K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (III) (10)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

I dalis čia
II dalis čia

Trečioji dalis: Absurdo pinklėse

„Šiuolsaikinis žmogus turi nusileisti iki pačios savo nuosavo absurdo spiralės apačios, tik tada jis gali pažvelgti virš jos.“ (Vaclavas Havelas)

Atsakomybė. Imdamasis šios temos, žinojau, kur einu. Pasikėsinti į neoreliginę masinę vartojimo kultūrą nėra taip paprasta. Rizika buvo nemaža. Daug kas galėjo ir rimtai užsigauti. Todėl manęs negalėjo nustebinti piktos replikos. Bet aš to darbo ėmiausi tikrai ne tam, kad ką nors įžeisčiau. Tik mėginau išsiaiškinti, kas kelia nerimą ne tik man. Man, iš uždaryto pasaulio išėjusiam ir kitokio gyvenimo išsiilgusiam žmogui, ypač rūpėjo suprasti tuos moderniosios civilizacijos paradoksus, kurių lyg ir neturėjo būti klasikinę kultūrą sukūrusioje Europoje.

Atrodytų, kiekvienam turėtų būti aišku: kuo didesnes galias įgyja žmogus, tuo didesnė atsakomybė gula ant jo pečių. Bet visose srityse šiandien regime atvirkštinį procesą: kuo daugiau jėgų sukaupia civilizacija, tuo mažiau joje matyti moralinės ir pilietinės atsakomybės. Net išrinktos valdžios šiandien nepaliaujamai išsisukinėja nuo atsakomybės už savo programas ir kelerių metų darbus. O kas imsis atsakomybės už karų ir revoliucijų išžudytus žmones? Už ginklavimosi varžybas? Už demografinę situaciją? Už ekologinius gamybos padarinius? Už naikinamus miškus? Už vis pavojingesnius eksperimentus ir manipuliacijas su žmonėmis? Vaikai? Anūkai? Ar tai ne absurdas?

Žinomos ir to absurdo priežastys. niekas taip neatstumia žmogaus nuo įsipareigojimų ir atsakomybių kaip susvetimėjimas, egoizmas, vartotojų psichologija, įpratimas gyventi tik šia diena… Moderniosios civilizacijos galios šiandien yra pasklidusios po visą globalųjį pasaulį. O jas daugiausia nulėmė per tą laikotarpį itin išaugusi mokslinė ir techninė pažanga, intensyvi darbo jėgos koncentracija gamyklose, gamybos prioritetai, ūkio politikos lankstumas, efektyvus žemės resursų ir sukauptų turtų naudojimas, profesionalumas, talentingų žmonių aktyvumas, deramas jų finansavimas ir pan.

Gluminanti tyla. Bet šie galingi procesai nuėjo per daug toli. Jie įgijo tiek autonomijos, kad ją sukūrusią civilizaciją pavertė paprastu savo veikimo priedėliu, vis labiau primityvėjančia gamybos procesų aptarnavimo sistema. Susidaro įspūdis, tarytum mūsų civilizacija būtų išsaugojusi marksistinę gamybinių jėgų kaip visuomenės ekonominės bazės kūrimo doktriną, bet užmiršusi už gamybos interesų išeinančius pasaulio pakeitimo tikslus ir uždavinius. kurie turėjo suteikti prasmę tos bazės kūrimui. Dėl to pažangiausiose šalyse ne atsitiktinai užaugo ne viena karta, pasmerkta ne tik beviltiškiems gyvenimo prasmės ieškojimams, bet ir apokaliptinėms baimėms. O tai tik patvirtina jau minėtą išmintį: kol žmogus gyvena tik tam, kad valgytų, jis net nėra žmogus. Tik primityvus gyvis. Tiksliau sakant, jis net ne valgo, o ėda. Ir visai nesvarbu, skaniai jis ėda, ar neskaniai, daug ėda ar mažai.

Visos tos gurmaniško skanavimo praktikos, kurias reklamuoja beveik visi komunikaciniai tinklai, nuo mažumės rengia žmones nepasotinamam ėdimui. Lyg norint kad būtų pasipriešinta tam ėdimui, šunys ir katės jau pradėtos valgydinti. Valgymas prasideda tik nuo tos akimirkos, kai jis nustoja buvęs žmonių gyvenimo tikslu. Ir tampa tik viena iš jo sąlygų. Šiandien aišku viena: žmonijos išlikimas priklausys ne nuo sukauptų galių dydžio, o nuo to, į kokių žmonių rankas jos pateks ir kokiems tikslams jos bus panaudojamos. Mažai beliko žmonių, kurie matė II Pasaulinį karą. Neatsakingas šių galių panaudojimas šiandien yra šimtus kartų pavojingesnis negu buvo XX a. viduryje. Jau seniai savo grėsmėmis akis visam pasauliui bado ekologiniai iššūkiai. Yra ženklų, kad prasidėjo negrįžtami procesai. O kokia politinio ir ūkinio elito reakcija? Gluminanti tyla, už kurio tūno egoizmas, abejingumas ir aklas užsidarymas pasaulyje čia ir dabar.

Atviro pasaulio uždarumas. Modernioji civilizacija nepaliaujamai kalba apie savo atvirumą, gyvenimą be sienų, galimybę keliauti kur tik panori. Daugybė žmonių naudojasi atsivėrusiomis galimybėmis. Bet didžia dalimi dėl to ir nepastebi, kad yra užsidarę momentiniame laike, efemeriškame, jusliniame dabarties karceryje. Čia juos aklinai užblokuoja trumpalaikė nauda, patogumai ir malonumai. Šie dalykai ne tik „išvaduoja“ žmones nuo moralinių ir pilietinių priedermių bei atsakomybių, bet ir nuo norų pamatyti tas akimirkas iš praeities ir ateities perspektyvos. O kartu ir nuo sugebėjimo suprasti savo trumparegystę. Taip palaikoma regimybė, kad civilizacija visada bus tokia jauna kaip šios dienos jaunimas, niekada neišeis iš to amžiaus ribų, todėl jai nėra reikalinga nei žmonijos istorinė atmintis, nei pareigos tėvams bei protėviams. Šis žmogus išsisukinėja nuo pareigų visomis tomis bendrijomis, su kuriomis jį yra susiejęs pats gyvenimas (su šeima, gimine, vietos bendruomene, tauta ir pan.) ir vengia imtis atsakomybės ne tik už jų likimą, bet net ir už save pačius. Jis mėgsta kalbėti apie identifikaciją, kuri nieko kito nereiškia kaip tik verbalinį aktą.

Bet prasminga identifikacija prasideda ne liežuviu, įsipareigojimų vykdymu. Ji ugdoma nuo mažumės ir tik tokiu keliu išugdyta identifikacija gali duoti patikimą atramą žmogaus gyvenimui. Ne mažiau priedermių bei atsakomybės reikalauja ir identifikacija su pačiu savimi. Iš to, ką viendieniai drugiai spontaniškai daro su savimi (savo prigimtimi, savo sveikata, savo sveikata, savo asmenybės ugdymu ir t.t.), matyti, kad jie taip ir nesuranda progų pagalvoti, su kokiomis tragedijomis teks susidurti rytoj. Taip jie iš anksto užsimoka už savo troškimą gyventi linksmai. Tik atsikratę pareigų, atsakomybių ir kitų gyvenimą „apsunkinančių“ dalykų, viendieniai žmonės jaučiasi laisvai. O civilizacija dėl to tik darosi vis mažiau subrendusi, vis labiau infantiliška. Individualizmas nuo pareigų atplėšia ir visai subrendusius, sąmoningus žmones. Tik jie dažniausiai grimzta į cinizmą bei nihilizmą. Bet abiem atvejais mūsų civilizacijos žmonių mąstysena ir veiksmai būna stebėtinai trumparegiški, o dažnai ir paradoksaliai absurdiški.

Absurdo tema. Yra paplitusi nuomonė, kad absurdo apibrėžti ir suprasti neįmanoma. Ši nuomonė turi racijos. Absurdas – beprasmybė. O ten, kur nėra prasmės, nėra ir ko suprasti. Bet taip lengvai susidoroti su absurdo problema neįmanoma. Absurdas daug daugiau negu prasmės nebuvimas. Tai gali būti ir prasmių chaosas bei tam tikromis sąlygomis protu neaprėpiama jų gausa. Bet visada tai nenumatytas, nelauktas, keistas dalykas, sukeliantis šoką ir išmušantis žmones iš gyvenimo vėžių. Trumpiau tariant, tai paradoksas, nesuderinamas su įprastomis nuomonėmis, įsivaizdavimais, žmonių viltimis ir lūkesčiais. Jis yra iššūkis ir apstulbimas, verčiantis persiorientuoti, bet neduodantis jokių nuorodų, kaip tą padaryti. Todėl jis panašus į akligatvį, neperlipamą ir neišardomą akmenų sieną. Kadangi tokie akligatviai auga lyg grybai po gero lietaus, žmonės apimami nerimo, kuris išliejamas ne tik visais absurdo menais, bet ir šiurpinančiais apokaliptiniais pakrikimais. Tie pakrikimai jau nuėjo taip toli, kad išugdė ištisą fizinių, psichinių ir moralinių paliegėlių kartą, diskredituojančią visą žmonių giminę. Kadangi apie ją plačiau kalbėti darosi gana bjauru, bent nurodysiu vieną iš tokių veikalų, išverstų į įvairias pasaulio kalbas. Tai įvairių straipsnių rinktinė, pavadinta „Apokalipsės kultūra“ (Adam Parfrey. Apocalypse culture. Feral house, 2001). Nors ji skirta „dugno žmonių“ pomėgiams aprašyti, tačiau kur baigiasi šių žmonių „savinaikos kultūra“ ir prasideda kitų socialinių grupių gyvenimo būdas, šiandien nustatyti jau nebeįmanoma. Ir tai dramatiškiausia.

Ištrintos ribos ne tik tarp padugnių ir viršūnių, bet ir tarp patologijos ir sveiko (normalaus) žmogaus. Prie jų seniai yra prisišliejęs radikalusis feminizmas, skelbiantis vyrų išnaikinimo manifestus, genderizmas, iki šiol žengiantis per pasaulį su lyčių likvidavimo programomis, haliucinogeninių eksperimentų mėgėjai, naujieji okultistai ir burtininkai, ritualinių savižudybių įkvėpėjai, seksualinių orgijų organizatoriai ir satanistai. Ir beveik visur ta pati fiziologiškai atpalaiduojanti narkotinė „laisvė“ be atsakomybės, tie patys psichopatologiniai eksperimentai, tos pačios gitaros, tie patys sintezatoriai, keliavę su pankų, rokerių ir kitų jaunimo grupių ritmais, tos pačios tatuiruotės ir kiti kūno luošinimo būdai, tos pačiomis keiksmažodžių invazijomis į oficialiąją ir profesionaliąją kultūrą. Manau man atleis skaitytojas, kad pačių vulgariausių ir idiotiškiausių dalykų čia jau net neminėsiu. Į mūsų kraštą jie atėjo po šiuolaikinio meno ir avangardo priedanga, kurio moko mūsų akademijos ir finansuoja ministerijos. Bet teisingiau būtų tai pavadinti paskutiniu žmonijos iššūkiu, į kurį jau nebeliko net kam reaguoti. Ar tai nebus pats didžiausias absurdas, kai pati galingiausia civilizacija žmonijos istorijoje atsiduria akligatvyje, o tie, kurių rankose yra sutelktos didžiausios galios, tik telkia žmones į tą akligatvį arba deda pastangas tokių dalykų iš viso nepastebėti. Taip demonstruojamas begėdiškas nesugebėjimas fizinių galių augimo subalansuoti su atsakomybe už žmonijos išlikimą.

Absurdo situacijos. Be šios svarbiausios absurdo situacijos, jau esame aptarę ir kai kurias kitas, dalines, šiai civilizacijai būdingas situacijas: 1) moderniausios technikos naudojimą žmonių susinaikinimui, 2) vengimą imtis atsakomybės už mokslo ir techninės veiklos padarinius, 3) vengimą įsipareigoti toms socialinėms grupėms, su kuriomis žmones susaisto jų gyvenimas, 4) prisirišimą prie gyvenimo tik čia ir dabar, 5) veikimo laisvės išmainymą į priklausomybę nuo daiktų ir pramogų, 6) gyvenimo aukojimą vartojimui. Žinoma, čia nereikėtų apeiti ir įprastų, nuo seniausių laikų išsaugotų absurdo situacijų. Iki šiol, kaip žinia, absurdu yra vadinamos mūsų protui prieštaraujančios kitų žmonių mintys, sprendimai, veiksmai bei darbai. Buitinėje kalboje tokie dalykai paprastai vadinami kvailystėmis ar kliedesiais. Šie vertinimai užgaulūs ir ne visada teisingi. Juos itin mėgsta pernelyg pasipūtę, arogantiški ir atsakomybės nejaučiantys žmonės. Bet tokie vertinimai gali būti visai pagrįsti, jeigu protas yra sveikas, blaivus, savikritiškas, išbandytas plačia patirtimi ir įvairiu bendravimu su kitais žmonėmis.

Bet moderniojoje civilizacijoje daugiausia rūpesčių kelia ne šio tipo absurdas. Daug daugiau sunkumų atsiranda ten ir tada, kur ir kada ima tarpusavyje konkuruoti skirtingos kultūros normos. Tokių normų susidūrimą Europa dramatiškiausiai yra išbandžiusi baigiamojoje antikinės civilizacijos stadijoje. Kai helenistiniame pasaulyje ėmė sparčiai plisti krikščionybė, išsilavinę graikai visas savo intelektines pajėgas nukreipė prieš naująjį tikėjimą. Jie stengėsi savo piliečius įtikinti, kad krikščionių pasakojimai apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą yra absurdas. Į šią „pasaulio išmintį“ bene įdomiausiai sureagavo apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams: „O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.“ (1 Kor 21-23). Šią mintį gerokai lakoniškiau ir kategoriškiau suformulavo teologas Tertulianas (Quintus Septimius Florens Tertullianus; 155/165— 220/240): „Credo, quia absurdum est“ (Tikiu todėl, kad tai absurdas). Taip Dievo įkvėptas tikėjimas buvo iškeltas virš žmogiškojo žinojimo. Abiem atvejais pasakoma ne tik tai, kad graikų išmintis ir krikščioniškas tikėjimas skirtingai supranta (arba kaip dabar mėgiama sakyti, naudoja skirtingus kalbos kodus) pasaulį, bet ir tai, kad pačios diskusijos yra absurdiškas akligatvis. Tai žinojimo ir autoritetingo tikėjimo takoskyra.

Šitos takoskyros nubrėžimas pamoko ne tik kaip reikėtų elgtis žmonėms, kai susikerta skirtingos pažiūros bei galvosenos, bet ir visais kitais atvejais, kai diskusijose ar kitokiuose debatuose susiduria skirtingos žmonių patirtys, skirtingos gyvenimo nuostatos, skirtingi interesai, skirtingi išsilavinimo lygiai, skirtingi gyvenimo būdai, skirtingi gebėjimai, intelekto pajėgumai ir pan. Kaip žinoma, demokratinis žmonių lygiateisiškumo principas skatina visus žmones reikšti savo nuomones viešajame gyvenime, bet kartu, juo remiantis, gaivinama marksistinė utopija, kad jie visi yra proletariškai vienodi ir todėl jų nuomonės visada ir visur vienodai sveria. Bet kadangi tikrovėje to nėra, dažnai susidaro konfliktinės situacijos. Skurdenio išsilavinimo žmonės paprastai tikisi paprastumo, todėl kvailyste laiko dalykus, kurių supratimui neužtenka jų turimų žinių, o labiau išprusę asmenys tikisi normalaus išsilavinimo, todėl kvailina žmones, kad jie nesupranta dalykų, kurį jie yra įgiję savo mokslais. Su juo žmonės susiduria ne dėl to, kad yra skirtingi. Taip nutinka dėl to, kad jie leidžiasi į ginčus, nepamėginę iš anksto išsiaiškinti savo partnerių kompetencijų ir visiškai neatsižvelgdami į skirtingas gyvenimo patirtis ar išsilavinimo lygius. Jeigu žmonės nežino ar nepaiso šių principinių skirtumų, jie visada atsiduria akligatvyje, kuris vadinamas nesusikalbėjimu.

Nesusikalbėjimo absurdas. Modernioji civilizacija pirmą kartą istorijoje sukūrė globalų, tiesiog fantastinį masinių komunikacijų tinklą, todėl dažnos kalbos apie nesusikalbėjimo plitimą atrodo bene pats paradoksaliausias istorinis absurdas. Šiuo atveju absurdas kyla iš rezultatų neatitikimo sukurtoms galimybėms. Kuo daugiau žmonės turi galimybių tarpusavyje kalbėtis ir kuo daugiau kalba, tuo mažiau kalbasi visa visuomenė ir dar mažiau susikalba. Kadaise aiškiai skyrėsi žmonių bendravimas tarpusavyje nuo bendravimo su visa visuomene. Žmonėms buvo aišku, kam adresuoja savo mintis ir iš kur galima tikėtis atgarsio. Dabar pilietinė visuomenė yra pasiskirsčiusi po daugybę nišų, o tos nišos uždaro juos į atskiras bendraujančių grupes, vis mažiau teturinčias ryšio su visa visuomene. Vadinasi, visuomenė, kaip visuma, gamina, prekiauja, balsuoja, pramogauja, bet nebendrauja, nesikalba, nesitaria. Ji palikta politinėms manipuliacijoms ir indoktrinacijoms.

Visą bendrą viešąją erdvę užima politikai ir masėms skirtos pramogos. O visos viešumai skirtos piliečių mintys įstringa kažkur pusiaukelėje, tą pačią akimirką virsdamos informacinėmis atliekomis. Dabar daug agituojama skaityti knygas. Bet žmonės mieliau žiūri filmus. Ir juos cituoja. O jei skaito, tai tik savo knygas ir savo draugų feisbukus. Neliko klasikinių knygų, kurios suformuotų bendrą kultūrinį fondą. Todėl net diskusijose jie kalbasi su savimi. Skuba išsikalbėti. Dažnai žeria greitakalbe. Vis mažiau rūpi kitų klausytis ir suprasti. Šis nesikalbėjimo absurdas labiau būdingas mūsų šaliai ir kitiems postkomunistiniams kraštams.

Tuo tarpu nesusikalbėjimas trikdo didžiąją civilizuotų šalių dalį. Šia tema sukurta daugybė studijų ir meno kūrinių. Priežastis visiems žinoma. Visuomenės atomizacija, susvetimėjimas ir kraštutinis individualizmas sunaikino tarpusavio pasitikėjimą net elementarų gebėjimą bendrauti. Norint suprasti kitą žmogų, pirmiausia reikia empatiškai įsijausti (įsigyventi) į jo skirtingumą. Ir tik tada galima aiškintis, ką žmogus yra pasakęs ar padaręs. O to neįmanoma padaryti be pagarbos kitam žmogui. Jei peršoki šitą sąlygą, lieka tik priekabių ieškojimai ir patyčios. O kas iš to kyla? Susierzinimas, balso pakėlimas, pyktis, noras atsikeršyti. Žodžiu, iš susvetimėjimo – nepasitikėjimas ir įtarumas, iš nepasitikėjimo – nepajėgumas suprasti ir neišvengiamos tarpusavio patyčios. Uždaras ratas, auginantis įniršį iki nusivylimo. Žinoma, ne bet koks nesusikalbėjimas yra absurdiškas. Nesusikalbėjimo absurdas kyla iš nusivylimo bendravimu. Tai bendravimo lūkesčių sudužimas ir pati bendravimo nesėkmė. Pats savaime nesusikalbėjimas nėra absurdiškas, jeigu susikalbėjimas nėra svarbus arba jo iš viso nesitikima

. Absurdas kyla atsitrenkus į nelauktą, netikėtą, nenumatomą, nesuderinamų skirtingumų arba nepasitikėjimo, neapykantos ir priešiškumo sieną. Mūsų civilizacijoje susipriešinimas ir nesusikalbėjimas įsitvirtina kaip visuotinė gyvenimo norma. Dėl to nesusikalbėjimo modernybė visai nelinkusi graužtis. Ji net nelaiko jo kokiu trūkumu. Masinėje kultūroje paprastai įsitvirtina ir viešpatauja trijų tipų kalbos: 1) kivirčai, kai žmonėms reikia daug aiškintis ir tartis, bet jie nepaiso bendravimo kultūros (etiketo) ir nesilaiko elementarių diskusijų taisyklių; 2) plepalų (tuščios, banalios, lėkštos, nuobodžios, skurdžios, vienodos) kalbos, kai kalbėtojai neturi ką pasakyti, o klausytojams ir skaitytojams nėra ką suprasti; ir 3) patyčių (įžūlios, niekinančios, plūstamosios, vulgarios, ciniškos, naikinančios, nihilistinės) kalbos, kai neatsiranda intereso ką nors suprasti ar išsiaiškinti, bet išsyk stojama į galingojo (triuškinančio priešo) pozą. Paradoksaliausia, kad pastaroji poza viešai vis dar vadinama kritika.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Žemyna:

    Kokia taikli sąvoka! Tiesiai šviesiai – kontrkultūrinė kp!

  2. Esant absoliučiai žodžio laisvei ir jo pasaulinei elektroninės komunikacijos (interneto) galimybei, matau tik vieno visuomeninės sąmonės tipo įsigalėjimą – įsigalėjimą “neturinčių ką pasakyti”, kitaip sakant masinėje kultūroje įsiviešpatavimą buitinės sąmonės asmenų. Panašiai kaip nedirbamame lauke įsigali piktžolės ar vilkų neturinčiame miške – paliegusi žvėrija… Visi trys autoriaus nurodyti kalbojimo tipai yra tos pačios absoliučios žodžio laisvės “piktžoliniai” vaisiai. Ir tai yra objektyvu, nes juk negalėjo pasaulyje staigiai atsirasti masė žmonių, turinčių ką pasakyti, kai tūkstantmečiais besiradusi žmonija būti gyva vien kalbomis niekada negalėjo, ir apskritai vargu ar “turinčių ką pasakyti” kada nors galėtų atsirasti tiek, kad buitinei sąmonei retransliuoti save pasauliui nebeliktų naujai tam susikuriamų techninių galimybių, kad jai neliktų vietos prie masinės komunikacijos ruporų stalo… Taigi inteligencijos laukia dinozaurų ateitis… Žinoma, klausimas, ar „turinčių ką pasakyti“ verkšlenimais žmonija negali būti sugraudinta, išlieka…

    • Rimgaudas:

      …išlieka stipresni. Ir inteligentijos dinozaurams tai įmanoma.

    • Juozas:

      pagalvojimas apie “absoliučią” žodžio laisvę yra gerokai per ankstyvas. Teko susidurti su propagandos ir informacijos mašina, ir visuomet jaučiau lėlininko ranką. Ir šiandien tas pats: jei komentaras, tegu ir labai korektiškas, prieštarauja generalinei (kad ir politkorektiškumo ar liberazmo doktrinai), jis paprasčiausiai blokuojamas. Arba, pagal Orvelą, įjungiamas avių choras : keturios kojos gerai, dvi kojos blogai ! Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai! Ir geros mintys tiesiog ištirpsta bliovimo jūroje…

      • O iš ko imasi tas užstelbiantis “avinų bliovimas” ką nors esmigesnio pasakius, ar ne iš tos žodžiui suteiktos absoliučios laisvės galimybės… Juk sovietai “Amerikos balsą” ar kitas Vakarų radijo stotis skandino taip pat specialiai tam transliuojamame triukšme, paleidžiant jį ta pačia radijo banga. Tai, ar ne tas pats žodžio blokavimas vyksta šiuo atveju tik kitomis demokratijai priimtinomis priemonėmis… Taigi “avinų choro bliovimu” tampa nustelbtas pasigirdęs kitoks nei “avinų” balselis. Išeitis iš šios padėties yra tik protingi asmenys valstybės valdžiose. Tam yra rinkimai. Jie ne toli, taigi vardinkime vieni kitiems matomus protingus, tinkančius į valdžią asmenis, raginkime juos kandidatuoti, kalbėkime tarpusavyje apie jų tinkamumą/netinkamumą ir per Seimo ar kitokius rinkimus atitinkamai balsuokime. Galbūt, asmenų protingumui, būdui išsiaiškinti rinkėjai net galėtų steigti partiškai ar kitaip nesuinteresuotus konsultacinius punktus.

  3. Tvankstas:

    Straipsnis man patiko, nors ir dalinai paaiškinant, be giluminių srovių poveikio aprašymo paviršiniams reiškiniams.
    Noriu duoti sąrašą literatūros, be kurios perskaitymo, suvokimo ir priėmimo permąsčius negalimas :
    1. Justinas Pranaitis, ‘The Talmud Unmasked’, 1913 m. ekspertizės išvados.
    2. J.M. Caro Rodriguez, ‘El Misterio de la Masoneria’ ( Masonijos paslaptis).
    3. A.C. Sutton knygos apie Walstreet ir : 1) bolševikų revoliuciją, 2) A. Hitlerio atvedimą į valdžią.
    4. R. Coudenhove – Calergi, ‘Paneuropa’, ‘Praktischer Idealismus’.
    5. V. Suvorov, ‘Ledlaužis’, ‘Diena M’.
    6. N. Finkelstein, ‘Holocaust Industry’.
    Daugybę straipsnių apie rock muzikos ištakas, kaip priedą narko-sodomitijai, abstrakcionizmą kaip CIA kultūrinį projektą prieš SSSR, Romos klubo pastangas palikti Žemėje 1 mlrd. žmonių – galima susirasti internete.
    Kas domisi, tas susiranda.
    Aš matau akademikų, profesorių, docentų išminčių akis ir augurų šypsenėles man, už kurių slepiasi taip ir nesuvoktas šis pasaulis, kur jis eina ir kieno yra vedamas į pražūtį iki 1 mlrd. žmonių.
    ‘Jau seniai savo grėsmėmis akis visam pasauliui bado ekologiniai iššūkiai. Yra ženklų, kad prasidėjo negrįžtami procesai.’ – vyksta tik už 450 mlrd. nupirktos MIP, profesūros užsakomieji lojimai gretutės protelio lygyje, nieko bendro neturintys su mokslo nustatytomis tiesomis, kurios kišamos į seifus po užraktais.
    Užterštas oras Kinijos ar kurios kitos šalies miestuose ? – jie patys savo žmonių mirčių kaina išsispręs šią problemą, juk prieš 30-40 metų tas pat buvo V. Europoje ar JAV.
    Vyksta viso pasaulio negrizacija – žmonės visur vienodai stumiami į skurdą.
    Pabaigai tik vieno mokslinio tyrimo Anglijos universitete – kuri Europos tauta yra sąžiningiausia – išvada yra nuostabi : LIETUVIAI.
    Atleiskite, profesoriau, jei paskutiniu sakiniu užgavau.

  4. Tvankstas:

    “Net išrinktos valdžios šiandien nepaliaujamai išsisukinėja nuo atsakomybės už savo programas ir kelerių metų darbus. O kas imsis atsakomybės už karų ir revoliucijų išžudytus žmones? Už ginklavimosi varžybas? Už demografinę situaciją? Už ekologinius gamybos padarinius? Už naikinamus miškus? Už vis pavojingesnius eksperimentus ir manipuliacijas su žmonėmis? Vaikai? Anūkai? Ar tai ne absurdas?”
    Demokratijoje parlamento nariai žino pastoviąją tiesą : NIEKADA UŽ NIEKĄ NEATSAKYS.
    Jie atsako prieš 1-3-5 šalį valdančius klanus, kurie užmokėjo rinkimus ir reikalauja atidirbti be kažkokių ten susijausminimų dėl gamtos, tautos, šalies išmirimo, jie tam ir išrinkti, kad įstatymais prisuktų standžiau veržles pagal visvaldžių norus.
    Tai lyg skėriai, nutupiantys derlingą lauką.
    Dar Aristotelis rašė : “blogiausia iš visų santvarkų yra demokratija, kurioje hienos valdo asilus.”
    Tai ar gali hienos atsakyti prieš asilus dėl savo įgimto troškulio kraujui ir mėsai ?

    • Bau:

      Taigi, kas imsis atsakomybės…?, žinoma – mes; juk pasiskelbėm esą Drąsi tauta; o ir mūsų herbas – karingas raitelis su iškeltu kardu skrieja su imperine vizija, etc…

      • Žemyna:

        Karingas, ar narsus – koks nesislėps po lova, kai jo tautos žemes užpuls atėjūnai? O skrieja, kaip ir visi jauni ir stiprūs – į gal jau šįkart išsipildančią svajonę apie kada nors tautai šviesiančią Saulę Lietuvos. Kaip ir mes Sąjūdžio metais.
        Imperinė vizija? O jau kada čia taip buvo? Neteko girdėti, kad Lietuva reikalautų ar planuotų didįjį žygį prieš, pvz., slavus, kad susigrąžintų kadaise, iki atplūstant slavams, baltų genčių gyventas žemes – pradedant nuo Juodosios jūros ir baigiant Baltija. Net tada, kai buvo susivienyta prieš ČIngis Chaną, kai radosi LDK, lietuvių valdovai su slavais kalbėjo ir rašė jų kalba, nepasinaudojo proga atgauti turėtas žemes… O pr. a. pab. keliaujant per UA, ukrainiečiai juokėsi, kad LT – vienintelė „okupantė”, kurios jie piktuoju nemini, iš prosenelių blogo žodžio apie ją nėra girdėję.

        • Rimgaudas:

          Ar matėte, Bau, karingą raitelį, skriejantį atakon su pakeltu kardu? Jeigu nematėte, tai pažiūrėkite sovietmečio filmą apie V. Čapajevą kardas jo su ištiesta ranka yra nuleistas žemyn ir atkištas į priekį durti baltagvardiečius.
          Mūsų herbe Vyčio kardas yra pakeltas aukštyn ir skiriamas atgrasymui, nes yra pasiruošęs atmušti duriančio į jį “raudonojo” V. Čapajevo kardą. LDK niekuomet nebuvo imperija, o tik eidavo atmušti ukrainiečius arba rusus nuo totorių – mongolų invazijos ir tiek. Prahoje, pavyzdžiui, atgrasymui mes laikėme 18 karių įgulą tam, kad nebandytų čekų kas nors liesti, nes, kitaip, turėtų reikalų su LDK. Kryžiuočiai, pavyzdžiui, nepaisė pakelto Vyčio kardo grasymo, todėl Vytautas su savo pusbroliu Lenkijos karaliumi Jogaila juos ir sudorojo Žalgiryje. Žodis Vytis – Vijtis reiškia sienos vijos aplinkui LDK apsauginį karį, kuris Kauno paminkle įkūnytas Laisvės kario išvaizda.
          Jūs žinote gal tik šautuvo ar užmauto ant automato galo durtuvo ginklus, o karybos mokslo kalavijais nesate studijavęs, todėl nesuprantate, kad pakeltas kalavijas reiškia ginamą, o ne imperinę buvusios LDK, o dabartinės Lietuvos, valstybinę viziją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: