O. Voverienė. Tautiškumo gaivinimas tarpukario Raseiniuose (1)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Dabar, nubloškus svetimųjų naštą,
prabilk visos Tautos vardu,
kalbėk iš švento mūsų rašto,
pašauki protėvių balsu.
Jonas Staliulionis

Su malonumu visada į rankas imu mano kraštiečio istoriko tautotyrininko Jono Brigio naują knygą. Šį kartą – tai „Pasistačius bendrą darbo tikslą“ (Raseiniai, 2017), pavadintą prieš šimtmetį vartojamais protokoliniais terminais, kai tikslai buvo statomi, o ne keliami, formuojami. Tai – enciklopedinio pobūdžio leidinys, papildantis kitas šio autoriaus knygas ir jose pateiktas žinias apie šį Lietuvos istorinį miestą ir jo apylinkes, visiškai nauju, kažkodėl nei Lietuvos kraštotyrininkų, nei tautotyrininkų neliečiamu aspektu – visuomeninių ir politinių sambūrių, sąjūdžių, draugijų, partijų ir kitokių žmonių bendravimo ir gyvenimo istorijomis. O juk tai ir yra svarbiausia – nes tai tikrasis Tautos, o ne Valdžios gyvenimas. Laisvas ir savanoriškas savo gyvenimui įprasminti.

1922 metais Raseiniuose ir Raseinių apskrityje veikė 137 visuomeninės kultūrinės, politinės ir kitų interesų organizacijos – draugijos ir partijos. Iki 1918 metų veikė  Raseiniuose vienintelė visuomeninės organizacija – labdaros; jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m. – dvi – labdaros ir kovos su gaisrais, o jau 1919-1921 – jau 13. Jų kūrimąsi paskatino 1919 m. priimtas ir patvirtintas „Įstatymas apie draugijas“, kuriame buvo apibrėžta: „Draugija (sąjunga, partija ir kt.) – yra susivienijimas kuopon kelių asmenų, pasistačiusių kokį nors aiškų bendro darbo tikslą, ir tam tikslui atsiekti, sutartinai, tam tikrais įstatais, dirbančių“ ((Jonas Brigys. Pasistačius bendrą darbo tikslą. – Raseiniai, 2017. – P. 4 Daugiausiai visuomeninių organizacijų, kurios aktyviai veikė Raseiniuose buvo 1928 metais – net 37.

Vien tik Lietuvių tautininkų sąjungos veikė 17 organizacijų. Už ją skaitlingesnė buvo tik „Pavasaris“, turėjusi 21 padalinį, ir nedaug nuo jos atsiliko Katalikų veikimo centras, turėjęs 14 padalinių. Kai kitos visuomeninės organizacijos atsirasdavo ir dėl įvairiausių priežasčių nustodavo veikusios Raseiniuose, Lietuvių tautininkų sąjunga kasmet darėsi vis skaitlingesnė: 1935 metais ji turėjo 14 kuopų ir 2 137 padalinius. Tačiau, kai ji tapo politine jėga, sparčiai ėmė formuotis ir opozicinės jėgos – kairioji opozicinė Valstiečių liaudininkų partija, turėjusi 124 padalinius, ir Krikščionų demokratų (katalikiška) partija, turėjusi 1028 padalinius (Jonas Brigys. Ten pat, p. 7).

Visuomenines organizacijas tuo metu globojo ir jų veikla domėjosi Vidaus reikalų ministerija, jos padaliniai, Valstybės saugumo departamentas, taip pat Generalinio štabo Žvalgybos skyrius. Tačiau kai kurios organizacijos (pvz. „Geležinis Vilkas“) slapta domėjosi visuomeninių organizacijų veikla, stebėjo jas ir rinko informaciją apie jas pačias ir aktyviausius jų žmones. Neabejojama, kad tokiomis pusiau slaptomis organizacijomis, prisidengusiomis nekaltais deklaruojamais kultūrinės ir socialinės veiklos tikslais veikė komunistų partija, plečkaitininkai ir POW, siekę pakeisti to laikotarpio Lietuvos valstybinę santvarką. Komunistai – traukė Lietuvą į tuometinės stalinistinės Rusijos glėbį; plečkaitininkai ir lenkomanai – į militaristinės, tuo metu buvusios Lietuvos priešės, Lenkijos glėbį.

1940 m. birželio 15 d. bolševikinei Rusijos kariuomenei Lietuvą okupavus, Raseiniuose liko veikti 47 kultūrinio pobūdžio komunistuojančios draugijos – Laisvamanių, Lietuvos ryšių su SSSR, Lietuvos žydų ir pan. Kitų politinių partijų nariai, kaip ir apskritai beveik visa lietuvių tautos šviesuomenė, kuri nespėjo su vokiečiais pasitraukti į Vakarus buvo išžudyta, repreasuota, šalčiu ir badu numarinta Sibiro tremtyse ir Gulaguose. (GULAGo sistemos politinių kalinių lageriuose).

Eiliniam Lietuvos skaitytojui, ne istorikui profesionalui, atrodo, kad pats slėpiningiausias ir prieštaringiausias  Lietuvos Respublikos šimtmečio istorijoje yra jos tarpsnis 1927 – 1940 metai. Istorikams, patekusiems į streotipinio mąstymo spąstus ir tik nusirašinėjantiems vieni nuo kitų tuos pačius faktus, kurie jau šimtus kartų kartoja, atrodo – viskas aišku, gi mums, eiliniams, dar mąstymo dovanos nepraradusiems, – toli gražu, ne. Istorikų teikiami to Lietuvos istorijos tarpsnio vertinimai mūsų neįtikina, atrodo paviršutiniški ir tendencingi. Todėl desperatiškai ir kartais beviltiškai ieškome žinių, galinčių nors šiek tiek mums paaiškinti, kas atsitiko su to meto Lietuvos Respublikos Vyriausybe, kad ji taip begėdiškai pažemino iki jų taip tausotą mūsų tautos garbę ir gintą Valstybę, pasirašiusi Lenkijos, tuometinės Lietuvos dalies teritorijos okupantės, šiurkščiai ir įžūliai pateiktą ultimatumą. Esu įsitikinusi, kad kaip tik nuo to ultimatumo pasirašymo ir prasidėjo visos Lietuvos tragedija – Hitlerio buvo aneksuotas Klaipėdos kraštas, o vėliau Stalino durtuvais ir kariuomene okupuota visa Lietuva, kraujo jūrose paskandinta daugiau negu trečdalis Lietuvos žmonių, penkiasdešimčiai metų iš pasaulio žemėlapių dingo Lietuvos valstybės vardas.

Knygoje pateikta visa Raseinių partijų ir visuomeninių judėjimų „geografija“ ir jų trumpos istorijos. Tačiau nuo 1927 metų Raseinių politinį klimatą ir jo politines „madas“ lėmė du pagrindinių partijų flangai: dešinysis, kuris jungė Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS) ir Lietuvos krikščionų demokratų partiją, kurios, deja, kartais susipykdavo ir tarpusavyje konkuruodavo, ir – kairįjį flangą, į kurį įėjo Valstiečių liaudininkų partija ir  socialdemokratų partija. Nors valstiečių liaudininkų savo skaičiumi šiame flange buvo daugiau, negu socialdemokratų, tačiau politines „madas“ šiame flange ir jo įtakojamoje visuomenės dalyje diktavo socialdemokratai (o iš tikrųjų komunistinę ideologiją propaguojantys bolševikinės Rusijos „klapčiukai“, svajoję nuvesti Lietuvą į boševikinį stalinistinės Rusijos glėbį, ir kaip didžiausias Lietuvos duobkasys Vincas Mickevičius-Kapsukas, siekę, „greičiau tą lavoną Lietuvą užkasti“.

Lietuvių tautininkų sąjunga (tautininkai LTS). Jos ištakos siekia 1916 metus, kai Rusijoje buvo įkurta Tautos pažangos partija. (TPP). 1924 m. rugpjūčio 17-19 dienomis Šiauliuose vykusioje konferencijoje Tautos pažangos partija susivienijo su Ekonomine ir politine žemdirbių sąjunga ir taip buvo įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga… 1926 metų gruodžio 17 dienos studentų ir karininkų įvykdytas valstybinis perversmas LTS atvedė į valdžią, o 1927 m. balandžio 12 d. Antanui Smetonai paleidus III Seimą LTS tapo vadovaujančia partija. 1936 metais Tautos Vado valia, ėmus persekioti opozicinių partijų veiklą, Valstiečių liaudininkų partija buvo uždaryta ir nustojo egzistuoti, o socialdemokratai, jau atvirai vadinęsi komunistais nuėjo į pogrindį ir jame aktyviai veikė. Raseiniuose 1928 metais Lietuvių tautininkų partijoje – visuose jos skyriuose buvo 325 nariai, 1932 m. – 448 veikė skyriai Raseiniuose, Ariogaloje, Betygaloje, Girkalnyje, Nemakščiuose, Viduklėje, Lyduvėnuose, Šiluvoje, Paliepiuose.

Įsitvirtinus tautininkams valdžioje, jų aktyvumas skyriuose sumažėjo, „savi marškiniai“ buityje pasidarė daugeliui artimesni, negu valstybiniai. LTS vadovybė stengėsi šviesti narius: reikalavo prenumeruoti tautininkų laikraštį „Lietuvos aidą: raseiniškį tautininkų laikraštį „Mūsų kraštas“ (jį prenumeravo 562 skaitytojai, vien tik Šiluvoje jų buvo 101). Mokytojai buvo aktyviausi laikraščių ir žurnalų skaitytojai. Lietuvių tautininkų sąjungos viduje susiformavusi Lietuvių miokytojų dr., Jono Basanavičiaus sąjunga ir jos nariai prenumeravo net keletą laikraščių ir žurnalų „Lietuvos aidą“, „Vairą“, „Tautos mokyklą“, „Mūsų kraštą“, „Jaunąją kartą“, „Ūkininko patarėją“ ir kt. LTS vadovybę skatino kaimo ir miestelių bendruomenės kurti Lietuvos šaulių kuopas, pratinti jaunimą – visų pirma prie kultūros renginių ir – prie ginklo, drausmės ir kievieno Lietuvos vyro pareigos ginti Tėvynę, ištikus reikalui. Miestų burmistrai ir miestelių viršaičiai buvo skiriami aukštesnių valdžios institucijų, o ne renkami, kaip dabar, motyvuojant tuo, kad rinkti žmonės turi pataikauti savo rinkėjams ir išrinkti jaučia pareigą jiems įtikti, bijo prarasti rinkėjų malonės ir todėl vengia griežčiau atlikti deramas piliečiui pareigas. Be to, iš kiekvieno tautininko buvo reikalaujama šviestis ir tobulėti, kad galėtų kuo naudingiau pasitarnauti savo Tėvynei, Tautai ir šeimai. LTS skatino kurtis ir globojo kitas tautines organizacijas „Jaunąją Lietuvą“ (1927);  „Lietuvai pagražinti draugiją“ (1921), „Tėvynės sąjungą“ (1939)

Lietuvos krikščionių demokratų partija įkurta 1919 m. gruodžio 20 d iš Rusijos grįžusio kunigo Mykolo Krupavičiaus. Jos veiklos tikslas „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Būstinė buvo Kaune. Raseinių apskrityje veikė 6 skyriai.: Raseinių, Ariogalos, Betygalos , Girkalnio, Šiluvos ir Žaiginio. 1927 m. po valstybinio perversmo LKDP santykiai su tautininkais atšalo, Raseinių apskrityje liko tik 5 skyriai, jungę 101 narį. Politines madas diktavo tautininkai.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (Valstiečiai liaudininkai). Iki 1936 metų svarbiausia kairiojo politinio flango partija. Įkurta 1922 m. gruodžio 3-5 dienomis, susijungus Lietuvos socialistų demokratų partijai ir Lietuvos valstiečių sąjungai. Jos veiklos tikslas – „laisva demokratinė Respublika, kurioje darbo žmonės galėtų lygiai naudotis visais mokslo, darbo, kultūros vaisiais“. Jos steigėjai – Mykolas Sleževičius, Kazys Grinius, Felicija Bortkevičienė. Raseiniuose veikė 3 kuopos, 1928 m – 12 kuopų. 1936 m. užgęso dėl jos narių neaktyvumo. Kairiajam politiniam flangui ėmus aktyviai vadovauti buvusiai legaliai, o nuo 1936 m. į pogrindį perėjusiaii komunistų partijai.

Lietuvos socialdemokratų partija įsikūrė Kaune 1919 m spalio 3 d. Partijos statute pabrėžta, kad tai „darbininkų visuomenės organizacija“. Iš Kauno paplito po visą Lietuvą. Raseinių apskrityje 1922 m. veikė 7 socialdemokratų partijos skyriai Nuolatiniam partijos komitetui vadovavo gyd. B. Sipavičius, jo pavaduotoju tapo J. Glovackis. Jau 1929 m. Raseinių apskrityje nebeliko nei vieno veikiančio partijos skyriaus.

Komunistų partija Lietuvoje atsirado 1917 m. kovo mėnesį, kaip Rusijos RSDDP(b) padalinys. Savo pavadinime to ir neslėpė vadinosi RKP(b) Lietuvos sekcija, (vėliau praktiškais sumetimais trumpinama, kaip LKP). Savo veiklą pradėjo nuo komunistinių laikraščio „Tiesa“ ir žurnalo „Komunistas“ įkūrimo. LKP Lietuvoje buvo uždrausta ir veikė pogrindyje. Šnipinėjo SSSR naudai, kūrė legalias politiškai nekaltais pavadinimais visuomenines organizacijas – profsąjungas, Darbininkų kuopas, Kulturlygą. 1919 m. Raseiniuose, kurį laiką gyveno vienas iš žymiausių LKP vadovų Karolis Požėla. Jo iniciatyva ir jam tarpininkaujant komunistinė spauda ir buvo leidžiama Raseiniuose Savičiaus ir Šumkausko įkurtose spaustuvėse. Vienoje iš jų, pasivadinusioje „Spartako“ vardu buvo leidžiama „Tiesa“.

1925 m. Lietuvoje komunistais tapo 879 žmonės, daugiausia žydų tautybės, 1926 m. – 412; 1932 m. – 600, o 939 m. – jau apie 2000. Visą Lietuvos Respublikos laikotarpį komunistai visokiausiais būdais – šmeižtais, diversijomis, streikų ir mitingų rengimu, tautininkų ir krikščionių demokratų kiršinimu tarpusavyje griovė Lietuvos valstybę, siekdami dėl savo asmeninės gerovės ją įjungti į komunistinę Rusiją. Nuo 1936 metų, kai nustojo egzistavusios Valstiečių liaudininkų ir Socialdemokratų partijos tapo vienintele agresyviai, savo galingą spauda turinčia partija, bolševikiniais įžūliais metodais kovojančia prieš tautininkus. Taigi 1936 metais, realiai Lietuvoje veikė ir tarpusavyje kovojo dėl Lietuvos politikos ir valstybės užvaldymo dvi pagrindinės partijos – Lietuvių tautininkų ir Lietuvos komunistų. Kuo ta kova baigėsi – šiandien jau visi žinome. Kitos partijos, tarp jų ir LKDP, buvo tik politinių spektaklių, kovos tarp tų dviejų partijų, dekoracija demokratiškam pasauliui apgauti.

Tik perskaičiusi šitą Jono Brigio knygą, supratau, kad Raseiniuose turime kuklų, paslaptingą, bet labai gilų mąstytoją, „nenuplaukusį“ Lietuvos istorijos paviršiumi, bet prisikasusį iki pat jos šaknų. Vaizduotėje iškyla jo miela, gudri šypsenėlė, kai jis knygoje adresavo savo žodžius skaitytojams, taigi ir man, rašydamas: „Jūs netgi nusišypsosite užvertę knygą, nes rasite dešimtmečių atstumo ir kartų kaitos nenutrauktus netikėtus ryšius, pasikartojančius reiškinius, nors ir įvilktus į naują XXI a. rūbą. (Brigys Jonas. Pasistačius bendrą darbo tikslą. – Raseiniai, 2017. – P. 4)

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 metais – istorija, tarsi apsukusi šimtmečio ratą, pasikartojo. Kol dar Tėvynės sąjunga buvo lietuviška ir puoselėjo Tautos ir lietuvybės idealus pagrindinė kova visuose rinkimuose ir vyko tarp jos ir Komunistų, kamienine komunistų partija su beveik visu jos CK, gyvavusiu ir klestėjusiu okupacijos metais, ir tokios pat ideologijos jos satelitėmis, veidmainėmis partijomis, pridengusiomis savo šlykščią nuogybę gražiomis europietiškomis suknelėmis, tapusiomis jų pavadinimais. Ta kova tęsėsi iki pat 2014 metų, antrosios Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentavimo kadencijos, lemiamo lūžio Lietuvos politikoje. TS-LKD suvažiavimas gegužės 12 dieną patvirtino naujausią šių dienų realybę, kad svarbiausia Lietuvos politikos paradigma tampa jau ne kova tarp kairės ir dešinės politikos flangų, o Vaclavo Havelo prognozuota, bet dar neįvardinta, antiglobalisto ir antikomunisto Viliaus Bražėno pranašiškai įvardinta ir numatyta, o filosofo romantiko Romualdo Ozolo strategiškai  pagrįsta ir apmąstyta nauja politinė paradigma – kova tarp globalizmo ir nacionalizmo. Tik šį kartą ši kova paradoksali: globalistų kovos flangą užėmė TS-LKD, o nacionalistų, kol dabartiniai Lietuvos tautininkai kiršinami ir skaldomi, vėl gi tokios pat mąstymo genetikos komunistų ir jų satelitų liberalų, miega saldžiu letargo miegu, jų poziciją nacionaliniame flange laikinai užima Valstiečiai. Tą patvirtina ir visos sociologinės apklausos.

Tai, kaip rašiau savo ankstesniuose straipsniuose apie Raseinius, šiam istoriniam Lietuvos miesteliui labai pasisekė, kad, pirma, jie turi tokį sąžiningą ir gilų istoriką Joną Brigį, ir antra, kad Raseinių savivaldybės Taryboje yra žmonių, tą suprantančių ir remiančių jo tyrimus ir knygas, kurie Raseinius mūsų dienų tėkmėje daro Lietuvos didmiesčiu. Ir aš didžiuojuosi savo gimtine, mielai važiuoju į susitikimus su raseiniškiais su savo knygomis ir pranešimais, džiaugiuosi Raseinių apylinkėse „sumedžiojusi“ tikrus Lietuvos „deimančiukus“, apie kurios gimsta mano straipsniai ir naujos knygos, ypatingai džiuginančios, kaip atiduodadama skola savo gimtinei.