R. Ambrazevičius. Apie profesorius A. Vabalą ir A. Bumblauską (17)

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Trakinių partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Benaršant internete, dėmesį patraukė 2015 m. rugsėjo 12 d. „Anykštos“ laikraštyje išspausdintas Vidmanto Šmigelsko straipsnis „Trakinių partizanai“ – patraukli patriotizmo forma. Tame straipsnyje aprašytas 1945 metų birželio 27 dieną prie Trakinių miško kautynėse žuvusių 33 partizanų atminimo renginys. Šiame renginyje dalyvavo nemažai anykštėnų ir suvažiavusių svečių. Toliau straipsnyje rašoma: „Tarp jų buvo ir profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris šiame renginyje vilkėjo marškinėlius su užrašu „Profesorius“ – toks buvo partizano Alfonso Vabalo slapyvardis. Profesorius pasakojo, kad šis užrašas yra ne juokelis, o pagarba partizanui Alfonsui Vabalui-Profesoriui. Sorbonos universiteto absolventas, prancūzų kalbos daktaras A. Vabalas-Profesorius 1948 metais nusišovė po to, kai buvo sužeistas ir nenorėjo gyvas pasiduoti NKVD. Prof. A. Bumblauskas su A. Vabalo šeima susiejo ir sovietmečio lietuvių laikyseną, priminė, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus Raimondo Vabalo“.

Toliau prof. A. Bumblauskas kalbėjo, kad „kultūrine prasme visa tarpukario Lietuva buvo verkianti dėl Vytauto. „Baudžiavinė kultūra plius Vytautas“, – ką turėjome prieš karą“, apibūdino prof. A. Bumblauskas. Čia įdomiai, bumblauskiškai, pasakyta, bet man užkliuvo ta smulkmena, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus. Smulkmena, bet ji neteisinga, o neteisinga smulkmena gali iškreipti tikrąjį vaizdą.

J. Miltinis neturėjo bijoti dėl R. Vabalo, jis galėjo net nežinoti apie jo tėvą. Su R. Vabalu mokiausi toje pačioje mokykloje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) pora metų aukštesnėje klasėje. Niekas nekalbėjo apie jo tėvą, bet visi žinojo, kad jo motina II-je vidurinėje mokykloje dirba lietuvių ir rusų kalbų mokytoja, kad išvertė E. Zolia „Žerminalį“ (turiu 1949 m. laidos, R. A.). Partizano žmona – mokytoja. Tokius tais laikais į Sibirą vežė. Prof. A. Bumblauskas, gimęs trejetą metų vėliau po Stalino mirties, apie to meto gyvenimą, tikriausiai, žino tik iš knygų.

Apie partizaną Alfonsą Vabalą-Gediminą yra gana išsamus Povilo Gaidelio straipsnis (http://www.llks.lt/pdf2/Gaidelis%20-%20apie%20Vabala.pdf ), kuriame neminima, kad A. Vabalas turėjo slapyvardį „Profesorius“, straipsnyje (https://www.vle.lt/Straipsnis/Alfonsas-Vabalas-98578) nemini tokio ir sūnus režisierius Raimondas, ant paminklo A. Vabalo žūties vietoje užrašytas tik slapyvardis „Gediminas“. Kadangi partizanai profesorium A. Vabalą pavadindavo matydami jo išmanymą ir sugebėjimus, kai kas tai laiko slapyvardžiu.

Alfredas Bumblauskas | E. Kurausko nuotr.

Alfredas Bumblauskas | E. Kurausko nuotr.

Režisieriui J. Miltiniui nereikėjo bijoti dėl R. Vabalo. Tarp kitko, režisierius savo laiku buvo baustas už kitus dalykus. 1954 metais „už netinkamą vadovavimą teatrui“, už „neteisingą repertuarą“, o dar – teatre apleistas ideologinis darbas, nėra komunistų, „reikiamų darbuotojų į teatrą neįsileidžia Miltinis“, J. Miltinis buvo atleistas iš teatro vadovo pareigų. Iki 1959 m. dirbo Lietuvos kino studijoje.

Nesuprantu, kodėl P. Gaidelis aukščiau minėtame straipsnyje apgailestauja, kad nepavyko rasti duomenų apie A. Vabalo žmonos likimą. Panaršius, „Google“ galima rasti nemažai informacijos apie mokytoją Vandą Vabalienę.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas su žmona | genocid.lt nuotr.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas su žmona | genocid.lt nuotr.

Kuo nusipelnė „Tarybų valdžiai“ mokytoja V. Vabalienė? Niekas iš eilinių žmonių negali to pasakyti. Gal būtų galėjusi pasakyti pati mokytoja, bet tomis sąlygomis ji ir pati galėjo to nežinoti. Normaliam žmogui, negyvenusiam tais laikais, gali būti sunku tai įsivaizduoti. Mokytoja V. Vabalienė mokė vaikus, vertė knygas, net pati „proletarinės revoliucijos keturiasdešimtmečio“ proga kartu su A. Fainbliumu parašė 4-ų veiksmų pjesę „Naujas Rytas eina“, kurią 1958-1959 metais buvo pastatęs Panevėžio dramos teatras. Taip reikėjo… Nuo 1954 m. dirbo „Panevėžio tiesos“ redakcijoje.

Gal atsiliepė ir prieškarinis gyvenimas. V. Vabalienė dirbo raštvede Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje. Kaip rašo Laurynas Jonušauskas straipsnyje apie Lietuvos diplomatinį atstovavimą Prancūzijoje 1940-1960 metais (http://genocid.lt/Leidyba/8/laurynas8.htm), 1940 m. rugsėjo mėnesį sovietų ambasados pareigūnai iš nuomojamų garažų pavogė asmeninius pasiuntinio P. Klimo daiktus, kurie buvo pervežti kartu su pasiuntinybės daiktais prieš apleidžiant Lietuvos pasiuntinybę. P. Klimo manymu, sovietams garažus nurodė perėjusi į sovietų tarnybą buvusi Lietuvos pasiuntinybės tarnautoja V. Vabalienė, tačiau S. A. Bačkis įtarė, jog tai galėjo padaryti papirktas garažo sargas. V. Vabalienė traukėsi nuo vokiečių į Prancūzijos pietus su P. Klimu, bet nuo 1940 m. spalio, kaip rašo sūnus režisierius R. Vabalas („Lietuvos aidas“, 1997.03.05), šeima atsidūrė Kaune, vėliau persikėlė į Panevėžį. Po karo tėvas išėjo į mišką, kur žuvo 1948 m.

Tauro apygardos vadovybė. Iš kairės į dešinę: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. 1946 m. | genocid.lt nuotr.

Tauro apygardos vadovybė. Iš kairės į dešinę: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. 1946 m. | genocid.lt nuotr.

Pagaliau dar viena smulkmena. Iki 1954 m. mokytoja V. Vabalienė mokė mano seserį. 1954 m, sesuo įstojo į Kauno Politechnikos Instituto statybos fakultetą. Tą vasarą rugpjūčio mėnesį, seseriai atostogaujant namuose po stojamųjų egzaminų, pas mus įvyko krata. Tikrino tik sesers daiktus. Pasirodo, sesuo priklausė prie Panevėžio Katedros veikusiai „religinei nacionalistinei“ organizacijai „Atžalynas“. „Atžalyno“ dvasinis vadovas kunigas Jonas Balčiūnas ir jo pagrindinis padėjėjas Dargiras Dailydėnas po teismo gavo lagerių. Seserį po kratos išsivedė apklausai, ją paleido vėlai vakare. Aišku, ją išmetė iš komjaunimo (stojantys į aukštąsias mokyklas, kaip taisyklė, stodavo į komjaunimą; kitaip galėdavo nepraeiti mandatinės komisijos, kaip netinkamas ideologiškai), nors studijuoti leido. Pagal to meto papročius, aišku, buvo kalti tėvai. Švietimo skyriuje buvo sukviestas susirinkimas, kuris nutarė mamą mokytoją pažeminti pareigose, pervedant iš mokymo dalies vedėjos į paprastą mokytoją. Prie tėčio agronomo prikibti buvo sunkiau. Po to svarstymo tėtis keiksnojo V. Vabalienę, kuri dalyvavusi svarstyme ir kritikavusi tėtį, mat, esą jis, mokydamasis Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, giedojo ateitininkų chore, todėl negalėjo dukters teisingai išauklėti. V. Vabalienė, atrodo, buvo baigusi tą pačią gimnaziją.

Nekaltinu mokytojos V. Vabalienės. Buvo tokie laikai, gal ji buvo verčiama taip elgtis, tik noriu pasakyti, kad režisierius Juozas Miltinis čia nieku dėtas. Neturėjo jis bijoti į savo trupę priimti Raimondo Vabalo.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas | genocid.lt nuotr.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas | genocid.lt nuotr.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Prašalietis:

    Matomai Rimgaudas Ambrazevičius šiai dienai “užaugo iki pakankamo dydžio patrioto”, todėl jam ir “užkliuvo” Bumbliausko-“bumblauskiškai, pasakyta, bet man užkliuvo ta smulkmena, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus. Smulkmena, bet ji neteisinga, o neteisinga smulkmena gali iškreipti tikrąjį vaizdą”… Autorius rašo,”Režisieriui J. Miltiniui nereikėjo bijoti dėl R. Vabalo. Tarp kitko, režisierius savo laiku buvo baustas už kitus dalykus. 1954 metais „už netinkamą vadovavimą teatrui“, už „neteisingą repertuarą“, o dar – teatre apleistas ideologinis darbas, nėra komunistų, „reikiamų darbuotojų į teatrą neįsileidžia Miltinis“, J. Miltinis buvo atleistas iš teatro vadovo pareigų. Iki 1959 m. dirbo Lietuvos kino studijoje”… Ambrazevičius “patriotiškai įrodo”,kad Miltinis antitarybinio pasipriešinimo “garbės” ir be paminėtos Bumblausko “smulkmenos” turi pakankamai. Kadangi straipsnelio autorius mokėsi su partizano sūnumi R. Vabalu ir matė kur ir kuo dirbo partizano žmona R.Vabalo motina, Ambrozevičius “meistriškai”savo “patriotiniame istoriniame” straipsnelyje parodė savo ir savo sesers “pasiaukojantį tų laikų patriotiškumą ir artumą” ne tik Alfonsui Vabalui-Gediminui slapyvardžiu “profesorius” bet ir jo sūnui R. Vabalui bei jo motinai V.Vabalienei … Tokiu būdu Ambrozevičius Bumbliausko “bumbliauskiškai pasakytą smulkmeną objektyviai ir moksliškai ištaisė”. Bumbliausko “iškreiptą vaizdą” šiame savo straipsnelyje, Ambrozevičių Rimgaudėlis ” ištaisė ir sutikrovino tikrai meistriškai ir be priekaištų”. Po straipsnelio paskaitymo, net ir aklas autoriaus aprašytą”partizaninį vaizdą pamato teisingai”, kur Miltinis šiame vaizde joks ne veikėjas, o autorius ir jo sesuo šiuo atveju yra pagrindiniai “kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, partizanų rėmimo ir visokie kitokie VEIKĖJAI”.

      • Prašalietis:

        Kaip visada yra labai malonu pamatyti visuomet ant patriotinio, visuomet “na čieku” esančio “tautinio” pseudo patriotinio”intelektualo”,komentaruose pasivadinančio Antanu,”objektyvią, kompetentingą ir labai mokslišką” atsiliepimą į mano subjektyvų komentarėlį, parašytą straipsnio autoriui į jo “pastangas”straipsnyje “bumbliauskinės smulkmenėlės iškraipytą partizaninį vaizdą padaryti istoriškai šiuolaikišku ir tikrovišku”.

        • Rimgaudas:

          Influenceri Prašalieti, pasirinktinai kartodamas kitų komentatorių žodžius, jūs “beždžionaujate” ir darote nesąmoningas išvadas. Bandykite galvoti savo galva, tai niekas gal nevadins jūsų žodžiu durak.

          • Prašalietis:

            “Nebzdžioniaujantis” Rimgaudai, mano kukliai personai yra didelė garbė šiandieninio lansberginio durnių laivo pseudo patriotinių “intelektualų”būti vadinamu “tautinį blogį”apibrėžiančiu, patriotiniu, lietuvišku, daug ką šiandieninam patriotui pasakančiu žodžiu – durak. Taip pat būtų malonu sulaukti tavo parašytų mano “kitų komentatorių pakartotus žodžius” ir iš tų žodžių mano padarytas “neteisingas išvadas”. Man “pasidarytų” dvigubai malonu jei tu, prie “savo galva pacituotų” mano kartojamų kitų komentatorių žodžių ir “ne savo galva sugalvotų neteisingų išvadų”, pridėtum “savo galva sugalvotą teisingą išvadą”…

            • Rimgaudas:

              Prašaliečiui: nepainiokite, nes aš parašiau nesąmoningas, o jūs nusibeždžionavote “neteisingas”. Iš to ir gimsta jūsų nesąmonės

              • Prašalietis:

                Rimgaudai, be galo buvo malonu iš tavęs “pasisemti išminties” ir paskaityti tavo paskutinį komentarą, kuris “skamba tikrai intelektualiai”-“Prašaliečiui: nepainiokite,nes aš parašiau nesąmoningas, o jūs nusibeždžionavote “neteisingas”.Iš to ir gimsta jūsų nesąmonės”. Pagaliau man “pasisekė”tik didelių savo protinių pastangų dėka iš tavęs”nesipainiojant sužinoti” iš kur gimsta mano nesąmonės. Nežinau ar tu pats supranti ką norėjai savo parašymu pasakyti, tačiau paskaitęs tai ką tu komentare parašei, man jau “praėjo noras” tavęs paklausti,kaip tavo komentare nurodytu būdu”gimusią mano nesąmonę” būtų galima numarinti ir niekam nematant”palaidoti”.

                • Antanas:

                  Čia – diagnozė. Užuojautos, tovarišč! 🤗

                  • Prašalietis:

                    Malonu vėl pamatyti, kad “tautinės psichiatrijos žinovas, patriotinis intelektualas” Antanas jau vėl yra na “čieku” su visuomet paruošta jam gerai pažįstama lansberginio durnių laivo tautine nepaneigiama lietuviška diagnoze vardu durak ili kak. Kaip pasakytų Antanui ir Rimgaudui R. Ambrazevičius, tokios kontekstinės smulkmenos kaip Rimgaudo”nesąmoningas išvadas” Prašaliečiui bumbliaukiškai pakeitus į “neteisingas išvadas”, padaro “tautinių patriotų” galvose esantį lietuviško žodžio durak prasmę “iškreiptą”. Antanas, kaip visada laiku ir su tautinio psichoanalitiko “profesionalumu ir meistriškai”, kaip “tikras tautinis patriotas”, sustato viską į “savo vietas” ir lietuviškas “durak ili kak” pasidaro aiškesnis nei aiškus ne tik “tautinis patriot”, bet ir Antano diagnuozuotui durak…

  2. mociute:

    labai megau lankytis susitikimuose su ivairiais meno zmonemis o gana reta galimybe – susitikimai su A+A Donatu Banioniu budavo ne vien svente kadangi Aktorius turejo dar ir talenta nepaprastai puikiai pasakoti ir atsakineti i klausimus – keliais zodziais ar vienu sakiniu ir dvigubai-trigubai daugiau pasakyti tarp eiluciu. Pasakodamas apie save D.Banionis labai aiskiai pasake apie jo bei kolegu kurie 1940-ais buvo “LAIKINAI” isisusti is Kauno i Panevezi ne savo noru o tas LAIKINAI “tesiasi iki siolei….”, tai yra iki mineto renginio, berods 1980-ais

    • Prašalietis:

      Močiutei matomai šią naktį pavyko susapnuoti, kad ji miegojo su seniai anapilin išėjusiu savo dieduku. Nuostabaus sapno glėbyje pabuvusiai močiutei sugrįžo ir kiti malonūs prisiminimai, kai ji lankėsi susitikimuose su įvairiais meno žmonėmis. Netgi Močiutė turėjo garbės susitikti su Donatu Banioniu. Ir nesvarbu, kad R. Ambrazevičius savo straipsnelyje rašo “Apie profesorius A. Vabalą ir A. Bumblauską”,apie pokario laikų partizaną ir jo sūnų. Močiutei, po maloniai praleistos nakties, yra maloniau viešai savo komentare pasidalinti su kitais tik gyvenime jos patirtais nuostabiais ir maloniais dalykais, kaip apie savo buvusius ar nebuvusius “malonius susitikimus” su meno žmones ir Banioniu. Matomai močiutei būtų malonu panagrinėti,komentaruose padiskutuojant apie turimus ir neturimus ūkius ir juose gyvenančias darbščias, tautinį medų nešančias biteles… Ambrazevičiaus straipsnelyje “demaskuotai” Bumbliausko bumliauskiškai pasakytai smulkmenai, kuri “iškreipė tikrą vaizdą”, močiutės prisiminimai apie malonius tarybinių laikų susitikimus su meno žmonėmis ir Banioniu, kaip ir šiandieniniai pasamprotavimai apie ūkį ir bites iš karto duotų net ir mažaraščiui žmogeliui visuomet pamatyti tik “tikroviškus vaizdus” ir be bumbliauskiškų ir visokių kitokių, iškraipančių vaizdus, nepatriotinių smulkmenų demaskavimo…

      • mociute:

        tvar-isc Prasalietis, jeigu tamsta kankina erotiniai ar siaip iskrypeliski sapnai tai nebutina sapnuoti bei nusipezeti ir komentaruose…..Dekoju uz demesi ir prasau mano komentarus ignoruoti
        Juk nesaste sio partalo savininkas todel patartina susilaikyti nuo panasiu, atsiprasant, “komentaru”

        • Prašalietis:

          Gerbiama (ne)tautine močiute, kuriai “pasisekė” ne Lietuvoje, o kažkur kitur žemėje rasti vietelę, kurioje komunizmas jau pastatytas ir į šį žemės lopinėlį pakliuvę laimingieji “susikuria gyvenimą jame tokį,kokį tik nori”, turiu jums pasakyti, ir čia”tautinis ir labai patriotinis” Antanas neleis man sumeluoti, kad šiandieniame lansberginiame durnių laive 32% žemiau lietuviško skurdo ribos gyvenančių keleivių prabudę pasijaučia laimingais, jei jiems pasiseka susapnuoti, kad jie kur nors gavo gerą kepalą duonos ir nemažą brizą lašinių, kuriuos per porą minučių prarijo. Likusieji 40% lansberginio durnių laivo keleivių pasijaučia laimingi, jei jiems pasisekė susapnuoti, kad jie susiveikė ir suvalgė nemažą gabalą gerai pasviestuoto pyrago. Tad erotiniai ir iškrypėliški sapnai eurosūze plūduriuojančio lansberginio durnių laivo keleiviams nesisapnuos ir prie geriausių norų. Tai gali patvirtinti ir šiandiena “labai tautinis ir labai patriotinis” Antanas, kuris savo “tautiškai patriotiniuose”sapnuose sapnuoja ne apie iš vakarų į Lietuvą atėjusią erotiką ar iškrypėlišką seksą, o kad jam prie valdžios lovio esantieji prideda vieną kitą dešimtį eurų prie pensijos, už kuriuos jis nusipirks didesnį gabalėlį mėsos ar leis sau nusipirkti neatpiginto, o šviežio ir skanaus pyragėlio. Su “tautiniu ir patriotiniu pavydu” belieka konstatuoti, kad erotiniai ir kitokie sapnai, rytojau dieną sukeliantys malonius prisiminimus apie malonius susitikimus su meno žmonėmis ir Banioniais, gali sapnuotis tik laimingiems seneliams ir močiutėms, kurie taip pat atrado jūsų prieš 20 metų atrastą pasaulyje vietelę, kur žmonės be didelių pastangų susikuria gyvenimą tokį, kokio tik panori.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: