D. Černiauskaitė. Sostinės paminklai: ar tinkamai įamžiname savo didingą praeitį? (20)

 Garbės sargyba prie Lukiškių aikštės Šimtmečio žiedo relikvijų š. m. rugsėjo 23 d. | B. Puzinavičiaus nuotr.

B. Puzinavičiaus nuotr.

Netylant aistroms dėl paminklo sostinės Lukiškių aikštėje, norom nenorom užplūsta mintys apie tai, kad patys nežinome, ko siekiame.

Mano giliu įsitikinimu, partizanų žygdarbio įamžinimas yra  labai reikalingas. Projektas įdomus, netipinis, bet Lukiškių aikštė jam ne vieta. Na ar vienoje iš pagrindinių miesto aikščių, pastačius „Laisvės kalvą“, ji bus pastebima miesto svečiams ir miestiečiams? Kalvelė aikštėje tarp aukščiu ją gožiančių pastatų?!

Štai nukėlus  Petro Cvirkos paminklą, dabar stūksantį skvere Pamėnkalnio gatvėje, gautume kuo puikiausią vietą „Laisvės kalvai“! Ta vieta natūraliai tinka tokiam projektui – kaip ir dera, paminklas būtų gamtos prieglobstyje, be to, tiek praeiviams, tiek pravažiuojantiems miesto svečiams jis būtų aiškiai matomas, nes natūraliai būtų pakylėtas reljefo. Poreikiui esant, medžių prieglobstyje dar būtų galima pastatyti ir žymiausių partizanų vadų figūras bei kitokius to laikmečio objektus.

Na o viena iš pagrindinių miesto aikščių – Lukiškių aikštė – turi būti skirta Lietuvos didingos praeities įamžinimui. 

Gilioje vaikystėje su tėvais teko lankytis Novgorode. Iki šių dienų labai aiškiai prisimenu ten stūksantį didingą monumentą – „Rusijos tūkstantmečio“ paminklą. Jis didžiulis, masyvus, jame informatyviai ir meniškai įamžintos visų kunigaikščių, karalių, didikų, kurie keitė ar ryškiai įtakojo Rusijos istoriją, figūros. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas irgi yra  įamžinti tame monumente siekiant pažymėti jų pėdsaką Rusijos istorijoje. 

Daugumai mūsų tenka lankytis didžiausiuose Europos, pasaulio miestuose ir gėrėtis jų paminklų didybe. Londonas, Barselona, Sankt Peterburgas… Jei didvyrio figūra – tai be galo didinga, masyvi, išraiškinga, jei žirgas – milžiniškas, ant aukšto postamento, spinduliuojantis energija ir veržlumu!

Atleiskite, na o mūsų Mindaugas, Gediminas, Gedimino žirgas…. Nėra tos didybės, nėra, kad ir kaip norėtųsi…

Paminklai juk tam ir skirti, kad žavėtų, įkvėptų savo išraiškingumu, didybe, giliai į atmintį įrėžtų svarbiausius istorinius epizodus, žadintų pasididžiavimą savo valstybe. 

Sakysite, viskas atsiremia pinigus? Didinga praeitis, didvyriškumas neperkamas ir neparduodamas. Didinga praeitis tiesiog yra ir, kol gyva tauta, gyva ir jos praeitis. Mane stebina skulptorių, architektų kūrybos stoka. Lietuvos praeityje įsimintinų istorinių įvykių apstu, bet skulptoriams jiems arba neįdomūs, arba „neįkandami“. Net Žalgirio mūšis mūsų šalyje nėra deramai įamžintas… Nemanau, kad koks nors akmuo ar plokštė su užrašu yra tinkamas Žalgirio mūšio įamžinimas. Toks „įamžinimas“ tik parodo mūsų kūrybingumo ir pasididžiavimo savo valstybe stoką.

Lukiškių aikštėje turėtų iškilti grandiozinis monumentas, skirtas daug amžių trunkančiai didingai Lietuvos praeičiai. Aš įsivaizduoju aukštą (ne trijų metrų) obeliską, aplink kurį galėtų būti įkomponuoti Lietuvos žymiausių kunigaikščių ir didikų, kurie labiausiai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo, siluetai. Obeliskas turėtų matytis iš toli ir savo aukščiu pranokti visus aplinkinius pastatus. 

Jei kažkam nepatinka obeliskas, tai galėtų būti Lietuvos  kunigaikščių ant žirgų kompozicija, bet išraiškinga ir masyvi, kokia ir buvo mūsų valstybės istorija.  

Lukiškių aikštė ir joje stovintis monumentas Lietuvos gyventojui  turėtų įkvėpti pasididžiavimą savo šalimi ir jos didinga istorija, o Lietuvos svečiui  – padaryti nepamirštamą  įspūdį  ir sudominti mūsų šalies praeitimi.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

20 komentarų

  1. > D.Černiauskaitei:

    Labai geros įžvalgos,ačiū Jums. Šių minčių įgyvendinimas įvyks tuomet,kuomet Lietuvos valstybę valdys,jos svarbiausius postus įvairiuose lygmenyse užims politikai neturintys liberalkomunistinio -nūdien švelniai vadinami neoliberalais- idėjinio užkrato.O Straipsnio autorės minėtus iškilius memorialus,skulptūras,obeliskus turėtų kurti ,,modernizmo virusu “neužsikrėtę meninikai,skulptoriai,architektai.Tad,tauta,piliečiai ,tikiuosi,laukte laukia autorės minėto tinkamo iškilios Lietuvos istorijos įamžinimo,ypač Lukiškių aikštėje.

  2. Vilnietis:

    Bet ar ne per daug Vilniuje paminklų? Manau, kad tikrai jų gana. Naujų nebereikia.

    • Žemyna:

      Daug yra tų, ką ANAIS laikais leido statyti.
      Deja, tų, kas buvo tautos ir valstybės istorijai vienaip ar kitaip reikšmingi, gal net lemtingi, tų, kam esame skolingi, tų nėra (kad būtų lengviau užmiršti?). Bet juk čia sostinė.
      Deja, dabar pasipylė tai, kas savivaldybės „estetams” prakišama (kuo jie su malonumu minta?), kaip „šiuolaikinis menas”. – Labai patogi formuluotė: jūs visi nieko nesuprantate, esate atsilikėliai, o mes – visuomenės avangardas, 🙂 🙂 🙂 geriausiai išmanome, kas žmogaus dvasią į pasigėrėjimo aukštybes kelia, „gerą”, nes šiuolaikinį „skonį” ugdo…
      Taip miegrajonyje atsiranda tokie kūrybos „šedevrai”, kaip cisternos, ir pan. Neseniai dar apie vieną pranešė. Irgi iš mūsų visų kišenės, Labai prisideda prie meninio ugdymo 🙁 Įdomiausia, kad tokių „kūrinių” autoriai drįsta tarp mūsų vaikščioti nesislėpdami, nerausdami iš gėdos.
      O dėl kai kurių senų – tokius visai vertėtų pakopijuoti miegrajonių kiemuose. Dėl jų universalumo, visapusio praktiškumo.
      Nemačiau mieste, tik nuotraukoje – dar ikikarinių laikų akmens lenta (padėta nepamenu ant kokių solidžių žvėrių galvų), skirta šachmatais žaisti. Puiki mintis – tokiame klimate jos tvarios, ilgalaikės – lietūs nesupūdys, šalčiai permirkusių nesusprogdins. Ir karus atlaikė. Tau tik figūrų neužmiršti, kai eini į kiemą, ir jau turi lauke naudingą užsiėmimą, jau gali su kaimynu bent porą valandų rymoti, smegenis mankštinti. Dabar, kai visas miegrajonis be jaukaus užsiėmimo kampelių, belieka ir toliau „soobražatj na troich”.

  3. Žemyna:

    Vakar Nomedos laidoje (su medžių žudikais ir „pragmatiškais” parkų „patvarkytojais”) viena jos dalyvė pritaikė labai tinkamą situacijos apibūdinimą – žalieji (o ir stiklo barakų!) „architektai” tebevaro Nepriklausomybės pradžioje siautusią butų „euroremontų” madą.
    Architektūros ostapai benderai skuba kuo daugiau apžioti, prisigrobti, kol čia visi apstulbę ir išsižioję, ir bijo pareikšti, jos tokios „architektūros karalius nuogas”.

  4. Rimgaudas:

    Vilniečiui: gal nieko tokio, jeigu Vilniaus architektūrinis centras taps iškilių Lietuvoje žmonių gerbimo panteonu. Tame kontekstė turėtų būti sprendžiami ir paminkliniai variantai, kokie jie būtų moderniški ar senamadiški – svarbu, kad tiktų laiko tėkmės ansambliškumui, kurį nusako vieno ar kito pastato ankstesni buvę architektūriniai sprendimai.

  5. Be abejonės Lukiškių aikštei derėtų tapti Lietuvos istorijos, jos amžino grūmimosi dėl laisvo gyvavimo orumo ir didybės įspūdį darančia.
    Tokio įamžinimo tikslu derėtų koncentruotis į vadinamą Saulės (Soule) mūšį. Pagal mastą ir reikšmę netgi Žalgiris negali prilygti jam. Tai buvo žūtbūtinis mūšis dėl Lietuvos, jos tautinio išlikimo pasaulyje, savo žemės gynimo apskritai momentas. Juolab, kad jame prieš Lietuvą dalyvavo tiek Vakarų Europa, tiek Rusija.
    Kaip rašoma Eiliuotoje Livonijos kronikoje, tąkart buvo žygiuota būtent prieš lietuvius, nes kuršiai ir žiemgaliai jau buvo kapituliavę ir jų žemės buvo Livonijos valdžioje. Kuršių vyskupija buvo iki Nemuno, o Žiemgalių iki Neries, Sėlių netgi vyskupijos jau nebuvo likę. Taigi 1236 metais rugsėjį rengto žygio metu Livonijai niokoti Nemuno ir Neries dešiniojo kranto – jos pačios valdomas žemes nebuvo logikos. Gali būti, kad žiemgalių ir sėlių žemės jau buvo galėjusios virsti dykromis, o jos gyventojai prisiglaudę kitoje upių pusėse lietuvių gyventose žemėse. Tokiu atveju Soule mūšį dera įamžinti garbingiausioje Lietuvos vietoje – sostinėje Vilniuje, juolab, kad mūšio vieta vis dar patikimiau nėra nustatyta. Tam be abejonės tinkamiausia vieta galėtų būti būtent Lukiškių aikštė. Toje Eiliuotoje Livonijos kronikoje yra Treniotos Mindaugui sakoma, kad tavo tėvui pagal galybę nebuvo lygių karalių aplink. Tai duoda pamato spręsti, kad europinio masto Soule mūšiui vadovavo ne kas nors, o Mindaugo tėvas. Viduramžių istorikai Vijukas-Kojlavičius, Strykovskis, kiti nurodo, kad Mindaugo tėvas yra buvęs Rimgaudo vardu ir būtent jis vadovavęs lietuviams šiame mūšyje. Kad šiam mūšiui galėjo vadovauti Mindaugo tėvas, netiesiogiai rodytų ir tas faktas, kad greitu laiku po Soule mūšio Lietuvoje karaliauti ėmė ne kas kitas, o Mindaugas. Mat, kaip nurodo minėti istorikai, po šio mūšio Rimgaudas neužilgo mirė. Taigi didingesnis Lietuvai, Europai įsimintinas istorinis įvykis paminklui už pergalę Soule mūšyje vargu ar rastųsi.

    • Žemyna:

      Svarbu yra tai, kad nebūtų nukreipta į vieną konkretų įvykį. Tokio rango aikštėje turėtų būti VISAAPIMANTIS paminklas istorijai, Tautai, Laisvės kovotojui, t.y., koncentruota visos ir kruvinos, ir tragiškos, bet ir didingos, ir su laimės tarpsniais istorijos apžvalga ir žvilgsnis į ateitį, į visą laiką lydėjusį Siekį, Svajonę apie savarankišką, Laisvą tėvynę kovotojų vaikams (savo gyvybės Aukos padėjimas dėl jų laisvos ateities), žvilgsnis į Lietuvos Saulę…
      Koks didžiulis skirtumas, kai pažiūri iš perspektyvos į aikštę su Vyčio skulptūra puikiame už jos esančios architektūros fone, ir į su smurtu brukama ta niūria, gremėzdiška, žlugdančia, visą vaizdą į tolį uždengiančia tvora.
      (Beje, mano nuomone apie ją iš karto pasikeistų, jei pamatyčiau ją prieigose prie tokių, kaip Našlaičių kapinės – ten, su atitinkamais užrašais, ji atitiktų temą apie žvėriškai kankintų ir žudytų žmonių paniekinimą, suvertimą lyg kokios dvėsenos į duobę).
      Tame turėtų būti ir kažkas panašaus į aukštyn keliančio „Ryto” (Lazdynuose) SKRYDĮ. Kai matai jį iš tinkamų kampų, tai kažkas nepaprasto, keliantis ir nešantis žiūrovą poveikis.

    • Rimgaudas:

      Saulės mūšio metais Daugpilis buvo Livonijos kalavijuočių bazė, dėl kurios labai pergyveno Traidenis, sakydamas, kad lyg Lietuvos širdyje jam ši bazė stovinti (pažodžiui neatsimenu). Daugpilis, žiūrint iš istorinio momento pozicijų, buvo labai tinkamas taškas sukaupti jėgas prieš lietuvius, todėl ir pskoviečiai čia atsirado. Į pietryčius nuo Zarasų stovi kaimas Šauliai, kur, reikia manyti, grįžtantys kalavijuočiai su rusais ir buvo užklupti anksti ryte prieš keliantis per brastą (vietos aplinkui pelkėtos, daug upelių). Todėl šias vietas reikėtu”pašukuot”i su georadaru. Vienam komentare taip jau rašiau, kviesdamas tai padaryti Vykintą Vaitkevičių (jam arčiau kaip Gintautui Zabielai). O dėl mūšio svarbos, gerb. Vilna, visai su Jumis sutinku.

  6. Is VU:

    Geriau daugiau gamtos, zalumos, nei paminklu. O kam ju reikia, tegu pasistato savo kieme.

  7. AISTIS:

    Džiaugiuosi, kad Tautiečiai pergyvena dėl mūsų sostinės ir valstybės centirnės aikštės likimo ir išsityčiojimo Valstybės 100mečio minėjimui. Turėjome tokią įspūdingą progą, ir niekadėjai ją sumenkino taip, kad gėda ir pasakyti. Tautiečiai – patriotai net pinigus buvo surinkę, net paminklą Ukrainoje užsakė, o mužiko – Seimo KUltūros komiteto pirmininko, PROFESIONALŲ – PREMJERO IR JO PARINKTŲJŲ PROFESIONALŲ MININSTRŲ PASTANGOMIS , BUVO PASUKTA PRIEŠ LIETUVIŲ TAUTĄ IR MŪSŲ TAUTNIIO PAVELDO IŠSAUGOJIMĄ, PRIEŠ VISĄ LIETUVIŲ TAUTĄ. Geriau ir nesugalvosi – IŠNIEKINTI TAUTĄ IR VALSTYBĘ. IR VISĄ TAI PADARĖ PROFESIONALAI – MUŽIKAI- LIAUDIŠKAI, O LITERATŪRIŠKAI – VALSTIEČIŲ PARTIJOS na ir dar policininkiškai pažaliavusios partijos ATSTOVAI. Prezidentei Polikarpovnai , buvusiam policininkui – kelių inspektoriui, valstiečių ŠAŠKIŲ čempionui – smegenėlės buvo per menkai išsivysčiusios, kad suvoktų PATRIOTIŠKUMO SVARBĄ LIETUVOS IR MŪSŲ ATGIMUSIOS LIETUVIŲ TAUTOS ŠIMTMEČIO ISTORINIS DIDNGUMAS . JIe tiek rūpinosi savo atlyginimų augimu ir kėdėmis po užpakaliais (nes dirbdami prie plūgo- apie tokia aukštas kėdes ir nesvajojo) kad patingėjo pažvelgi į Lietuvos istorijos 1930 metus, kai lietuviai šventė Didžiojo Karaliaus Vytauto jubiliejų: kiek daug ir kaip įspūdingai veikė Smetonos vadovaujami kultūrininkai, kad visoje Lietuvoje buvo pakrikštyta tikriausiai milijonas naujagimių mūsų Karalių – Vytauto, Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo, ir kitų karalienių Aldonų, Biručių ir kitų vardais, kad ligi šių dienų jie dar tebegyvendami- skleidžia mūsų tautos istorinį – paveldą, pagarbą tiems, kurie atvedė Lietuvą ligi jos didžiųjų pergalių, ligi jos atkūrimo naujos Lietuvos 1918 metais. O ką nuveikė mūsų dabartiniai vadovai??? – Ko JIE BUVO VERTI – TĄ LIETUVIŲ TAUTAII IR VALSTYBEI PADOVANOJO: PAPILDOMĄ PUSĘ MILIJONO IŠVARYTŲJŲ IŠ LIETUVOS, VISIŠKAI SUŽLUGYTĄ MŪSŲ PRAMONĘ, SKOLŲ NE TIK UŽSIENIO KAPITALISTAMS, BET IR NET SAVIESIEMS PENSININKAMS…. ir visuose miestuoe ir miesteliuos angliškus SKELBIMUS- LYG LIETUVOJE NUO SENO ČIA GYVENTŲ TIK ANGLAKALBIAI, BET NE LIETUVIAI.
    O Lietuva, kiek syk parduota ir išmainyta tu buvai?
    Sena mūsų tautos patarlė sakė: ĮLEISK KIAULĘ Į BAŽNYČIĄ,- TAI IR ANT ALTORIAUS UŽSIKARS IR APDIRBS.
    Štai ir turime akyvaizdžiausią mūsų nustekentos ir išvaikytos Lietuvių Tautos beviltišką pasirinkimą ir išsirinkimą žagrės brolių – nepraustaburnių gobšuolių – įsileidimą į valdžią. Ir kaltinti nėra ko, ir kuo toliau, tuo liūdnesnė padėtis darosi su mūsų LIETUVIŲ TAUTOS IŠLIKIMU…. NES MUŽIKAMS TAUTOS LIKIMAS SENIAI NERŪPI- NUO PAT KOLHOZŲ SUGRIOVIMO…visi griebė- kas pakliuvo, o karbauskiečiai – buvę kolūkių pirmininkai- su kitais bičais- susigrobė žemės tiek, ko nedrįso pasigrobti net mūsų okupantai lenkų plikbajoriai ir rusų grafai ar kniaziai. ir vėl _NEI GĖDOS, – VIEN TIK DIDŽIAUSIA TAUTOS BĖDA. JIe net ir Seime nesigėdija grobti…tauta išrinko, tauta pasitikėjo…. O Dievai, mūsų Tvėrėjau, apsaugok mūsų Tautą nuo tų baisiųjų- savųjų žiauriausiųjų engėjų ir naikintojų.- pažaliavusių mužikų.

  8. > Is VU:

    Tamsta pateikei tipišką neoliberalistinį požiūrį,deja.Antra,- šiuometiniai liberalieji ,,modernistai” net neturi noro rašyboje vartoti lietuviškų rašmenų.

  9. O kur tūno Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga, kodėl jai priekaištai dėl tylos politikoje nėra reiškiami. Ji pagal savo įstatus yra nusišalinusi nuo politikos. Tai niekaip negali būti suprasta ir pateisinta. Jau labai laikas jai keisti savo įstatus ir viešai prabilti Lietuvos politiniais reikalais, viešai reikšti nuomonę apie valstybės valdžią, jos sprendimus, visą politinį tautos gyvenimą, tiek dabarties, tiek strateginiais Lietuvos politikos klausimais. Ji neturėtų likti nuošalyj, reikalinga kelti į viešumą bajorišką savigarbą, kad naujas Seimas vėl netaptų nei šiuo, nei tuo… Žodžiu, bajorų, kilmingųjų palikuonims išeiti į politinę areną tapo būtina.

  10. ŽEMAITIS - TURKIJOS OKUPANTAI - LAUK IŠ KURDISTANO!!!:

    Pritariu komentatoriams, manantiems, kad Vilniuje jau dabar paminklų yra per daug.
    Naujų miestui tikrai nereikia. Be to, turėtų būti pašalinti visi sovietiniai. Tačiau vietoj jų jokie kiti neturėtų būti statomi.
    Taip pat jokio paminklo nereikia ir Lukiškių aikštei. Argi stabų gerbėjai negali apsieti be jų?

  11. Kaip galima suprasti, Lietuvos paminklų Vilniuje nereikia, ypač Lukiškėse, tiems, kurių tikslas, kad visi jos paminklai atsirastų Kaune… Matyt, ne veltui ir Šimašius Vilniuje yra “pasisodinęs” administracijos direktoriumi Kauno gyventoją… O kaipgi kitaip – šitiek metų pavilkinsi Vilniuje nacionalinio stadiono, baseinų, Tautos namų statybas, ES skirtų lėšų naudojimą ir t.t.

    • ŽEMAITIS - TURKIJOS OKUPANTAI - LAUK IŠ KURDISTANO!!!:

      Kam tas stadionas – iš tiesų vilniečiams tikrai jo nereikia. Tuščias biudžeto švaistymas.
      Kam tie “Tautos namai”? Visa Lietuva yra Tautos namai.
      O tokių ir panašių pastatų statyba – tai biudžeto švaistymas ne tik juos stanat, bet ir išlaikant. Tuomet jau geriau paminklai – bent jau jų priežiūra mažiau kainuoja. Nuvalai kai ką, ką paukšteliai padaro – ir iš esmės pakanka 🙂

      • Bepigu pačiam su ta paminklų priežiūra Kaune, kai tereikia tik “paukštelų apdergimus” nuo jų nuvalyti…

        • ŽEMAITIS - TURKIJOS OKUPANTAI - LAUK IŠ KURDISTANO!!!:

          Aš gyvenu ne Kaune, o Vilniuje.
          Ir man, kaip vilniečiui tikrai nepriimtina, kad Vilnius būtų apstatytas monumentais, mažai naudojamais stadionais ir neaiškios funkcinės paskirties tautos namais.
          Tai beprasmis išlaidavimas. Ir išlaidos ne vienkartinės, o nuolatinės (nes visą tai reikia išlaikyti). Yra svarbesnių sričių (pvz., sveikatos apsauga), kur ties resursai galėtų būti nepalyginamai prasmingiau panaudoti.
          Na, tie paminklai, kuriuos spejo pastatyti atkūrus Nepriklausomybę – tebūnie. Tačiau visus sovietmečio balvonus tikrai seniai laikas nukelti. Jokios jie ten “meninės” vertės tikrai neturi.

          • Vilnietis – pats…, sakyčiau, nebent iš pilsudskinių laikų užsilikęs …
            Supaisysi čia, – Kaune ar ne pats gyveni. Svarbu kieno giesmę giedi, o ji skamba, kaip paprastai iš Kauno Vilniaus atžvilgiu, ne lietuvybiškai. Ir jokiais liberlizmo ar neoliberalizmo skudurais to nepaslėpti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: