A Každailis. Valstybės aikštė ar klounada (33)

Sudaužyta Lietuvos vėliava apjuosto žirgelio skulptūrėlė Lukiškių aikštės Šimtmečio žiede - Lietuvos istorinės atminties įamžinimo politikos atspindys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sudaužyta Lietuvos vėliava apjuosto žirgelio skulptūrėlė Lukiškių aikštės Šimtmečio žiede – Lietuvos istorinės atminties įamžinimo politikos atspindys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Esu Arvydas Každailis, dailininkas, daugiausia dirbantis simbolikos ir heraldikos srityse. Iš mano rankų – svarbiausi Lietuvos Valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos objektai. Šiais metais surengiau aštuonias parodas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Tai heraldikos ir grafikos parodos, skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimui. Visas jas, išskyrus vieną, rengiau savo lėšomis.

Dalyvauju polemikoje dėl Lukiškių aikštės likimo ne todėl, kad kada nors būčiau tarpe autorių. Niekada tokiu nebūsiu. Kaip pilietis, šia tema domiuosi seniai, Ji man svarbi ir susijusi su mano veiklos sritimi – heraldika ir simbolika.

Neneigiu techninių globalizacijos privalumų, kartu vis aiškiau matau vieningus dalies valdininkijos ir verslo atstovų, ištikimų globalizacijos idėjai, veiksmus sąmoningai blokuojančius pačią diskusiją ir aikštės pertvarką. Aikštės pertvarkos tema esu daug rašęs ir kalbėjęs. Deja šiandien daug kalbančių, bet mažai girdinčių, ypač valstybės vyrų. Negirdėjimas tapo norma. Jau seniai kalbu ir rašau vedamas tikėjimo, kad globalizacija – pavojinga Lietuvos išlikimui, todėl viliuosi, kad Lietuvos inteligentija ir jaunimas tars savo žodį taip ilgai užsitęsusiam ir bevaisiam Likiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę procesui sukėlusiam tik priešpriešą. Mano tikslas atkreipti Lietuvos žmonių dėmesį į šios aikštės pertvarkymo problemas. Tikiu, kad pagaliau išgirsime vieni kitus. Tariamam Lietuvos įvaizdžiui paskutiniais metais sunaudota daug energijos, įvairiausių idėjų ir lėšų. Rezultato jokio.

Esu įsitikinęs, kad šios aikštės urbanistinis ansamblis, kaip geriausias Lietuvos įvaizdis, būtų tinkamiausias pasirinkimas. Dar 1999 metais Seimas apibrėžė šios aikštės paskirtį nutarimu DĖL VALSTYBĖS SOSTINĖJE ESANČIOS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS FUNKCIJŲ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070). Tai vienintelis profesionaliausias ir atliepiantis tautos lūkesčiams dokumentas šiuo klausimu. Kiek žinau jis paruoštas žymių Lietuvos architektų brolių Nasvyčių.

Arvydas Každailis filme „Įkvėpti laisvės“ | lnmb.lt nuotr.

Arvydas Každailis | lnmb.lt nuotr.

Noriu išsakyti savo nuoskaudą matant bevardę aikštę ir įstrigusį jos pertvarkos procesą. Ypač šiuo metu, kai įvyko projektų konkursas rūmams ant Tauro kalno. Žinau, jaučiu, kad visiems Lietuvos žmonėms reikia Valstybės sostinėje, tautos, ar laisvės kovų aikštės. Visi įvykę konkursai sėkmės neatnešė nuklydus nuo pirminio dokumento ir nesuformavus nieko tinkamo.

Viena iš nesėkmės priežasčių nesusikalbėjimas. Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė egzistuoja tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos – tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALSTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XXa. pradžioje.

Ir šiandien Valstybės herbo vardas VYTIS tarsi nukelia mus į XX a. valstybės atkūrimo laikmečio kovas, bet ne visas kovas nuo seniausių laikų dėl savos VALSTYBĖS kaip lemiamos sąlygos tautai išlikti. Toks supratimas, kad Lietuva tik nuo 1919 metų, lėmė tremtinių ir rezistentų poziciją siūlant „Laisvės kario“ skulptūrą. Ši puiki, realistinė raitelio skulptūra išjojusi į Kauną ir pastatyta ne dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje, yra paminklas žymiam karvedžiui, bet nėra Valstybės herbo simbolis.

Kaip modernios skulptūros Gitenio Umbraso skriejantis raitelis – puikus skulptūros kūrinys, bet dėl savo horizontalaus polėkio netiko ir taip horizontaliai aikštei, be to supanašėjo su Mongolijos herbu.

Abu variantai per dvidešimtį metų daugelio valdininkų ir visuomenininkų organizuotų konkursų patyrė fiasko, nes profaniškomis konkursų sąlygomis, klaidino nuolankius skulptorius ir architektus.

Tą liudija ir šiandienos Vilniaus mero desperatiškas siekis statyti aikštėje natūralaus dydžio bunkerio maketą. Tokį veiksmą pavadinti kitaip nei klounada neišeina. Patį Andriaus Labašausko bunkerio projektą, kuriam nepritaria ir patys rezistentai ir partizanai, galima vertinti tik kaip vaiko vapėjimą. Visa tai netinka senajai Valstybės sostinei ir neturi nieko bendra su 1990 m. Seimo  nutarimu dėl Lukiškių aikštės pertvarkymo ir su mano daug kartų viešai išsakytais Lietuvos valstybingumo įprasminimo aikštėje teiginiais.

Matydamas Valstybės aikštės formavimą, kaip urbanistinio, architektūrinio ansamblio su skulptūriniais akcentais, jaučiu daugelio architektų palaikymą, kurie dėl galimybės dalyvauti būsimuose konkursuose, savo požiūrio ir teiginių šiuo klausimu, neviešina. Girdžiu ir intelektualaus jaunimo norą matyti aikštėje obeliską.

Nežiūrint vykusių nesklandumų ir išleistų lėšų aikštės pertvarkai, šiandien vis aiškiau matosi globalistinių pažiūrų valdininkų savivalė ir liberalios demokratijos nieko neįpareigojantis šūkis „laisvė dėl laisvės“. Laisvė be įsipareigojimų nėra tikroji laisvė, o toks požiūris veda į sąmyšį, patogų įvairioms manipuliacijoms. Laikui bėgant sąmyšio vis daugėja. Nejučia kyla klausimas kas tai? Ar kryptingas politinis veiksmas sabotuojant, ar paprasčiausia karjeristų saviveikla?

Bėgant laikui per dešimtis metų vis geriau matosi profesionalų tylėjimas, laukiant nurodymų „iš aukščiau“. Dalyvaujant polemikoje Lukiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę taip pat ryškėja valstybės vyrų, architektų, skulptorių ir visuomenininkų noro ir patirties stoka formuojant PAČIĄ IDĖJĄ, o be jos – tiek architektų, tiek skulptorių pastangos būna bergždžios. Tuo puikiai naudojosi, kai kurie Valstybės tarnautojai globalistai viršydami savo įgaliojimus ir įvairūs „aktyvistai“, skelbdami profaniškus ir nelegalius konkursus, nes žino: atsakomybės už tai nebus.

Aktyviausi vyksmo dalyviai žinomi. Žinomi ir jų globalizatoriški, t. y., politiniai tikslai: „aikštė gali būti bet kokia, tik ne Valstybės“. Aktyviausius galiu įvardinti: tai ŠMC vadovas Kęstutis Kuizinas ir šio centro menotyrininkės, nacionalinio muziejaus vadovė Lolita Jablonskienė, buvusi Kultūros ministrė Liana Ruokytė ir jos viceministrė Gintautė Žemaitytė, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ir kiti… Tai jų organizuoti įvairūs legalūs ir nelegalūs konkursai, iš kurių naiviausias, bet skandalingiausias – BUNKERIS, dėl kurio Kultūros ministerija iki šiol teismuose.

Kadangi į visus aikštės pertvarkymo pasitarimus ir konkursų organizavimą heraldikos specialistai nebuvo kviečiami, ir siekiant, kad tolesni aikštės idėjos formavimo ir realizavimo veiksmai būtų pozityvūs, privalau įvardyti keletą svarbių teiginių ir doktrinų:

  1. Visiems Lietuvos žmonėms reikia Valstybės sostinėje, Lukiškių aikštėje valstybės, tautos, ar laisvės kovų aikštės.
  2. Po visų „pertvarkų“ ir išlaidų Lukiškių aikštė liko bevardė ir be idėjos.
  3. Herbas yra sakralus ženklas.
  4. Europos valstybių herbai pavadinimų neturi. Jų figūros statiškos, taip vadinamoje heraldiškoje pozoje. Tai sena Europos heraldikos tradicija.
  5. Vėlai atsiradęs ir prigijęs Lietuvos herbo vardas VYTIS tarsi nusako „kažką vytis“. Toks Valstybės herbo suvokimas, kilęs iš lenkiško žodžio „Pogonj“, klaidingas. Žodis „vytis“ reiškiąs kažką vytis ir šiandien gyvas tautos sąmonėje. Bet šis įvaizdis, kaip ir jo gimimo laikas mus nukelia tik į tą pačią XX a. pradžią, kai valstybė buvo atkuriama, o heraldika, kaip disciplina mažai žinoma. Visi valstybių herbai niekur neskrieja ir nieko nesivaiko, išskyrus Mongolijos herbą.
  6. Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ – yra Valstybės herbo prasmės doktrina.
  7. Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo, kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.
  8. Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.
  9. Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.
  10. Nepakanka aikštėje patupdyti kad ir puikią skulptūrą, kad pati aikštė taptų idėjos nešėja. Lukiškių aikštės lokalizacija leidžia formuoti ARCHITEKTŪRINĮ ANSAMBLĮ su idėją papildančiais simboliniais, skulptūriniais ar kitais akcentais nuo Tauro kalno iki šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, kaip numatyta 1999 metų Seimo dokumente.
  11. Keisti taisyklingą Lukiškių aikštės planą į asimetrišką yra grubi klaida, žalojanti pačią aikštę ir iškreipianti Valstybės aikštės idėją.
  12. Šios aikštės pertvarkos problemos spręstinos ne savivaldybės ar kitų atskirų aukštų pareigūnų, bet tik nacionaliniu lygiu, pasitelkiant specialistus.

Baigdamas norėčiau palinkėti visiems, kuriems rūpi aikštės ateitis, neatidėliojant išgirsti, suprasti vieniems kitus ir rasti bendrą kalbą aikštės idėjai, kad jos vedami profesionalai galėtų tikslingai kurti ir konkuruoti, o vertintojai specialistai vertinti meninį lygį ir atitikimą Valstybės aikštės idėjai.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

33 komentarai

  1. Antanas:

    Įtariu, kad Lietuvos valstybės istorija prasidėjo ne nuo partizanų bunkerių.

  2. Puikus, tiesus ir pagrįstai teisingas straipsnis, bei gilios įžvalgos. Ačiū kolegai už drąsą ir pilietiškumą.

  3. Kazys:

    Jeigu rezistentai ,partizanai, visuomenė nepritaria ir bunkeris neturi nieko bendra su 1990 m. Seimo nutarimu dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo tai kyla klausimas kokią žinią neša ir kam statomas bunkeris ? Parlamentinė komisija kuri stebi parlamentinių nutarimų įstatymų vykdymą privalo pasakyti , kad bunkeris ne valstybingumo simbolis ir projektas neatitinka sąlygų iškeltų konkursui. Yra žmonių suprantančių geriau reikalo esmę nei mero reveransai kultūros srityje. Kiek gali temtis šis nihilizmas. Galiausiai prie prezidento yra ir kultūros reikalų patarėjai lai inicijuoja dokumentą kuriuo sustabdytų kultūros ministerijos inpotenciją per per parlamentinę kultūros frakcija , kuri visiškai nusišalinusi nuo valstybės aikštės reikalų.

  4. Jurgis:

    Dar vienas Šimašiaus ėjimas… Kyla įtarimas, kads kažkas jį nuosekliai stumia į susipriešinimą tautiškumui. VSD galėtų pasidomėti, kas gi jam daro įtaką…

  5. Tadas:

    Kazdailio vytis nykus modifikuotas.. pakelta uodega zirgas tustinasi, virsdimensionalus kardas, pentinai, vienu zodziu ir dar usuotas, anuomet lietuviai kariai skutosi, kazdailis usus matyt savo iamzinimui ikiso, jau butu patylejes meninykas toks, geda!

  6. Žemyna:

    Jau dabar, prie jo stovint, užstoja visą vaizdą – archit. ansamblį už aikštės ir tolesnį vaizdą (žodžiu, jei nesugriauna, neįkalinam stikle, tai užstatom taip, kad nesimatytų). O visas monstras kuo pavers a. vaizdą?
    Teisingai sakė Karalius – yra vietų, kur jis tikrai ir be ginčų tiks, tačiau su okupanto brutalumu jį ČIA grūsti, VERST mus pirkti, kas mus žemina, žeidžia ir estetinį jausmą, ko nenorim.. Tartum Nepriklausomybės pradžioj, kai gaujos prievartavo ,,apsaugą” pirkti. KOKIĄ jie turi teisę?

  7. Taip:

    Skaudu tai,kad Seimo Kultūros komitetas yra visiškai nusišalinęs nuo Valstybės aikštės steigimo darbų. Tad,nūdien šios aikštės reikalus tvarko,deja, liberalmarksistai ,ypač Šimašius ir Kultūros ministerijos aukštoji valdininkija.Raginčiau Seimą pagaliau atgaivinti Valstybės aikštės įrengimo priežiūros funkcijas.

  8. Turėti valstybės reprezentuojančią aikštę yra sunkus uždavinys Lietuvai, kai ji dar neturi lietuviškai suvoktos ir sudėliotos savo istorijos, juolab, kad nuo Krėvos unijos iki 1918 metų yra juodas istorinis laikotarpis – savo valstybės neturėta, gyventas lietuvybės stelbimo, svetimųjų kalbomis nešamos krikščionybės įsivyravimo, valstybinio tarnavimo Lenkijai, vėliau Rusijai laikotarpis. .

  9. Jonas Punys:

    Labai ačiū, gerbiamas Arvydai, už profesionalius pasiūlymus ir mintis. Gal pagaliau valstybės vyrai atsikvošės?

  10. Tvankstas:

    Noriu padėkoti mūsų kultūros didmeistriui gerb. A. Každailiui už straipsnį.
    Bandysiu atskleisti gilesnes Vyčio paslaptis, siekiančias bent 5 amžiaus pradžią, 408 metus arba pagal Arijų kalendorių 5916 metus.
    Tais metais maždaug pusė lietuviakalbių nuo Mazgavos (Moskva) iki Varulyno (Berlin) išėjo į vakarus, po Romos užėmimo 410 metais įsikūrė Iberijos pusiasalyje, Pietų Gaulioje.
    Vytigudai ar vytigodai buvo užrašyti šveplai ‘visigodos’, tapo ‘westgods’, ‘Westgoten’, šiandien išliko jų įkurtas Vytigudino, į vakarus nuo Salamanca, 796 m aukštyje stebėti judėjimus link ar nuo Atlanto.
    Ta pati Katalonija pirmiausia buvo Gothalanda, Gothamarca.
    Pažvelgus į Kastilijos garbiavaldingą (nutrupėjo iki heraldica) užkliūva daug lietuviškų ženklų, kurie atnešti 5 amžiuje.
    Angliai nuo gimtosios Šventynės (šiandien Schwentine upė tebeteka per Kiel miestą) atsikėlė į Britaniją 5 amžiuje kartu su šėkšnomis / saksais, atsinešdami ‘vitingas’ žodį, Witting ar Wittington ir šiandieninėje Britanijoje, be to pavardės dalis Fitz yra iš to paties Vytis : Fitzgerald, Fitz-Simmons,…
    Slavai, praradę lietuviakalbystę nuo 863 ar 985 m., labai garbinga laiko priesagą -vič, kiekvienas rusas tėvavardžiui naudoja, alpsta dėl -vič – tai vis tas pats VYTIS.
    Neužmirškime ir žodžio ‘vikingas’ – veiksmažodis tėra lietuvių kalboje, kaip ir ‘variagas’ ar ‘frankas’ < 'varangas'.
    Lietuviakalbėje kultūroje VYTIS yra aiškiai regimas nuo 408 m, tiksliau 5916 m. pagal Arijų kalendorių.

    • Žemyna:

      Na, tamsta aiškiai negirdėjote kompetentingų (nes šiuolaikiškai mąstančių!) ekspertų aiškinimų…
      Pagal jų aiškinimus, aikštėje todėl negalima statyti Vyčio (ir jokio valstybės simbolio), kad čia jis būtų 3-matis. O valstybės herbe Vytis juk 2-matis! Kaip ir viskas herbe. Taigi, reiktų tokį ir statyti – 2-matį. Kadangi tai neįmanoma, vadinasi Vytis netinka… 🙂
      Šiandien Savukyno laidoje ?menotyrininkė (taip save visur pristato) Lietuvos neišmanėliams irgi apie 2-mataVIMus aiškino. O žodį „pakankamai” vis pataikydavo įdėti toje vietoje, kur jis iš karto sakinio mintį absurdu paverčia.
      Tai štai, pagal šią ekspertę išvada viena – pirma atsirado herbas ir 2-matis Vytis jame, o ne atvirkščiai – ne 3-matis Vytis. O Tamsta teigiate atvirkščiai, prieštaraujate ekspertams.
      Kalbant apie pastaruosius, jų išmanymą, nežinau – 🙂 , ar 🙁
      ————
      Sveiki, sugrįžę. Senokai Tamstos negirdėjome!

  11. Romas:

    Tiek daug absurdo liberal – globalistų veiksmuose, kad mintys apie jų nesąmoningumą kyla vis dažniau. Toks įtarimas kilo ir Jurgiui, kad Šimašių kažkas “stumia”…
    Stumia ne tik jį. Stumia visą žmoniją.

    Juk ir vaikui aišku, kad bet kurio asmens vertė, žavesys kyla iš jo unikalumo. Iš to, kad jis kitoks …Taip pat yra ir su tautom Tautos savastis, išskirtinumas – didžiausia vertybė.
    Bet tik ne liberalams. Kodėl? Gal jiems didžiausia vertybė integracija? Integracija į stambesnes struktūras nei tauta. Bet argi tokiai integracijai asmens, tautos savastis yra kliūtis???

    Tikrai ne kliūtis. Tereikia atidžiau pažvelgti į begalę gyvybės formų. Jas visas, tokias skirtingas ir unikalias sieja harmoninga vienybė ir priklausomybė viena nuo kitos.
    Integracija – kategorija dvasinė. Nėra jokio reikalo naikinti fizines formas, jas niveliuoti.

    Tikrasis liberal – globalizmo tikslas supaprastinti žmonių valdymą.

    • Žemyna:

      Tik ar jie pripažins, jog tėra įrankiai, nuo slaptažodžio „šiuolaikiškumas, modernumas”, kuriuo yra ir paskatinami, ir paglostomi, priklausomi vargšeliai. Kai šalia tokio atsiduri, belieka tik konstatuoti faktą ir su tuo susitaikyti (neteisk). Tačiau ką daryti, kai jų masė peržengia kritinę ribą, ir jiems tokie patys įduoda valdžios vadeles į rankas, pasodina į perdėm pavojingus postus?

  12. Taip, tais senais laikais žodis “vytis” protėvių lietuviakalbėje kultūroje buvo. Jis buvo bendrinis žodis ir reiškė vietą, lizdą, teritoriją kur yra šeimos, giminės, genties įsikurta, susivyta, gyvenama, veikiama. Trumpai sakant žodis “vytis” tais laikais turėjo anglų žodžio “land” reikšmę ir buvo sudurtinių pavadinimų dalis. Tai patvirtina šios šaknies naudojimas vietovių senuose pavadinimuose. Vėliau intensyvėjant žemdirbystei radosi dirbami laukai, taigi vietų sudurtiniuose pavadinimuose radosi šaknis lauk-, dar vėliau, – kuomet tokių laukų vietose buvo pasistatomi ir namai, sidtbos, sudurtiniuose vietų pavadinimuose radosi sėd-/sod- (viensėdžiai, sodžiai – “kaimai”). Tokios vietos ėmė turėti ir savo vaizdinius ženklus, vėliavas, simbolius, emblemas, firminus ar prekės ženklus, kaip dabar sakytume. Jie buvo būtini ryšiui su tų vietų Dievais palaikyti. Šie vietų simboliai turėjo būti skirtingi, įvairūs ir vadinti iš šaknies viet-a, susi-vyt-i, vot-is pasidarytu bendriniu žodžiu “vytis”. Taigi pradžioje bendrinis žodis “vytis” reiškė bet kokį simbolinį ženklą. Suprantama, kad dėl arklio vaidmens to meto gyvenime ir pasaulėžiūroje vienu iš gyvenamųjų vietų simboliu galėjo rastis ir žirgo (arklio) ar raitojo atvaizdas. Tačiau senųjų pavadinimų su vyt- šaknimi buvimas negali būti patvirtinimu, kad jau buvus ir simbolį vaizduojantį raitąjį, nes rait-, žirg-, ark- ar pan. šaknys negiminingos su Vyt-, viet-, vot- šaknimis.

  13. O tuo metu bibliotekoje:

    Siūlo Generolo Vėtros lentelę pripažinti bibliotekos vertingąja savybe
    – diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/siulo-generolo-vetros-lentele-pripazinti-bibliotekos-vertingaja-savybe-931944

  14. Rimgaudas:

    Vytis kaip laisvės karys turi erdvinį turinį, nes gina ne tik mūsų kontroliuojamą žemę, bet kartu ir dangų virš jos: dangus irgi yra mūsų nuosavybė. Kalbant apie žodžio Vytis prasmę, tenka priminti buvusių lietuvių žemių organizavimą – jos buvo saugomos gynybiniais apskritimais (iš čia liko žodis “apskritis”), kurias dengė dangus. Laisvės sargas Vijtis budėjo apskritimo vijų ruožuose, todėl ir įgavo vardą Vijtis (Vytis). Nieko jis nesiveja, nedaro “pogonios” (jos metu kardas būna smaigaliu ištiestas pirmyn), o pakeltu kardu perspėja priešus nuo blogų užmačių. Vyčio (Vijčio) apskritimais kontroliuojamą teritoriją galima pamatyti per google XVI.SENIEJI LIETUVIAI, nueinant tolyn, kol pasirodys užvardinimas APIE SENIAUSIUS LAIKUS II. Ten yra pav. 2. Vytis nėra herbas, Vytis atspindi ginamąją lietuvių dvasinės kultūros išraišką, todėl į jos įkomponavimą mūsų valstybės sostinės aikštėje reikia žiūrėti dvasingai, paskelbiant naują, erdvinį Vyčio įprasminimo aikštėje konkursą.

    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

      Anglijos ženklas – 3 liūtai (plokšti).
      en.wikipedia.org/wiki/National_symbols_of_England#/media/File:Royal_Arms_of_England.svg
      Trafalgaro aikštėje 4 liūtai, kaip tikri (neplokšti).
      speel.me.uk/sculptlondon/landseerlions.htm
      _________
      Vytis turi būti tikras (neplokščias) Lukiškių aikštėje. Tautos budelius (plėšrūnus neplokščius) reik vyt šalin.

  15. Rimgaudas:

    Turėtų sunerimti ir Vyčio kryžiaus ordino kavalieriai – lapkričio 23 – Lietuvos karių dienos proga. Negi, nesugebės jie pakovoti už savo apdovanojimo idealą Vytį, pasiduodant meninei Labašausko užgaidai? Mano tėvas Henrikas, senosios Lietuvos a. a. karinkas, tikrai dėl to netylėtų. Karininkų “Romuva” – irgi ko tyli? Lietuvos etninės kultūros globos taryba prie Seimo – ko tylite ir leidžiate save mindžioti?

  16. Labasausko bunkeris tai plagiatas:

    Bunkeris yra zydu meninkes kurinio Europos parke pagebti zydu tautos tragedija kopija. https://en.wikipedia.org/wiki/Beverly_Pepper?fbclid=IwAR3y9s-gDZ-wZwBDalT4qedoEA28x8bV97Cuw0mKpESdM8oX3Ri_2p1cn28
    Tycia taip daroma ar atsitiktinai??????????

  17. Rimgaudas:

    Pažiūrėjau dėl plagiato: atsidariau adresą, angliško teksto gale radau nuotrauką su užrašu apačioje: “Depature: For My Grandmother Europos Parkas, Lithuania, nuotrauką išdidinau ir apstulbau, kad padaręs kopiją Lukiškių aikštėje, Labašauskas išniekino garsios menininkės Beverly Pepper senelės atminimą. Dabar ne Labašauskui, o jau Lietuvos valstybei, kai bus pastatytas “bunkeris”, Beverly Pepper dėl plagijato galės pateikti ieškinį už jos senelės atminimo paniekinimą. Na, ir kiaulė tas Labašauskas. Ieškinys Lietuvai, reikia manyti, bus daugiamilijoninis. Norėtųsi sodriai rusiškai nusikeikti ir tiek.

    • Žemyna:

      Ieškovai galės varžytis dėl reikalaujamos kompensacijos dydžio:
      vieni – už eilinį plagiatą (jų Vakaruose jau ne vienas), autorinių teisių pažeidimą (na, čia baikis – ponas Š. iš savo kišenės kompensuos 🙂 , o kiti – įžvelgs pasityčiojimą iš nukentėjusios tautos.
      Įklimpęs į šią istoriją, išmintingas 2 išeitis apsvarstytų: a) nusikratyti jos tuoj pat ir užmiršti amžiams, kad ir kaip skaudėtų; b) užsispyrusiai laikytis, ko įsitvėrė, kartu žinant, jog anksčiau ar vėliau tai labai negražiai ir garsiai baigsis. Gyventi, vis galvojant: Kol kas ramiai praėjo, bet negali žinoti, ar šiandien, rytoj, šią savaitę ar šį mėnesį atpildas nenukris sunkiu maišu per galvą.

  18. Žemyna:

    Konclagerio siena Lukiškių aikštėje
    – respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/skaitytoju_laiskai/konclagerio_siena_lukiskiu_aiksteje/

  19. Zenonas:

    Sveiki, tai, kas dabar siuloma -apgailėtina ! Mes bunkeriuose prabuvom apie 8 metus , o už laisvę kovojome visą laiką !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: