S. Lanza: Kuo labiau gėriesi savo kalba, tuo labiau nori atsikratyti svetimų žodžių savoje kalboje (37)

Filologijos mokslų daktaras Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas M. Lanza (Stefano M. Lanza) | Asmeninė nuotr.

Filologijos mokslų daktaras Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas M. Lanza (Stefano M. Lanza) | Asmeninė nuotr.

Ekspertų teigimu, kalbos yra tarsi gyvi kūnai, kurie nuolat keičiasi ir prisitaiko prie juos supančios aplinkos. Tam įtaką daro įvairūs skoliniai, žargonas, tačiau būdų, kaip atskleisti ir išsaugoti kiekvienos kalbos grožį ir lobyną, yra nemažai. Minint Europos kalbų dieną, Lietuvoje žinomi šios srities specialistai dalijasi įžvalgomis, kodėl reikia mokytis užsienio kalbų, ir kaip atrasti tiek jų, tiek savosios kalbos grožį.

Jau 20 metų Kaune gyvenantis ir didžiąją dalį lietuvių kalbos plonybių įvaldęs italas filologijos mokslų daktaras Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas M. Lanza (Stefano M. Lanza) gali iš šalies pažiūrėti, ką šiais laikais išgyvena tiek mūsų valstybinė, tiek ir kitų šalių kalbos.

„Mane žavi idėja puoselėti ir saugoti kalbą, tačiau žmonės, deja, kuo toliau, tuo labiau praranda ryšį su ja, jos nebevertina. Tą patį galiu pasakyti ir apie italų kalbą. Žmogaus žodynas yra skurdus – kalboje turime 100 tūkst. žodžių, o išsiverčiame vos su 800. Todėl reikia ieškoti būdų, kaip jį galėtume plėsti, panaudoti kiek įmanoma daugiau mokamų kalbų lobyno“, – teigia dr. Stefanas M. Lanza, skaitęs pranešimą trečiadienį Kaune įvykusiame Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Kauno technologijos universiteto renginyje, skirtame Europos kalbų dienai.

Kalbos padeda išeiti iš savo valstybės ribų

Vis dėlto ekspertas akcentuoja ir tai, kad svarbu mokytis ne tik savos, bet ir svetimų kalbų. Mat apsieiti be užsienio kalbų šiais laikais neįmanoma, o jų nauda – nepamatuojama.

„Mokėti kitą kalbą yra ir naudinga, ir malonu. Pasitenkinimą teikia vien tas faktas, kad gali bendrauti, susikalbėti su kitais, keliauti. Kaip teigė Aristotelis, žmogus yra socialus gyvūnas, be to, visi gyvename bendroje aplinkoje. Tad, kai norime bendrauti su kitais, kalba yra pagrindinė priemonė išeiti iš savo valstybės ribų“, – pasakoja dr. Stefanas M. Lanza ir priduria, kad mokantis svetimos kalbos svarbiausia yra metodas ir motyvacija. O norint gerai ją išmokti, visų pirma, reikia gerai mokėti savo gimtąją kalbą.

Taip pat renginyje dalyvavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius dr. Egidijus Stancikas papildo, kad mokėti kalbų labai svarbu ir profesiniame gyvenime: sutikęs tos pačios srities žmogų kitoje šalyje gali bendrauti profesionalia terminija, neapriboti vienas kito pažinimo, o galiausiai ir aptarti bendrų projektų perspektyvą.

„Būtų tobula mokėti visas kalbas. Tuomet tarp žmonių neegzistuotų jokių ribų, kurių nėra tokiose srityse kaip kad šokis, dailė, skulptūra ir pan. Be to, jei galėtume kalbėti kitomis kalbomis taip laisvai kaip lietuviškai, įvairių sričių profesionalai dažniau būtų kviečiami į bendrus projektus. O kalbant apie aktorius – jie dažniau būtų matomi mūsų teatro scenoje“, – mano Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius.

Nerija Jodelienė | LRT, V. Radžiūno nuotr.

Nerija Jodelienė | LRT, V. Radžiūno nuotr.r.

Kitų kalbų įtaka padeda suvokti savo kalbos grožį

Anot dr. E. Stanciko, tokios mažos šalies kaip Lietuva gyventojai besimokydami kitų kalbų gali imti labiau vertinti ir saviškę, suvokti jos unikalumą. Paradoksalu, tačiau geriau suprasti savo kalbos grožį gali padėti net ir į ją plaukiantys skoliniai.

Be žodžių atėjūnų neapsieinama ir žiniasklaidos virtuvėje, tvirtina trečioji renginio pranešėja – LRT kalbos redaktorė dr. Nerija Jodelienė. Mat spaudoje, radijuje ir televizijoje daugybė naujienų, pranešimų yra susiję ne tik su vietos, bet ir su užsienio naujienomis. Tad rengiant laidas žurnalistams dažnai tenka sugalvoti ir pasiūlyti lietuvišką atitikmenį, kurį visuomenė galbūt priima ir pradeda vartoti plačiau.

Egidijus Stancikas | M. Norvaišos nuotr.

Egidijus Stancikas | M. Norvaišos nuotr.

„Skoliniai pas mus plaukia kasdien, tad žiniasklaida yra lyg kalbos laboratorija. Kiekvieną naują skolinį apžiūrime, sprendžiame, ar jis gali likti, galbūt sugalvojame lietuvišką atitikmenį, kurį visuomenė arba priima, arba ne. Tad, nors kitos kalbos daro mums įtaką, nereikia visko aklai iš kitų griebti. Lietuvių kalbos sąveika su kitomis kalbomis turi būti labai kūrybiška ir labai įdomi“, – mano pašnekovė.

Tačiau nors skolinių į mūsų kalbą ateina labai daug, dr. Stefanas M. Lanza nemano, kad jie lietuvių kalbai padarys didelį poveikį.

„Tai nenurungs viso lietuvių kalbos lobyno. Be to, kuo labiau gėriesi savo kalba, tuo labiau nori atsikratyti svetimų žodžių, savoje kalboje tam tikram dalykui surasti atitikmenį ir jį naudoti kasdieninėse situacijose. Juk Jonas Jablonskis ne kartą yra pasakęs, kad maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet didi gėda savos gerai nemokėti“, – priduria lietuvių kalbą jau puikiai išmanantis italas.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. Antanas:

    Sì, caro professore. Sono d’accordo. 🤗

  2. Tvankstas:

    Paiėmiau iš lentynos : J.Lelis, “Lotynų – lietuvių kalbų bendrybių žodynas”.
    Su doc. S.M. Lanza norisi pasidalinti paildomomis mintimis, be minėto žodyno pavyzdžių atkartojimo.
    Pradėsiu nuo ‘latinus’ ir ‘Latium’

  3. Tvankstas:

    netyčia paspaudžiau …

    Pradėsiu nuo ‘latinus’ ir ‘Latium’, kas labai gražiai paaiškinama kaip ‘liaudynas’ ir Liaudijumas’.
    Romos kalva turi Esquilinus vardą, mums lietuviams aiškiai skamba – Iškilynas.
    Tęsti būtų galima labai ilgai, iki šiandieninių Torino – Taurynas ar Aosta – Augšta.
    Naudojame kasdien ‘bonus’, kuris atsirado iš ‘dovanus’, žinome, kas yra ‘lavina’, o juk tai iš ‘šlavyna’, ausis užgula vis kartojama ‘fiesta’, tai paprasčiausia ‘švensta’ ar mūsiška ‘šventė’, štai ‘fenestrum’/ langas, pirmiau buvo ‘šviesneštrumas’ ar ‘šienneštrumas’, kai ‘šainas’/ ‘šienas’ tapo ‘faenum’, dabar likęs ‘fenum’.
    Lietuviai neturi svetimžodžių, turi tik savo žodžius, paskolintus graikams ar liaudynams, ir sugrįžusius geriau ar sunkiau atpažįstamus : ‘spazma’ < 'spausma', 'toga' < 'stoga',…

    • Žemyna:

      Nuostabu. Ką reiškia, kai įsiklausai į kiekvieną tariamą žodį, kai neberi žodžių nesusimąstydamas, kai skiri kiekvienam dėmesio. AČIŪ!
      Ar mums bus pranešta, kai galėsim nusipirkti Tamstos darbą?

    • Kodėl kalvos pavadinimo Esquilinus Romoje pagal skambėjimą ir ne tik nesiejus su žodžiais velenas, valanda, baltar. chvilina, o Torino miesto pavadinimo – su latv. tornis – “bokštas”, Turniškėmis Vilniuje, esančiomis ant kalvos, visa tai siejant su miestuose buvusių ir esamų įrenginių laikui skaičiuoti vieta…

      • Tvankstas:

        Nesuprantu, kam taip klejioti, kai aiškiai liaudynų užrašyta : Taurinus.
        Esquilinus turi aiškų lietuvišką veiksmažodį ‘iškilti’, kaip ir Kilimandžaro.
        DaVaRa reiškia Dievo pastovų judėjimą, ‘tauras’ iš šios pradžios, ir visi šiame pasaulyje tour-, tor-, tur-.
        Tik lietuvių kalba, vienintele pasaulyje, galima paaiškinti šį reiškinį.

    • Tvankstas:

      Pranešiu tikrai, nebus tai slapta, pasirašysiu vardu ir pavarde, tada ir pasisakymus rašysiu vardu ir pavarde.

  4. Tvankstas:

    Doc. S.M. Lanza galėtų peržiūrėti J. Lelio darbą, atlikti mokslinius tyrimus liaudynų – lietuvių kalbų ryšiuose.
    Manau, kad pagrindinė nelaimė – negaus jokių grantų /pinigų šiems tyrimams, turės pogrindyje tai atlikti už savus pinigus, savo laiką aukoti.
    Paskelbus – ką gali žinoti, bent jau iš Lietuvos akademinės visuomenės greičiausiai būtų išspirtas.

  5. Laimis:

    Pašokau nuo [shock’o] tą kitą [second’ą], kai sužinojau žodžiui sekantis esant uždraustu.

    • Žemyna:

      Ne į temą, nes mažytis netikslumas:
      ne pats žodis „uždraustas”, o jo prasmės iškraipymas, suteikimas jam svetimų prasmių.
      LK „sekantis” = kas IŠ PASKOS, (paskui) ką nors SEKA.
      Kitose klb. – ir tas/tai, kas YRA / BUS PRIEKYJE, prie ko artėjama („sekanti” stotelė) , kas įvyks ATEITYJE;
      Iškraipyta reikšme pavartotas žodis kai kuriomis aplinkybėmis gali kam nors gerokai pakenkti. Ką reiškia, kai kas pasako „sekantis Laimis”?
      Pastaruoju metu viešojoje erdvėje ausis rėžia vis labiau įsigaliojantis žodžių vartojimas „pažangiomis” (nes svetimomis) prasmėmis.

      • Antanas:

        O kaip Jums patinka tokie lietuviški naujadarai (?) kaip “ganėtinai” (“ganėtinai mažai”), “pranokti” (“pranoko patys save”), “kartkarčiais”, “retsykiais”? Man rėžia ausį! O Jums?

        • Žemyna:

          Kaip ir „pakankamai” – mokamos algos pakankamai mažos; ligonis sirgo pakankamai sunkiai; šeimos tėvas pakankamai daug gėrė (arba mašiną vairuodavo pakankamai girtas); uošvė mirė pakankamai greitai; mūsų žmonių maisto racionas pakankamai skurdus; kaimynės charakteris pakankamai bjaurus… ir t.t.
          Kartais tą „pakankamai” kuri nors iš mūsų kalbančių galvų į tokį sakinį „įmontuoja”, kad klykti iš juoko belieka. O jis taip ir nesuvokė, kokį „pažangų” absurdą tik ką leptelėjo.

        • Žodis “pakankamai” iš vartojimo išstūmė, kaip tą patį reiškusį – “gana”, o vėliau pagal “pakankamai” buvo pasidarytas ir žodis “ganėtinai”. Man regis tai įvyko jau nejaučiant pirminių šių žodžių vartojimo prasmių skirtumo bei įtaką darant rusų “dostatočno”, kuris labiau atitiktų liet. “užtektinai”…

      • Laimis:

        Ačiū Žemyna už paaiškinimą. Anot Jūsų šitas eiliškunas apačioje yra teisingas, per ką [pourquoi] sekantis eina po pirmo, nes jis yra sekantis pirmąjį. Taigi:
        pirmas, sekantis, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas ir t.t.

        • Žemyna:

          🙂
          pirmas, antras ir t.t.,
          O sekantis yra tas, kas atlieka būtent sekimo veiksmą (ar veiką), o ne skaičiavimo.
          Visos sekti ir sekimas reikšmės – žodyne.

          • Laimis:

            Lietuviai iš kaimo, be akademinių gudrybių, susižvalgė ir suprunkštė.
            Žemyna, kodėl jie bei italai su lotynais išskaičiuoja tokiu būdu: pirmas, sekantis, trečias, ketvirtas ir t.t. ?

            • Žemyna:

              Nežinau, ką „jais” čia vadinate.
              Gal „jie” yra tie, kas porą mėnesių pagyvenę mieste, įtiki, jog jau priklauso „aukštesnei civilizacijai”, nei kaime likusi jo giminė, tad ir nebekalba „kaip kaimiečiai”? 🙁 Ar gal „to prakeikto nuolankumo” labiausiai pažeistus, kas tiki, jog jei tov. načalnykas taip sako, tai ir mes turime klusniai perimti?
              Gimto kaimo ženklus nuo savęs nusipurtę, imasi ir žodyną valyti: iš naujos civilizacijos aukštybių kt. tautų žodžius perima paraidžiui, o ne jų prasmes. Be to, jau turimiems žodžiams įbruka tos „aukštesnės” civilizacijos prasmes. Tas žmogus autobuse jautriai pagaudavo kiekvieną tokį atveją, puikiai tuo naudojosi, kad supurtytų, kartais ir grubiai iš to šaipėsi. Gaila, nepavyko su juo susipažinti, taip ir nesužinojau, kas jis. Bet tais laikais naudingų ir teisingų pastabų iš jo išgirsdavome.
              Dėl lotynų k. – nesu jos giliau studijavusi, negu programa reikalavo, todėl į žodžius žiūrėdavau iš kitų dalykų – kalbotyros teorijos bei istorijos kursų (vienas iš „dėstytuvų” tikras „kirvis” buvo). Todėl man lotynų skaičių SEKA, žodžiai „secundus”, „secundum” jokių papildomų jausmų nekėlė (išsk., kad šaknis ta pati). Iškalėm prasmes – kad tai = antras, įkandin, už, paskui einantis, ir t.t., ir pan. (pagal kontekstą). Tiek ir pakako. O toliau gyvenime reikėjo ne į apmąstymus, o į dalykinį teksto turinį gilintis. Ir negaišti. Todėl kuo nuolankiausiai tamstos persiprašau, kad negalėsiu išlaikyti tamstos egzamino…
              Dėl lotynų k. žodžių reikšmių siūlyčiau kviestis lotynus pasiaiškinti. O aš nei rusams, nei lotynams priekaištų dėl to, kaip jie SAVA kalba šneka, neturiu. Tik norėčiau pati būti budri ir kitus pažadinti, nes užsnūdę nepastebėsime, kad, kopijuodami/VOGDAMI svetimas žodžių prasmes, jau seniai praradome savo kalbos LOGIKĄ, kuri stipriai nuo kitų skiriasi. (Pvz., mes neišnešame stalą iš kambario, kad dulkėms netrukdytų. Mes nubraukiam/nuvalom dulkes NUO stalo, o ne atvirkščiai.) Laikau mūsų ir latvių PAREIGA išsaugoti visus savo kalbų YPATUMUS, teikiančius galimybę savaip matyti, suvokti bei tirti pasaulį.

              • Laimis:

                Džiugu, privertus susimąstyti apie žodį SEKANTIS. Lietuvių kalba iš ties yra senesnė už lotynų. Panašiai mums bruka kokia reikšme turime vartoti žodį VAROM.

                • Žemyna:

                  Negali būti, kad LK už lotynų senesnė! Tai lietuvių išsigalvojimas ir didybės manija! Jei lietuviai neturi savo istorijos, logiška, kad ir jų kalba jos neturi. Va taip. Dar girdėjau, jog kai kurie įžūlūs tipai net ir už sanskritą senesne ją skelbia. Gal žinote, kas yra toji sanskrita? Neskaičiau apie tokią nei Pleibojuose, nei „Plotkose o panach i paniach”… Tad ačiū, kad lotynų k. žinias papurenote. Prof. Račkauskui tai nesisekė. Tada išvadindavo kaimietėmis. Kai kursiokė gailiai išdrebindavo: „Profesoriau, aš ne iš kaimo, aš iš Vilniaus”, jis atšaudavo: „Irgi man didmiestis – Vilnius”… Ir visoms pasirašydavo įskaitą, ir už egzaminą pažymių nemažino, nes „vis tiek iš tokių nieko nebus” (tik jis apsiriko). Laimei gretimai grupei priklausiau, mūsų dėst. Kazlauskas mumis nesiskundė, gailėdavo, kad kalėme, mokėmės iki pamėlynavimo. O aš visada gailėjausi, jog kaime niekada neaugau ir artimų ryšių su juo neturėjau. Nes, kai išgirsdavau jų kalbas, jų žodžių lobynus, kalbinę išmonę, pasijusdavau labai menka su savo miestietišku standartiniu žodynu…

                • Tvankstas:

                  Švepli garsai TH / DH, F rodo kalbos naujumą, atsiskyrus nuo kamieno, tokios yra ir liaudynų, ir sanskrito kalbos, lietuvių kalbai išliekant kamienu.

                • Tvankstas:

                  Vara-ti šaknis tikriausiai surinktų daugiausia žodžių kiekvienos kalbos žodyne visame pasaulyje.
                  Bet kuris lietuvių kalbos žodis su VaRa šaknimi yra saugotinas, turi būti vartojamas kasdienėje kalboje.

          • -.-.-:

            LKŽ – “sekantis – 1. einantis po ko nors, kitas”. Nebūtina, kad būtų aktyvus veiksmas, užtenka pasyvaus. Tokia prasme šis žodis naudojamas ir matematikoje (“seka”), tokią turime omenyje ir sakydami “pasekmė”.

            Kalbininkai be reikalo taip uja tą žodį “sekantis”, nes žodis “kitas” pagal prasmę nėra jam visiškai tapatus ir būna atvejų, kada negali jo pakeisti. Matyt, ta “sliedujuščiaja ostanovka” jiems taip per sovietmetį įgriso, kad niekaip pamiršti negali, todėl dabar, atsigriebdami, truputį perlenkia lazdą.

            • Žemyna:

              Sutinku, jog jis ne visada tapatus, kad reikia savo kalba laisvai žongliruoti, kad be jo išsisuktum. Bet vis vien kalbos logikos laužyti nereiktų. Sykį kitą slystelėjęs, toliau jau nevaldomai slysi… (O kodėl negalima – ten tai buvo galima?!!)
              Neskubėkim, mažu atrasim šaunią išeitį. Juk dažnai nematome, kas „panosėje” guli, nepasinaudojame. Prisimenu iš anų laikų lietuviškų vardų įmonėms pradžią. Ar ne „Lietuvos draudimas” pirmas buvo? Kaip ir jokio žygdarbio, o tada tai buvo įspūdis! Iš karto kitomis akimis į buvusį Gosstrachą pažiūrėjome! Tačiau dar labiau ozono iš dangaus atnešė kojinių fabrikui pavadinimas „Sparta”. Šiandien – žodis kaip žodis, jokio stebuklo. Gal nuo įrašymo dienos kukliai tūnojo nenaudojamas LKŽ eilutėje. Tačiau tada… BOMBA! Reikėjo tik jaunikaičio (kalbininkų sūnaus), katras jį PAJUTO ir IŠVYDO.

        • Beveik anekdotas::

          Seniai labai seniai, kai autobusuose labai garsiai tik viena kalba skambėjo, važinėdavo į darbą toks vienas užsispyrėlis. Jo klausia ko nors nefašistų kalba, o jis tik fašistiška k. atsako. Aiškino, jog čia tik ši turinti skambėti. Nors, kaip suprantu, ir „teisingą” kalbą suprato.
          Kai pradėdavo rikiuotis eilutė norinčių kt. stotelėje išlipti, paprastai nuskambėdavo klausimas „Na sledujuščej schodite?”, o į jį atitinkamas atsakymas.
          Vieną kartą būtent jis buvo tas, katro paklausė, ar jis lips „ant sleduščios”. Jis atsigręžė, apžiūrėjo už jo eilėje stovinčią riebiai lūpdažiu lūpas išterliojusią moteriškę, ir, kaip visada, atsakė lietuviškai: „Ant sekančios? Ne, ką jūs!”
          Lietuviai susižvalgė ir prunkštė, o aš per jauna buvau, kad suprasčiau, ko čia juoktis.

          • Juokai juokais, bet jie darė savo, ir jeigu, pvz., Vilniuje 1960 m metais buvo apie 15 % lietuvių, tai 1990 metais jų jau buvo 64 % ir Vilniuje jau vietoje “schodite” tesigirdėjo klausiant – “lipsite”… Taigi tėvų kartos atkurtos lietuvybės Vilniuje saugojimas yra istorinė Tautos pareiga. Ta prasme “valstiečių” valdžios vykdomas Vilniaus išlietuvinimas, išsostinimas, užmojai palikti jį be oro uosto ar “Rail Baltica” maršruto, užuot tiestino per Vilnių, “nukeverzojimo” per Kazlų Rūdą veiksmai gali turėti nusikalstamo pobūdžio požymių. Ir tai artėjant Seimo rinkimams yra svarbu šaliai dėl lietuvybės ir Nepriklausomybės likimo ateityje. Taigi čia juokai menki…

        • Tvankstas:

          Sekantis gali būti po bet kuriuo, pradedant pirmu.

    • Tvankstas:

      Suprasti nesunku – shock atsirado iš ‘šokti’, dar baskų šokis ‘chacona’ yra pradinis ‘šokčiona’.
      Sakant ‘šokas’ su ilga lietuviška O pripažinsime šį žodį sugrįžus į lietuvių kalbą kaip buvusį paskolinį.

  6. Tvankstas:

    Man ilgai buvo mįslė ‘šienas’ ir ‘faenum’> ‘fenum’, kol neparašiau čia apie ‘fenestrum’ /langas.
    Neturime lietuviai veiksmažodžio daiktavardžiui ‘šienas’, yra išvestinis ‘šienauti’.
    Lietuviams iš ‘šviesinti’ atsirado ‘šviesinas’ > šviesnas > šienas.
    Liaudynams iš ‘švaisinti’ atsirado ‘švaisinas’ > švaisnas > faenum / tarti fainum > fenum/šienas.
    Peržvelkime atsiradimą ‘fenestrum’ švaisi(n)neštruma(s), arba lietuviškai būtų ‘šviesineštras’.

    • Vis dėlto žodis šienas gali būti giminiuotinas su liet. veiksmažodžiu genėti (esam. laikas – geni), nugenėti – “nupjauti šakas, lapus, šaknis”, turime ir žodį pjovimo veiksmą reiškiantį – šienpjoviai, yra sakoma “prisipjoviau daug šieno” ir t.t. Pagaliau yra: “eik tu šunims šėko pjauti”, taigi ir šėkas yra pjaunamas. Čia dar pridurtina, kad suomių heina – “šienas” yra skolinys iš lietuvių kalbos, tas rodo žodžio senumą. Tad kaip ir tikriau atrodytų, kad veiksmažodis, iš kurio vestinas žodis “šienas”, lietuvių kalboje yra, – juo gali būti “genėti”, o lot. fenum – “šienas” gali būti radęsis pagal kitą šieno požymį, pvz. sausinys, džiuvinys ar, tarkim, gal net pagal požymį, galintį būti giminingu liet. žodžiui pienas> “pienumas, pienišis”…

      • Žemyna:

        O jei komentaro pradžią „Vis dėlto žodis šienas … … … ” pakeistume žodžiai „O dar …” „O gal… ” ir komentaras iš ginčo kategorijos iš karto pereitų į bendrų, kolegiškų paieškų kategoriją? Būtų visai malonus bendravimas?
        Ofšem pšeprašam… 🙂

      • Tvankstas:

        ‘Genėti’ visiškai atmestinas, kaip galimas virsmas G > Ž > Š yra neįmanomas pagal esamas kitų kalbų ‘šienas’ reikšmes, taip pat daugybės kitų žodžių reikšmių, kaip faenestrum > fenetrum, neleidžiant nukrypti nuo ‘šviesinti’, ‘švaisinti’.
        Suomių ‘heinä’, madjarų ‘széna’ rodo, kad šį žodį gavo jau nuo ‘šienas’, gali būti ir nuo ‘šviesinas’, sunku paneigti, o štai ar madjarai jį gavo prieš 9 tūkst. metų išeidami iš pietinio Uralo link Baikalo, ar jau sugrįžę į Vandenojaus dubenį tėvynės suradimui (honfoglalas) 899 m. ir perėmę iš gepidų / panonų, čia kitas klausimas.

  7. Laimis:

    Pritariu Tvankstui. Su H raide tai tikra metamorfozė. Pradžioje romėnai ir kalbėjo bei rašė naudodamiesi H raide. Po Imperijos griuvimo, po barbarų užkariavimo H raidė dingo iš rašto bei iš kalbos.
    Ale vis vien Barbarai buvo germanai. Juokdariai. 🙂

    • Tvankstas:

      H ir F garsai liaudynų kalboje rodo aiškius pirminius lietuviškus garsus : Žv, Šv, Ž, Š, G virto į H ( žvakis > facis/ tarė iki 5amž. fakis, žvakula > facula, šiandien fakelas; šiandie(n) > hodie, žemė > humus, gardas > hortus, …), Žv, Šv, V, P > F ( žvarbis > febris, švaisinas > faenum > fenum – šienas, šervimentas > fervimentum > fermentum, …).
      Dv, Dov- virto dovanus > bonus.
      Dvibalsiai tapo balsėmis : laukas > locus,…
      Doc. S. M. Lanza kaip profesionalus kalbininkas galėtų kapitalinį darbą atlikti – ir garbė, ir šlovė būtų amžina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: