„Aktualioji istorija“: Ką sako naujausi Žemaitijos piliakalnių tyrimai? (video) (9)

Gintautas Zabiela ir Tomas Baranauskas | Alkas.lt., J. Vaiškūno nuotr.

Gintautas Zabiela ir Tomas Baranauskas | Alkas.lt., J. Vaiškūno nuotr.

Šiemet Seimas yra paskelbęs Žemaitijos metus, todėl šios laidos tema bus susijusi su Žemaitija. Kadangi laidos svečias – žinomas archeologas, piliakalnių tyrinėtojas iš Klaipėdos universiteto Gintautas Zabiela, pakalbėsim apie Žemaitijos piliakalnių naujausius tyrimus, kuriuos Gintautas ir vykdė.

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio metais teko tirti keturis piliakalnius Žemaitijos teritorijoje – istorinėje Žemaitijoje. Garsiausias piliakalnis yra Medvėgalis, toliau – primirštas (savo laiku buvęs labai gražus, dabar, matyt, vėl garsas paeis plačiau) Bilionių piliakalnis, trečias tokiu egzotišku pavadinimu Indijos piliakalnis (tiksliau, jo liekanos, išlikusios iki mūsų dienų) – šie visi trys yra grynai istorinėje tikrojoje Žemaitijoje nuo seniausių laikų, dabartiniame Šilalės rajone. Ir ketvirtas piliakalnis yra ne mažiau intriguojantis, jau truputį toliau, istorinės Žemaitijos ribose, Kudinų piliakalnis šalia Šiaulėnų (dabartinis Radviliškio rajonas).

Kategorijos: Aktualioji istorija, Alko radijas, Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Skalvis:

    Ką sako naujausi Žemaitijos piliakalnių tyrimai? O iš kur atsirado žemaičiai ? Kokia jų kilmė ? Vietiniai ar atvykėliai ? Kodėl jų būdas ir kalba skirtinga ?

  2. Tą bejėgiškumą ieškant Saulės mūšio vietos darosi graudu girdėti. Tiesiog galima susidaryti įspūdį, kad tikros mūšio vietos ir nenorima rasti. Panašiai buvo ir su Vasario 16-osios akto originalo ieškojimu, kol neatsirado žmogus, kuris iš ėmės ėmėsi darbo ir neilgai trukus jį surado.
    Tas sukinėjimas vis apie Šiaulius darosi nesuprantamas, kai Eiliuotoje Livonijos kronikoje aiškiai sakoma, kad tąsyk Livonijos su talkininkais buvo jota ne prieš Lietuvą, o “prieš lietuvius” su tikslu plėšti ir deginti jų kraštą, t.y. sunaikinti vietoje būtent lietuvių materialinius ūkinius, žmogiškuosius išteklius karams vesti. Tai sakytų, kad ėjo ne tiek prisigrobti ir parsigabenti juos sau, kiek tai, kad buvo išsiruošta į toliau esančius lietuvių gyvenamus kraštus, į kuriuos jota “per laukus ir daug upelių”, „daug vargų“ patirta, kol atjota buvo. Kaip žinoma, Šiaulių kraštai tuo metu buvo žinomi, kaip ne lietuvių, o žiemgalių gyventais. Tai šis EL kronikos faktas neduoda pagrindo mūšio vietos ieškoti apie Šiaulius. Be to, iš kronikos eiliuoto teksto gramatiškai yra panašiau, kad minimas Soule pavadinimas gali būti ne vietos, o upės vardas. Taip pat tekstas rodytų, kad kalavijuočiai buvo sutarę nuo Soule upės (gal brastos joje) grįžti, o kai renkantis į grįžimo vietą priėjo upelį, kelią jiems pastojo lietuviai, – įvyko mūšis. Taigi ir tekstas, kuriame randame Soule pavadinimą, neduotų pagrindo mūšio vietą tapatinti su Šiaulių pavadinimo vieta ar žeme.

    • Atmintis:

      Arčiau realybės, 1236 m. įvykęs Saulės-Šiaulių mūšis neatsiejamas nuo Šiaulių miesto istorijos. 1936 m. išleista A. Šapokos redaguota Lietuvos istorijos sintezė be išlygų paskelbė Šiaulius Saulės mūšio vieta. Daugelio istoriniai šaltinių duomenis papildo ir kartografija. Nors istorikai dar neperkanda, bet ryškiausias tam šaltinis yra Saulės-Šiaulių mūšio atspindys – Didieji Šiauliai Gross Schaulen, išskiria Šiaulių kraštą kaip geopolitinį centrą užkariaujamo krašto nuo Suomių įlankos iki Vyslos valdymui. Popiežių bulės rodo, jog tokiam įsikūrimui kryžininkai buvo atsigabenę atitinkamo turto ir kt. reikalinga šio krato valdymui.

      • Šiaulių miesto istoriją sieti su vadinamu Saulės mūšiu, tai grindžiant vien ELK paminėtu Soule pavadinimu, kuris, beje, dar kronisto Hermano iš Vartbergės po 100- 150 metų rašytoje kronikoje yra užrašytas kaip “terra Sauleorum”, vargu ar galima laikyti pakankamu jų ir Šiaulių kalbiniam tapatumui patvirtinti. Juolab, kad abu užrašymai rodo po ‘S’ buvus ilgąjį balsį, be to, ELK kaip pirminis šaltinis yra rašytas viduramžių vokiečių aukštaičių kalba, tad tokiu atveju užrašytas ‘S’ tegali būti lietuviškas ‘S’, ‘Z’ arba ‘Ž’ garsas. Todėl ieškant Soule mūšio vietos, visų pirma ieškotina vandenų arba vietų, turinčių garsiškai panašiai skambančius pavadinimus, prasidedančius minėtais garsais. Tik tokiu atveju bus galima pajudėti iš mirties taško ieškant Lietuvos ir Europos istorijai taip svarbios vietos.

        Šiaulių istorija ne be pagrindo gali būti siejama su Nalšios žeme, buvusia prie Ymeros (liet. Varduvos) upės, Alsėdžių, į kurią Livonijos ordinas įsiveržęs 1229 metais išžudė daug žmonių, pasigrobė tūkstančius žirgų ir kito turto. Taigi apie Šiaulius Livonijos ordinas tuo metu jau tvarkėsi vienas pats savo jėgomis be pagalbos iš Europos. Soule mūšiui rastis prie Šaulių nebuvo priežasčių.
        Laikant Nalšią buvus žemėse prie Varduvos upės, taptų aiškiau, kodėl jos nėra įvardintos 1219 m. Lietuvos sutartyje su Volyne. Tad ar ne toks ir būtų tas ėjimas “arčiau realybės”…
        Taigi Lietuvos istorija peržiūrėtina konceptualiai.

  3. stasys:

    Patiko laida .. vienok sunku paslėpti tokį kartėli kaip informacijos trukumas apie tuos laikotarpius tuometinėje Lietuvoje . Nereikia toli eiti ..aplankykite kaimyninių šalių istorinius tinklalapius ir rasite kur kas daugiau jų pačiu istorijos kuri remiasi privačiais tirinėjimais metalo detektoriais. . Metalo detektorių pagalba ir prieš dešimt metu buvo galima kasinėti ..tuo gali ir visuomenė padėti, jei trūksta tam lėšų .. tik tas reikalas turėtu tapti valstybės dėmesio centre..o ‘tikrieji istorikai’ tam netrukdyti . Galu gale tas istorikas turi pripažinti ta faktą kad tik pagal paviršinius radinius galima spręsti kur verta tęsti detalesnius kasinėjimus o kur ne ….o čia ir prasideda problema ..kilometrai neištirinėtu plotu .

  4. Rimgaudas:

    Į vietos “terra Sauleorum” vietos lokalizavimą žiūrėkime mokslų semantikos pagrindu:
    1. Kalavijuočiams grįžtant, jie sustojo prieš brastą pernakvoti. Per šią brastą, tikėtina, buvo einama ir pirmyn kartu su kariais iš Pskovo. Išvada – brasta turėjo būti prie upelio ir Pskovo kryptimi.
    2. Pirminė bazė, prieš įžengiant pas lietuvius, tikėtina, buvo Daugpilis, kur pskoviečiams, einant į žygį, buvo patogu susijungti su kalavijuočiais.
    3. Grįžtant atgal ir palikus kairėje Zaraso ežerą, yra patenkama į Laukesos upelio “maišą” (viduryje – Laukesos ežeras), kur buvo brasta: žemos aplinkui vietos. Štai ir sutriuškino čia priešo kariauną, atvykęs lietuviams į pagalbą, Vykintas.
    O Saulės žeme (terra Sauleorum) kronistas šią vietą pavadino todėl, kad ji yra į rytus tiek nuo kalavijuočių, tiek nuo žemaičių, t. y. tekančios Saulės (Sauleorum) pusėje.
    Gal bandykime šį paieškos variantą, archeologai, ką?

  5. Matyt, laikas duoti atkirtį tai nuomonei, kad Soule mūšiui vadovavo Vykintas ir kad šis mūšis buvo jo laimėtas su žemaičiais.
    Eiliuotoje Livonijos kronikoje nei kituose šaltiniuose nėra duomenų, kad Soule mūšyje būtų dalyvavęs Vykintas ar žemaičiai. Tai 19-o ir vėlesnių amžių kai kurių istoriografų “išmislai”, paprastai grindžiami prielaida. Ji daroma iš to, kad Volynės metraštyje (1248 m.) esančioje žinutėje rašoma, jog Vykintui siekiant su Livonija sudaryti antimindauginę koaliciją, dėl kurios buvo suinteresuotas ir Volynės Danilas, šiam Livonijos buvo pasakyta, kad taiką su Vykintu, kuris “pražudė daug mūsų brolių”, ji sudaranti tik dėl tavęs. Iš šio pasakymo – „daug pražudė”, daroma prielaida, kad jis vadovavo Soule mūšiui. Tačiau “pražudė”, tai ne reiškia “nužudė” mūšyje, o veikiau tai įvyko Livonijai dedantis su Vykintu, talkinant jo veikimui prieš Mindaugą. Be to, Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojelavičius, T. Narbutas buvo įstikinę, kad pergalingam Soule mūšiui vadovavo Mindaugo tėvas Rimgaudas. Be abejonės tokio masto mūšiams vadovaudavo galingausieji asmenys. Mindaugo tėvo galingumą patvirtina LEK žinutė, kad jam nebuvo lygių aplinkui. Taigi argumentas, kad Soule mūšiui vadovavo ne Vykintas, o Mindaugo tėvas Rimgaudas, būtų pagrįstesnis. Faktą patvirtinančių duomenų, kad mūšyje kaip atskiri kariai būtų dalyvavę ir žemaičiai taip pat šaltiniuose nėra. Tačiau tai nesako, kad tiek Vykintas, tiek žemaičiai negalėjo kautis Soule mūšyje, Rimgaudo vadovaujami. LEK kaip atskiras yra nurodytas žiemgalių dalyvavimas. Konkrečiai jame yra sakoma, kad tuos kur bandė namo bėgti – “žiemgaliai kuo žiauriausiai negailėdami nukovė ir vargšus ir turtinguosius”. Tokiu atveju žiemgalių kaip atskiras dalyvavimas su konkrečia užduotimi mūšio vietoje yra akivaizdus. Šis faktas patvirtina faktą, kad jie su lietuviais prieš Livoniją 1236 m. jau kovėsi išvien. Šiuo atveju manymas, kad žiemgalių paminėjimas šaltinyje rodytų, kad mūšis turėjęs vykti jų žemėje ar arti jos nėra pagrįstas, ELK tekstas byloja, kad „bandę bėgti“ buvo nukaunami, t.y. čia pat šalia mūšio vietos, o ne kur nors toliau nubėgę. Taigi mūšio planas buvo kruopščiai parengtas. Šie faktai paneigia galimybę Soule laikyti Šiauliais. Juolab, kad ir pats žodis yra panašus į sudurtinį (priešdėlinį), susidentį iš So+ule…, kur sandas “ule” yra giminingas latv. iela, rus. ulica, liet.(tarm.), ulyčia – “gatvė, viešas grįstas kelias”… Taigi mūšis galėjęs įvykti dar ne namo grįžtant, o grįžtant į kelią, nuo kurio buvo pasklidę po šalį. Paprastai toks būdas kryžiuočių buvo naudojamas, kad būriais išsisklaidžius grįžtama į kelią, o tada juo toliau paėjus vėl išsisklaidoma po šalį plėšti ir deginti.

  6. Rimgaudas:

    Kalbant apie Lukesos upelių “maišą”, Visagino – Zarasų plente 102 yra kryžkelė su ateinančiu keliu 10 iš Turmanto ir čia stovi kaimelis, kartu ir autobusų stotelė, Lupenka. Kalbant apie Saulės (Šiaulių) mūšio vietą, čia pat už 4 kilometrų į pietvakarius stovi miestelis Šauliai. Šioms dviems aplinkybėms sutampant (Šaulių žemėje buvo sulupti grįžtantys iš gilaus lietuvių užnugario kryžiuočiai su pskoviečiais), reikia paieškoti trečio argumento – buvusios gal kažkada brastos. Na, jeigu to nepavyktų, trečias argumentas yra gautas iš vietinio “čiudoko” baptisto Antano. Sutikęs mane, kaip kitam “čiudokui” jis papasakojo, kad gal 8 metus atgal, bestovint su draugu Lupenkos sankryžoje, debesuotame danguje į Zarasų pusę pasirodė rėmas su holograma, kurios neveikė plaukiantys debesys. Išskėstomis rankomis ir veidu žemyn aukštai paveiksle kabojo didelis žmogaus “kūnas”. Pamatę, draugai apstulbo, kadangi net gramo nebuvo paėmę (baptistams tai draudžiama), ir kelias minutes stebėjo paveikslą, kol šis nublanko ir dangumi vėl pradėjo plaukti debesys. Antanas papasakojo kunigui, bet šis liepė tik dažniau melstis.
    Ar tik ne Saulės – Šaulių – Saulių mūšio atgarsis hjologramos pavidalu pasirodė stebėtojų akyse? Pagal išdėstytus argumentus gal archeol. dr. Vykintas Vaitkevičius (jam iš Vilniaus arčiau) galėtų su radaru čia kada nors pasižvalgyti. Antaną paprašiau pasidairyti kur brastos. Užžėlusi gal, buvusi po vandeniu iš rąstų gal. Žemaičiai su Vykintu, gerb. Vilna, iš tikro vargiai čia galėjo būti buvę.

  7. O po mitingo Vingio parke:

    ar pastebėjote, koks tirštas oras virš mūsų kabojo? Tartum plazma.
    Ir debesys tais ir kitais metais buvo „nenormalūs”, neįprasti, tartum pranašingi. Žiūri į juos, ir nesupranti: gal jie grėsmę neša?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: