O. Gaidamavičiūtė. Kaligrafiška formų ir linijų kalba: apžvelgiant Broniaus Leonavičiaus parodas jo kūrybos kontekste (0)

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Šių metų liepos mėnesio pirmąsias dvi savaites veikė dvi grafiko Broniaus Leonavičiaus (g. 1933 m.) parodos: „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“  Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Bronius Leonavičius – vienas iš žymiausių vyresniosios kartos Lietuvos grafikų ir knygos menininkų. Jis yra vienas tų, kurie kartu su Algirdu Steponavičiumi, Antanu Kuču, Rimtautu Gibavičiumi, Vytautu Valiumi, Petru Repšiu, Vytautu Kalinausku formavo lietuvių knygos meno pagrindus (1). Tačiau knyga nėra vienintelė B. Leonavičiaus meninių interesų sritis, jo kūrybos skalė itin plati: tai – ir iliustracijos, ir piešiniai, ir kaligrafija, ir plakatai, ir pašto ženklai, ir net objektai. Pasak filosofo prof. Antano Andrijausko, „jo kūriniai išsiskiria turtinga vaizduote, ypatinga elegancija, originaliais kompoziciniais sprendimais ir meninės formos filigraniškumu“ (2) . Visiems jiems būdinga profesinė meistrystė.

Dailininko kūrybai įtakos turėjo jo mokytojo Liudo Truikio kūrybos nuostatos, lietuvių liaudies, Rytų ir Vakarų kaligrafijos bei knygos menas. Leonavičiaus kūryboje ryškios dvi temos: turtinga tautos istorinė atmintis ir gamtos poetika. Pasak prof. A. Andrijausko, „jo kūryboje savitai susipynę meilė Lietuvos kultūros istorijai, išskirtinis dėmesys minkštoms vandens linijoms ir polinkis į konstruktyvias kompozicijas, ritminių struktūrų išryškinimą“ (3). Beje, išsamiausiai menininko kūrybą pristato 2010 m. išleistas monografinis albumas (4).

Lietuvos nacionalinio muziejaus (5) parodų erdvėje dailininkas pristatė 27 iliustracijų ciklą, įkvėptą Kristijono Donelaičio „Metų“, kitus paveikslus-peizažus, taip pat objektus. Nors B. Leonavičių ir K. Donelaitį skiria 250 metų, tačiau jungia ta pati tėviškė, tapusi įkvėpimo šaltiniu abiem kūrėjams. Tolminkiemis, kuriame gyveno K. Donelaitis, ir Vištytis, kuriame užaugo B. Leonavičius, vienas nuo kito nutolę tik per paukščio skrydį – vos 15 kilometrų.

Leonavičiaus sukurtas „Metų“ ciklas atveria panoraminius Mažosios Lietuvos vaizdus, peizažus, kuriuose dailininkas, kruopščiai išstudijavęs įvairią to laikotarpio medžiagą, meistriškai perteikia autentišką etnografinę aplinką, krašto tautinius apdarus bei darbo įrankius. Kurdamas šį ciklą, jis atidžiai išstudijavo negausiai išlikusius to meto kostiumus. „Man rūpėjo atskleisti to krašto gamtos ir etnografinį savitumą, todėl neatsitiktinai iliustracijose įrašyti Liudviko Rėzos ir Viliaus Kalvaičio lietuvininkų dainų tekstai“, – pasakoja darbų autorius. Šio ciklo kūriniai išsiskiria kameriškumu, pastelinių tonų estetika, taip pat subtilia vaizdo ir rašto – žodžių – derme. Žmogus čia – neatskiriama, galima sakyti, lygiavertė gamtos pasaulio dalis.

Šioje parodoje LNM eksponuoti ir B. Leonavičiaus kurti kamerinių formatų, pastelinių atspalvių gamtovaizdžiai, peizažai, atskleidžiantys įsiklausymą į gamtos pasaulio paslaptis. Gamtovaizdžiai, tarp kurių daugiausia – ežero vaizdai, išsiskiria ypatingu meditatyvumu, kai kurie taip pat primena kinų tapybą tušu (pvz., piešiniai „Tyla“, 1995; „Iš čia stebimi žvaigždynai“, 1997).

Kaip vienas iš svarbesnių peizažų objektų išryškėja paukščio (nendrinukių, garnių) motyvas, pvz., „Nendrių lopšinė“ (2014 m.), „Prieš kelionę“ (2015 m.). Paukštį galima interpretuoti kaip tarpininką tarp žemės ir dangaus, kaip tam tikrą sielos simbolį. Svarbu pastebėti, kad paukščiai šiuose abejuose darbuose vaizduojami vakaro prieblandos metu ir šalia vandens, kas sustiprina paslapties atmosferą.

Pvz., darbe „Vyžupėnų link“ (2014 m., toilekso popierius, mišri technika) – subtilus prigesintų tonų vakarėjančio ežero gimtinėje peizažas. Autoriaus žodžiais, gimtinė – „tai vienintelė ir nepakartojama vieta man, tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas – šią vietą mes vadiname Gimtine – Tėviške – Tėvyne“ (6).

Parodos ekspozicinę erdvę LNM papildo ir praturtino originalūs objektai-skulptūrinės kompozicijos, sukurtos iš medžio, bronzos, akmens, linų pluošto. Itin savitos elegantiškos kompozicijos, vaizduojančios paukščius: „Piligrimas“ (medis, bronza) ir „Ežero atsiradimo pranašas“ (2007 m., medis).

Kita B. Leonavičiaus parodos dalis eksponuota Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Čia lankytojai galėjo išvysti menininko kaligrafijos darbus ir 15 iliustracijų, sukurtų Martyno Vainilaičio knygai „Bruknelė“ (1991 m.). Šioms iliustracijoms būdingas ypatingas dekoratyvumas, ekspresyvios, preciziškos formos, vientisas intensyvių spalvų koloritas. Perteiktas slėpiningas gamtos pasaulis, vaizdai kupini fantastinių metaforų. Ypatingas ritmo pojūtis, muzikalumas, dėmesys smulkioms detalėms (7).

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Beje, savo kūrybos kelią Bronius Leonavičius pradėjo nuo knygų grafikos – XX a. 8-ajame dešimtmetyje sukūrė iliustracijas lietuvių liaudies pasakoms „Lapės rogutės“ ir „Aukso obelėlė“, Anzelmo Matučio knygai „Šilų berniukas“, Vinco Mykolaičio-Putino poezijos knygai „Mano mėnesiai“, Kazio Jakubėno eilėraščių rinkiniui „Abėcėlė“ (už pastarąją 1971 m. tarptautinėje knygos meno parodoje Leipcige (IBA) buvo apdovanotas bronzos medaliu).

Dera prisiminti, kad XX a. 8–9-ajame dešimtmečiuose dailininkas pelnė premijų ir diplomų už iliustruotas bei apipavidalintas knygas, plakatus parodose-konkursuose Vilniuje, Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje, Leipcige. Jo, kaip knygos dailininko, kūrybos principai formavosi remiantis XX a. tipografikos klasikų Jano Tčicholdo (Jan Tschichold), Dušano Šulco, Elo Lisizkio, Alberto Karpo, Valterio Šilerio (Walter Schiller), Emilio Ruderio, Hanso Peterio Wilbergo, Alleno Herlberto, Vladimiro Favorskio, Jevgenijaus Adamovo ir kitų teoriniais veikalais (8). Jų teorines ir praktines nuostatas dailininkas nuosekliai siekė pritaikyti savo kūryboje. Įtakos dailininko profesinei brandai turėjo ir 1985 m. stažuotė Miunchene, Tarptautinėje jaunimo centro bibliotekoje (IJB) prie UNESCO, kur komplektuojamos ir moksliškai analizuojamos viso pasaulio leidyklose išleistos knygos vaikams bei jaunimui.

1961 m. pradėjęs bendradarbiauti su „Vagos“ leidykla, vėliau B. Leonavičius dirbo „Minties“, „Mokslo“, „Vyturio“, Vilniaus dailės akademijos leidyklose. Didelis jo nuopelnas knygos menui – kolegų skatinimas profesionaliai domėtis knygos meno problematika. 8-ajame dešimtmetyje „Mokslo“ leidykloje jis subūrė profesionalių knygos dailininkų grupę – Izaokas Zibucas, Alfonsas Žvilius, Vaidilutė Grušeckaitė, Vilius Jurkūnas (1944–2010), Valentinas Ajauskas, Eugenijus Karpavičius (1953–2010), Romas Orantas (1949–2012), Vida Kuraitė šiandien žinomi kaip puikūs knygos meno meistrai. Daug dėmesio skirdamas profesionaliam knygos meno suvokimui, apipavidalinimui, tipografikos teorijai ir autorių teisėms, Leonavičius buvo ilgametis Lietuvos knygos meno konkursų žiuri pirmininkas, todėl pats šių konkursų premijų yra pelnęs vos penkias (9)…

Pasak dailininko, „knygos meno esmė – absoliuti visų vizualinių elementų harmonija: funkcionalus, išraiškingas rankraščio ir iliustracinės medžiagos parengimas, tinkamai pasirinktas popierius, tobulas poligrafinis atlikimas ir geras įrišimas. Lemiamos reikšmės knygos konstravimui (apipavidalinimui) turi puslapių ir atvartų proporcijos: santykiniai aukščio ir pločio dydžiai“ (10). Kurdamas knygos maketą, Leonavičius vadovaujasi klasikinės tipografikos principais ir daugiausia dėmesio skiria jos sudarymui bei logiškai turinio struktūrai.

Dailininko teigimu, knygos apipavidalinimo sprendimą padiktuoja turinys: kaip išdėstyti skyrius ir poskyrius, pagrindinius ir šalutinius tekstus, kaip išdėlioti iliustracijas, kur daryti pauzes ir t. t. Kita vertus, knygą jis prilygina teatrui: Grožinės literatūros turinys, personažai, kuriuos apgyvendini sukurtoje metaforiškoje knygos erdvėje, turi daug bendrų momentų su įvairiais dramaturgijos žanrais.

Nors pats yra sukūręs ne vieną iliustruotą knygą, dailininko apipavidalintojo (konstruktoriaus / dizainerio) darbą Leonavičius aiškiai atskiria nuo dailininko iliustruotojo: „Pastarasis siekia autentiškos saviraiškos, individualios literatūros kūrinio interpretacijos, metaforiškumo. <…> Knygos dailininko apipavidalintojo <…> tikslas – neakcentuoti savo individualybės <…> svarbu įsigilinti į būsimos knygos rankraščio bei iliustracinės medžiagos turinį bei tipografijos priemonėmis sukurti atitinkamą funkcinį vaizdą“ (14). Kaip teigia dailėtyrininkė dr. Danutė Zovienė, Leonavičius šių principų nuosekliai laikosi: piešdamas iliustracijas, siekia autentiškos saviraiškos, o apipavidalindamas leidinį – įsigilinti į būsimos knygos turinį ir tipografinėmis priemonėmis sukurti atitinkamą funkcinį vaizdo objektą – knygos maketą (15).

Šią jo nuostatą patvirtina ir minėti knygos meno konkursuose apdovanoti leidiniai, ir premijų nepelnę – pavyzdžiui, Giedrės Jankevičiūtės sudarytas straipsnių rinkinys „Modernity and indentity: Art in 1918–1940“ (2000), Algimanto Mačiulio „Lietuvos architektai“ (2002), Algirdo Gaižučio „Estetika“ (2004), „Lietuvos monetos“ (2006).

Zovienės teigimu, B. Leonavičiaus apipavidalintos įvairių žanrų knygos išsiskiria elegancija, kruopščiu atlikimu, o nuolatinis smalsumas ir domėjimasis savo profesija skatina naujai žvelgti į klasikinius tipografikos kanonus. Esmines Leonavičiaus, kaip knygos menininko, kūrybos nuostatas bene geriausiai atskleidžia mokslo leidinių apipavidalinimas.

2001 m. Lietuvos knygos meno konkurse premijuota jo sukurta knyga „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“ yra nedidelio vertikalaus formato leidinys su dėklu. Pasak D. Zovienės, tai – tipinis klasikinės tipografikos apipavidalinimo pavyzdys – viena skiltimi išdėstytas tekstas knygos puslapyje įkomponuotas laikantis klasikinių tipografikos kanonų. Centrinė kompozicijos ašis reglamentuoja visų vaizdinių ir tipografinių elementų sistemą, o puslapio paraščių proporcijos nenutolsta nuo Tčicholdo (Tschichold) nustatytų klasikinių santykių 2 : 3 : 4 : 6. Negausūs dekoro elementai (tipografinės linijos, paginos, skyrių užsklandos) atlieka konstrukcinę ir dekoratyvinę funkciją (16). Įdomiu meniniu sprendimu išsiskiria 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos knygos meno konkurse premijuota Leonavičiaus apipavidalinta Mošės Kulbako poezijos knygelė „Vilnius“ (Vaga, 1997). Leidinys gali būti priskirtas ir poezijos, ir eksperimentinių knygų tipui. Anuomet tarp reprezentacinių, gausiai iliustruotų ir dekoruotų leidinių ši kukli brošiūra išsiskyrė paprastumu ir netikėta, bet tipografiškai pagrįsta konstrukcija.

Beveik po dešimties metų konkurse pagrindine premija įvertintas kitas originalus Leonavičiaus darbas – „Vilniaus legendos. Die Sagen von Vilnius“ (2005). Leidinį sudaro keturiolika didelio formato (425 × 465 mm) spalvotų piešinių, kurie iliustruoja keturias su Vilniumi susijusias legendas („Siaubūnas“, „Lizdeika“, „Geležinis vilkas“ ir „Vilniaus įkūrimas“), ir dvi lietuvių bei vokiečių kalba išleistos teksto knygos (aut. Genovaitė Gustaitė). Iliustracijos ir tekstinės knygos įdėtos į specialiai pagamintą aplanką. Kiekvienos iliustracijos centre esantį piešinį įrėmina kaligrafinis tekstas, savo stilistika artimas senajai rankraštinei knygai. Keturiuose kampuose įkomponuotos pieštinės inicialinės raidės žymi minties pradžią, tėkmę ir pabaigą. Toks teksto išdėstymas sudaro savotišką centrinės vaizdinės kompozicijos schemą. Visos leidinio sudedamosios dalys ir jų atlikimas bei poligrafija byloja apie dvilypį šio leidinio pobūdį – reprezentacinį ir eksperimentinį-bibliofilinį.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Knyga „Alma mater Vilnensis. Vilniaus universitetas fotografijose“ yra vienas iš nedaugelio Leonavičiaus apipavidalintų leidinių, kurių vaizdinė medžiaga – fotografijos. Čia atsiskleidžia dailininko gebėjimas originaliai naudoti modulinį tinklelį komponuojant iliustracijas – atvertimuose jos sudaro aiškią struktūrą, tačiau nestokoja laisvumo. Reprezentacinį leidinio pobūdį liudija formatas, dėklas, albuminis iliustracijų išdėstymo braižas, o apie knygos akademinį pobūdį byloja įvado ir priedų komponavimas.

Dailininkui nuolat rūpi eksperimentuoti, improvizuoti: jo kūriniuose galima atpažinti įvairią stilistiką – ir liaudies, ir Rytų meno, ir secesijos, ir oparto variacijų. Liaudies meno, mitologijos elementai ryškesni ankstyvosiose knygose vaikams (pvz., K. Jakubėno „Abėcėlė“, 1970), skrynių dekoro elementai – lietuvių liaudies pasakos „Aukso obelėlė“ (1972) iliustracijose. Rytų šalių, kuriose buvo ryški ir islamo šalių, persų meno įtaka, elementai (kaligrafijos, architektūros) pasitelkiami iliustruojant Omaro Chajamo „Rubajatus“ (1972), „Tolimųjų kraštų pasakas“ (1968), Nizami knygą „Leili ir Medžnūnas“ (1986), o secesijos elementų (dekoratyvios, ritmiškos figūros, linijos, romantizuotas vaizdas) galima aptikti piešinių triptike „Žalčių karalienė“ (2002), piešinyje „Keturios laumės“ (1995).

Leonavičius visada geba išsaugoti kūrybos savitumą – preciziką, dėmesį detalei. Jam labai svarbus linijų ritmas ir muzikalumas (ypač tai ryšku kaligrafinėse kompozicijose „Kaligrafinės improvizacijos“, 1999; „Noktiurnai“, 1994). Svarbiausia jam, anot scenografo Liudo Truikio, „krypčių kalba“. Kaip teigia Andrijauskas, „stiprų poveikį individualaus stiliaus tapsmui turėjo L. Truikio kūriniams būdingas muzikalumas, ornamentinis struktūriškumas, plastinių formų ir muzikalios linijos jungtis“ (17). Galima paminėti, kad Leonavičius kartu su Truikiu vykdė operos „Don Karlas“ pastatymą (1959 m.), sukūrė plakatų Džiuzepės Verdi operai „Aida“ (1975), kurios scenografijos autorius taip pat Truikys.

Kaligrafinėms Leonavičiaus kompozicijoms ir piešiniams būdingas štrichų, linijų grakštumas, ritmika, spalvinis muzikalumas, panteistiniai gamtos motyvai, kurie sukuria metafizinį erdvės pojūtį („Mėlynas lietus“, 1995; „Rudenėjanti Želva“, 1997). Kai kurios kaligrafinės kompozicijos primena kinų, japonų tapybą tušu („Kelio vingis“, 1989; „Iš čia stebimi žvaigždynai“, 1997). Dailininkui svarbi kinų tapytojo Shitao nuostata, esą „teptukas turi būti aštrus kaip samurajaus kardas, o gestas tikslus“ (18).

Apie dailininko kūrybiškumą byloja stilistiškai opozicinis ir konceptualiai abstraktus dar niekur neeksponuotas 4 dalių ciklas-koliažas „Metų laikai“ su oparto elementais („Pavasario aidai“, „Vasaros vainikas“, „Rudenio ritmai“ ir „Žiemos šerkšnas“, 2014). Baltoje plokštumoje – balti iškilūs reljefiški rombai su kaligrafiškais kiekvieno metų laiko Zodiako ženklais. Beje, kitas taip pat dar nerodytas Leonavičiaus darbas – istorinis triptikas „Žalgirio mūšis“. Jis, kaip ir kiti minėti ciklai, sukurtas ant paties autoriaus pagaminto popieriaus. Triptikas „Žalgirio mūšis“, panašiai kaip ir „Vilniaus legendos“, „įrėmintas“ teksto citatomis iš istorinio Mečislovo Jučo veikalo „Žalgirio mūšis“ – tekstas ir mūšio detalės sudaro natūralią visumą. Lakštų kompozicija paremta 1836 m. brėžiniu iš Prūsų archyvo, publikuotu Jučo veikale. Dailininkui rūpėjo perteikti autentišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Kryžiuočių ordino kariuomenių išsidėstymą mūšio metu.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Iš B. Leonavičiaus parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Paklaustas apie planus, dailininkas atsakė kuriąs peizažų ciklą muzikos tematika, kuriame kaligrafiškai inkrustuoja natas. Dar vienas įvairiapusės Leonavičiaus kūrybos žanras – skulptūriniai objektai. Pasak menotyrininko Kęstučio Šapokos, „mitinio ežero temą taip pat plėtojančią skulptūrinę kompoziciją „Ežero atsiradimo pranašas“ (2008) galima vadinti beveik instaliacija, nes kūrinio nuotaikai ir prasmei papildyti naudojamas ir atitinkamas apšvietimas“ (19). Kituose skulptūriniuose objektuose, turinčiuose konceptualiai improvizacinį pobūdį, dailininkas išradingai panaudoja gamtoje rastus artefaktus – medį, akmenį ir siekia išryškinti jų medžiagiškumą ar tautodailės stilistiką bei simboliką („Išminčius“, 1989; „Piligrimas“, 2007; „Atrišk“, 2007; „Sostas“, 2008).

Bronius Leonavičius – universalus menininkas, niekada nestokojantis idėjų, kupinas kūrybinių ieškojimų, visada išsaugantis ypatingą profesionalumą ir atlikimo preciziškumą, savo kūryboje perteikiantis ypatingą gamtos poetiką bei egzistencines potekstes .

Literatūra:

  1. Prieiga per internetą: http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=ABEADB55714E11E3B008746164617373&inlanguage=lt
  2. Antanas Andrijauskas, „Bronius Leonavičius“. Logos, 2002, Nr. 28.
  3. Ten pat.
  4. Bronius Leonavičius, Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos irobjektai. Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2010.
  5. Toliau – LNM, – aut. past.
  6. Leonavičiaus prierašas prie paveikslo „Vyžupėnų link“.
  7. Lietuvos dailės istorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 361.
  8. Bronius Leonavičius, Danutė Zovienė, „Didelėj betvarkėj mažos tvarkos nepadarysi“. Dailė, 2008, Nr. 1, p. 118. 9
  9. 1997 m. už M. Kulbako poezijos knygą Vilnius (leidykla Vaga); 2000 m. už monografiją Viktoras Vizgirda (Vilniaus dailės akademijos leidykla); 2001 m. už knygą 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Vilniaus dailės akademijos leidykla); 2004 m. už albumą Alma mater Vilnensis. Vilniaus universitetas fotografijose (Vilniaus universiteto leidykla) ir 2005 m. už leidinį Vilniaus legendos. Die Sagen von Vilnius (leidykla Daigai).
  10.  Bronius Leonavičius, „Apie knygos meno pagrindus“. Dailė, 2002, Nr. 1, p. 80.
  11.  Bronius Leonavičius, „Apie knygos meno pagrindus“. Dailė, 2002, Nr. 1, p. 80.
  12.  Danutė Zovienė, „Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos meniniai ypatumai“ (disertacija). Vilniaus dailės akademija, 2009.
  13. Ten pat.
  14. Bronius Leonavičius, „Apie knygos meno pagrindus“. Dailė, 2002, Nr. 1, p. 80.
  15. Danutė Zovienė, „Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos meniniai ypatumai“ (disertacija), Vilniaus dailės akademija, 2009.
  16. Ten pat.
  17. Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai. Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2010, p. 7.
  18. Onos Gaidamavičiūtės pokalbis su Broniumi Leonavičiumi, 2014-04-18.
  19. Prieiga per internetą: htttp://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=52B3AE78785411E3B008746164617373 &inlanguage=lt&pathId=132

logo_srtrf (1)

 

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Kūryba, Menas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: