O. Voverienė. Sąžinė psichologiniu požiūriu (2)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Tai kunigo Antano Paškaus knyga „Sąžinė psichologiniu požiūriu“, pirmą kartą išleista Kaune 1991 metais ir pakartota 2009 metais. Iki šiol jos nebuvau mačiusi. Ir labai apsidžiaugiau, kai ją man padovanojo kunigas eruditas Virginijus Šimukėnas. Parašyta, mums, civiliokams, neįprastu stiliumi, nepaprastai gražia ir taisyklinga lietuvių kalba, todėl ji ir atsidūrė ne aukštokoje recenzuotinų knygų krūvelėje, bet čia pat, „po ranka“. Knyga – įdomi ne tik tikintiesiems, bet ir plačiajai visuomenei, ypač patartina mokytojams ir vyresniųjų klasių moksleiviams.

Tai jau antroji Antano Paškus knyga, po  jo pirmosios – „Asmuo ir laisvė“ (1984). Jos matyti neteko. Šią antrąją „Sąžinė psichologiniu požiūriu“ (K., 2009) sudaro „Redaktoriaus žodis“, „Įvadinės pastabos“ ir 6 skyriai: 1. Du keliai į žmoniškumą. 2. Sąžinė – žmoniškumo versmė“. 3. Sąžinė psichoanalitinės psichologijos šviesoje. 4. Sąžinės iškraipos. 5. Sąžinės brandumo fazės. 6. Sąžinės brandumo fazės ir 6. Sąžinės ugdymas.

Psichologinio pobūdžio knygos pasirodymas lietuvių kalba ir dar lietuvio autoriaus parašyta – ypatingai retas reiškinys Lietuvoje. Deja, mūsų psichologai gerokai sutrikusioje dvasiškai mūsų visuomenėje, nerimo dėl šalies ateities apimtoje pačioje šalyje ir užsienyje, tokia lektūra mūsų nelepina. O iš tikrųjų – jos labai reikėtų. Ypač ji svarbi jaunųjų kartų tėvams ir mokytojams.

Įvadinėse knygos dalyse rašoma, kad žmogiškoje egzistencijoje nėra tokių atvejų, kurie nebūtų vienu ar kitu būdu susiją su sąžine. Ne be reikalo sakoma, kad sąžinė žmonių bendruomenėje užima centrinę vietą. Juk gana dažnai stebime gana aštrias sankirtas tarp sąžinės ir įstatymo, individo ir visuomenės autoriteto, kartais visiškai užmirštant laisvės ir socialinės santvarkos tarpusavio priklausomybę.

Tiek ir teorijoje, tiek ir praktikoje prie sąžinės fenomeno artinamasi įvairiausiais būdais: teisiniu, loginiu, filosofiniu. Sąžinė, kaip mokslinio tyrimo objektas, tiriama ir valstybinėse ir bažnytinėse mokslo institucijose. Knygoje į sąžinę, kaip tyrimo objektą, pažvelgta iš psichologinės dvasinės raidos perspektyvos, panaudojant psichologijos mokslo pateiktus duomenis.

Pabūkime kartu su knygos autoriumi jo tyrimo laboratorijoje. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti dabartinių lietuvių sąžinės iškraipas. Svarbiausias orientyras tame tyrime turėtų būti – aukštosios vertybės, į kurias būtų galima kreipti sąžinę ir ją įpareigoti, sudaryti vieną iš galimų sąžinės ugdymo programą, numatyti jos įgyvendinimo galimybes.

„Sąžinės iškraipų“ skyriuje nurodomos jų pagrindinės: 1) sąžinės trūkumas (antisocialinė psichopatinė asmenybė) ir 2) sąžinės perteklius (skrupulinga asmenybė). Sociopatinio-antisocialinio sindromo savininkai – tai individai, kurių asmenybė nėra suvisuomeninta ir kurių elgsena veda į konfliktus su visuomene. Jie nepajėgia būti ištikimi atskiriems asmenims, asmenų grupėms ir visuomeninėms institucijoms. Yra savanaudžiai, beširdžiai, neatsakingi, impulsyvūs, nesugebantys pajausti savo kaltės, iš praeities arba bausmės pasimokyti. Tokie jausmai berniukams pradeda formuotis apie 15 metus, mergaitėms – prasidėjus ciklui. Baisiausia, kad „sociopatai“ nenori dirbti. Taip jie supranta laisvę. Nori būti laisvi. Kol dar turi galimybę parazituoja artimųjų sąskaita, jeigu pavyksta apsivesti – žmonos sąskaita, rečiau – kaimynų, pažįstamų sąskaita, sekant jiems gražias ir liūdnas legendas, kokie jie genialūs ir kūrybingi. Kol žmonės galutinai įsitikina, kad pasakoriai arba chroniški tinginiai ir parazitai, arba sociopatinės asmenybės, kurios anksčiau ar vėliau atsiduria gatvėje, be namų, be pragyvenimo galimybių, valkatauja. Tačiau kai kurie psichologai tyrėjai (Don A. Rokvelis (Rokwell) teigia, kad apie 40-uosius jų gyvenimo metus „sociopatai“ išsieikvoja ir tampa pasyvesni, normaliai integruojasi į visuomenę. Lietuvoje tokio stebuklingo atvejo negirdėjau.

Kitos sąžinės iškraipos – sąžinės pertekliaus – savininkai – tai sociopatų antitezė. Kaip ir sociopato, taip ir skrupulingojo sąžinėje yra didžiulės etinės spragos. Tik sociopatinio sindromo savininkų dabartiniame pasaulyje sparčiai daugėja, o skrupulingųjų, beveik atitinkamai, mažėja. Daugiausia skrupulingųjų asmenybių telkiasi religinėse bendruomenėse. Šis fenomenas turi ilgą ir skausmingą istoriją. Modernioje psichiatrijoje skrupulingieji pradėti vadinti „kompulsyviomis asmenybėmis“. Kompulsyvi asmenybė yra linkusi paskęsti smulkmenose, detalėse, antraeiliuose dalykuose. Nebemato visumos. Tautoje šis sindromas vadinamas „per medžius nemato miško“. Kompulsyviosios asmenybės ryškiausias charakterio bruožas yra šykštumas. Jie yra „šykštūs savo jausmais, emocijomis ir medžiagine nuosavybe“. Retai iš jų išgirsi komplimentą ar šiaip pagyrimo ar padėkos žodį, iš jų niekada nesitikėk jokių dovanų. Jie yra perdėtai rimti ir formalūs, kietai laiko rankose savo uždirbtus pinigėlius. Labai dažnai jų gyvenime pinigai tampa kovų su savo artimaisiais ir šeimos nariais priežastimi.

Žmogaus skrupulingumas – tai irgi savotiška liga. Reikia tą suprasti ir užjausti skrupulų kankinamą žmogų, turėti kantrybės su juo žmoniškai pasikalbėti, pasiaiškinti, jį išklausyti, suprasti jo rūpesčius ir abejonės, kantriai ir įtaigiai paaiškinti jam realią tikrovę, paaiškinti skirtumus tarp moralinio ir jausminio pasaulio suvokimo, paaiškinti, kad negalimą jį vertinti vien tik jausmais, o būtina į šį procesą įjungti ir logiką bei šaltą protą, santykiuose su tokia asmenybe vengti autoritatyvios ir įsakinėjančios nuostatos, kalbant su juo pirmiausiai rasti kelią į jo širdį: pagirti jo gebėjimus, talentą, asmenybės pozityvias savybes, jokiu būdu nepabrėžti jo silpnųjų pusių. Trumpai drūtai: turėti kantrybės ir gailestingumo.

Skyriuje „Sąžinės brandumo fazės“. Vakarų psichologai beveik visuotinai sutaria dėl tokių sąžinės brandumo fazių: instinktų stadija, proto stadija, krikščioniškosios sąžinės fazė. Kiekviena iš sąžinės brandumo fazių yra užpildoma tik jai būdingu turiniu. Žmogaus ėjimas į gyvenimą visada prasideda nuo instinktų fazės ankstyvoje vaikystėje. Kaip tik tada ir pradeda formuotis žmogaus brandžiausi jausmai, meilės, prisirišimo prie artimųjų, pareigos, sąžinės, kaltės, atsakomybės, gailestingumo ir kiti. Primityvaus vaikiško lygmens jausmų, tarp jų ir sąžinės, rasime ir tarp suaugusiųjų, netgi ir tarp katalikų krikščionių, kurie instinktyvios doros pakopoje savitai išgyvena įstatymus, atgailą, kaltę ir nuodėmę.

Visus tuos reiškinius žmogus išgyvena išoriškai, kaip jam svetimus pašalinės galios užkrautus. Jo moralinio elgesio paskata priklauso nuo baimės, o ne iš meilės tai galiai, autoritetui, kadangi instinktų stadijoje dora yra reguliuojama įstatymais ir taisyklėmis, kuriems žmogus privalo paklusti, gyvendamas žmonių bendruomenėje. Primityvios sąžinės stadijoje atgaila už nuodėmę ir nuodėmes nėra objektyvus tos nuodėmės pažinimas, pripažinimas ir noras pasitaisyti, bet tik instinktyvus noras pabėgti nuo nusižengimo pasekmių, pavyzdžiui, kad Dievas nenubaustų. Atgailaudami individai labiausiai ieško „formalių susitaikymo apeigų, magiškų mostų, kuriais užrūstintos galybės galėtų būti nuramintos, padarytas nusižengimas panaikintas, bausmės išvengta ir legaliai turėtas saugumas vėl atgautas“ (Ten pat, p.106). Psichologo L. Mondeno nuomone, „individas, kuris ateina nusikratyti savo našta, nėra troškimo skatinamas sugrįžti į Dievo meilės namus, bet reikalo stumiamas, „atsikratyti savo nuodėmių ir sugrįžti į malonės būseną, kuri yra ne kas kita, kaip sunkiųjų nuodėmių nebuvimas“ (ten pat, p. 107). Knygos autorius teigia, kad, „Beveik neįtikėtina, kiek daug krikščionių savo pasąmonės gelmėse jaučia nerimastingą baimę, kad Dievas tikrai nepritariąs žmogaus laimei. Anksčiau ar vėliau kiekvienas laimės perteklius privalėsiąs būti apmokėtas ar kompensuotas nelaime arba širdgėla“ (ten pat, p.108).

Proto etinės raidos pakopoje individas jau nebėra pašalinių poveikių (instinktų ir aplinkos) šokdinamas Jo dorovinė elgsena plaukia iš vidinės įžvalgos šaltinio – sąžinės, kuri jam diktuoja „Elkis taip, kad tavo norų maksima galėtų galioti kaip bendrasis įstatymų leidybos principas“ (Imanuelis Kantas). Labai dažnai juk žmogus pasiaukoja savo idealo įgyvendinimui, ne vien tik tai pareigai.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Psichologija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: