B. Rastenytė. Iš gėlių simbolikos (0)

S. Botičelis. Flora, romėnų gėlių deivė. Italija, 1482. Fragmentas

S. Botičelis. Flora, romėnų gėlių deivė. Italija, 1482. Fragmentas

Kažkada maniau, kad galima atrasti naujus, originalius įvaizdžius. Apie tai parašiau laiške draugei, bet ji buvo labai nustebusi dėl tokių mano įsivaizdavimų. Negi tu galvoji, kad galima poezijoje atrasti kažkokius naujus įvaizdžius? Viskas jau seniai atrasta, begalima tik perteikti senais įvaizdžiais individualius, naujus potyrius, atrašė ji man. Tuo dabar net neabejoju, nors tada man kažkodėl atrodė, kad sarkofagas yra labai originalus mano eilėraščio įvaizdis, nes buvau labai autentiškai jį išgyvenusi, ir kaip aš nustebau, atradusi lygiai tokį patį įvaizdį įžymiosios Silvijos Plat (Silvia Plath) kūryboje. Įvaizdis – individualus perkeltinis posakis poezijoje, bet jie kartojasi! Ir kai aš pradedu „googlinti“. surandu daugybę savo eilėraščių įvaizdžių – sarkofagą, Atlantidą, amarilį, ilgesį ir mėlyna… kartais begalėje eilėraščių, o kartais keliuose, nuostabai – kai kuo jie panašūs, bet ir visiškai skirtingi.

Ką tada sakyti apie simbolius? Simboliuose užkoduota viskas – visos mūsų pasaulio esmės, kaip stabilioje monadoje ar matricoje. Simbolis – tai sutartinis ženklas. Simboliai siejasi su kolektyvine pasąmone, pasąmoniniu žinojimu, keičiasi tik interpretacija bei jos originalumas. Be abejo, pirmieji simboliai yra užfiksuoti mituose bei religiniuose tekstuose. Simbolio reikšmės žmogus gali sąmoningai ir nežinoti, tik jausti jį pasąmonės erdvėje. Pavyzdžiui, rašydamas eilėraštį žmogus gali panaudoti vieną ar kitą simbolį, tiesiog pasąmoningai suteikdamas jam jau ir savąją patirtį, o atsivertęs simbolių žodyną pamatyti, kad tai senas nusistovėjęs simbolis, – tai jau išprusimo dalykas. Pavyzdžiui, sanskrito tekstų žodžiai „Do we breath or are we breathed“ – mažiau girdėti, aš tik neseniai juos atradau, niekada anksčiau nebuvau girdėjusi, jie man pasirodė labai originalūs, nors iš tikrųjų žmones gi sieja tas pats kvėpavimas. Taigi kvėpavimas yra gyvybės simbolis.

Anot karpinių karpytojo Klaido Navicko, japonai iki šiol plačiai naudojasi gėlių simbolika, nereikia žodžių, užtenka atsiųsti atvirutę su tam tikra gėle – ir viskas aišku.

Lietuviai taip pat turi išskirtinę gėlę – rūtą. Tai nekaltybės simbolis. Rūtų vainikėlis net iki XX amžiaus devinto dešimtmečio pradžios buvo segamas prie nuometo per vestuves.

Per vestuves visos nuotakos renkasi puokštę – kartais tai individualu, kartais – mada: rožės, kalijos, ramunės, bijūnai ir kt. Pavyzdžiui, dvidešimto amžiaus septintame-aštuntame dešimtmečiuose populiarios vestuvių gėlės buvo kalijos.

Viename iš Nijolės Miliauskaitės eilėraščių aprašoma dviejų kartų gėlių mados: močiutės ir motinos. Močiutės gėlės yra mirtos ir pelargonijos: mano močiutės gėlės / mirtos ir pelargonijos /  krakmolyti nėriniai ant pūkinių raudonų pagalvių / mirusios mano močiutės. (N. Miliauskaitė, rinkinys „Sielos labirintas“).

Motinos gėlės yra fikusai ir filodendrai, smidras: mano motinos gėlės fikusai ir filodendrai /, smidras / rišeljė siuvinėtas takelis, atminimai vaikiška ranka įrašyti gimnazijoj. (N. Miliauskaitė, rinkinys „Sielos labirintas“).

Šiais laikais labai populiari gėlė – orchidėja. Ją galima pamatyti turbūt vos ne ant kiekvienos palangės.

Tašeno (leidykla Taschen books) „Simbolių knygoje“ gėlės simbolika aprašoma taip: graikai turėjo deivę Chloridę, romėnai gėlių deivę vardu Flora.

Chloridė (Chloris) reiškia žalia. Zefyras, vėjo dievas, švelnus vakarų vėjas pradėjo Chloridės siekti ir, kai ji prarado nekaltybę, gėlės pradėjo augti iš jos lūpų ir jie tapo vedę.

Romėnų mitologijoje Flora (lot. Flōra) – javų, gėlių ir pavasario deivė, vėjo dievo  Favonijaus žmona. Ji buvo viena iš keleto romėnų derlingumo deivių, tačiau didžiausią reikšmę įgaudavo pavasarį. Jos garbei skirta šventė Floralijos, kuri vykdavo balandį arba ankstyvą gegužę. Floralijų metu buvo švenčiamas gamtos atsinaujinimo ciklas, buvo daug geriama ir šokama. Vardas kilo nuo žodžio žiedas (flōs).

Gėlės yra pavasario – atsinaujinimo, pasaulio atbudimo ir atgimimo simbolis. Dideli plotai žibuoklių, snieguolių ir krokų praneša apie žiemos pabaigą. Delikatūs ir kvepiantys vyšnių ir obelų žiedai praneša apie būsimus vaisius, kitos gėlės atgyja, auga ir pavirsta į visa apimantį žydėjimą.

Mitologijoje keletas populiarių mitų susiję su gėlėmis. Panelė Korė (Persefonė, Hado žmona) buvo pagrobta beskinanti gėles ir pristatyta į požemių karalystę, kad taptų karaliene. „Turėjo deivė Demetra gražią dukterį Persefonę. Persefonės tėvas buvo griausmavaldis Dzeusas. Kartą Persefonė su draugėmis okeanidėmis nerūpestingai žaidė Nisos slėnyje. Tarsi lengvasparnis drugelis skrajojo jaunoji Demetros duktė nuo žiedo prie žiedo, skindama puošniąsias rožes, kvapiąsias našlaites, sniego baltumo lelijas ir raudonuosius hiacintus. Nerūpestingai žaidė Persefonė, nežinodama, kokį likimą paskyrė jai tėvas Dzeusas. Nė nepagalvojo Persefonė, kad negreit ji vėl galės pamatyti skaisčią saulę, grožėtis gėlėmis ir gerti saldų jų aromatą. Dzeusas išleido ją už niūriojo savo brolio Hado, mirusiųjų šešėlių karalystės valdovo. Su juo turėjo gyventi Persefonė tamsioje požemio karalystėje, niekada neišvysdama karštos pietų saulės.

Hadas pamatė žaidžiančią Nisos slėnyje Persefonę ir nusprendė tuojau pat ją pagrobti. Jis paprašė žemės deivės Gajos išauginti nepaprastai gražią gėlę. Sutiko deivė Gaja ir išaugino Nisos slėnyje nepaprastą gėlę, kurios svaiginantis aromatas pasklido toli toli. Persefonė išvydo gėlę, ir štai ji ištiesė ranką ir sučiupo už stiebelio, štai jau ir nuskynė. Staiga prasivėrė žemė, ir pasirodė su savo juodais žirgais ir auksiniais ratais Hadas. Jis sugriebė Persefonę, pasisodino į ratus ir akies mirksniu pranyko žemės gelmėse. Vos spėjo riktelėti Persefonė. Toli buvo girdėti Demetros dukters siaubingas klyksmas: ir jūrų gelmėse, ir aukštajame Olimpe. Niekas nematė, kaip niūrusis Hadas pagrobė Persefonę, tai regėjo tik dievas Helijas – Saulė.“ (N. Kunas. „Senovės Graikijos legendos ir mitai“)

Su gėlėmis susijęs ir Narcizo mitas. Afroditė nubaudė be galo gražų, bet išdidų jaunuolį – upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, kadangi jis atstūmė meilės dovanas ir nimfos, įsimylėjusios Narcizą, negaudavo atsako. Narcizas pamilo savo atvaizdą vandenyje ir pats negavo atsako, tad sunyko ir pavirto gėle narcizu.

Dar vienas mitas apie pavirtimą gėle. Gražųjį Hiakintą (arba Hiacintą) buvo įsimylėjęs šviesos dievas Apolonas, tačiau jo geidė ir vakarų vėjas Zefyras. Kai Apolonas kartą mokė Hiakintą mėtyti diską, pavyduliaudamas Zefyras papūtė ir Apolono mestą Hiakintui diską nukreipė į jaunuolio smilkinį. Apolonas, nenorėdamas, kad Hadas pasiimtų Hiakintą į savo požemio karalystę, iš jaunuolio kraujo išaugino gėlę – hiacintą (antikinė gėlė neatitinka mūsų hiacinto, o yra veikiau violetinis vilkdalgis). Kadangi mirdamas Hiakintas sušuko „Varge, varge“ (gr. „Oi, oi“), šią jaunojo gražuolio priešmirtinę dejonę dar ir dabar galima įskaityti laukinio hiacinto žiedlapiuose.

Hiakintas – sena augalų pasaulio dievybė, susijusi su gamtos apmirimu ir prisikėlimu. Jis buvo garbinamas Amikluose, netoli Spartos. Laikoma, kad yra karaliaus Amiklo sūnus ir Dzeuso proanūkis. Yra ir kita Hiakinto kilmės versija – esą jo tėvai buvo Klėja (graikų mitologijoje heroinės poezijos ir istorijos mūza) ir Makedonijos karalius Pieras. Kiekvieną vasarą buvo švienčiamos Hiakintijos, kurios trukdavo tris dienas. Pirmąją dieną buvo apraudama jaunuolio mirtis, likusias dvi švenčiamas jo atgimimas. Hiakinto kultą Amikluose pakeitė Apolono kultas, ir Hiakintijas imta švęsti kaip Apolono šventes. Garsiajame Amiklų Apolono soste buvo pavaizduotas Hiakinto pakėlimas į Olimpą; anot pasakojimų, Apolono paminklo pjedestalas anksčiau buvęs aukuras, prie kurio buvo palaidotas Hiakintas. Hiakintijų metu ten patekdavo pro varines duris ir, dar prieš aukojant Apolonui, aukodavo Hiakintui.

Pagal graikų mitus, anemonės (liet. plukė) ir rožės kilmė tokia: Adonio mite – žiauriai pasmerkusi jaunuolį Narcizą, buvo nubausta ir meilės deivė Afroditė. Ji be galo įsimylėjo jaunuolį Adonį. Nors ir perspėjo jį Afroditė, kad saugotųsi šernų, neišvengė nelaimės Adonis ir žuvo medžiodamas šerną. Kupina skausmo, Afroditė išėjo ieškoti Adonio kūno. Adonio kraują ji pavertė anemone, o jos pėdų kraujas virto rožėmis.

Taigi graikų mitologijoje gėlės siejamos ir su meile, ir su mirtimi.

Kaip rašoma minėtame Tašeno simbolių žodyne, gėlės yra labai gaivališkos, jos prasiskverbia ir pro asfaltą, auga dykumose bei ant medžių. Retos orchidėjų rūšys auga net pelkėse. Gėlė siejama su gyvybe bei dauginimusi, ji savy augina sėklas. Gėlės –  spalva, kvapas ir saldumas, nektaras ir jų sklindančios žiedadulkės. Iš gėlių gaminami kvepalai.

Dauguma gėlių yra hermafroditiškos, kitos turi piesteles, kurios pritraukia bites, drugelius, kitus vabzdžius, paukščius bei vėją, padedančius joms apsivaisinti. Gėlės hermafroditiškumas jungia opozicijas. Gėlės šaknys yra nematomybė ir tiesia tiltus į matomą aktyvų generavimą (augalą), taip sujungdamos latentinę stadiją su generuojančia. Aguonos, pavyzdžiui, besisiejančios su deive Demetra, šviesus žydėjimas derinasi su narkotinėmis medžiagomis, nuskausminimu, miegu ar mirtimi.

Ar yra kas nors jausmingesnio už gėlę, jos formą, spalvas, kvapus? – rašoma minėtame simbolių žodyne. Rožė, jazminas, lelija, frezija – populiariausi kosmetikos kvapai. Indijoje augantys crocus sativus, rudens krokai, kurie žydi spalį tik dvi savaites, naudojami dievų Krišnos ir Radhos pagerbimo ritualuose.

Gėlės visame pasaulyje siejamos su erotika, grožiu, tobulumu, nekaltumu, derlingumu, džiaugsmu, atgaiva.

Paprasčiausia gėlės forma – ratas iš spindulių – yra gėlės kaip amžinybės rato, kosmiško judėjimo ties vienu orientacijos centru simbolis.  Prabangi rožė reprezentuoja Afroditę ir mergelę Mariją. Budizme lotosas simbolizuoja išmintį bei nušvitimą.

Tašeno simbolių žodyne yra minima meilės, erotikos ir malonumų deivė Ksočikuecal (Xochiquetzal). Keraminė skulptūrėlė, vaizduojanti liauną mergaitę, belendančią iš gėlės žiedo, rasta Meksikoje. Skulptūrėlės pagaminimo laikas datuojamas apie šeštą-devintą amžių.

Trys svarbiausios gėlės yra rožė, lelija ir lotosas. Štai ką rašo apie jas mitologijos žodyne:

Rožė simbolizuoja Afroditės pėdų kraują (iš mito apie Afroditės ir Adonio meilę), iš kurio jos išaugo. Rožių šventė Rozalija (Rosalia) švenčiama nuo I amžiaus. Dar antikoje rožė buvo siejama su paslapčių saugojimu, iki šiol yra tylėjimo simbolis, todėl rožės raižiniai dažni ant klausyklų. Krikščioniškoje simbolikoje rožė siejama su Nukryžiuotojo krauju. Trubadūrų lyrikoje rožė siejama su meile, kaip meilės simbolis rožė suprantama ir šiais laikais. Bažnytinė ikonografija rožę pavertė Mergelės Marijos ir nekaltybės simboliu.  Rožė yra ne vienos organizacijos, pavyzdžiui, rozenkreicerių, masonų, naudotas ir naudojamas simbolis.  Kinų simbolikoje rožė vaidina menkesnį vaidmenį, ji reiškia meilę, bet nėra meilės simbolis.

Rožės reiškia išskirtinę atgaivą, laisvumą ir tylėjimą. Raudona rožė siejama su krauju bei karu, kova. Garsiausi herbai su rožėmis yra Anglijoje – Jorkų (baltoji rožė) ir Lankasterių (raudonoji rožė). Tiudorų rožėje sujungtos abi.

Dar prieš tapdama simboliu, lelija jau buvo itin vertinama Egipte bei Kretoje,  Mikėnuose ji taip pat buvo mėgstamas puošybos elementas. „Lelijiškas“  (švelnus) – taip apibūdinamas cikadų ir mūzų balsas poetinėje kūryboje. Pasak mito, lelija išaugo iš Heros pieno, kuris nulašėjo ant žemės, tuomet  atsirado ir Paukščių takas.

Krikščionybėje lelija tapo tyros, skaisčios meilės simboliu. Apreiškimo angelas Gabrielius vaizduojamas su lelija rankoje, taip pat Marijos tėvai Joachimas ir Ana. „Laukų lelijos“, Jėzaus pamoksle ant kalno giriamos už atsidavimą Dievui, tapo daugelio šventųjų atributu. Svarbus „Fleur de Lis“ motyvas heraldikoje, nes lelijos buvo laikomos karališkomis gėlėmis. Sakoma, kad frankų karaliui Chlodvigui I (485–511) leliją įteikęs angelas; nuo 1179 ji puošė Prancūzijos karalių herbą. Liaudies simbolikoje lelija yra skaistumo simbolis, kaip ir mirties.

Lotosas – gėlė, kuri Viduržemio jūros pietryčiuose bei Azijoje yra tokia pat reikšminga kaip Europoje rožė ir lelija. Šiuo vardu vadinamos įvairios augalų rūšys. Egipte tai baltasis lotosas (Nymphaea lotus) ir mėlynasis lotosas (Nymphaea cerulea), Indijoje – baltai ir rausvai žydintis vandens augalas (Nelumbium nelumbo ir Nelumbium nucifera),  baltai žydinti vandens lelija Centrinėje Amerikoje Nymphea ampla (majų: naab arba nicté há) kai kuriose knygose irgi vadinama lotosu.  Senovės Egipte lotoso žiedas minimas pasaulio sukūrimo mite. Jis atsirado iš pirmykščio dumblo, o dieviškasis pasaulio kūrėjas iškilo „kaip gražus berniukas“ iš jo taurelės. Saulei tekant išsiskleidžiantys, o vakare užsiveriantys žiedai buvo siejami su saulės dievu ir šviesos atsiradimu iš mitinių pirmapradžių laikų purvo. Tėbuose daugelyje laidojimo vietų dažnas sienų tapybos motyvas – lotosų tvenkiniai, kuriuose palaidotasis plaukioja surištų nendrių valtyje. Lotoso formos kolonos – egiptiečių architektūros detalė; lotoso žiedų vainikai buvo dedami mirusiesiems į kapą. Papiruso ir lotoso derinys simbolizuoja dviejų imperijos dalių vienybę. Daug labiau nei baltojo buvo vertinami saldžiai kvepiantys mėlynojo lotoso žiedai. Jie buvo Nefertumo, jaunojo Memfio dievo, „gardžiųjų kvapų viešpaties“, atributai ir vadinti „gražiaisiais“ (nen-nufer, iš čia pran. nénuphar, vandens lelija).

Indiškasis lotoso žiedas yra svarbiausias šio regiono simbolis dvasingumui ir menui apibūdinti. Deivė Padma, žinoma dar iki indoeuropiečių epochos, buvo siejama su vandeniu bei vaisingumu, arijų laikais – su Višnaus žmona Lakšmi ir Brahma; induistinėje mitologijoje pasaulio kūrėjas Brahma gimė iš lotoso žiedo, išaugusio iš miegančio ant vandens Višnaus bambos. Budizme lotosui skiriama dar daugiau dėmesio. Gaudama Buda turi „lotoso akis, lotoso pėdas ir lotoso šlaunis“. Mokytojas (guru), atnešęs į Tibetą budizmą (VIII a.), vadinamas Padmasambhavu (gimusiu iš lotoso). Vienas iš bodhisatvos Avalokitešvaro apsireiškimo pavidalų vadinamas Padmapanus – tas, kuris „laiko rankose lotosą“. Žiedas čia simbolizuoja atjautą. Kitoje atavaroje jis vadinamas Padmanartešvaru – „šokio dievu su lotosu“ ir laiko raudoną lotosą. Jis yra ir didysis pažinimo, vedančio iš atgimimų į nirvaną, simbolis. Tibetiečių maldos formulė „Om mani padme hum“ verčiama „Om, brangenybe lotose, amen“. Tantrizme aiškinama, kad ji veikia „psichoanalitiškai“ ir yra susijusi su dvasiškai suvokiamu seksualiniu moteriškojo žiedo susijungimu su vyriškąja energija. Jogos sistemose aukščiausias dvasios suvokimas lyginamas su kūnu kylančiomis energijos srovėmis, kol pražysta lotoso žiedai ant viršugalvio. Taip pat kaip taoizme, „auksiniai žiedai“ čia prilyginami aukščiausiajam lotosui.

Kinijoje paprotys kilmingoms moterims suspausti kojų pėdas vadinosi „išlenktas lotosas“. Šis šiurpus paprotys uždraustas XIX a. pabaigoje.

Pas Jukatano majus augo panaši į lotosą vandens lelija, „vandens gėlė“, dažnai reljefiškai piešta ant molinių indų. Galimas daiktas, kad ją įmaišydavo į narkotinius gėrimus, kurį gerdamas šventikas pasiekdavo ekstazę.

Taigi gėlės simbolika yra siejama su meile, erotizmu, androginiškumu, išmintimi, tyrumu, siela ir su virsmu – gimimu, vestuvėmis, mirtimi.

xxx

Poezijoje  gėlė dažniausiai asocijuojasi su moterimi, erotizmu, grožiu. Egzistuoja orchidėjų, jurginų, amarilių, rožių eilės.

Kaip, pavyzdžiui, amarilis atsispindi  poezijoje?

Man amarilis siejasi su mirtimi, liga, apsinuodijimu ir šventėmis. Man įstrigo vienos šventės iš vaikystės. Tėvas moters dienos proga atnešė dovanų – įspūdingų gėlių motinai (močiutei), mamai (žmonai) ir man (dukrai). Tai buvo didelės vešlios gėlės – amarilis, lelijos, rožės. Močiutė jau buvo išvykusi, bet vėliau aš jai papasakojau, kad tėvelis atnešė gėlių ir ji manęs paklausė, kokios buvo skirtos jai.

Amarilis – vadinamoji nuogoji ledi. Begalės eilėraščių su šiuo simboliu.  Aš pati taip apie amarilį rašiau: „Jeigu tu ilgai stebėsi gėles – jų besiskleidžiančius žiedlapius, liesi pirštais išsibarsčiusias žiedadulkes ir irstantį žiedą, kurio šilkinė materija prilips tau prie delnų, ir bandysi įsidėmėti jų kvapą… Jeigu tu ilgai stebėsi kuo įvairiausias gėles, kurios vertos ištisos filosofijos studijos, –  gėles, nuogos ledi, piktybės gėlės, mažojo princo gėlė, poetų gėlės… Jeigu tu ilgai stebėsi gėles, matysi, kaip jų žiedlapiai tampa iškalbingi pavirsdami mažyte žiedo mumija, sustabdantys žvilgsnį ir taip atskleisdami tau visą filosofijos esmę. Jos gražios – mirusios, įgijusios jau kitą spalvą, šios – bordo. Visa jų žydinti didybė virs kelių centimetrų žiedeliu, gležnu, gracingai susirietusiu, ypatingu, estetišku ir karališku. Grožio formulė – mes gėlės, mes gražios, tokios mes iš tikrųjų, ko negalėtum pasakyti apie žmonių mirtį. Galėsi jas susidėti į herbariumą. Turiu tokį vieną, orchidėjų, kad prisiminčiau esmę. Jeigu tu kada ilgai stebėsi gėles, tau teks paliesti jų irstančius žiedlapius.“ (Iš „Griūvančios erdvės“)

Randu interneto svetainėse eilėraščių, kur amarilis taip pat siejamas su liga, kapais,  su moterimi ir šilkiniais plaukais, ypač pabrėžiami amarilio žiedlapiai, kurie turi šilkinį blizgesį ir yra švelnūs. Viename eilėraštyje amarilis „pavirto“ į geidulingą dviprasmišką moterį, ištrintą aliejais, išmasažuotą, kvepiančią brangiais kvepalais, kurios visos aukos mirs. Kitame amaralis siejamas su švelniomis raudonomis lūpomis ir bučiniu, su kvapu. Dar viename su deive. Taip pat su saule bei siela: „But the sun peeks through and shines / Despite the tyrant storm / My amaryllis flower / Of my soul has just been born“. (Bet saulė žvilgčioja ir šviečia / Nepaisant tironiškos audros / Mano gėlė amarilis / Gėlė mano sielos buvo ką tik gimusi). (Autorius Marary Rarara.) Taip pat pabrėžiama, kad amarilis nuodingas. Juk iš tikrųjų gėlės yra ir nuodingos.

Štai pora eilėraščių  su amarilio simbolika:

Once, when I wondered
In the woods alone,
An old man tottered
Up to me and said,
„Come, friend, and
See the grave that
I have made
For Amaryllis.

(Vieną sykį, kai aš žvalgiausi
Miškuose vienas,
Senas vyras svirduliuodamas
Priėjo ir tarė:
„Ateik, drauge, ir
Pamatyk kapą, kurį
Aš padariau
Amariliui“.)

Edvinas Arlingtonas Robinsonas (Edwin Arlington Robinson)

Amaryllis

Amaryllis boast
Declaring her love,
Conquest flaunted,
Pride ful and beauty,
Flowers above
Look at me?
Deceivingly she calls,
Toxic and poisonous,
Voluptuous flower,
Her femme-fatale,
Expensive parfumes,
Seducing oils,
Relaxing massages,
Into her blossom,
Spendour with elegance
Her victims
Die
!

Vendi Rykroft (Wendy Rycroft)

(Amarilis didžiuojasi
Deklaruoja savo meilę
Puikuodamasi užkariavimu
Pilna vertės ir grožio
Kitos gėlės,
Jūs žiūrite į mane?

Neištikimai ji kviečia
Toksiška ir nuodinga
Geidulinga gėlė
Ji – femme-fatale
Jos kvepalai brangūs,
Viliojantys aliejai,
Masažai,
Viskas atsispindi jos
Žiede
Brangi elegancija
Jos aukos –
Mirkit!)

Naudota literatūra:

N. Kunas. Senovės Graikijos legendos ir mitai. Kaunas: Šviesa, 1988.
The Book of Symbols, Reflection of archetypal images. Taschen, 2010.
H. Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002.
Мифы народов мира, енсиклопедия, том I, Москва, Российская енциклопедия, 1994. N. Miliauskaitė. Sielos labirintas. Vilnius, 1999.
B. Rastenytė. Griūvančios erdvės. Vilnius, 2012.
/https://hellopetry.com/words/amaryllis/
www. Poetry soup.com

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: