A. Aleksandravičius. Vilnius mūsų sostinė, o ne rusų paguodos prizas (64)

1939 m. spalio 28 d. Vilnietė sveikina lietuvių karius | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio 28 d. Vilnietė sveikina lietuvių karius | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenė Gedimino bokšte iškėlė trispalvę. Nuo to laiko 80 metų Vilnius mūsų. O Rusija vis grasina, kad gali „atsiimti“  šią „Stalino dovaną“ ir atiduoti draugiškai Baltarusijai. Lietuvos politikai nesijaudina: tai tik politinio juokdario Vladimiro Žirinovskio kliedesiai.

Bet Kremlius 30 metų aiškino, kad sovietų lyderis Nikita Chruščiovas Krymą Ukrainai 1954 metais atidavė „neteisėtai“, o 2014 m. rusai nuo žodžių peršoko prie darbų: per kelias savaites užgrobė ir aneksavo ukrainiečių pusiasalį.

Propagandinė bomba

„Ginčytina ir neapibrėžta Vilniaus teisinė padėtis“ yra pati svarbiausia propagandinė bomba iš Maskvos informacinio karo prieš Lietuvą arsenalo. Kai tik sukanka koks nors Vilniaus atgavimo jubiliejus, Kremliaus propagandiniai portalai „rubaltic.ru“, „regnum. ru“ ir kiti panašaus plauko „fake news“ („melagingų žinių“) fabrikėliai išpila į informacinę erdvę statines „autoritetingiausių Rusijos ir Vakarų mokslininkų“ straipsnių ir filmuotų pasisakymų TV pokalbių laidose, kad iki 1939 m. „pasaulio istorijoje dar nebuvo tokio atsitikimo, kai didžioji galinga valstybė kilniaširdiškai atiduotų nykštukinei šalelei tokį didelį miestą“.

Atitaria švilpynės

Triukšmingam ideologiniam Maskvos mušamųjų, pučiamųjų, skambinamųjų (balalaikinių) instrumentų orkestrui atitaria ir lietuviški lumzdeliai. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Česlovas Laurinavičius rašė, kad „Lietuva galėjo atgauti Vilnių tik iš Stalino – anaiptol ne demokratinės šalies vadovo – rankų, o Vakarų valstybės nenorėjo mums atiduoti ir Klaipėdos“. Pasak šio istoriko, sovietų okupacija nubrėžė lietuviui mielas Lietuvos valstybės teritorijos ribas, o antisovietiniai mūsų partizanai „nekovojo dėl Vilniaus ir Klaipėdos, nes tiesiog nepajėgė, net priešingai – ragino lietuvius nesikelti į tuos miestus, nepriimti sovietų dovanos“.

Vilniaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovo Vlado Turčinavičiaus nuomone, nors Vilnius Lietuvai sugrįžo tragiškomis aplinkybėmis kaip paguodos prizas sovietinės okupacijos išvakarėse, bet dėl Gedimino miesto, savo istorinės sostinės mūsų tauta visą tarpukarį nesiliovė kovojusi iš pradžių ginklais, paskui diplomatija, o 1939 m. spalis buvo tik galutinė tos kovos pasekmė.

Visiškai apsileidę

„Lietuvos vadovai, Seimo nariai visiškai apsileidę. Nesubrendę tarnauti valstybei. Niekaip iš jų sąmonės neišgaruoja iš senelių, tėvų, gyvenusių Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos laikais, paveldėta prisitaikėliška, pataikūniška galvosena. Nedrįsta paneigti Rusijos propagandos štampų, remdamiesi tarptautine teise. Visose mūsų tarpukario sutartyse su sovietais Vilnius vadinamas Lietuvos sostine. Vokietija 1918 m. atkurtą Lietuvą pripažino su Vilniumi. Net Molotovo-Ribbentropo pakto slaptajame protokole buvo parašyta, kad Berlynas ir Maskva atsižvelgs į Lietuvos interesus Vilniaus krašte“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Turčinavičius.

Lentvario vaikai smaguriauja lietuviška kariška koše | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Lentvario vaikai smaguriauja lietuviška kariška koše | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Išteisino nusikaltėlį

Muziejininko manymu, tada diplomato Kazio Škirpos pasiūlytas būdas susigrąžinti Vilnių (atsiimti jį patiems) iš jau gana ilgo istorijos atstumo atrodo ne tik garbingesnis, bet ir naudingesnis negu tuometės Lietuvos Vyriausybės apsisprendimas palaukti, kol sostinę kaip šuniui apgraužtą kaulą mums numes Stalinas.

„Netikėkite tais kai kurių istorikų prasimanymais, kad K. Škirpa buvo vos ne  nacionalsocialistinės Vokietijos agentas. K. Škirpa jau kalbėjo, kad į Vilnių mūsų kariai  turi patekti anksčiau už Raudonąją armiją, dar iki tol, kai vokiečiai pradėjo raginti Lietuvos Vyriausybę siųsti kariuomenę į mūsų istorinę sostinę, iš kurios bėgo lenkai. Pasirašiusi 1939 m. spalio 10-osios „savitarpio pagalbos“ sutartį su Maskva, Lietuva, deja,  suteikė nusikaltėliui Stalinui alibi – jis ne grobikas, bet geradarys, padovanojo Lietuvai šventę“, – apgailestavo V. Turčinavičius.

Rytą – lietuvis, vakare – lenkas

Jokių teisinių argumentų savintis Vilnių neturinčiai Rusijai belieka tik erzinti Lietuvą, kad  tai visada buvęs lenkų ir žydų miestas, o tarpukariu ten gyveno vos kelios dešimtosios procento lietuvių. Bet šiandien Vilniuje lietuvių – net 63 proc. Pasak matematiko Arūno Eigirdo, kuris  1991–1992 metais buvo Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Šalčininkų rajone,  kai 1991 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybė pradėjo tiesiogiai valdyti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus bei Ignalinos r. Sniečkaus gyvenvietę (dabar – Visaginas), Pietryčių Lietuvoje tiesiog fantastiškai padaugėjo lietuvių. Iki sužlugusio kietakakčių komunistų perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį tik keli šalčininkiečiai turėjo Lietuvos piliečių pažymėjimus, o  kai Lietuvą pripažino pasaulis, jau tų pat metų rugsėjo pabaigoje prie rajono policijos komisariato pasų poskyrio nutįso lietuviškas savo šaknis žaibiškai atradusių vietos gyventojų eilės. Kai tiesioginis valdymas buvo atšauktas, o Vilnijoje įsiviešpatavo vienos  genties partija, žinoma, Pietryčių Lietuva vėl tapo lenkiška, rusiška ir gudiška. Jauni tėveliai būgštavo, kad lietuviškai pirmąjį savo žodį ištarusiems jų vaikams neatsiras vietos  savivaldybių lopšeliuose darželiuose.

Kieno vežime sėdi, tam ir giedi

Kitų taip pat iš rankų į rankas dažnai keliavusių Europos miestų (Strasbūro, Gdansko) gyventojų tautinė sudėtis irgi smarkiai keisdavosi, kai miestai priklausydavo skirtingoms valstybėms. Strasbūro garsių žmonių sąraše nuo 1697 m. iki 1870 m. generolų, rašytojų, menininkų, vyskupų ir gydytojų pavardės beveik vien prancūziškos. Kai Strasbūras buvo Vokietijos dalis, 1871 – 1918 metais ir 1940- 1944 metais, miesto garbės piliečių sąrašas pasidarė labai vokiškas. Dabar Prancūzijos didžiajam rytų regionui priklausančio Strasbūro įžymybės (iš šio miesto kilę politikai, dainininkai ir futbolo treneriai) – tiktai  prancūzai. O Suomijos Helsinkio pavyzdys įrodo, kad titulinė tauta tampa didžiausia sostinės bendruomene, kai šalis atgauna nepriklausomybę.

1939 m. spalio pabaiga. Lietuvių kariai žygiuoja į Vilnių | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio pabaiga. Lietuvių kariai žygiuoja į Vilnių | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Tik propaganda?

2014 m. kovą rusai pompastiškai atšventė 360-ąsias Ukrainos prijungimo prie Rusijos imperijos metines ir nieko nelaukdama Rusijos kariuomenė atplėšė Krymą nuo laisvosios Ukrainos. Ar Maskva nesumanys vėl okupuoti Lietuvos, kai minėsime  85-ąsias ar 90-ąsias Vilniaus susigrąžinimo metines?

„Lietuva – ne Ukraina. Mūsų šalis jau 15 metų priklauso stipriausiai Vakarų kolektyvinės gynybos sąjungai NATO. Užpuolusi Lietuvą, Rusija iš tiesų paskelbtų karą visai Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai, Jungtinėms Valstijoms. Nemanau, kad Maskva išdrįstų. Kremlius nori įbauginti Lietuvą. Bet tai tik propaganda, o ne rimti planai“, – „Ūkininko patarėjui“ standartiškai kalbėjo Seimo narys politologas Laurynas Kasčiūnas.

Nekartokime Kremliaus prasimanymų

Pasak Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkės, istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, teisingai sudėlioję istorinius akcentus, lengvai galėtume sumalti į dulkes visą Kremliaus demagogiją dėl Vilniaus.

„Visiems patarčiau perskaityti neseniai išleistą Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Zenono Butkaus monografiją „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos.Vokietijos ir sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei bei vidaus padėčiai tarpukaryje“.  Autorius, remdamasis to laikotarpio dokumentais, meistriškai nuvainikuoja „nesavanaudės mažųjų tautų globėjos Rusijos“ mitą. Iš tiesų 1920–1939 metais Maskva pagal principą „Skaldyk ir valdyk“ kurstė lenkus negrąžinti Vilniaus Lietuvai, o lietuvius – nenusileisti. Bet kartais (1927–1928 metais, 1938 m.) Kremlius imdavosi „gaisrininko“ vaidmens, stengdavosi, kad Lenkijos ir Lietuvos priešprieša nevirstų karu, kol sovietai  dar nebuvo pasiruošę juo pasinaudoti“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė A. Jurevičiūtė .

Pirmasis pajuokavo raudonarmietis

Kaunietė istorikė tvirtai įsitikinusi, kad už savo sostinę niekam neturime dėkoti, o juo labiau rusams.

„Mūsų visuomenė atmintinai žino istorinį kalambūrą „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Tačiau ne garsusis satyrinių dainų autorius, kupletininkas Petras Biržys (Pupų Dėdė) pirmasis taip pajuokavo. Dar 1939 m. rudenį vienas Raudonosios armijos ryšių karininkas reikšmingai pasakė mūsų kariuomenės ryšininkui kapitonui Eugenijui Petrauskui: „Neilgai džiaugsitės savo Vilniumi, netrukus kartu su visa Lietuva jis bus mūsų“.

Tautai gražiai atrodė Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, prasidėjęs 1939 m. spalio 27 d., bet iš esmės jau 1939 m. lapkritį buvome okupuoti – Lietuvoje atsirado sovietų karinės įgulos“, – pabrėžė A. Jurevičiūtė.

Lietuvių kilnumas

Istorikė piktinasi, kad net mūsų žiniasklaida kartoja svetimųjų prasimanymus apie Vilniaus susigrąžinimą.

„Štai „delfi.lt“ portalas, remdamasis Lenkijos autoriais, kelis kartus rašė, kad 1939 –1940 metais lietuvių kareiviai ir valstybės tarnautojai „terorizavo, engė“ vietinius lenkus. Visiškas absurdas. Atvirkščiai. To laikotarpio nuotraukose matome, kaip lietuvių virėjai iš lauko virtuvių katilų semia kareivišką sriubą išbadėjusiems vilniečiams ir Lentvario vaikams. 1939 m. laikinai pasitraukdami iš Vilniaus, sovietai miestą visiškai nusiaubė. Ir lenkų okupacijos laikais Vilnius buvo tik skurdus, atsilikęs Lenkijos provincijos užkampis, „kresas“. Lenkų okupacinė administracija per 19 metų gal tik kokius devynis naujus namus Vilniuje sugebėjo pastatyti. O Lietuva lenkų pabėgėliams padėjo, kuo galėjo. Teko skaityti vieno Lenkijos piliečio liudijimą: „Jeigu ne lietuviškos internuotų Lenkijos karių stovyklos, saugus prieglobstis, iš kurio vėliau daugelis lenkų laimingai pasiekė Vakarus, mano tėvas nebūtų likęs gyvas, kai Stalinas su Hitleriu draskė Lenkiją – būtų žuvęs kur nors Sibire“, – priminė istorikė A. Jurevičiūtė.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

64 komentarai

  1. Antanas:

    Atleiskite, gerbiamieji, kokį š. čia malame?! 🤔 Taip prieisime iki to, kad italų protėviai etruskai – tai… rusai (?!)… Čia iš a/a rusų humoristo Zadornovo “pastebėjimo” : “Etruski – eto russkije” (rus. – etruskai – tai rusai). 🤗

    • Antanas:

      P. S. Vilnius nuo pat jo įkūrimo kieno buvo miestas (sostinė)? 🤔 Lenkijos? Rusijos? Kryžiuočių Ordino? O gal Baltarusijos, kuri tada neegzistavo? Taigi. Kaip sakoma, būkim biedni, bet turėkim nors truputį sveiko proto! 🤗

      • Na kaip pasakyt… Lenkijai Vilnius trumpai priklausė apie 1387 – 1392 metų laikotarpį….

        • Antanas:

          Iš kur tokia informacija???

        • Antanas:

          P.S. Rašydamas kieno Vilnius buvo miestas, turėjau omeny kokios tautos teritorijoje buvo Vilnius, o ne kam trumpai priklausė, t.y., buvo okupuotas, aneksuotas ar prisijungęs “laisva valia”. Buvo okupuotas ir švedų, ir maskvėnų, ir lenkų, gyveno jame nemažai gudų, žydų, net škotų, prancūzų ir italų, bet Vilnius niekada nebuvo nei švedų, nei rusų, nei gudų, nei lenkų miestas. Na, ir miesto pavadinimas tą puikiai įrodo – žodis Vilnius kilo nuo upės pavadinimo Vilnia (vilnyti) ir tas žodis tikrai nėra nei švediškas, nei rusiškas, nei lenkiškas, nei žydiškas. Taigi liaukimės jau vieną kartą Vilnių vadinti lenkišku, žydišku ar dar kitokiu miestu.

          • Iš kur tokia informacija? Tą informaciją rašo visi Lietuvos istorikai,tokie kaip Gudavičius ir kiti. Net gi tarpukariu per Vytautines kai buvo parašyta knyga apie Vytautą.

            • Kokios tautos teritorijoj buvo Vilnius? Tuo laikotarpiu tarp 1387 ir 1392 metų jis buvo Vilniaus kunigaikštystės teritorijoj rusėniškoj daly, kuri su etnine Lietuva neturėjo nieko bendra ir Lenkijos karalius ten siųsdamas lenkų kariuomenę į Vilniaus kunigaikštystę siuntė ją kaip į savo tėviškę, panašiai kaip darė Pilsudskis.

              • Tarkim 1383 metais Algirdaičiai rašydami laišką ordino magistrui atskiria savo gentainius nuo lietuvių, o tai rodytų, kad Vilnius buvo svetimas etniniams lietuviams. Sakykim Kęstutis nuvertęs Jogailą Vilniuje buvo sutiktas, kaip svetimas.

              • Antanas:

                Pačiam reikėtų atidžiau pastudijuoti to meto žemėlapius ir pasižiūrėti, iki kur anuo metu Rytuose buvo paplitę baltiški (lietuviški) vietovardžiai. Jų pavadinimai tikrai nebuvo gudiški!!! Taip pat kaip ir Vilniaus pavadinimas.

                • Žemyna:

                  Štai įrodymas, kaip tautai reikia SAVO GARBINGOS praeities! Su etniniais vietos gyventojais susimaišę atėjūnai užkariautojai daugybę amžių taip ir nepajėgia susikurti sau RAMIOS DŪŠIOS, dūšios, kurios vieta yra ČIA, jausmo, jog jis tikrai SAVO vietoje, ir viskas, kas čia buvo ir yra, susiję su JO tauta. Bet reikalas tas, kad ne taip paprasta sukurti Tautą, kuri jaučiasi rami, savimi pasitikinti, žinanti, kas ji yra.

              • Antanas:

                Pilsudskis, beje, buvo sulenkėjęs žemaitis, o ne lenkas, didysis istorike!

              • Žemyna:

                Apgailestauju, bet ne tik BY žemėse didžiules valdas iki 19 a. sukilimų turėję vienos senos giminės vyrai iš kartos į kartą savo sūnums kitokią žinią perdavė… Bet caras bei jo palikuonis kitą nuomonę turėję, perpaišė žemėlapį. Ar ne juos kopijuodamas ir caras Josifas šiose platumose su žemėlapiu dar pasidarbavo? 🙂

              • Juozas:

                ir iš kur tokie tamsuoliai imasi ? Manau, per visą gyvenimą teperskaitei 1 knygą. XIV a.pabaigoje lietuvių gyvenamos teritorijos siekė apie 100 km į rytus ir pietus nuo dabartinių sienų. Vietovardžiai iki šiol tai patvirtina. Jei moki skaityti, perskaityk ką nors iš Z.Zinkevičiaus veikalų apie Rytų Lietuvą, tai mažiau turėsi gėdos

            • Antanas:

              Na, jei visokie gudavičiai ir bumbuliauckai – istorikai, tada aš – nesantuokinis popiežiaus vaikas. 🤣 Ir kas galėtų tai paneigti? 🤔

            • Tvankstas:

              Taip rašo Lenkijos istorikai ir jų kvislingai Lietuvoje.
              Dar pridėkite “Krėvos sutartį’ iš 1385 m., kuri parašyta Krokuvoje apie 1830 m. ir PYST surasta.

        • Žemyna:

          Jei buitiniuose santykiuose kam nors KITO nuosavybė trumpai priklausė, galima spėti, jog teisingumas suveikė, GROBINYS buvo grąžintas, o GROBIKAS nubaustas.
          Politikai kažkaip šios paprastos tiesos neperkanda, o aukštosios m-klos prikepa jiems antrinančių „istorikų”.
          Šiaip jau istorijoje pasitaiko net ir „nekaltų” atvejų, kai nuotakos „kraitį” – kunigaikštiją ar jos dalį į savo rankas perėmęs jaunavedys be karo, „netyčia” prijungia ją prie kitos tautos karalystės teritorijos. Tačiau būta ir kitų atvejų – kai atėjęs valdyti kitos tautos žemes, jaunavedys pats išmoksta tos tautos kalbą, persikrikštija ir tampa tikru TOS tautos atstovu ir nariu, ir, jei kariauja, tai UŽ ją, o ne prieš ją kariauja.

          • Žemyna:

            Va, štai ir dabar Putinaitė – kas jai dedasi? Ar jos protavimas turi kažkokių tokių ypatumų, kažkokių filtrų, per kuriuos VISI iki vieno, sovietmečiu gyvenę, tarnavo „partii i pravitelstvu”?
            Ji supranta, kad partija galėjo duoti užduotį sukurti poeziją, ar ktk. tam tikra tema. O kad poetas galėjo tyliai apsidžiaugti ir pasinaudoti pasitaikiusia proga, kokia daugiau gali nepasikarti, jai nešauna į galvą? Kad jis labai meistriškai į tai, kas buvo užsakyta, įkomponavo tai, ką pats norėjo?
            Žiūriu aš į jos veidą, į akis – na, nerimsta jos dūšia, nerimsta. Kas yra tikrasis jos nerimo, neapykantos, noro niokoti, menkinti, niekinti, žeminti variklis?

    • Žemyna:

      Ir ne tik!
      Taigis Prūsija iš tiesų buvo Rusija, tik tie fricai krestonoscai užgrobė Prussijos iskkonno russkije zemli, ir prie pavadinimo pridėjo P raidę, kad niekas nesuprastų…
      Tai, beje, kiek girdėjau, buvo vieno aukšto RU partiečio disertacijos, apgintos Aukštojoje partinėje, tema… Taip kad negali netikėti!

    • Tvankstas:

      Tie etruskai save vadino ‘rasenna’, o peržvelgus istorinius pavadinimus atstatomasis vardas būtų ‘taura raseinta’, kaip vieno Taurėjos karaliaus palikuonys. Iki šiandien išlikęs Tirėnų jūros vardas išduoda turėjus pradžią ‘taura’.

  2. Labai silpnas rašinys argumentų prasme, dar nežinia kuriai propagandinei pusei jis labiau tarnauti gali… O kurgi 1939 m. rugsėjo 17 d. ir vėlesnėmis dienomis buvo Lietuvos kariuomenė? Kodėl yra nutylimas toks svarbus faktas, kaip gerai apginkluota Lietuvos kariuomenė, nerimusi dėl Vilniaus 19 metų, ir štai tokiu dėkingu momentu (Vilnius vienų paliktas, kitų dar neužimtas) komandos iš Lietuvos valdžios: “Marš į Vilnių”, taip ir nesulaukia, o po poros savaičių tokią komandą gauna jau kaip sovietinę ir jai paklusta…
    Lietuvos okupantė Lenkija 17 d. kapituliavo, valstybės nebeliko, jos kariuomenės dalis internavosi per demarkacinę liniją į Lietuvą Sovietų kariuomenei dar esant už 150 km. nuo Vilniaus, tad kodėl į okupantės kariuomenės pozicijas Vilniuje ir teritorijoje Lietuva nestato savo kariuomenės… Tai – suvereni valstybė dėl savo teritorijos privalėjo daryti besąlygiškai. Jokių išvedžiojimų čia negali būti. Juolab, kad Smetonos valdžiai buvo žinoma, jog tiek Vokietija, tiek Sovietai Vilnių laiko Lietuvos teritorija, tai išeitų, kad pats Smetona Vilniaus nelaikė Lietuva. Taigi 1939 m. rugsėjo pabaigos- spalio pradžios valdžios sprendimai (neveikimas) nei Lietuvos valstybei, nei jos kariuomenei garbės nedaro. Ši data turėtų būti prisimenama kaip jų gėdos diena.
    Beje, neaišku, kam čia autoriaus norima įsiteikti dar ir tuo, sakant, kad “šiandien Vilniuje lietuvių – net 63 %”, kai Vilniuje jau sovietmečio pabaigoje – 1990 metais – jų buvo 63-64 %., o šiandien, akivaizdu, kad Vilniuje lietuvių gali būti kone 15 % daugiau.

    • Antanas:

      Nuostabus komentaras!!! Tarp kitko, A. Smetonos žmona buvo… lenkė. Kaip retoriškai paklausė vienas garsus muzikologas “ir kas galėtų paneigti, kad… ?”

      • Žemyna:

        Fi-fiū…Taip ir ištrūko, kai perskaičiua
        Kažkaip niekaip apskritai tautybės klausimas nekilo… Tai jau tikrai – kas galėtų… Bet!
        Veido bruožai – kaip ir ne. Gimė Šiaulių apskrityje.
        Pasak „Vikės” –
        „Gimė dvarininkų Antano Chodakausko (1850-1925) ir Marijos Joanos Chodakauskaitės-Chodakauskienės (1852-1910) šeimoje. Sofijos krikšto motina buvo tėvo sesers dukra – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.[1] Mokslus ėjo Mintaujos gimnazijoje. Baigusi mokslus apsigyveno pas tėvus naujai įgytame dvare Sebentiškyje, N. Radviliškio valsčiuje Biržų apskrityje. Čia 1903 m. per Kalėdas įvyko A. Smetonos ir Sofijos sužieduotinės. A. Smetona ir prieš tai buvo artimas Chodakauskų šeimai. Nuo 1895 m. jis keletą vasarų dirbo pas juos namų mokytoju. …”
        Tai iš kur ta pavardė atėjo?
        Žinoma, ji galėjo ateiti iš tų žemių, kurių gal ir prieš porą amžių vis daugiau „perėjo” pas lenkus. O ten net ir pavardėms būdavo suteikiama „civilizuota forma” – pakeitus vieną kitą šaknies raidę, kad chamais nekvepėtų, prikabinus priesagą, žiūrėk, jau „panašiau į žmogų”….

        • Antanas:

          Dabar nebeatsimenu, kur skaičiau, kad prezidentienė buvo lenkė, bet pats to sugalvoti ar susapnuoti tikrai negalėjau.

          • Antanas:

            P.S. Radau patikslinimą apie ponią prezidentienę. Atsiprašau, kad pavadinau ją lenke. Ji, pasirodo, kilusi iš sulenkėjusių Lietuvos bajorų. Na, nelabai ir suklydau,- litewska szlachta savo mentalitetu nelabai kuo skyrėsi nuo szlachta polska.

            • Žemyna..:

              Taip, gerokai per daug jų buvo – uoliai save „civilizavusių”. Tačiau ir su išimtims pasitaikydavo. Neprisimenu, deja, apie kokią didikę mūsų LK mokytoja pasakojo, kad ši negalėjusi pakęsti, kad lenkai „šventų mūsų duonely KLEB vadino”

    • stasys:

      Kažin .. suprantu kad tamstai trūksta garsiu pergalių mūšiuose ypač po to kai lietuviai Suvalkuose lenkams skaudžiai prapylė .. taktiniu požiūrių Lietuva buvo apsupta kaimynu karo įkarščio ir neutralitetas buvo vienintelė galimybė išsaugoti šalį nesugriauta . Jei atidžiau domėtumėtės tokios pozicijos laikėsi visos Skandinavijos šalys netgi ta pati Suomija tyliai neviešindama ruošėsi karui ir derybomis vilkino laiką .. Kuo čia Lietuva turėjo išimtį ? Antantė kaip bedantis tigras gali garsiai riaumoti Afrikoje bet vilku rytuose tai negąsdina .

    • Tvankstas:

      Stebinate savo tiesa ir drąsa po 80 metų teisti A. Smetoną – paprastai taip elgiasi bailiai arba karo pirmos kulkos aukos.

      • Tiesa tai ne mano, o to meto istorinių faktų. O drąsa iš partizanų – jie juk ne dėl Smetonos kovėsi…

        • Žemyna:

          Norėjote pasakyti „to meto tekstų”?
          Tiek vokiečiai, tiek rusai pasižymėjo savo propagandiniais tekstais ir jau tada falsifikuotais faktais. Pvz., Gėbelso vadovaujami, jie ir Vokietijoje, ir okupuotų šalių spaudoje taip pateikdavo įvykius bei nuotraukas, kad arba būdavo neaišku, kas ką šaudė, arba viską įžūliai sufabrikuodavo – kad ir užrašus po nuotraukomis iš žudynių vietų. Tikslas buvo toks, kaip ir siekiamos kuo greičiau išparduoti prekės reklamos – kad naivūs patikėtų, jog tai ne tik normalu, bet ir labai populiaru, kad taip prisiviliotų kuo daugiau vietos gyventojų. Tačiau jiems tai ne itin sekėsi.
          I. Tumavičiūtė turėjo galimybę sulyginti tuos spaudoje skelbtus tekstus su LT ir BY veikusių vokiečių ataskaitomis Štazi. Ten aiškiai išdėstyta visa operacijų eiga, darbų pasidalijimas – ginkluoti lietuviai atvesdavo aukas, kur liepti, ir pasišalindavo. Vokiečiai sušaudydavo, o tada vėl pakviesti, ta pati lietuvių komanda sutvarkydavo egzekucijos vietą.

          • Nesukite į šoną… Ne apie tuos “šaudymus” ir jų propagandas eina kalba, o konkrečiai apie 1939 m. rugsėjo 17 d. – spalio 10 d. laikotarpio archyvų dokumentuotus Smetonos vadovaujamos Lietuvos valstybės valdžios santykių kaimyninių šalių atžvilgiu veiksmus, amžininkų įvertintus kaip: “Vilnius mūsų, o mes rusų”… Tuo yra visa Lietuvos valdžios politikos esmė pasakyta, tai yra minėto laikotarpio Smetonos politikos vertinimo atskaitos taškas.

  3. Deivė Nerija:

    per Žinių radiją DABAR (Persona grata)
    pasakos apie tai, kaip viską reikia griauti, kas dar likę?
    Einu klausyti.

  4. Antanas:

    Dėkoju Jums, Žemyna, už Jūsų nuostabius komentarus! 🤗

  5. Prašalietis:

    “Gaila, kad neturiu garbės paskaitinėti” “ūkininko patarėjo”, bet, paskaičius šį A. Aleksandravičiaus “patriotinį – istorišką”straipsnį Vilniaus “didvyriško atsiėmimo” tema, galima įsivaizduoti kokiu “aukštu profesionaliu lygiu” šis “ūkininko patarėjo” rašinėjantis “profesionalas” sugeba parašyti ūkininkams “ūkiškus ir naudingus ūkiui patarimus” apie “patriotizmu išpuoselėtą tautinį ūkį ir bites”. Tik toks “patriotinės istorijos profesionalas” gali susirasti pacituoti “tautinius intelektualus”:”Net Molotovo-Ribbentropo pakto slaptajame protokole buvo parašyta, kad Berlynas ir Maskva atsižvelgs į Lietuvos interesus Vilniaus krašte“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Turčinavičius.” Tik V. Turčinavičius kaip Vilniaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas ir “lietuviškų mecenatinių bajorų palikuonis” gali “kompetentingai, moksliškai susamprotauti” ne tik skaityti mokančių kaimo “intelektualų” skaitomame “ūkininko patarėjuje”, bet “Alke”, kad” Pasirašiusi 1939 m. spalio 10-osios „savitarpio pagalbos“ sutartį su Maskva, Lietuva, deja, suteikė nusikaltėliui Stalinui alibi”…. V.Turčinavičiaus atrastas Stalino “muziejinis ALIBI” Lietuvos istorijoje šiandieninio lansberginio durnių laivo “nesusipratėliams” paaiškina, kaip viskas “buvo iš tiesų”.
    Istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės “Ūkininko patarėjuje” “teisingai sudėlioti istoriniai akcentai”, “lengvai sumala” į dulkes visą Kremliaus demagogiją dėl Vilniaus. Ji cituodama,Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Zenono Butkaus monografiją “meistriškai Maskvą nuvainikuoja ir ką reikia apvainikuoja”- „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos.Vokietijos ir sovietų politikos poveikis Baltijoso Butkaus monografiją šalių tarptautinei bei vidaus padėčiai tarpukaryje“ – “1920–1939 metais Maskva pagal principą „Skaldyk ir valdyk“ kurstė lenkus negrąžinti Vilniaus Lietuvai, o lietuvius – nenusileisti. Bet kartais (1927–1928 metais, 1938 m.) Kremlius imdavosi „gaisrininko“ vaidmens, stengdavosi, kad Lenkijos ir Lietuvos priešprieša nevirstų karu, kol sovietai dar nebuvo pasiruošę juo pasinaudoti”…. Šie šiandieniniai “tautiniai patriotiniai istorijos dr” ir ne kaip Aleksandravičius, Jurevičiūtė ir panašūs,nušviečiantys “buvusias istorines didvyriškas tautos kovas” už Lietuvos nepriklausomybę, Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo 1918 metų nežino, kad iki 1918 metų šiandieninės Lietuvos teritorijoje 140 metų tebuvo Rusijos Kauno, Vilnios ir Gardino gubernijos, kuriose gyveno lietuviai, lenkai, žydai ir rusai(gudai arba šiandieniniai baltarusiai). Po Spalio revoliucijos Rusijai pasitraukus iš pirmojo pasaulinio karo, Vilniuje Lietuvos su neaiškiomis sienomis Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metų vasario 16 įvyko leidus Vokietijos kariuomenės karo komendantui.Tuo metu visa valdžia Vilniuje priklausė Vokietijos kariuomenės komendantui ir be jo sutikimo vargu ar kad būtų kas įvykę. 1918 metais lapkričio mėn įvykus revoliucijai Vokietijoje, iš Vilniaus Vokietijos kariuomenė pasitraukė. 1919 metais Lenkija po Spalio revoliucijos savo nepriklausomos valstybės kūrime ir teritorijų užėmime buvusioje Rusijos imperijos Vilnios, Kauno ir Gardino gubernijose buvo užsiėmusi ne mažiau nei Lietuva. Kas liečia lietuvių “didvyriškas kovas”už Vilnių, tai , pasitraukus po 1918 metų lapkričio mėn. iš Vilniaus vokiečių kariuomenei,nuo 1919 metų kovos “už Vilnių” tebuvo tarp Lenkijos ir Tarybinės Rusijos. Įdomu, ar šie “istorijos daktarai” ką nors girdėjo apie paskelbtą ir neilgai egzistavusią Vilniaus krašte Lietuvos-Baltarusijos respubliką.. Lenkijos, kurią rėmė Antantė,kova su Rusija baigėsi Rusijos kariuomenės pralaimėjimu Lenkijoje prie Vyslos ir kaip pasekmė jos atsitraukimu ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Vilniaus. Antantė rėmusi Lenkiją, leido Lenkijai prisijungti Vilnių ir Vilniaus kraštą ir kaip paguodos dovaną Lietuvos karžygiams “leido atsikovoti” Mėmelį su apylinkėmis, kuriose tuo metu gyveno 70 proc. vokiečių. 1939 m. dėdulė Stalinas Vilnių su Vilniaus kraštu perdavė, nepaklausęs ar nori ar ne, nei ten gyvenusių lenkų, nei baltarusių, nei lietuvių, nei žydų, kaip bulvių maišą ne Baltarusijos Tarybinei respublikai, nors tokių pasiūlymų jam buvo duodama, bet Lietuvai. Matomai dėdulė Stalinas, nujausdamas Lenkijos perspektyvas būti hitlerinės Europoje sojūze, numatė Lietuvos “perspektyvas tarybinėje šeimoje”. Kaip ir kitas dėdulė Chruščiovas vardan Ukrainos “amžinos draugystės ir brolybės” su Rusija ir 400 metų susijungimo proga, kaip bulvių maišą Ukrainos Tarybinei respublikai perdavė Krymo pusiasalį su visais ten gyvenusiais nuo Jakaterinos laikų rusais ir išlikusiais totoriais, Lenino suformuotai Tarybinei Ukrainai. “Ūkininko patarėjo”, reik manyti labai vertingo”pagalbininko” Lietuvos žemdirbiams, specui A.Aleksandravičiui ūkiškai “įtikinamai”pradėjus rašyti į Alką “šlovingos ir patriotinės istorijos” tematika, kiek nors į “patriotinio istorinio” straipsnelio temą tesugebėjo savo komentare pasamprotauti vienas komentatorius Kažin. Kiti komentatoriai, paskaitę tokį “aukšto, istorinio, mokslinio, patriotinio” lygio straipsnelį, “pakyla į tokias tautinių dausų patriotines aukštybes”, kad savo komentaruose apie Vilniaus” atsiėmimą, prisijungimą, atsikovojimą ir t.t., sugeba parašyti savo samprotavimuose ne mažiau, o tik labiau”tautiškai ir patriotiškai” apie tai, ką girdėjo ir ko negirdėjo, apie ūkį ir apie bites ir ką tik nori kita, tik ne apie Vilnių sostinę, jo nedovanojimą, atsiėmimą, prisijungimą, atkariavimą…”Ūkininko pararėją” skaitantiems komentatoriams A. Aleksandravičiaus “Kremliaus propagandą demaskuojančio” staripsnelio “tiesos” kartu su “patriotiškais” nesvarbu apie ką parašytais komentarais, “pasidaro dar patriotiškai ir tautiškai įtikinamesnės”. ne tik “Ūkininko patarėjo”, bet ir Alko skaitytojams….

  6. stasys:

    Propaganda kaip rezultatas kainuoja kur kas pigiau nei surasti tiesa kuri visas puses tenkintu . Vargiai mums reikia su ja bandyti lenktyniauti , tai prilygtu bandymui perrėkti kur kas didesni būrį politiniu davatkų . Kur matau bėda ? Lietuvos valstybė per ta laikotarpį atgavusį nepriklausomybe taip ir nesugebėjo Vilniuje įtvirtinti jo lietuvybės iki galo . Taip šiandiena Vilniuje Lietuviu kalba vartojama kur kas dažniau visuomenėje nei prieš kokius dvidešimt metu , taip Vilnius tapo Lietuvos verslo dešine koja kuri nepamainoma , taip šiandiena kur kas daugiau supratimo kalbant apie Lietuva, kaip valstybe, tarp jos tautiniu mažumų ir lietuviu,.. šalis jau ne ta po-sovietinė kolonija kurioje kožnas -kasdieninis komandiruotas rusas gavęs šaltibaršių paragauti kvailai paklaustu ” a počiemu boršč cholodnij “. ?? ir su didele nuostaba bandytu pagauti kur čia sukčiaujama .Mes žengėme žingsnį didelį į priekį neatlikę to kas privaloma buvo atlikti istorinės tiesos klausimu, be kompromisų . Baimė įskaudinti kitaip manančius Lietuvos valstybės nepriklausomybės klausimu nustūmė esminius darbus į gylius valdininku stalčius ir jau šiandiena nereikia stebėtis kad visuomenėje jau matomas ne tik intrigantas- paleckis o ir visa eilė aukštas pareigas užimantis politikai savivaldose .Deja jokie rusai čia nėra kalti .. ir tarp ju kaltės nereikia ieškoti .

  7. Tvankstas:

    Tenka pasikartoti.
    Žiūrėkime į tarpvalstybinę teisę.
    1. 1791.05.03 konstitucija ištrynė Lietuvą iš valstybių skaičiaus žemėlapyje.
    2. 1793 m. ir 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, atstatant nepriklausomybę sienos turi būti derinamos su valstybe-okupante. Tarp Lenkijos ir Lietuvos bendra siena turės eiti senąja be derybų.
    3. 1919 m. W.Wilson tezėse net nėra vardo Lietuva, dėl Lenkijos – pasakyta – Lenkija ten, kur gyvena lenkai.
    4. 1920.07.12 nustatyta siena tarp Rusijos ir Lietuvos.
    5. 1920.10.07 nustatyta siena tarp Lietuvos ir Lenkijos.
    6. 1920.10.09 Lenkija įvykdo dalies Lietuvos žemių užgrobimą.
    7. Siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos 1920.07.12 nustatyta kaip Rusijos ir Lietuvos siena.
    8. 1939.10.27-28 Lietuva atgauna Vilnių iš Rusijos, šiai nugalėjus Lenkiją.
    9. Sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos keičiamos kelis kartus iki 1944 m.
    10. 1975 m. Helsinkio susitarimas dėl pokario sienų neliečiamumo, kurį pasirašo Lenkija ir SSSR, kaip Lietuvos ir Baltarusijos atstovė.
    11. 1990.03.11 Lietuva atstato Nepriklausomybę, Lenkija tais pat metais atsisako socializmo, Baltarusija po 1991.08.23 tampa nepriklausoma, pagal esamą sienų padėtį, kurioms galioja 1975 m. Helsinkio susitarimas.

    Visa kita, kaip noras Baltarusijai ar Lenkijai turėti Vilnių, yra imperialistinės užmačios.

  8. Žemyna:

    A.Nikžentaitis: jeigu ne J.Pilsudskis, mūsų didieji tautininkai nebūtų tokie, kokie yra
    – 15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/a-nikzentaitis-jeigu-ne-j-pilsudskis-musu-didieji-tautininkai-nebutu-tokie-kokie-yra-582-1223858?copied

    O rytoj laidoje 10-12 (atrodo, I valandos antroje pusėje) viešės N. Putinaitė, ir vėl reklamuos savo naują knygą apie požiūrį į LT ir į jos šviesuolius..

  9. Linas:

    Taip ir nesupratau. Lietuva 1939 m. turėjo karine jėga atsiimti Vilnių? O kokios būtų to pasekmės? Dėl cituojamo A. Biržio posakio galėjo būti „Vilnius ne mūsų, o mes rusų“. Juk latviai ir estai tokias sutartis jau buvo pasirašę nieko už tai negaudami. Jau paskelbus 1939 spalio 10 d. sutartį, kuria Vilnius ir dalis Vilniaus srities perduodama Lietuvai, toliau laikinoji bolševikinė Vilniaus valdžia aiškino, kad bus visuotinis balsavimas, kam turi priklausyti Vilniaus sritis. Buvo kalbama ir apie planus Sovietinės Baltarusijos sostinę iš Minsko perkelti į Vilnių.
    Reiktų žinoti, kad 1939 m. Lietuvos priglaustų lenkų kareivių stovyklas, kai kurie lenkai vadina koncentracijos stovyklomis, o lietuvius laiko Vilniaus krašto okupantais.

    • Juozas:

      reikia žinoti, kad tose “koncentracijos stovyklose” lenkų kariškiai buvo laikomi kaip kurorte, galėjo laisvai išeiti. Dauguma taip ir padarė : pabėgo į Švediją. Jų gyvybės iš esmės buvo išgelbėtos.

  10. stasys:

    Jus matyt apie Pabradėje įsteigta darbo stovykla rašote.? Tamstos žiniai tiek sovietai tiek vokiečiai mielai naudojosi ta įstaigą ir vėliau sugriežtinus aplinka. Koncentracijos stovykla jos nepavadinsi .. taip kaip veikė ji visai kitais principais .

  11. Imkime čia tik faktus, o ne Žirinovskių tipo “politikų” svaičiojimus. Tam, kad 1939 m. rugsėjo 17-20 d. Lietuvos valdžia su kariuomene susikraustytų Vilniun ir jo teritorijon, tam jokios karinės jėgos naudoti nereikėjo, nes Vilnius Lenkijos karių, jai rugsėjo 17 d. kapituliavus, jau buvo paliktas, o Sovietų kariuomenės, buvusios už 150 km. nuo Vilniaus, dar nebuvo spėtas užimti. Lietuvos kariuomenė, stovėjusi apie 20 km. nuo Vilniaus be jokios karinės jėgos jį užvaldyti galėjo jau rugsėjo 18 d.
    Iš 1939 m. rugpjūčio 23 d. Rybentropo – Molotovo pakto Sovietai žinojo, kad abi pakto šalys Vilnių de jure laiko Lietuvos teritorija, o Lietuva, kaip sutarta pakte, yra atitekusi Vokietijos įtakos zonai. Taigi atsižvelgiant į šiuos faktus, akivaizdu, kad Sovietai, priėję prie Lietuvos kariuomenės pozicijų iškart karo veiksmų prieš jos kariuomenę, užėmusią Vilnių ir jo teritoriją, nebūtų ėmęsi ir visų pirma todėl, kad tai pagal minėtą paktą buvo ne jų įtakos zona. O tai be abejonės galėjo lemti kitokią negu buvo Lietuvos istorijos eigą. Veikiausiai Lietuva, kaip ir Lenkija, iki karo nebūtų buvusi inkorporuota į Sovietų Sąjungą, o tokiu atveju po karo Lietuva būtų gavusi, kaip Lenkija, Čekoslovakija, kitos šalys Liaudies demokratinės šalies statusą. Taip šalis ir tauta būtų galėjusi išvengusi to baisaus prieš karą ir po jo Sovietų vykdyto Lietuvos gyventojų naikinimo – genocido. Tai va tokios buvo to – kapituliavusios Lenkijos palikto, o Sovietų dar neužimto, Tautai savo, Smetonos valdžiai, matyt, nelabai, Vilniaus nepasiėmimo istorinės pasekmės.

    • Žemyna:

      Vis dėlto pripažinkime: „
      grąžinimas” buvo tik formalus, tik popieriuje (už tai visai ne formaliai atplėšus gal trečdalį žemių su žmonėmis – BY + PL), ir Smetona gal tai ne tik suprato, bet gal net ir konkrečios informacijos turėjo. Natūralu, kad žmogus nežinojo, kaip pasielgti būtų teisinga. Juolab, kad jo vieno žodis nelabai daug lėmė, kai kiti buvo prieš jų supratimu beprasmį žmonių pražudymą kovoje, kuri vis vien nieko neduos.
      Kaip geriau – eiti su dūdų orkestru užimti Vilnių, kad gal po poros dienų įžengę sovietai išvytų lauk ir pažemintų? O gal net likusius gyvus suimtų, ištremtų?

      • Antanas:

        Taigi! Neteiskime ir nebūsime teisiami! Taip parašyta Šventame rašte.

      • Kokiu tikslu ir toliau turėtume patys sau meluoti savo istoriją, nebent, kad ir toliau graužtume, o ne kurtume, savo valstybę!… Valstybė nebuvo ir nėra Smetona, ji yra Tauta. Tiesiai šviesiai sakant, tai tamstos komentaro pasityčiojantis tonas sako, kad reiškiamas patriotiškumas fasadinis – partinis, o jo logika Vilniaus, Lietuvos to meto istorijos išmanyme – lyg būtų Pilsudskio laikų turgaus bobelės…

        • Žemyna:

          Pripažįstu – sunku inteligentiškam, visada tik pagarbiai bendraujančiam žmogui šalia turgaus bobelės … Nebent slogią nuotaiką nuskaidrintų viltis, jog lašas po lašo tą tamsumą ir neišsilavinimą įveiksite. Sunku, kai esi šalia to, kam neišprusimas ir senatvė neleidžia nusikratyti vaikystėje girdėtų pasakų apie tai, jog tais laikais ne prezidentas komandavo kariuomenei, ir kad kariuomenė jo komandoms net neturėtų teisės paklusti, o tie, kas turėjo tą teisę, buvo priešingos nuomonės, nepritarė prezidentui.
          Jei nesunku, gal paaiškintumėte, kur įžvelgėte pašaipą mano komentare? Kad kitą kartą žinočiau, ko vengti? Būčiau dėkinga!

    • Bartas:

      Aš irgi manau , kad Vilniaus neatsiėmimas savo rankomis , savo ginklu buvo klaida. Taip, Smetona vokiečių bijojo labiau nei maskolių. Jis vis dar vylėsi , kad Lietuva, patekusi maskovijos boševikams (žemesnė kultūra) išliks, o vokiečiams (aukštesnė kultūra) , bus ištirpdyta(asimiliuota). Manau , kad to meto Lietuvos vadovybė galvojo , kad ankstesnės pripažinimo sutarties bus laikomasi. Tik turbūt niekas neprisiminė Bismarko pasakymo, kad sutarimai su rusais neverta net popieriaus vertės , ant kurio parašytas susitarimas. Naivumas ne išpasakytas. Remiantis istoriku Rakučiu , net Skučas (saugumo vadas) svaigo , kad būtų gerai ,jei Maskva užpultų Lenkiją ir Vilnių perduotų Lietuvai. Nežinau tiksliai, bet “drauginga šalis” Skučą užmušė vieną iš pirmųjų.

      • Beje, M. Romeris Smetonos politikos veiksmuo dėl 1939-1940 m. įvykių įžvelgė ne klaidą, o sąmoningą Lietuvos valstybinio kapituliavimo, pradėto Lenkijos 1938 m kovo ultimatumo priėmimu, politikos tąsą…
        Gal būtų ir nieko, jeigu Maskva Vilnių su teritorija būtų be jokių sąlygų perdavusi Lietuvai, bet faktas yra kitoks. Vilnius nebuvo Maskvos perduotas Lietuvai, o jos savanaudiškai mainytas. Maskvai pasiūlius Vilnius su teritorija buvo sumainytas į teisę jai turėti 5 karines bazes Lietuvos teritorijoje, laikant jose 20 tūkst. atitinkamai ginkluotą kariuomenę. Iš tų 5 bazių, regis, net 4 buvo ne buvusioje 1920 metais Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje. Taigi Rakučiui derėtų patikslinti, ką jis norėjo pasakyti Skučo paminėjimu Vilniaus įvykių kontekste…

  12. Žemyna:

    Prof. dr. R. Burda: „Sprendimas Medininkų byloje priimtas Prezidentės šantažo Aukščiausiam Teismui kontekste“
    – komentaras.lt/prof-dr-r-burda-sprendimas-medininku-byloje-priimtas-prezidentes-santazo-auksciausiam-teismui-kontekste/?lang=

    Prof. Ryšardas B. nesutinka, jog Medininkų žudynės priskirtinos karo nusikaltimui.

  13. Getas:

    Palaikau “Kažin” pateiktus faktus, tačiau reikia patikslinti: Anglija ir Prancūzija vedė lygiagrečias derybas su Stalinu dėl Vokietijos stabdymo, žodžiu, palaikė derybų būdu santykius su Stalinu, kurie išaiškėjo bendradarbiaujant ir padedant Raudonajai armijai karui einant į pabaigą.. Prieš tai 1939 m. Anglija pasirašė sutartį su Lenkija, kad ji gins ją , jei kas užpuls, toje sutartyje buvo pabrėžta, kad gins ir Lietuvą (net neatsiklausus Lietuvos Vyriausybės). O prasidėjus karui 1939 m. rugsėjo 1 d, jau britų ambasadorius – rugsėjo 3 d. turėjo Anglijos notą Lietuvai, jai ji eis atsiimti Vilniaus, tai Britai paskelbs karą Lietuvai. Žodžiu, Smetona jau nuo 1938 m. Lenkijos ultimatumo vykdė probritišką ir prolenkišką politiką ir tai suformavo ST. LOZORAITIS, O SMETONĄ DAR PAVEIKĖ NEITI ATSIIMTI TUŠČIO NUO LENKIJOS KARIUOMENĖS Vilniaus ambasadorius Anglijoje Balutis, 1939 m. liepą atostogaujantis Palangoje kartu su Smetona.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: