M. Kundrotas. Religinių bendrijų pripažinimas: kodėl užblokuota Romuva? (37)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Stebint dabartinės Lietuvos valdžios santykį su savo piliečių tikėjimo bendrijomis kyla įvairių klausimų. Vienas jų – kodėl keturios protestantiškos bendrijos (baptistų, sekmininkų, adventistų ir naujųjų apaštalų) gavo valstybės pripažinimą, nors yra atskirtos nuo devynių tradicinių bendrijų, o Romuvos bendrijai toks pripažinimas užgintas?

Tiek krikščionių, tiek baltų tikėjimo šalininkų vaizdinys, jog pagrindinė skirtis – tikėjimo objektas, Jahvė ar Jėzus Kristus, yra kiek naivokas. Yra krikščioniškų bendrijų, kurios paliktos už pripažintųjų rato, yra kitokių bendrijų, kurios priklauso net aukštesniam išrinktųjų – „tradicinių“ – bendrijų ratui. Ko gero, vienas iš katalikų klerikalų motyvų – daug praktiškesnis. Bent trys iš keturių pripažintų krikščioniškų bendrijų dalyvauja ekumeninėje veikloje.

Savaime ekumenizmas – skirtingų bendrijų bendrystė – yra teigiamas reiškinys. Bet akivaizdu, kad katalikai ir protestantai, o taip pat – ir stačiatikiai šios bendrystės pagrindus supranta skirtingai. Nekalbant apie eilinius tikinčiuosius ar net atskirus dvasininkus, bet apie aukščiausius vadovus. Jei protestantams ir stačiatikiams šios bendrystės pagrindas – Kristus ir jo mokymas, tai katalikų vadovams ekumenizmas – tik būdas prisijaukinti ir palaipsniui grąžinti „atsiskyrusius brolius“ į motinišką Romos glėbį.

Ne taip seniai dabartinis popiežius atvirai pavadino šventųjų ir ypač – Marijos kultą atmetančius krikščionis dvasiniais našlaičiais. Vargu, ar tai reiškia pagarbą kitoms krikščioniškoms kryptims. O ir Vatikano dokumentuose minima „atsiskyrusiųjų brolių“ sąvoka pasako daugiau, nei užtenkamai. Tiek stačiatikiai, tiek protestantai turėtų savų argumentų apie tai, kas nuo ko atsiskyrė. Tokios sąvokos rodo pretenzijas į viršenybę ir iš esmės – dominavimo siekius.

Taigi, dalis protestantų Romos kurijos toleruojama, tikintis juos prisijaukinti ir susigrąžinti. Su Romuva toks santykis vargiai įmanomas, nes skiriasi tikėjimo objektai, bet šie objektai čia veikiau suvokiami instrumentiškai, nei idėjiškai, realiai dangstant jais banalų valdžios siekį. Pabrėžtina, kad krikščioniškos savimonės Jehovos liudytojų bendrija taip pat lieka už pripažintųjų rato ribų, nors katalikybės tvirtove laikomoje Lenkijoje jos dvasininkai naudojasi daugeliu tų pačių teisių, kaip katalikų kunigai. Tiesiog ši bendrija atmeta ekumenizmą, tad atitinkamas ir vertinimas.

Drauge pažymėtina, kad valstybės pripažinimas suteiktas tik asocijuotoms baptistų ir sekmininkų bendruomenėms, visiškai ignoruojant religijotyros pradžiamokslį. Šios denominacijos labai skiriasi nuo globaliai centralizuotos Katalikų bažnyčios ar iš dalies (nacionaliniais lygiais) centralizuotų Liuteronų, Stačiatikių bei Reformatų bažnyčių. Kiekviena lokali bendruomenė tiek baptistų, tiek sekmininkų denominacijose yra visiškai savarankiška ir savipakankama. Bet pripažintos tik tos bendruomenės, kurios yra įsijungusios į sąjungas.

Iš principo nėra jokios kliūties atskiroms bendruomenėms įsijungti į sąjungas, bet aiški katalikų klerikalų ir juos aptarnaujančių politikų kryptis: asocijuotas bendruomenes lengviau kontroliuoti. Taip valstybė praktiškai iškeliama virš religinės bendruomenės, o tai pažeidžia konstitucinį pastarosios suverenumo principą. Paprasta logika: asocijuotų bendruomenių atveju užtenka pasikalbėti su vienu pirmininku ar vyskupu, o kitu atveju tektų kalbėtis su šimtais ir kas ten žino, kas ateis į galvą kokiam nors Balbieriškio pastoriui? Taip galima prapilti visą projektą.

Yra ir kitas motyvas. Katalikų bažnyčia aukščiausiu lygiu perimta liberalaus globalizmo šalininkų. Ši ideologija vis labiau eksportuojama ir į protestantiškas bažnyčias. Tuo tarpu „pagoniškosios“ religijos dauguma atvejų būna lokalios ir žymi dalis jų apeliuoja į tautiškumą. Nereikia šios skirties suabsoliutinti – juk esama gausybė krikščionių tautininkų ir „pagonių“ kosmopolitų, bet tam tikras tendencijas įžvelgti galima. Protestantus lengviau prisijaukinti sentimentaliomis kalbomis apie tai, kaip Dievas myli visus žmones, „pagonis“ – kiek sunkiau.

Iš pažiūros – paradoksalu, bet kartu ir dėsninga, kad Katalikų bažnyčios pozicijas religijos laisvės atžvilgiu pas mus dažnai plėtoja tie politikai, kuriems visiškai nusispjauti į tradicines katalikybės pozicijas tokiais klausimais, kaip šeimos samprata ar socialinis solidarumas. Parama seksualinei egzotikai ir laukinis žmogaus išnaudojimas ekonomikoje šių politikų galvose puikiai dera su religiniu apartheidu: juk reikia nors kuo pagrįsti savo krikščionišką tapatumą.

Šiuolaikinėje katalikybėje vyrauja dvi srovės: viena jų pakančiau žiūri į kitas religijas, bet kartu kviečia atsiverti lytinėms perversijoms ir masinei migracijai, kita laikosi tradicinės moralės ir palankiau vertina tautiškumą, bet labiau palaiko vienos religijos dominavimą. Žemesniems hierarchams ir katalikybei atstovaujantiems politikams tenka laviruoti tarp abiejų šių srovių. Pasekmės, kaip matome, gali būti kurioziškos.

Atviras katalikų hierarchų kišimasis į valstybės santykius su kitomis religinėmis bendrijomis peržengia kiekvienai bendrijai priklausančią laisvę reikšti savo nuomonę. Pasakyti, kas apibrėžia religiją ir kaip ją reiktų vertinti, gali tik objektyvūs ekspertai ir tai – su išlygomis. O kai į politinius ir teisinius sprendimus veliama vienos religinės bendrijos nuomonė apie kitą religinę bendriją, tai – tiek logiškai, tiek moraliai iškreipta praktika. Pagal tokią pačią koncepciją Katalikų bažnyčios teisę vadintis religine bendrija ir gauti valstybės pripažinimą galėtų vertinti musulmonų muftiatas.

Judėjų ir musulmonų bendruomenėms pavyko laiku įšokti į tradicinių bendrijų traukinį – šioms bendrijoms numatytos dar platesnės teisės ir privilegijos, nei tiesiog pripažintoms bendrijoms. Šias bendrijas įtraukti po Romos sparneliu – daug sudėtingiau, nei kitų denominacijų krikščionis, nors teoriškai tikėjimo objektas čia – irgi tas pats Abraomo Dievas. Kita vertus šios bendruomenės jų diskriminacijos atveju rastų stiprų ginklą: galėtų apkaltinti oponentus antisemitizmu ar islamofobija. Kas kita – protestantų ar „pagonių“ bendruomenės. Jų teisės lieka kažkur žemiau.

Romuvos pripažinimo oponentai, kvestionuodami pačią baltų tikėjimo bendruomenės esatį, griebėsi ir papildomų argumentų, tokių, kaip atrama visuomenėje. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad kai kurių pripažintų ir netgi tradicinių bendrijų atrama – kur kas mažesnė, nei Romuvos. Tai liudija žinoma ir viešai prieinama statistika. Taip kad šis argumentas – niekinis. Tą patį reiktų pasakyti apie išvedžiojimus baltų tikėjimo ir jo pagrindu susibūrusios bendrijos autentiškumo tema.

Aišku, galima klausti, kiek Romuvos tikėjimas atitinka XIII a. baltų tikėjimą, kiek tas tikėjimas senovėje apskritai buvo bendras, o kiek – skirtingų genčių ir socialinių sluoksnių tikėjimų visuma, galima išvedžioti, kad baltai – dirbtinė mokslininkų išrasta sąvoka kalbų grupei žymėti, o religija – visai kita sritis, bet visa tai – religijotyrininkų, istorikų, filosofų diskusijų tema. Politiniu ir teisiniu požiūriu svarbus tik bendro teisingumo klausimas.

Netgi visiškai atmetant šiuolaikinės Romuvos sąsajas su senuoju baltų tikėjimu iki oficialaus Lietuvos krikšto (o daug kur – ir gerokai po jo), atskaitos tašku imant vien Romuvos judėjimo pradžią, ši bendrija visiškai atitinka įstatymo reikalavimus valstybės pripažinimui. Ji turi įstatymo numatytą veikimo amžių, atramą visuomenėje, atitinka doros reikalavimus. Taigi, objektyvių priežasčių atsisakyti ją pripažinti nėra. Yra tik subjektyvios simpatijos ir antipatijos. O tai rodo, kad šiuolaikinei Lietuvos politinei sistemai dar labai toli iki tikros, visiems teisingos demokratijos.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    V_i_s_i ąžuolai Lietuvoje turi būti kaip Stelmužės ąžuolas. Bet
    okupacinės krikščionybės virusu užsikrėtusieji kerta ąžuolus kryžių darymui. L l blogai.
    Kas dar nežino, krikščioniško viruso įžūlumą reikia pamatyti
    va čia
    t i e s o s.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/paskirtasis-kardinolas-sigitas-tamkevicius-tai-ne-tik-mano-bet-ir-visu-uz-l

  2. Ezys:

    Netoleruotinas katalikų elgesys. Ju gyvenimai spjaudo Jėzui i veidą. Jėzus buvo gamtatikis ne koks religingasis knygagriauzys…. Protingas žmogus supras o zombiai yra zombiai.

  3. Joana:

    Toks katalikų vyskupo ir bažnyčios elgesys: trukdyti, visaip kliudyti, kad tik Romuvos tikėjimas nebūtų pripažintas juridiškai, mane labai žeidžia ir tolina nuo katalikybės. Tai netoleruotinas, nedemokratiškas veiksmas. Lietuvoje laisvai gali būti įregistruoti jehovistai, krišnaistai, tikėjimo žodžio, kažkokie adventistai ar dar visokie kitokie, o savas baltiškas tikėjimas – šiukštu, baubas. Nuo katalikų dvelkia neapykanta Romuvai, šaltis ir tai skatina nuo jų trauktis kuo toliau.

    • Jota:

      Tai ir traukitės, nieko neprarasit.

      • Jota:

        Baltiškas tikėjimas nėra savas. Nebent kaip folkloras, kaip tam tikra tautinė kultūra. SAVAS kiekvienam žmogui yra krikščioniškas tikėjimas. Katalikybė jį iškreipė, o Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčia išlaikė tikrą. Ieškokite to, kas tikra, ir atsiverskite, kad būtumėte išgelbėti amžinajam gyvenimui. Nei “šventi” ąžuolai, nei visokie išgalvoti dievai jūsų neišgelbės.

        • -.-.-:

          krikščionybė yra tik paviršinis tikėjimo sluoksnis su griežtai reglamentuotu plonu išoriniu apeigų ir literatūrinių pasakojimų, atliekančių mitų funkciją, antstatu. Likę giluminiai klodai, giluminis suvokimas, būtent ir priklauso nuo tautinės kultūros, kuri susiformavo veikiama prigimtinio tikėjimo tradicijų. Pats supratimas apie dvasią ar anapusinį pasaulį, apie Dievą (ir net pats jo vardas) – visa tai ateina iš tautinės kultūros.

          Netgi tą patį tikėjimą ir šventuosius raštus pripažįstantys krikščionys iš skirtingų kultūrų skirtingai suvoks ar aiškins tuos dalykus, apie kuriuos Bažnyčia tiesiogiai nemoko (pavyzdžiui, vieni dar galvoja apie Skaistyklą, kiti nė termino tokio nežino ir pan.). Tiesa, dabar tuos tikėjimus šiek tiek unifikavo Holivudas (tarkim, kaip išeina siela, t.y. atseit, į šviesą, o ne angelai nuneša, kaip tikėta anksčiau, klausimas tik į kur – į debesis (o jei naktis?), ar iš karto “perjungia” į anapusinį pasaulį ir pan.). Visas tas suvokimas ir vidiniai paaiškinimai atsiranda per tą “etnografinį” arba tautinės kultūros sluoksnį, kuris yra nepalyginamai senesnis ir tikresnis negu naujesnė kokio nors atneštinio tikėjimo (nebūtinai krikščioniško) tradicija.

        • Žemyna:

          O nesijuokite iš ąžuolų.
          Tas, kas kažką sukrečiančio asmeniškai patyrė, kad ir nesuvokia, kas, kodėl ir kaip, to jau nepamirš.

  4. Luotinykas:

    Blokuoja Velnias (čia nuoroda į tam tikras įstaigėles), Perkūnas griauna užtvankas ir išlaisvina upes, kad jos laisvai tekėtų. Velnias nelaimės.

  5. T0mas J.:

    Valstybinis religinių bendrijų pripažinimas – kas tai yra?
    Paaiškinkit prašau, jei kas gerai suprantat.

    • Žemyna:

      Labai šaunus klausimas!
      O gyvenimo tikrovėje tai reiškia, jog bažnyčia nė nepastebi, kaip užuot Kūrėjui tarnavus, seniai tarnauja Griovėjui, laimina brolžudiškus karus , grobia svetimą…

    • Luotinykas:

      15 sek. gūglininmo:
      e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.21783/asr

      6 straipsnis. Kitų religinių bendrijų pripažinimas

      Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.

      Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos.

      Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą.

      Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytas pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 dienos.

  6. Skalvis:

    Nagi , užblokuota turėjo būti ir Vasario 16. Nes ji negera prie modernios, internacional libero Lietuvos. Tipo, žemaičio, paklauskit. Valdžioje buvo rimti ketinimai. O jūs norit, kad Romuva taptu pripažinta. Nebūkit juokingi….

  7. T0mas J.:

    Luotinykui.
    Ačiū. “Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų …palikimą”.
    Palikimą galima PRIIMTI, galima jo atsisakyti.. galbūt galima analizuoti ar inventorizuoti,
    bet PALAIKYTI..? Sutikite, kad labai neaiškiai kalba įstatymas, jis nesuprantamas.
    Būtina tikslinti.

    • Luotinykas:

      Pripažinimui yra sąlygos, jas įvykdžius ir šių žmonių nelaikant priešais, būtų galima, kad ir su išlyga tam tikroje vietoje pastatyti lentelę su nuoroda: „pasak pasakojimų čia gyvenęs paskutinis lietuvių žynys Gintautas“, arba prie Katedros: „pasak tam tikrų šaltinių čia buvusi Perkūno šventykla“, priėjimas prie tų „laiptų“ būtų aptvarkytas ir apšviestas, prieinamas visiemus pažiūrėti. Bet čia kosminės pretenzijos, apie kurias Lietuvos katalikyčių daugumai geriau net neužsiminti. Blia, man turinčiam teologinį išsilavinimą būtų iššūkis tirti savo tautos ikikrikščionišką praeitį. Bet katalikyčiai padarė tūkstantmetę „genetinę“ atrinktį ir yra nebeįgalūs. Jūs pažiūrėkit į tą Grušą, jūs tik į jį pažiūrėkit.

      • T0mas J.:

        Gan neaiškiai kalbi: “priėjimas prie tų „laiptų“ būtų aptvarkytas ir apšviestas”.
        Juk nepaaiškinai, apie kokius LAIPTUS kalbi. Apie laiptus “tam tikroje vietoje”?

        • Luotinykas:

          Pasakojama, kad, po Mindaugo krikšto ir atkrikšto, Katedra (kuri ir šiaip jau buvusi pastatyta buvusios šventyklos vietoje) vėl buvusi perstatyta į Perkūno šventyklą, laiptų pavidalo aukuro, ant kurio buvę „aukojamos“ vaškinės figūrėlės. Atsiprašau, vėlyvas metas, galiu ką supainioti, o šaltiniai, berods 16 amž. Tai va, kažkokie lyg „laiptai“ yra Katedros požemiuose, bet ten viskas apleista ir sunkiai prieinama. Ne veltui sakau „pasakojama“. Na ir priešams į nasrus pirmą pasitaikiusį „priešišką“ straipsnį: voruta.lt/del-rivijaus-kronikos-autentiskumo/

          • T0mas J.:

            Laiptus mačiau kiekviename požemyje, kuriuose esu buvęs. Katedros – irgi. Laiptais į požemius ir patenkama. Ką apie laiptus kalba pagonių religija, pagonių evangelijos?

              • T0mas J.:

                Jokio tamstos minimo komentaro rasti nepavyko, nes adresas: praejimonera.tumblr.com – neprieinamas. Nors gūglė rodo paveiksliukus, iš kurių suprantu kad tai būta įdomaus tinklapio, su aprašymais ir nuotraukomis. Kodėl jis neveikia?
                Perkūno garbintojai galbūt todėl nepasiekia, kad valstybė gerbtų jų tikėjimą, kad per silpnai to siekia. Nežinau, kodėl jų tikėjimas toks silpnas. Logiška, kad silpno tikėjimo Seimas neskuba pripažinti ir globoti.
                Silpnumo požymis – kad Perkūno garbintojai (pagonys romuviečiai) nesugeba net į savo tinklapį ROMUVA LT įsidėti informacijos apie Vilniaus Katedros vietoje kadaise stovėjusią Perkūno šventyklą, jos laiptus, aukurą.

                • Luotinykas:

                  Katedros požemiai

                  Šio vizito į Katedros požemius tikslas buvo apžiūrėti tariamos Perkūno šventovės liekanas, iššaukusias gausybę prieštaringų diskusijų bei atvėrusias dirvą įvairioms ideologinėms konfrontacijoms.

                  1251 m. karalius Mindaugas, suvienijęs Lietuvą, apsikrikštija, kad numalšintų Livonijos ordino grėsmę. Vilniuje iškyla pirmoji katedra. Tačiau puldinėjimai nesiliauja – po 10-ies metų valdovas vėl atsimeta nuo krikščionybės ir sugrįžta prie senojo tikėjimo (Ipatijaus metraštis), o 1263 m. sąmokslininkų nužudomas. Pagonybė vėl atgyja, manoma, kad po Mindaugo mirties jo statytos katedros vietoje išauga šventykla Perkūnui.

                  1986 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga architektas Napoleonas Kitkauskas ir archeologas Albertas Lisanka visuomenei paskelbia sensacingą žinią – Katedros požemiuose rasti pirmosios MIndaugo laikų katedros pamatai. Imtasi jų tyrimų, iškelta prielaida, jog po karaliaus mirties katedra sudegusi, o ant jos, tikėtina, užstatyta pagonių šventykla Perkūnui. Remiamasi Strijkovskio, Dlugošo, Narbuto šaltiniais, Rivijaus kronika, o 1388 m. popiežiaus Urbono bulėje dėl Vilniaus katedros steigimo rašoma, jog Jogaila ją pasistatė prieš tai išgriovęs pagonių šventyklą ir išvartęs stabus…

                  Reikia pridurti, kad 1984–1985 m. po Katedra buvo rengiami oro kondicionavimo sistemos kanalai. Proceso metu šiaurinėje navoje rasti dveji laiptai, kurių pakopos kylančios į pietų pusę ir ten nuardytos statant dabartinių šiaurinės eilės piliorių pamatus.

                  Rytiniai laiptai: (tai tas įdėtas paveiksliukas)

            • -.-.-:

              Laiptų prasmės senojoje religijoje, greičiausiai, nėra jokios (ar gal romuviečiai turi kitą nuomonę?), tačiau pati forma gali turėti kalendorinę ir (arba) apeiginę funkcijas.

              Religinę prasmę galėjo turėti tripakopė kai kurių, pavadinkime, objektų, struktūra (irgi tam tikra prasme laiptai). Tai panašu į atskiruose lygiuose veikiančių tarsi atskiros esybės, bet visumoje sudarančių kažką vieną, vaizdavimą. Savotiška “švenčiausioji trejybė”, tik aiškesnė ir tų veikiančių asmenų skaičius skirtinguose lygiuose yra didesnis, – vien tai atskleidžia gana gilų filosofinį mūsų senosios religijos pagrindą ir griauna “civilizacijos nešėjų” pasakėles apie mūsų protėvių kultūrinį ir vos ne protinį atsilikimą.

          • -.-.-:

            šiaip tai tie “laiptai” gal ir sunkiai prieinami, todėl jų nelabai įmanoma eksponuoti, bet jie – tik nedidelis išlikusios šventyklos dalies fragmentas, o išliko ji beveik visa (jei ne visa), ir ne kaip griuvėsiai, o tiesiog užpilta žemėmis ir vėliau tapusi pamatais krikščioniškai Katedrai.

            “Laiptams” didelę svarbą suteikia tik tai, kad jie paminėti vadinamojoje Rivijaus kronikoje, ir net jei ta kronika yra T. Narbuto klastotė, joje pateikiamas aprašymas turėjo remtis ne tik autoriaus fantazija, bet ir kažkokias tikrais šaltiniais (pvz., gal L.Gucevičiaus parankiniai ką nors jam papasakojo?), nes laiptai tai stovi.

            Vis dėlto, prieiga prie kitos gana nemažos šventyklos dalies yra, nes jos apeiti kitais keliais paprasčiausiai neįmanoma, tik ekskursijos vadovai į ją pirštu neparodys (greičiau nukreips dėmesį į priešingą pusę arba užtemps laiką kitose vietose, kad jo nebeliktų apsižvalgymui ten, kur iš tiesų galima kažką pamatyti), o ir apšvietimas daugelyje vietų yra toks, kad nežinodamas ir nepastebėsi arba nesureikšminsi to, ką išvydai (padėtų nuotraukos, padarytos su blykste).

            Nors mes dažnai pasakome “Mindauginė katedra”, bet faktas yra tas, kad tas iš akmenų sukrautas ir sumūrytas pastatas buvo pastatytas ne Mindaugo, bet vėlesniais laikais. Tai yra, ne vėliau pritaikytas, o būtent iš karto pastatytas kaip senojo tikėjimo šventykla. Tai – visa akmeninė (su kažkiek plytų mūro) Katedros požemių dalis, ir su tam tikra jos dalimi galima susipažinti ekskursijų metu.

            Tik yra vienas didelis trūkumas – netgi atviroje gamtoje išlikusios šventyklos “atsiskleidžia” tik per tam tikrą laiką (akys ir smegenys turi priprasti) arba tik prie tam tikro apšvietimo, o dažnai tik vėlesnėje nuotraukų peržiūroje, tai ką jau kalbėti apie tas trumputes ekskursijas po dirbtine šviesa apšviestą “rūsį”? Beje, jei neklystu, jų kaina išaugusi ar ne dvigubai – tektų sumokėti po 6-10 EUR už, faktiškai, kelias minutes įdomesnių vaizdų …

  8. Luotinykas:

    Dėl tvarkingo vidinių sienelių sumūrijimo iškelta hipotezė, kad laiptai supo įėjimą į kvadratinį pastatą. Abiejų laiptų pakopos mažai nuvaikščiotos, šliejasi prie pirmosios katedros piliorių pamatų bazės. Buvo iškelta mintis, jog tikriausiai pilioriai buvę nuardyti iki viršutinių laiptų pakopų lygio paversti savotiškomis apeigų aikštelėmis… Įdomiausia tai, jog mūrijimui naudotų plytų matmenys ir skiedinys gerokai skiriasi nuo naudotųjų Mindaugo senosios katedros sienų mūrams. Kai kurie mokslininkai linkę juos laikyti XVII a. pab. Johano Frideriko Rivijaus kronikoje aprašytojo laiptuotojo altoriaus dalimi, įėjusio į šventyklos kompleksą. Prieš pat šitą koplyčią stovėjo altorius iš 12 pakopų . Kiekviena pakopa buvo skirta vienam zodiako ženklui. Ant jų būdavo deginamos aukos – kiekvieną mėnesį tą dieną, kai saulė, pasiekusi savo aukštį, įžengdavo į ženklą. Tad aukščiausioji pakopa priklausė Vėžiui, žemiausioji – Ožiaragiui…

    Hipotetinė laiptuotųjų altorių rekonstrukcija:

  9. Luotinykas:

    Archeologas Vytautas Urbanavičius pastebi, jog laiptai galimai turėję tam tikrą ryšį su kalendoriumi: kas trečias laiptas platesnis, o tai sutampa su saulėgrąža (solsticijos ir ekvinokcijos mėnesiais). Beje, jo skaičiavimų dėka taip pat turime įrodymų, kad rastų XIII a. pamatų matmenys sutampa su Rivijaus kronikoje uolektimis pateiktais šventyklos duomenimis.

    Oficialioje ekspozicijoje galima apžiūrėti išlikusią vakarinę pirmosios Mindaugo katedros sieną, pamatyti spėjamos apeigų aikštelės grindinio likutį, židinių, kurie, kaip manoma, buvo skirti aukojimui, liekanas.

    Juodais kontūrais žymimas pirmosios katedros kontūras dabartiniame katedros komplekse:

    Kadangi žinių apie seniausius Vilniaus laikus nėra daug, todėl ir atsiveria daug erdvės įvairioms interpretacijoms.

    Vis dėlto nemažai šiuolaikinių istorikų labai kritiškai žiūri į Perkūno šventyklos egzistavimo galimybę – neva absurdiška, kaip iš katedros požemiuose surastų neaiškių laiptų gimė teorija apie Mindaugo katedrą ir pagonių šventyklą… Įrodymų tikrai mažai, tačiau jie nepaneigia šaltinių, o kai kurie skeptiškai nusiteikusių mokslininkų kontrargumentai ir maniera, kuria jie išdėstomi, tikrai ne visada pateisinami elementarios pagarbos atžvilgiu.

    Romuviečiams ne kartą buvo griežtai ar net su ironija atsakoma leisti rengti apeigas prie laiptų. Apie ten organizuojamas ekskursijas ir tautiečių ar užsieniečių pažindinimą su baltų kulto centro reliktais (tegu ir iki galo neįrodytais) taip pat nėra kalbos. Ironiška, bet oficialiame katedros tinklalapyje susidomėjusieji perskaitys, jog Katedra atsirado ant buvusios pagonių šventyklos… O kai pasižiūri situaciją, kurioje dabar randasi tie tariamieji altorių laiptai, matai štai ką: vėdinimo šachta dešinėje, vamzdžiai kairėje – visa tai nenaudojama… Čia buvo per kelis kartus copy-paste iš minėto komentaro. Šiaip anas prieinamas jei perskaitai sąlygas ir paspaudi apačioje accept.

  10. Luotinykas:

    Dar sykį sakau, pastarosios trys teksto ištraukos yra ne mano, bet man nežinomo autoriaus iš minėto tinklapio, kaip ir paveiksliukai.

  11. Jota:

    “Savaime ekumenizmas – skirtingų bendrijų bendrystė – yra teigiamas reiškinys.” — Visiškai neigiamas. Ekumenizmas – erezijų erezija, kokios krikščionybės istorijoje niekada nebuvo. Ekumenizmas siekia krikščionių vienybės, tačiau visa, ką ši “bendrystė” gali pasiekti – tai apgaulinga išorinė vienybė, apsimetant, kad tikėjimo skirtumai nėra svarbūs, antraeiliai ir neesminiai. Tačiau tai veidmainystė, saviapgaulė, Kristaus išdavystė, Bažnyčios ardymas iš pagrindų. Nes jei nėra vidinio sutarimo, tikėjimo ir religinio teisingumo, jokia vienybė neįmanoma. Ekumenizmas yra viso labo globalistinės politikos metodas, išorinis siekis dirbtinai suburti krikščionis ir juos valdyti. Galbūt to siekia Vatikanas, bet ne jis diriguoja.
    M. Kundrotas inteletualus autorius, galėtų apie ekumenizmą pasiskaityti daugiau ir drąsiau kalbėti. Gerai, kad išryškinta Vatikano agresija ir prozelitizmas, naudojant unijas ir ekumeninius metodus. Dėl antiekumeninės literatūros — nenurašykite tų pačių lefebristų, jie vis dėlto pagal galimybes sąžiningai tebesilaiko katalikų Tradicijos, kuri neigia ekumenizmą. Pasiguglinkite антиэкуменический катехизис, derėtų paskaityti bent jau vien dėl išsilavinimo.

    • Jota:

      Dar M. KUNDROTUI: štai kokios “vienybės” siekia Vatikanas: https://www.lifesitenews.com/news/pope-francis-global-education-pact.
      Jūsų proteguojamoji Romuvos pagonybė gražiai įsikomponuos į pasaulinę visų religijų “harmoniją”, siekiant “naujojo humanizmo”. Tarsi žmonija per savo egzistavimo tūkstantmečius niekada nebūtų pažinusi jokio humanizmo, ir štai Pranciškus tik dabar entuziastingai ragina jo siekti, broliaujantis su visais ir viskuo, nežiūrint, ką kas išpažįsta ir ką neigia. Ir ką bereikš tokioje “visuotinėje bendrystėje” jūsų gamtinė ir naivi religija?

  12. T0mas J.:

    “Šiaip anas prieinamas jei perskaitai sąlygas ir paspaudi apačioje accept.”
    (Luotinykas)

    Ak štai kaip! Ačiū tamstai už paaiškinimą.
    Įdomios informacijos turintys lietuviai taip publikuoja ją internete, kad anglų kalbos nemokantys jos nepasiektų. Neitin protinga taip elgtis.
    Romuviečių tinklapin patekti gali ir nemokėdamas anglų kalbos, bet jame nėra informacijos apie Perkūno šventyklą Vilniaus Katedros vietoje.

    • Žemyna:

      Dar nespėjau čia visko perskaityti, todėl pszepraszam, jei klausiu to, kas čia jau paminėta – kas rašė apie specifinį, itin stiprų energijos krūvį turinčias Žemės rutulio vietas, išdėstytas jo ašių galuose: esą, nuo Žemės gimimo iki dabar, kad ir kaip kistų tikėjimai, religijos, dievų garbinimo apeigos, kad ir kaip keistųsi santvarkos ir valdžios, pagrindinės šventyklos visais laikais tose pačiose vietose buvusios. Ten ir Vilniaus katedra minėta.

      • T0mas J.:

        “Žemės rutulio vietas, išdėstytas jo ašių galuose” – nežinau, kas apie tai rašė, tik akivaizdu, kad jis buvo labiau poetas, nei fizikas ar geografas. Kiek Žemė turi ašių? Žemė sukasi apie savo ašį. Tai viena ašis. Yra dar magnetinė ašis, ji truputį nesutampa su sukimosi ašimi. Tai antroji ašis. Daugiau neteko girdėti. Dvi ašys = keturi jų galai. Galėtų būti keturios šventyklos tose keturiose vietose, tik nėra ten jokių šventyklų, ten Antarktida, Šiaurės ašigalis, šaltis ir speigas ten..
        Logikos tik tiek, kad yra Žemėje vietos su geru krūviu, gera energetika, bet tai labiau suvokiama ekstrasensams ir panašiems dvasiniams jautruoliams, kurie kaip taisyklė dažniausiai ne ką teišmano apie fiziką, Žemės ašis, apskritai apie MOKSLĄ. Tas vietas galima JAUSTI, o kai bandai konkrečiai aprašyti – gaunasi mistinė beletristika, kuri rėžia ausį prie tikslumo ir konkretumo pratusiam žmogui.

        • Žemyna:

          Būdama fizikė, gal rašyčiau „skersmuo”. Bet nesu. Tačiau rutulio atveju skersmuo tuo pasižymi, kad žemė, magnetinės ir žmogui žinomas arba nežinomos jėgos gali aplink jį suktis. Bet juk ne mano klaidos čia svarbiausia?
          Kiek pamenu, pasak autorių, kitas galas tiksliai majų, ar kt. genties buv. šventyklos vietoje „išlenda”. Tada dar sukiojau gaublį, ar tikrai taip gali būti.
          Na, o dėl tų „įkrautų” žemės taškų bei pastatų – dėl to nėra ko abejoti. Ką domina, kas pats tikrino – net ir labai jas jaučia – ir „sparnus suteikiančias”, ir blogai savijautą veikiančias.
          Mistinė beletristika, manyčiau, rėžia ausis tik tam, kas pats save uždaro žmogui prieinamų žinių ribose. Žinantys, jog mūsų galimybės pažinti labai ribotos, tik mažą dalelę tikrovės atskleidžia, tam neturėtų ausų žeisti. Juk ne dievai esame.

  13. Skalvis:

    Manau, jog kalbant apie Keltų ir Baltų pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, būtina turėti omenyje, jog tai antisemitiška. Vakarų pasaulyje viešpatauja semitiškos pasaulėžiūros ( judaismas, islamizmas , kriksčionybė) . antisemitizmas visur griežtai persekiojamas. Štai kodėl, jokia tauta negali pasipriešinti judams, krikščionims ar musulmonams, o Girios kultūros puoselėtojai nebus niekada pripažinti. Girios kultūra turi Europoje išnykti. Reikia džiaugtis, kad dar pakenčia Keltiškas – baltiškas apraiškas.

    • Žemyna:

      Ne viskas, kas NEsemitiška, būtinai yra ANTIsemitiška.
      Kaip socializmo (ne)žmonišku veidu laikais ne visi patapo komunistais (o dalis patapusių patys iš to šaipėsi), taip ir pakrikštijus baltus, dalis jų liko tik APkrikštyti, o dalis taip ir liko su savo senuoju tikėjimu – ne visi 100% pakeitė tikėjimą.
      Visai įmanoma, jog nuoširdžiais katalikais tapo tik mažuma. Tačiau didžiosios visuomenės dalies likimas prie senojo tikėjimo, priešingai šiandieniams šmeižtams ir parlamentinių partijų haliucinacijoms, šimtmečius sukūrė išskirtinai saugią aplinką čia imigravusiems žydams gyventi ir savo amatais verstis! Tokią saugią, kad ne kitur, o būtent LDK jie slėpėsi nuo persekiojimo! O tarp žudančių juos krikščionių sočiai buvo. Taip pat ir dėl to, kad šie skelbė, jog tos tautybės žmonės nužudė Kristų.
      Nesistebiu, kad M.P. loginis mąstymas turi tokių įdomių atspalvių. Tačiau kad DAUGUMA jų leis sau taip „nenukrypti nuo išmintingai vadovaujamos partijos linijos”…

  14. Valius:

    Seimo nariai, Krikščionių bažnyčia ir konservatorių partija pademonstravo atvirą diskriminaciją, Žmogaus teisių ir Konstitucijos pažeidimus.

    • Žemyna:

      Tai ne krikščionių, o polska wiara bažnyčia. Ji neleis mažinti savo KOL0NIJOS. Esama šalių, kur matome nepaprastai šiltų krikščioniškų bažnyčių santykių su vietos žmonėms, su parapijiečiais. Vieniems ši paranoja taip paralyžiuoja mąstymą, kad užmirštama, jog visai nebūtinai domėjimasis, tyrinėjimas, saugojimas visko, kas iš gilios senovės kyla, būtinai žmones nuo Kristaus mokslo nubaidys. Kitiems ji paralyžiuoja atmintį, valią vykdyti PAREIGĄ – SAUGOTI VISKĄ, kas susiję su pavojingai mažėjančios tautos senove, su iš senovės jos atsineštomis tikėjimu, tradicijomis, apeigomis, kurios iš tiesų yra UŽKODUOTOS ŽINIOS, perduotos saugoti ir perduoti ateities kartoms Kūrėjo skirtiems ŽYNIAMS.
      Juk pagaliau ir krikščionybė teigia: mums DUOTA VISKAS, KO REIKIA. Jeigu turime, reiškia DUOTA, jeigu duota, reiškia REIKIA. Svarbu, kad atėjus akimirkai, kai REIKĖS, nebūtume lengvabūdiškai AROGANTIŠKAI PAMETĘ. Tokie arogantai, kaip MP, jei giliau ir sąžiningai apie savo pasisakymą pamąstytų, suvoktų, jog tuo jis pademonstravo, jog gudresniu už patį Dievą save laiko. Pabusk, „krikščioni”!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: