Č. Iškauskas. Ukraina vėl slysta į meškos glebį? (13)

Alkas.lt ekrano nuotr.

Alkas.lt ekrano nuotr.

Vadinamasis „Ukrageitas“ įgauna apsukas. Donaldui Trampui šis skandalas, susijęs su artėjančia nuožmia rinkimine kova, kaip nuo žąsies vanduo, o štai Ukraina nuo jo gali smarkiai nukentėti.

Įsivėlęs į vidines peštynes JAV, Volodimyras Zelenskis ne nepajuto, kad Ukrainos fronte jis praranda pozicijas. Galbūt iš didelio noro įtikti Vakarams, ypač D. Trampui, skubėdamas vykdyti savo rinkiminius pažadus – atkurti taiką Donbase, jis net nepastebėjo, kad ima pataikauti Vladimirui Putinui. Teisingai kritikuodamas Paryžių ir Berlyną ir priešpastatydamas juos Vašingtonui, buvęs komiško serialo herojus praranda populiarumą kaip prezidentas. Jis dar labiau pastūmėjo Merkel ir Makroną į Putino draugiją, o šis trina rankomis: jo Kijevui numestas „Stainmeierio formulės“ kabliukas nepatyrusio 41-rių metų V. Zelenskio buvo tučtuojau prarytas…

Jis žino, ko laukia ukrainiečiai: taikos Donbase, kad nežūtų ten jų sūnūs ir vyrai, kad pagaliau liautųsi sproginėti minos, poškėti šūviai, kad būtų galima nekliudomai susisiekti su ten gyvenančiais artimaisiais. Krymas palauks, nes pusiasalio susigrąžinimas – nereali arba ne šio laikmečio idėja. Ir V. Zelenskis verčiasi per galvą, atsisakydamas savo rinkiminių pažadų – besąlygiškai išvesti Rusijos karines pajėgas iš separatistų kontroliuojamo regiono ir jame atkurti Ukrainos jurisdikciją. Dabar juos pakeičia „kompromisine“ „Štainmejerio formule“, kuri, pasirodo, tenkina ir konjunktūrinę Europą, ir Maskvą, ir diplomatijos subtilybių nepramokusį buvusį komiką.

Kijevas mano, kad pirmas laimėjimas pasiektas – rugsėjį su Rusija apsikeista kaliniais. Kita pergalė turėtų būti keturių lyderių – Putino, Makrono, Zelenskio ir Merkel – susitikimas vadinamuoju „Normandijos ketverto“ formatu. Jo data dar nenumatyta, bet jis turėtų patvirtinti taikos proceso Ukrainoje pažangą ir iš esmės revizuoti Minsko susitarimus, kurie nėra vykdomi. Kol kas vykęs gynybos ir užsienio reikalų ministrų pokalbis formatu „2+2“, kaip pastebi Paržiaus „Le Monde“, praėjo šaltai…

„Bet dabar kamuolys yra Putino rankose, – komentuoja prancūzų laikraštis. – Jis mano, kad yra gera proga užbaigti krizę Donbase. Bet kokiomis sąlygomis? Amerikos demokratijos suterštas įvaizdis ir Trampo diplomatijos traukimasis iš Ukrainos tik stiprina tą Putino ranką…“

Buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko-Valterio-Šteimejrio (Frank-Walter Steinmeier) pateiktas Ukrainos krizės sureguliavimo planas numato Donbasui suteikti ypatingą Ukrainos teritorijos statusą, kurį jis gautų po ESBO pripažintų rinkimų. Bet kodėl jis dar vadinamas „Putino planu“?

Apžvalgininkai daro septynias Kremliui palankias išvadas:

1. Neabejojama, kad ESBO pripažins rinkimų į vietinius valdžios organus teisėtumą, galų gale abi separatines respublikas toliau kontroliuos prorusiška administracija, o tvarką palaikys vietos policija.

2. Ukrainos-Rusijos sieną Donbaso ir Luhansko respublikose saugos „savanorių korpusai“, suformuoti DLR ir LLR, o ne Ukrainos pasienio tarnyba.

3. „Normandijos formato“ susitikime V. Zelenskis pakartos pritarimą „Stainmeierio formulei“, po to jis jau negalės trauktis atgal, nes Kremlius iškart sakys Vakarams: štai perspėjome, kad su Ukraina negalima turėti reikalų…

4. Ukrainiečiai negali masiškai priešintis naujiems susitarimams, nes jie yra pavargę nuo karo. Vidaus reikalų ministrui A. Avakovui nebus problemų atskirus protestus, kurie Ukrainoje jau prasidėjo, neutralizuoti.

5. V. Zelenskis bandys visuomenei šį žingsnį pateikti kaip „taiką vietoj reformų ir pagreitintos kovos su korupcija“, o šis delsimas padės ateiti Rusijos verslui.

6. Po šios pergalės Rusija gali tikėtis sankcijų sušvelninimo ir galimybės daryti įtaką Ukrainos politinei sistemai, dabar jau – per įmontuotą „Donbaso saugiklį“.

Taigi, Ukraina pateko į pavojingą pasaulinio masto akivarą. Skandalas JAV ją aptaškė purvu, nepatyręs V. Zelenskis, atrodo, gavo gerą diplomatijos pamoką, tačiau daug svarbiau, kad jis nebūtų „išdurtas“ kitame – visos Ukrainos likimą galinčiame nulemti – fronte.

Kai Vakarų šalys mieliau spaudžia ranką V. Putinui, o nusisuka nuo Ukrainos krizės, reiktų prisiminti taurią trijų Rytų ir Vidurio Europos lyderių misiją, kai Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vadovai – Adamkus, Kwasniewskis ir Juščenka – derindavo savo pagalbos šiai šaliai veiksmus ir taip ją atvedė į Maidaną.

Nejaugi šiandien kaimynai liks tik stebėtojais, kaip Ukraina vėl slysta į Rusijos glėbį?

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Jurgis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: