamžiais dailininkais, konservatorijos studentais, kad būtų reikalaujama pakeisti prospekto pavadinimą Gedimino vardu. To reikalavusius skaudžiai tardė ir baudė. Slaptosios organizacijos pritarimu, vyresnio kurso studentas jau a.a. Vytautas Martišius, norėdamas, kad nepakliūtų į sovietinio saugumo rankas jo bendraminčiai – Antanas Tyla, Vytautas Laugalis, dar keli istorikai ir lituanistai, kilniai prisiėmė kaltę sau, kad rinkti parašus nebuvo joks kolektyvinis sumanymas, o asmeniškai jo vieno. Dalyvavome ir Rasų kapinių susibūrime.

Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės. Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventęs kunigas, legendinės „LKB Kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys – kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę. Kilniai nuėjęs savo gyvenimo kelią, dabar jau ilsisi Viešpaties namuose, gerus darbus nudirbusių Vėlių buveinėje.

Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti apžėlusius krūmais lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse prie kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius. Dieną po paskaitų mūsų lituanistinių studijų vienminčių studentų būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje taip buvo gera – vakaro tamsą lyg nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos žemės gynėjų atminimo dvasia, suspindusia mūsų maldoje ir šviečiančių žvakių blyksniuose. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyrinėje ekspedicijoje.

Po kelių dienų su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus.

Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų iškirpti sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo sukilėlių ženklu. Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kyla Vengrijos revoliucija – laisvės viltis visoms sovietų pavergtoms tautoms. Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš tuomet neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija. Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.

Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines. Ir susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jono Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Drąsų žodį tarė tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto studentė, dabar žinoma Šilutės krašto rašytoja, įvairių kultūrinių renginių režisierė, Laisvės kovos karžygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio giminaitė, tapusi mano nebaigtų lituanistinių studijų kurso draugo Anatolijaus Žibaičio žmona – Dalia Žibaitienė.

Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai. Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai – tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti. Išsiskirstėme būreliais. Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant J.Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir mano dalyvavimo priežastį. Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti studentą Tamakauską ir kitus antitarybine veikla…“

Supratau, kad tuometinis rektoratas stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16-tosios naktį atliktomis kratomis bei areštais. Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su minėtu Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą, fizinį smurtą, priminti ir Vėlinių įvykiai. Čekistai ypač reikalavo, kad pasakyčiau iš kur gavau sąsiuvinį su tremtyje buvusių poetų parašytais „antitarybiniais“ eilėraščiais. To neišgavę, mane apkaltino „aiškia antitarybine veikla“. „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ buvau pašalintas iš universiteto ir tuojau pat išsiųstas į kalėjimą prilygstančius sovietinius rekrūtus prie Uralo užterštoje radiacijos zonoje.

Dailės institute buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje.

Atgavus Lietuvai laisvę teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“. Leonardas Gogelis, liudijant tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui, buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

Į tą pačią pauralės Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su Valentinu Ardžiūnu į neakivaizdinį skyrių. Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo dvasios – ji vis iškildavo įvairiais pavidalais iki pat Lietuvos atgimimo.

Vengrijos Ambasadorius su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniais ir kitais minėjimo dalyviais | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Vengrijos Ambasadorius su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniais ir kitais minėjimo dalyviais | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Jau mūsų minėtas kunigas Kazimieras Ambrasas prisimena: Man pasitaikė puiki proga kaip tik po tų įvykių būti Vengrijoje, kur Imrė Nadis drąsiai, bet skausmingai baigė savo kovą dėl Vengrijos išsilaisvinimo. Pats savo akimis mačiau kulkų išvarpytas namų sienas, išdaužytus langus, kabančius ant sienų ir tvorų gyvų gėlių vainikus žuvusiems. Kaip dabar matau tas krauju aplaistytas gatves, raudonų gėlių žiedus…

Žinomas antisovietinis veikėjas, legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bei kitų nelegalių patriotinio religinio turinio knygų leidėjas, 1958 metais vasario 16 dieną drąsiai ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlęs Lietuvos Trispalvę, buvęs sovietinių lagerių politinis kalinys, o Nepriklausomybę atgavus – buvęs Lietuvos Respublikos Saugumo tarnybos generalinis direktorius, Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordininkas Petras Plumpa pasakoja: 1956 metais aš gyvenau ir dirbau Šiaulių (Rekyvos) elektrinėje. Apie Vėlinių įvykius perkaičiau „Tiesos“ laikraštyje. Kitais 1957 metais su draugais ir pats dalyvavau Vėlinių akcijoje Kauno kapinėse. Tuo metu ir kilo noras įkurti organizaciją „Laisvę Lietuvai“. Netrukus mus čekistai susodino į lagerius. Mordovijos 7-me lageryje sėdėjau kartu su V. Ardžiūnu, L. Gogeliu ir kitais lietuviais.

Vengrijos Ambasadorius su Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos gimnazistų grupe ir kitais minėjimo dalyviais | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Vengrijos Ambasadorius su Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos gimnazistų grupe ir kitais minėjimo dalyviais | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Gamtos mokslų daktaras, labai reikšmingos dokumentuotos knygos „Iš Kauno universiteto politechnikos instituto praeities“ autorius profesorius Albinas Tamašauskas, man rašytame laiške taip pat dalijasi savo prisiminimais: Tuomet buvau prof. K. Baršausko aspirantas. Gyvenau Būgos gatvėje. Vakarėjant iš KPI pirmųjų rūmų ėjau į kapines. Prireikus buvau parengęs versiją – iš darbo einu į namus. Vytauto (tuomet Lenino) prospekte stovėjo dešimtys šarvuočių ir su kareiviais dengtų sunkvežimių. Visi buvome labai paveikti Vengrijos sukilimo įvykių. Visa tai išsiliejo daugiatūkstantinės minios elgsenoje. Buvau prie pat paminklo Žuvusiems, kai iš šalikų imitavo Trispalvę ir ant paminklo paaukštinimo palipęs jaunuolis, aidint „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rankas nuo Vengrijos“ ja mosavo. Kitą dieną katedroje įspūdžius papasakojau profesoriui. Tuomet buvo sulaikytų ir KPI studentų. Profesorius sakė, kad jis privalės oficialiai reaguoti, bet pažadėjo apsiriboti papeikimais ir pastabomis. Vėliau įspūdžiais apie įvykius Kaune ir Vilniuje apsikeitėme su buvusiu labai geru mano bičiuliu, kraštiečiu, studijų laiko bendrabučiu Broniumi Savukynu.

1956 metų Vėlinių įvykių aktyvių dalyvių pavardes skaito VVU doktorantas Šarūnas Rinkevičius | Z. Tamakausko nuotr.

1956 metų Vėlinių įvykių aktyvių dalyvių pavardes skaito VVU doktorantas Šarūnas Rinkevičius | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Šiais metais Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 21 dieną. Jame dalyvavo naujai paskirti Vengrijos ambasados darbuotojai – Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Gaboras Dičaži (Gábor Diczházi), misijos vadovo pavaduotojas ponasErikas Černovitsas (Erik Csernovitz), gynybos atašė ponas Lajošas Salavaris (Lajos Szalavari) su savo bendradarbiais. Taip pat dalyvavo Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos mokinių grupė, gimnazijos direktorė Nijolė Šimienė, jos pavaduotoja – istorijos mokytoja Eugenija Paškauskienė, mokytojos Eglė Grybienė, Vida Zulonaitė, generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtinių būrys su savo mokytojomis Jūrate Ivanauskiene, Olgita Cironkaite, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovai – štabo viršininkas ats. majoras Gediminas Reutas ir kiti. Nuskambėjus Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnams, susirinkusiems gražius žodžius pasakė Vengrijos ambasadorius J.E. ponas G. Dičaži, pažymėjęs to meto įvykių svarbą vaduojantis iš sovietinės priespaudos gniaužtų, padėkojo už antisovietinės Vengrijos revoliucijos palaikymą per Vėlinių įvykius Lietuvoje, pasidžiaugė vengrų ir lietuvių tautų gražiu bendradarbiavimu, pabrėžė, kad šie minėjimai jau tapo tradiciniai – jie bus tęsiami ir toliau. Renginyje dar kalbėjo sveikindami Vengrijos revoliucijos 63-čiąsias metines, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Simas Sirtautas ir Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko duktė – Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ambasadoriaus kalbą labai sklandžiai pateikė jo padėjėja Marta Budienė.

Vilniuje prie Aušros Vartų įrengtos memorialinės lentos kalba istorikas Darius Juodis. Greta jo (dešinėje) - Vengrijos ambasadorius J.E. p. Gaboras Dičaži | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Vilniuje prie Aušros Vartų įrengtos memorialinės lentos kalba istorikas Darius Juodis. Greta jo (dešinėje) – Vengrijos ambasadorius J.E. p. Gaboras Dičaži | E. Paškauskienės ir A. Grigaitienės nuotr.

Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Minėjimą paįvairino dalyvavusių mokinių atlikta meninė programa.

Vilniaus Rasų kapinėse vykusią Vėlinių antitarybinę demonstraciją, palaikiusią Vengrijoje vykusią revoliuciją, žymi prie Aušros Vartų sienos įrengta memorialinė lenta. Prie šios Atminimo lentos taip pat vyko minėjimas. Po Vengrijos Ambasadoriaus kalbos ir nuskambėjusių Vengrijos bei Lietuvos valstybinių himnų garsų, istorijos daktaras Darius Juodis savo pasakytoje kalboje apžvelgė 1956 metų įvykių raidos istoriją. Vilniaus universiteto doktorantas Šarūnas Rinkevičius raiškiai perskaitė to laikotarpio aktyvių dalyvių, palaikiusių Vengrijoje vykusią antisovietinę revoliuciją ir išdrįsusių viešai pareikšti Lietuvos laisvės siekius, pavardes.

Minėjime dalyvavo pasižyminti savo patriotinių straipsnių publikavimu profesorė Ona Voverienė, Čečėnijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva, tuometinių įvykių aktyvūs dalyviai – rašytojas Kazys Saja, Algirdas Endriukaitis, Rimantas Matulis ir kiti. Tačiau gaila, kad mūsų – to meto įvykių aktyvesnių dalyvių gretos kasmet vis tirpsta…

Visų Šventųjų dienos vakaras ir Vėlinės – gyvosios atminties bei susikaupimo metas. Kapo kauburėlis dažnai praplečia mūsų mintį, į mus be žodžių kalba ir kapuose vyraujanti tyla. Dažnai toje tyloje pajuntame išėjusių į Viešpaties namus mums brangių žmonių artumą, dvasinio ryšio gyvybingumą. Plazdant uždegtų žvakių liepsnelėms, su jais bendraujame maldos žodžiais, atminty išlikusiais gražiais prisiminimais. Daugelis jų, būdami gyvi, kūrė aplinkui gyvybingą grožį, sėjo mūsų širdyse gerumo, pasiaukojimo ir tėvynės meilės sėklas. Stovėdami prie jų kapo turėtume taip pat pamąstyti apie savo pareigą išlaikyti tas gyvybingas mūsų tautos dvasines šaknis, išauginusias mūsų Valstybę, mūsų dvasinę ir materialinę kultūrą. Turėtume žengti per gyvenimą, anot Vydūno, ne kaip pragaišties šešėlis, bet kaip amžinybės spindulys.

Autorius yra 1956 m. Vėlinių įvykių dalyvis

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: