M. Sėjūnas. Artėja 1940-tieji? (49)

Atminimo lenta Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato kabojusi iki 2019 m. liepos 27 d. | Wikipedia.org nuotr.

Atminimo lenta Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato kabojusi iki 2019 m. liepos 27 d. | Wikipedia.org nuotr.

„Škirpos ir Vėtros“ precedentas, istorinių faktų revizija, šįsyk sukėlė didžiausią pastarojo meto politinę audrą, pasėjo nesantaiką ir kaip niekad suskaldė pilietinę visuomenę. Vieniems atrodo, kad Vėtros „nukarūnavimas“ – istorinio teisingumo misija, kitiems – kad tai valstybės, jos didvyrių, kertinių simbolių pažeminimas, smūgis valstybingumo pamatams. Deja, diskusija net ir aukščiausiame politiniame lygmenyje virto emocijų jūra, o ne faktų ir argumentų analize. Vieni išvadinti promaskvietiškais išdavikais, kiti – fašistais, nacių kolaborantais ir šunimis.

Siūlau, atmetus emocijas, pažiūrėti į šį labai svarbų valstybei įvykį nesivadovaujant jausmais, o  per informacinio karo prizmę. Ne paslaptis, kad Maskva prieš mus šį karą kariauja ne pirmąsyk ir ne pirmą šimtmetį. Informacinio karo suaktyvėjimas buvo dažniausiai sąlygotas (deja) pasiruošimui konvenciniam karui. Panašūs arba visiškai identiški Rusijos veiksmai buvo stebimi jau nuo 1933–1938 metų. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Man asmeniškai teko garbė informaciniuose karuose dalyvauti jau 1995-taisiais. Tuo metu, išvedus Rusijos armiją iš Lietuvos, pradėjome spėriai žengti į NATO ir ES. Rusija, kuri niekuomet neatsisakė teritorinių pretenzijų į Lietuvą ir ėmėsi griaunamųjų veiksmų. Lietuvą reikėjo stabdyti ir į valdžią sodinti „svoich“. Buvo menkinama kariuomenė, naujos jėgos struktūros, vykdomi informaciniai išpuoliai prieš valstybės vadovus. Kaip vieną ryškiausių pamenu išpuolį prieš Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Prieš 1997-tųjų Lietuvos prezidento rinkimus, vienoje televizijos laidoje, kaip grybai išdygo kadriniai KGB darbuotojai, kurie ėmė pasakot, kaip profesorius su jais neva susitikinėjo, ir kad teikė informaciją. Be abejo pagrindinis tikslas buvo pakirsti tautos pasitikėjimą Sąjūdžio lyderiu, vedusiu ir suvienijusiu mus išlikimui lemtingomis sausio dienomis bei eliminuoti Landsbergį, kaip pagrindinį Maskvos priešą iš politinės arenos. Prasidėjo batalijų lavina, apie kurią pratrūko rašyti spauda.

Tuomet, beje, tokios aprėpties interneto dar nebuvo, pagrindines naujienas žmonės „valgė“ laikraščiuose, stovėdami eilutėse prie spaudos kioskų. Buvo sudaryta komisija šiai informacijos apie tariamą profesoriaus Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB tirti. Kaip spaudos žurnalistas nepatingėjau nukulniuoti iki Ypatingojo archyvo. Ten į rankas gavau Vytauto Landsbergio (berods) Ypatingojo sekimo bylą. Perskaičiau. Nieko tokio apie jokius susitikimus su KGB darbuotojais ir jokias ataskaitas neradau. Radau tik gausybę KGB darbuotojų bei informatorių pavardžių ant agentūrinių pranešimų. Kitą dieną „Lietuvos aide“ pasirodė straipsnis apie profesoriaus bylą, su jos aprašymu ir keleto KGB darbuotojų pavardžių paviešinimu. Kas įdomiausia, purvo lavina kaip mat liovėsi. Kadriniai KGB darbuotojai ir informatoriai greičiausiai išsigando viešumo, nes daugelis tuo metu vis dar užėmė atsakingas pareigas tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiame sektoriuje. Puolimas prieš profesorių kuriam laikui liovėsi.

Generalinis prokuroras 1997 m. spalio 22 d., kalbėdamas Seime, pranešė, kad tiriant aukščiau minėtą bylą buvo nustatyta, jog Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį KGB sekė, kaip antitarybine ir nacionalistine veikla įtariamą asmenį, nuo 1981 m., ir tai įrodo Generalinės prokuratūros turimi dokumentai.

Grubiai šuoliuojant per metus toliau, aktyvus Kremliaus dėmesys Lietuvai kiek prislopo, 1999-taisiais prasidėjus antrajam Čečėnijos karui. Rusijai reikėjo sunaikinti čečėnų kovotojus, palaužti tautos valią priešintis, o pasauliui tai pateikti, kaip teroristų bastiono sunaikinimą. Kremlius tai darė visomis priemonėmis, tačiau pasaulis tylėjo, mūsų politikai čečėnų tautos kovą rėmė su išlygomis. Gaila, kad anuomet į Rusiją buvo žiūrima, kaip į demokratinę valstybę. Tuo metu pavyko sutikti buvusį Džocharo Dudajevo vyriausybės ministrą, buvusį Gruzijos ministrą Besarioną Gugušvili, kuris interviu perspėjo Lietuvą, kad Rusijos imperiniai siekiai atgyja ir kad Lietuva ir Vakarai turi ruoštis karui su Rusija. (Rusijos Gynybos štabas rotuodavo karinius dalinius, mokydamas jaunus karius patirties, pratinant prie kraujo tikro mūšio sąlygomis, buvo išbandomi nauji ir nurašomi seni ginklai bei technika).

Beje, jau anuomet, beveik prieš dvidešimt metų pasirodė pirmieji tarptautiniai „fake news“ šūviai, kuomet Rusijos žiniasklaida paskelbė, kad čečėnų pusėje kariauja snaiperės iš Lietuvos, kurios buvo pramintos „baltosiomis pėdkelnėmis“.

Žengiant laiku toliau, buvo pastebimas išorinis Rusijos agresyvėjimas. Masinių informacinių atakų nebuvo, tačiau karas su Gruzija visiems parodė, kaip svarbu laimėti informacinį karą, nes kai kuriems Vakarų politikams atrodė, kad tai Gruzijos agresija. Vėliau, buvę Putino patarėjai atskleidė, jog Gruzijos karui Maskva ruošėsi beveik dešimt metų.

Lietuva tuo tarpu gyveno energetinio karo sąlygomis. Rusija aktyviai veikė per savo energetinį sektorių, siekdama Lietuvą supančioti energetiškai. Buvo aktyviai veikiama ir per dešiniąsias partijas bei organizacijas. Gazprom, Rosatom ir jų antrinės įmonės darė viską, kad nepaleistų mūsų nuo bendro energetinio žiedo su Rusija. Nuo BRELL mes, deja vis dar neatsikabinę, neturime jungčių su Lenkija ir kai kurie energetikai perspėja dėl gręsiančio „Blackout’o“.

Žengiam pirmyn. Į Kremlių įrėplioja Putinas, viskas intensyvėja. Atgaivinamos senos, patikrintos propagandinio karo priemonės. Viskas kas nauja, tapo gerai patikrinta sena.

Kremlius intensyviai „tvarkė“ savo tautiečių smegenis, rengdamas juos imperijos sienų išplėtimui.

Po Krymo okupacijos buvo paleista informacinio karo mašina. Ukraina, ukrainiečių tauta buvo piešiami kaip fašistai, nacionalistai, valgantys rusų vaikus, žudantys rusakalbius, nekenčiantys rusų ir Rusijos, ksenofobai ir nacių kolaborantai. Tuo tarpu Rusijos gynybos štabo ir Švietimo ministerijos sukarintos formuotės „Rusič“ E.N.O.T., pasidabinusios nacių simbolika siautėjo Rytų Ukrainoje, karo nusikaltėliai gyviems ukrainiečiams pjaustė ausis, plėšė skalpus, tyčiojosi iš nužudytųjų. Šiurpą keliančius video iki šiol galima nesunkiai rasti internete. Beje, šie karo nusikaltimai ir jų autoriai nėra labai tolima ir virtuali realybė. Aleksejus Milčiakovas ir Janas Petrovskis, organizavo sukartintas jaunimo stovyklas Baltarusijoje prieš pratybas „Zapad“, kuriose moksleiviai bei kiti jaunuoliai buvo mokomi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis bei žudyti. Beje, Milčiakovas sekė ir įvykius Lietuvoje. Jis labai audringai reagavo į garsaus Lietuvos sportininko, pasaulio bušido čempiono Remigijaus Morkevičiaus žmogžudystę. Milčiakovas tai įvertino, kaip Lietuvos specialiųjų tarnybų susidorojimą su politiškai neparankiu sportininku. Socialiniuose tinkluose buvo gausu Milčiakovo pamąstymų ir apie Lietuvą. Pasak Milčiakovo, jis laukia tos dienos, kada galės įžengti į Lietuvą. Tiesa, šį kartą su „labusais“ nebus terliojamasi taip, kaip pokariu ir į Sibirą niekas nebus vežamas. Visi bus tiesiog žudomi… žudomi tam, kad Rusijos nacionalistų močiutės ir mamos galėtų ramiai ilsėtis kurortuose prie Baltijos jūros. Dar viena detalė: Aleksejui Milčiakovui, pritaikius sankcijas, buvo uždrausta atvykti į ES šalis, tačiau jo nusikaltimų bendras Janas Petrovskis pastebėtas Varšuvoje, koncerte, susitikime su vietos nacionalistinėmis organizacijomis. Vadinasi,  karo nusikaltėlis, žudikas gali ramiai važinėti ES, NATO  bei Lietuvos teritorijose?

Netrukus prasidėjo informacinis puolimas prieš Lietuvą. Labai panašus į hibridinį karą prieš Ukrainą.

Kremliaus tikslai ir priemonės tos pačios:
– silpninti Lietuvą, vaizduojant šalį, kaip nesėkmingą, ekonomiškai neišsivysčiusią Europos valstybę;
– menkinti istoriją, teigiant, kad Lietuvos valstybės nebuvo, o ji visuomet istoriškai buvo Rusijos sudėty;
– menkinti Lietuvos valdžią ir valstybės vadovus užsienio šalyse;
– skleisti žinią apie Lietuvą Rusijos žmonėms ir pasauliui, kaip apie už nacių nusikaltimus atsakingą tautą, valstybę, vaizduoti lietuvius, kaip fašistus, masiškai dalyvavusius karo nusikaltimuose;
– pakirsti Lietuvos ir valstybės vadovų prestižą Vakaruose;
– kiršinti Lietuvos tautines grupes, skaldant lietuvių, rusų, žydų, lenkų bendruomenes;
– demoralizuoti visuomenę, pakirsti pasitikėjimą kariuomene, pasėti nepasitikėjimą valstybės viduje;
– skatinti rusų neapykantą Lietuvai, kad atėjus dienai X ryžtas kariauti, žudyti ir nugalėti būtų užtikrintas;
– pakirsti Lietuvos piliečių pasitikėjimą savimi, savo šalimi, kariuomene, kad ryžtas priešintis būtų sugniuždytas.

Tai, kad mes šiandien Lietuvoje esam susipriešinę yra didelis Maskvos „nuopelnas“, didele dalimi Rusijos informacinio karo instrumentų rezultatas, kuomet suskirsčius visuomenę į socialines grupes, kiekvieną atskirai veikiant per socialinius tinklus, kitą mediją, jos buvo paveiktos, supriešintos ir sukiršintos.

Apie Maskvos įgyvendintas informacines atakas liudija šie faktai (pateikiu akivaizdžiausius):
– Žalgirio mūšis, kurį Kremlius pateikia, kaip rusų pergalę;
– Lietuvos valstybių vadovai, pradedant prof. Landsbergiu ir baigiant Grybauskaite, ne kartą pateikti, kaip buvę KGB bendradarbiai, komunistinės nomenklatūros atstovai.

Kad Kremlius po Krymo ėmėsi Lietuvos, rodo 2015-tasiais paskelbta Rusijos URM ataskaita, kurioje teigiama, jog Lietuvoje kaista fašistinės antisemitinės nuotaikos, auga fašizmas, tuo pačiu neigiama Lietuvos okupacija, genocidas, tremtys, masinės žudynės, Lietuvos piliečių genocidas įvardinamas, kaip istorijos falsifikavimas.

Per Rusijos nacionalines televizijas prasideda „melagingos naujienos“ (fake news) apie lietuvių karinius dalinius, vykdžiusius masines sovietų karių žudynes, politikus, kurie kartu su snaiperiais iš Lietuvos dalyvavo Maidano įvykiuose ir kt.

Tačiau atkakliausiai veikta ir veikiama Lietuvos ir jos piliečių menkinime, demonstruojant mus, kaip žydšaudžių tautą, kolaboravusią su naciais.

Suformuojamas pagrindinis Kremliaus naratyvas Lietuvos atžvilgiu: lietuviai – fašistai / nacių kolaborantai / žydšaudžiai, Lietuvos vadovai – buvę komunistai ir KGB bendradarbiai, Lietuva – niekada nebuvo nepriklausoma, todėl laisvės nenusipelno.

Netrukus nusitaikyta į istorines asmenybes, tokius, kaip Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Informacija apie tariamą Vėtros dalyvavimą žydų tautos genocide skleista ilgai, kantriai ir sistemingai. Informacija pirmiausia buvo paskelbta, pasinaudojant įtakingais žurnalistais, visuomenės veikėjais, per trečiuosius asmenis; informaciniai išpuoliai buvo vykdomi prieš svarbius tarptautinius įvykius (prezidentės Dalios Grybauskaitės dalyvavimas pasaulio teisuolių suvažiavime). Vėliau tą pačią informaciją ėmė skleisti VSD akiratyje esantys Kremliaus įtakos zonoje esantys Lietuvos piliečiai. Vėliau, šiems susikompromitavus, estafetę perėmė Maskva. Visų įvykių, tiek minint Nepriklausomybės deklaraciją, tiek Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių metu, Rusijos URM skelbdavo viešus pareiškimus, jog Lietuvos valstybės vadovai garbina nacių kolaborantus, kaltus dėl tūkstančių nekaltų civilių žmonių žudynių.

Vėliau, supratus, kad Maskvos kirčiai neveikia Lietuvos pilietinės visuomenės, nesuskaldo tautinių grupių; atvirkščiai – nuteikia jas prieš Putino Rusiją, imta ieškoti naujų metodų.

Šiais metais minint 1941 metų sukilimą, Maskva, prorusiškos organizacijos tylėjo, tačiau prasidėjo įvykiai Vilniuje, kurių Maskva akivaizdžiai neįtakojo. Tačiau „informacinio karo“ (Info wars) terminais, priešo tikslas buvo pasiektas: visuomenė demoralizuota, supriešinta, suskaldyta, valia kautis prieš bendrą priešą paversta tarpusavio kova bei neapykanta.

Maskvos informaciniai šaltiniai iki šiol viešai džiūgauja, kad pagaliau suduotas smūgis ir pažeminti lietuviškieji naciai ir karo nusikaltėliai.

„Škirpos ir Vėtros“ precedentą galima vertinti įvairiai. Palaikantys Vilniaus miesto vadovo Remigijaus Šimašiaus sprendimą nukabinti atminimo lentas Kaziui Škirpai ir Generolui Vėtrai tai vadina teisingumo atstatymu. Tačiau pagal nekonvencinio karo taisykles šie žingsniai gali būti laikomi, kaip ataka prieš valstybę, padarant jai milžinišką žalą: supriešinant visuomenę, sukiršinant kariuomenę, pasėjant nepasitikėjimą politikais, paskleidžiant žinią apie Lietuvos laisvės kovų vadus, kaip apie fašistų kolaborantus; kas visiškai atitinka šiandieninio Kremliaus informacinio karo tikslus.

Šis įvykis pademonstravo, kokie mes, visgi, esame pažeidžiami ir jautrūs, ir kad nedidelė kibirkštėlė mus gali paversti mirtinais tarpusavio priešais. Pradėję Kremliaus primestą karo ir pokario metų istorijos reviziją, mes tapome savo senelių veiklos įkaitais: vieni – komunistai, kagėbistai, enkavėdistai, istrebiteliai, kiti – laisvės kovotojai, tremtiniai, pabėgėliai. Jei pamiršę praeitį susivienijome Baltijos keliui, tai sugrįžę praeitin vėl tapome mirtinais ideologiniais priešais. Vienas tapo partizano, o kitas – Cvirkos anūku. Ir kiekvienas kausis už savo senelį. Būtent TAI Kremlius šiandien kuo puikiausiai išnaudoja, mus pjudo, neleisdamas susivienyti ir matyti visai kito priešo, kuris yra ne valstybės viduje.

Nors sakoma, kad istorija kartojasi, tačiau informacinio karo metodai išlieka praktiškai tie patys, skiriasi tik priemonės. Neseniai perskaičius istoriko Vytauto Jokubausko knygą „Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m.“ nukrėtė šiurpas ir jausmas, kad šiandien mes kartojam savo istoriją. Kartojasi 1938-tieji?

Skaitant itin kruopščiai sudėliotą, gausybe šaltinių ir faktų paremtą knygą akivaizdžiai matosi, kaip Rusija identiškais būdais stengėsi paveikti Lietuvos piliečius, palaužiant jų valią priešintis. Okupacijai buvo rengiamasi ne vienerius metus. Kremlius aktyvino savo įtaką, išnaudodamas komunistų kuopeles, inteligentiją, agentūrinį tinklą:

1933 m. LKP CK pripažino buvus apleistą darbą̨ Lietuvos kariuomenėje ir pabrėžė̇, kad būtina turėti ryšį̨ su visomis karinėmis dalimis ir visose kurti „partijos kuopeles ir revoliucinių kareivių ratelius“, o jų̨ nariai, net ir neturėdami ryšio su LKP bei literatūros, privalėjo „vest platų darbą̨ kareivių tarpe“, kuris turėjo būti „tampriai surištas su kareivių padėties pablogėjimu, su fašistų̨ valdžios ruošimusi į karą̨ ir su kitais panašiais klausimais, kad kareiviuose plėsti ir gilint nepasitenkinimą̨ savo padėčia ir fašistų̨ valdžia <…> plėsti kareiviuos komunistų įtaką̨“ ir t. t..Tokiai veiklai „specialistai“ buvo rengiami SSRS.

Jau anuomet ruoštasi ir galvota apie žydų ir lietuvių supriešinimą:

Šis pogrindinis judėjimas buvo SSRS netiesioginių veiksmų strategija paremtų priemonių̨ prieš̌ Lietuvą įgyvendintojas. Viena iš̌ pagrindinių LKP užduočių̨ buvo formuoti ir palaikyti penktąją koloną. Tačiau kartu komunistinio pogrindžio veikla buvo susijusi ir su stereotipo apie „žydus komunistus“ funkcionavimu, o jis svarbus diskutuojant apie vėlesnius, jau Antrojo pasaulinio karo metų, įvykius.

Tarpukario Lietuvos specialiosios tarnybos, kariuomenės analitikai pastebėjo augančias informacines Kremliaus atakas, žvalgybos suaktyvėjimą.

1937 m. Lietuvos kariuomenės štabas daliniams nurodė, jog „ne kartą pastebėta, kad komunistai viso mis išgalėmis stengiasi skverbtis kariuomenėn. Komunistai, pašauktieji atlikti karinės prievolės, viršininkų akyse rodosi pavyzdingais kareiviais, kad tuo patektų į mokomąsias kuopas ir tapę puskarininkiais vėliau turėtų daugiau galimybių ir progų laisviau veikti komunistų partijos naudai“. Todėl buvo nurodyta komunistuojantiems kareiviams užkirsti kelią tapti puskarininkiais. 1937 m. Kariuomenės štabas konstatavo, jog „iš didelio skaičiaus sugaunamų šnipų reikia spręsti, kad pas mus šnipinėjimas labai išplitęs. Dauguma šnipų – kareiviai, puskarininkiai, karinių dirbtuvių darbininkai arba atsarginiai“. Ir nurodė, kad kovojant su šnipinėjimu svarbu pilietinis auklėjimas ir visų pavaldinių veiklos priežiūra bei kontrolė, aiškinti kariams šnipinėjimo keliamą pavojų valstybei. 1937 m. kariuomenės vado įsakyme pažymėta, kad jau „ne kartą patirta“, jog komunistai „visokiais būdais stengiasi patekti į kariuomenę“. Pašaukti komunistai stengėsi atrodyti pavyzdingai ir maskuoti savo politines pažiūras bei tikslą – įsiskverbti į kariuomenę, t. y. po tarnybos likti lygtiniais puskarininkiais ir taip turėti plačias galimybes dirbti su kareiviais. Todėl dalinių vadams buvo įsakyta atidžiai stebėti ir atsakingai atrinkti asmenis būti lygtiniais puskarininkiais. … 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos karinė vadovybė vėl atkreipė visų karininkų dėmesį, kad priešiškos išorės jėgos dar intensyviau stengiasi įsiskverbti į kariuomenę ir rinkti informaciją, nustatyti nuotaikas kariuomenėje.

Pradėjus analizuoti priešo ketinimus, paaiškėjo pagrindiniai tikslai. Jie tokie patys, kaip ir šiandien.

Tada paleidžiami į darbą visi ginklai, kuriais siekiama paveikti priešingos pusės dvasią, palaužti jos kovotojų valią – pakirsti visos tautos nervus. Tokiu dvasiniu ginklu kartais pasiseka net tiek pasiekti, kad kariuomenei belieka tik išnaudoti dvasinio ginklo pasisekimą; dvasiškai parblokštą ir nerviškai pakrikusį priešą belieka tik paimti į nelaisvę ir okupuoti jo kraštą.

Šis nekonvencinis karas buvo vadintas dvasiniu arba nervų karu. Imta ieškoti priemonių, kaip kovoti su galingo priešo informaciniais šūviais.

Ir dabar, ir anuomet priešas išnaudojo mūsų silpnąsias puses, Todėl prieškario kariuomenė ėmėsi veiksmų, vienybei ir kovinei dvasiai stiprinti:

Kariuomenės leidinyje buvo rašoma, kad ginantis nuo priešo propagandos būtina: „1) ugdyti ir stiprinti kario tautinį ir pilietinį susipratimą; 2) apginti valdžios, kariuomenės vadų ir kareivio autoritetą nuo priešo puolimų; 3) rimtais faktais atremti priešo skleidžiamus gandus ir melą, parodant, kad tai buvo tik priešo darbas; 4) sušvelninti savo kariuomenės pralaimėjimų įspūdį.

Keista ir skaudu, jog akivaizdžiai suvokiant artėjančias grėsmes, sugebėjus mobilizuoti milžinišką, gerai ginkluotą kariuomenę, (mobilizuotųjų gretose buvo daugiau nei 100 000 karių), ji buvo demobilizuota ir mes nesugebėjome iššauti nei šūvio.

Vadinasi priešui anuomet pavyko mus palaužti, palenkti, užverbuoti, nupirkti, suskaldyti ir įbauginti. Istorija kartojasi ir mes verčiami vėl tapti savo vidinių rietenų įkaitais, nekreipiant dėmesio, kas vyksta už valstybės sienų. Situacija panaši į šeimyninių rietenų fazę, kuomet plėšikai laukia momento, kuomet sutuoktiniai susipeš, pamirš budrumą, o tada bus galima įsiveržti į namus.

Kad vienoje Baltijos valstybių planuojama diversija, siekiant išbandyti NATO penkto punkto veikimą, kalbama vis garsiau ir dažniau. Mes manome, kad Kremlius neišdrįs. O ką jei išdrįs pamėginti? Maskva juk improvizuoja. Prasidės neramumai Paryžiuje, Londone, prasidės riaušės Berlyne, Vašingtonas įsivels į konfliktą su Iraku ir… ar ne gera proga organizuoti kruviną sukilimą kuriame nors kitakalbių regione? NATO be abejo sureaguos. Tačiau kaip mes tam būsim pasirengę patys?

Todėl šiandien, kai situacija primena 1938-tuosius, labai netoliaregiška ir kenksminga visiems mums atsukti muškietas ar net žodinius kirčius vienas prieš kitą. Mes kariaujam tarpusavy. Priešas džiūgauja ir laukia progos už durų. Mes eikvojam savo laiką, jėgas, ieškodami priešų tarpusavy kai tikrasis priešas už nugaros, pasirengęs mums smeigti durklą į nugarą.

Pažiūrėkime į save į šalies. Kuo mes pavertėm savo šalį? Svetimos valstybės futbolo arena, kurioje žaidžiam pagal priešo sukurtas žaidimo taisykles ir mušam įvarčius į savo vartus?

Mes nuolat kalbam apie klaidas, kurių pažadėjome nekartoti. Tai kodėl mes tas klaidas kartojame? Kodėl šiandien kartojame 1938-tųjų, 1940-tųjų klaidas?

Šiandien, kai vieni kitus šimtą ir tūkstantį kartų jau įvardinome Maskvos pakalikais, komunistais, fašistais, naciais, nusikaltėliais, išgamomis ir šunimis, turime suprasti vieną dalyką: būdami tokie, nei mūšio, nei juo labiau karo nelaimėsime. Ypač šiandien. Gyvenant nekonvencinio karo ir konvencinio karo preliudijos sąlygomis.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: