A. Aleksandravičius. Vilnius mūsų sostinė, o ne rusų paguodos prizas (64)

1939 m. spalio 28 d. Vilnietė sveikina lietuvių karius | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio 28 d. Vilnietė sveikina lietuvių karius | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenė Gedimino bokšte iškėlė trispalvę. Nuo to laiko 80 metų Vilnius mūsų. O Rusija vis grasina, kad gali „atsiimti“  šią „Stalino dovaną“ ir atiduoti draugiškai Baltarusijai. Lietuvos politikai nesijaudina: tai tik politinio juokdario Vladimiro Žirinovskio kliedesiai.

Bet Kremlius 30 metų aiškino, kad sovietų lyderis Nikita Chruščiovas Krymą Ukrainai 1954 metais atidavė „neteisėtai“, o 2014 m. rusai nuo žodžių peršoko prie darbų: per kelias savaites užgrobė ir aneksavo ukrainiečių pusiasalį.

Propagandinė bomba

„Ginčytina ir neapibrėžta Vilniaus teisinė padėtis“ yra pati svarbiausia propagandinė bomba iš Maskvos informacinio karo prieš Lietuvą arsenalo. Kai tik sukanka koks nors Vilniaus atgavimo jubiliejus, Kremliaus propagandiniai portalai „rubaltic.ru“, „regnum. ru“ ir kiti panašaus plauko „fake news“ („melagingų žinių“) fabrikėliai išpila į informacinę erdvę statines „autoritetingiausių Rusijos ir Vakarų mokslininkų“ straipsnių ir filmuotų pasisakymų TV pokalbių laidose, kad iki 1939 m. „pasaulio istorijoje dar nebuvo tokio atsitikimo, kai didžioji galinga valstybė kilniaširdiškai atiduotų nykštukinei šalelei tokį didelį miestą“.

Atitaria švilpynės

Triukšmingam ideologiniam Maskvos mušamųjų, pučiamųjų, skambinamųjų (balalaikinių) instrumentų orkestrui atitaria ir lietuviški lumzdeliai. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Česlovas Laurinavičius rašė, kad „Lietuva galėjo atgauti Vilnių tik iš Stalino – anaiptol ne demokratinės šalies vadovo – rankų, o Vakarų valstybės nenorėjo mums atiduoti ir Klaipėdos“. Pasak šio istoriko, sovietų okupacija nubrėžė lietuviui mielas Lietuvos valstybės teritorijos ribas, o antisovietiniai mūsų partizanai „nekovojo dėl Vilniaus ir Klaipėdos, nes tiesiog nepajėgė, net priešingai – ragino lietuvius nesikelti į tuos miestus, nepriimti sovietų dovanos“.

Vilniaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovo Vlado Turčinavičiaus nuomone, nors Vilnius Lietuvai sugrįžo tragiškomis aplinkybėmis kaip paguodos prizas sovietinės okupacijos išvakarėse, bet dėl Gedimino miesto, savo istorinės sostinės mūsų tauta visą tarpukarį nesiliovė kovojusi iš pradžių ginklais, paskui diplomatija, o 1939 m. spalis buvo tik galutinė tos kovos pasekmė.

Visiškai apsileidę

„Lietuvos vadovai, Seimo nariai visiškai apsileidę. Nesubrendę tarnauti valstybei. Niekaip iš jų sąmonės neišgaruoja iš senelių, tėvų, gyvenusių Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos laikais, paveldėta prisitaikėliška, pataikūniška galvosena. Nedrįsta paneigti Rusijos propagandos štampų, remdamiesi tarptautine teise. Visose mūsų tarpukario sutartyse su sovietais Vilnius vadinamas Lietuvos sostine. Vokietija 1918 m. atkurtą Lietuvą pripažino su Vilniumi. Net Molotovo-Ribbentropo pakto slaptajame protokole buvo parašyta, kad Berlynas ir Maskva atsižvelgs į Lietuvos interesus Vilniaus krašte“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Turčinavičius.

Lentvario vaikai smaguriauja lietuviška kariška koše | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Lentvario vaikai smaguriauja lietuviška kariška koše | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Išteisino nusikaltėlį

Muziejininko manymu, tada diplomato Kazio Škirpos pasiūlytas būdas susigrąžinti Vilnių (atsiimti jį patiems) iš jau gana ilgo istorijos atstumo atrodo ne tik garbingesnis, bet ir naudingesnis negu tuometės Lietuvos Vyriausybės apsisprendimas palaukti, kol sostinę kaip šuniui apgraužtą kaulą mums numes Stalinas.

„Netikėkite tais kai kurių istorikų prasimanymais, kad K. Škirpa buvo vos ne  nacionalsocialistinės Vokietijos agentas. K. Škirpa jau kalbėjo, kad į Vilnių mūsų kariai  turi patekti anksčiau už Raudonąją armiją, dar iki tol, kai vokiečiai pradėjo raginti Lietuvos Vyriausybę siųsti kariuomenę į mūsų istorinę sostinę, iš kurios bėgo lenkai. Pasirašiusi 1939 m. spalio 10-osios „savitarpio pagalbos“ sutartį su Maskva, Lietuva, deja,  suteikė nusikaltėliui Stalinui alibi – jis ne grobikas, bet geradarys, padovanojo Lietuvai šventę“, – apgailestavo V. Turčinavičius.

Rytą – lietuvis, vakare – lenkas

Jokių teisinių argumentų savintis Vilnių neturinčiai Rusijai belieka tik erzinti Lietuvą, kad  tai visada buvęs lenkų ir žydų miestas, o tarpukariu ten gyveno vos kelios dešimtosios procento lietuvių. Bet šiandien Vilniuje lietuvių – net 63 proc. Pasak matematiko Arūno Eigirdo, kuris  1991–1992 metais buvo Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Šalčininkų rajone,  kai 1991 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybė pradėjo tiesiogiai valdyti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus bei Ignalinos r. Sniečkaus gyvenvietę (dabar – Visaginas), Pietryčių Lietuvoje tiesiog fantastiškai padaugėjo lietuvių. Iki sužlugusio kietakakčių komunistų perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį tik keli šalčininkiečiai turėjo Lietuvos piliečių pažymėjimus, o  kai Lietuvą pripažino pasaulis, jau tų pat metų rugsėjo pabaigoje prie rajono policijos komisariato pasų poskyrio nutįso lietuviškas savo šaknis žaibiškai atradusių vietos gyventojų eilės. Kai tiesioginis valdymas buvo atšauktas, o Vilnijoje įsiviešpatavo vienos  genties partija, žinoma, Pietryčių Lietuva vėl tapo lenkiška, rusiška ir gudiška. Jauni tėveliai būgštavo, kad lietuviškai pirmąjį savo žodį ištarusiems jų vaikams neatsiras vietos  savivaldybių lopšeliuose darželiuose.

Kieno vežime sėdi, tam ir giedi

Kitų taip pat iš rankų į rankas dažnai keliavusių Europos miestų (Strasbūro, Gdansko) gyventojų tautinė sudėtis irgi smarkiai keisdavosi, kai miestai priklausydavo skirtingoms valstybėms. Strasbūro garsių žmonių sąraše nuo 1697 m. iki 1870 m. generolų, rašytojų, menininkų, vyskupų ir gydytojų pavardės beveik vien prancūziškos. Kai Strasbūras buvo Vokietijos dalis, 1871 – 1918 metais ir 1940- 1944 metais, miesto garbės piliečių sąrašas pasidarė labai vokiškas. Dabar Prancūzijos didžiajam rytų regionui priklausančio Strasbūro įžymybės (iš šio miesto kilę politikai, dainininkai ir futbolo treneriai) – tiktai  prancūzai. O Suomijos Helsinkio pavyzdys įrodo, kad titulinė tauta tampa didžiausia sostinės bendruomene, kai šalis atgauna nepriklausomybę.

1939 m. spalio pabaiga. Lietuvių kariai žygiuoja į Vilnių | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio pabaiga. Lietuvių kariai žygiuoja į Vilnių | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Tik propaganda?

2014 m. kovą rusai pompastiškai atšventė 360-ąsias Ukrainos prijungimo prie Rusijos imperijos metines ir nieko nelaukdama Rusijos kariuomenė atplėšė Krymą nuo laisvosios Ukrainos. Ar Maskva nesumanys vėl okupuoti Lietuvos, kai minėsime  85-ąsias ar 90-ąsias Vilniaus susigrąžinimo metines?

„Lietuva – ne Ukraina. Mūsų šalis jau 15 metų priklauso stipriausiai Vakarų kolektyvinės gynybos sąjungai NATO. Užpuolusi Lietuvą, Rusija iš tiesų paskelbtų karą visai Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai, Jungtinėms Valstijoms. Nemanau, kad Maskva išdrįstų. Kremlius nori įbauginti Lietuvą. Bet tai tik propaganda, o ne rimti planai“, – „Ūkininko patarėjui“ standartiškai kalbėjo Seimo narys politologas Laurynas Kasčiūnas.

Nekartokime Kremliaus prasimanymų

Pasak Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkės, istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, teisingai sudėlioję istorinius akcentus, lengvai galėtume sumalti į dulkes visą Kremliaus demagogiją dėl Vilniaus.

„Visiems patarčiau perskaityti neseniai išleistą Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Zenono Butkaus monografiją „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos.Vokietijos ir sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei bei vidaus padėčiai tarpukaryje“.  Autorius, remdamasis to laikotarpio dokumentais, meistriškai nuvainikuoja „nesavanaudės mažųjų tautų globėjos Rusijos“ mitą. Iš tiesų 1920–1939 metais Maskva pagal principą „Skaldyk ir valdyk“ kurstė lenkus negrąžinti Vilniaus Lietuvai, o lietuvius – nenusileisti. Bet kartais (1927–1928 metais, 1938 m.) Kremlius imdavosi „gaisrininko“ vaidmens, stengdavosi, kad Lenkijos ir Lietuvos priešprieša nevirstų karu, kol sovietai  dar nebuvo pasiruošę juo pasinaudoti“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė A. Jurevičiūtė .

Pirmasis pajuokavo raudonarmietis

Kaunietė istorikė tvirtai įsitikinusi, kad už savo sostinę niekam neturime dėkoti, o juo labiau rusams.

„Mūsų visuomenė atmintinai žino istorinį kalambūrą „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Tačiau ne garsusis satyrinių dainų autorius, kupletininkas Petras Biržys (Pupų Dėdė) pirmasis taip pajuokavo. Dar 1939 m. rudenį vienas Raudonosios armijos ryšių karininkas reikšmingai pasakė mūsų kariuomenės ryšininkui kapitonui Eugenijui Petrauskui: „Neilgai džiaugsitės savo Vilniumi, netrukus kartu su visa Lietuva jis bus mūsų“.

Tautai gražiai atrodė Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, prasidėjęs 1939 m. spalio 27 d., bet iš esmės jau 1939 m. lapkritį buvome okupuoti – Lietuvoje atsirado sovietų karinės įgulos“, – pabrėžė A. Jurevičiūtė.

Lietuvių kilnumas

Istorikė piktinasi, kad net mūsų žiniasklaida kartoja svetimųjų prasimanymus apie Vilniaus susigrąžinimą.

„Štai „delfi.lt“ portalas, remdamasis Lenkijos autoriais, kelis kartus rašė, kad 1939 –1940 metais lietuvių kareiviai ir valstybės tarnautojai „terorizavo, engė“ vietinius lenkus. Visiškas absurdas. Atvirkščiai. To laikotarpio nuotraukose matome, kaip lietuvių virėjai iš lauko virtuvių katilų semia kareivišką sriubą išbadėjusiems vilniečiams ir Lentvario vaikams. 1939 m. laikinai pasitraukdami iš Vilniaus, sovietai miestą visiškai nusiaubė. Ir lenkų okupacijos laikais Vilnius buvo tik skurdus, atsilikęs Lenkijos provincijos užkampis, „kresas“. Lenkų okupacinė administracija per 19 metų gal tik kokius devynis naujus namus Vilniuje sugebėjo pastatyti. O Lietuva lenkų pabėgėliams padėjo, kuo galėjo. Teko skaityti vieno Lenkijos piliečio liudijimą: „Jeigu ne lietuviškos internuotų Lenkijos karių stovyklos, saugus prieglobstis, iš kurio vėliau daugelis lenkų laimingai pasiekė Vakarus, mano tėvas nebūtų likęs gyvas, kai Stalinas su Hitleriu draskė Lenkiją – būtų žuvęs kur nors Sibire“, – priminė istorikė A. Jurevičiūtė.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: