Z. Vaišvila. Baltijos kelias – tai buvo reiškinys (video) (2)

Baltijos kelias | V. Daraškevičiaus nuotr.

Baltijos kelias | V. Daraškevičiaus nuotr.

1989 m. rugpjūčio 23 dieną įvykęs 650 km. Baltijos kelias sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių. Apie 2 miljonus žmonių, iš jų vien Lietuvoje – apie milijoną ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių išėjo į mus sujungusį bendrą kelią. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susijungė bendram tikslui – atkurti šių valstybių Nepriklausomybes, kurias tuomet prieš 50 metų buvome praradę dėl slaptų Vokietijos ir Tarybų Sąjungos susitarimų.

Tai buvo reiškinys, kurį pakartoti neįmanoma. Jokie projektai nepadės. Kiekvienai kartai laikmetis suteikia savus išbandymus. Neįmanoma grįžti atgal. Šiandieninė mūsų karta, tikiu, spręs savo iššūkius, kaip dabar madinga sakyti. O pakartoti Baltijos kelią ir nereikia, nes tai bus netikra.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Estijos Liaudies Fronto (ELF), Latvijos Tautos Fronto (LTF) ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pakviesti žmonės susijungė Baltijos kelyje lyg savaime. Tai buvo jų ilgai lauktas iš kartos į kartą tyliai širdimis, giliais jausmais perduodamo sunkiai nusakomo jausmo prasiveržimas. Net tie, kuriems tai buvo vienintelė akcija jų gyvenime, netikėtai įgijo galimybę savo veiksmu ir bendrumu pasakyti, kad tai svarbu ir jam, ir visiems. Šis bendrumo, atsakomybės dėl savo ir mūsų ateities, Baltijos šalių pasidalinimo suvokimas ir bendras taikus, tačiau tuo ir stiprus, pasakymas NE šiam suokalbiui prieš mūsų tautas ir TAIKUS pasakymas TAIP mūsų ateičiai. Tai ir sukūrė nepakartojamą bendrumo jausmą. Nuoširdumas ir atvirumas, gėrio siekį patvirtintys šviesūs veidai ir nenuilstančios šypsenos, susikaupimas veiduose. Tai švietė veiduose ir seno, patyrusio gyvenimo skausmą, ir mažylio, dar daug ko tuomet nesuprantusio, bet kažkaip suvokusio tą nuostabų ir nepakartojamą jausmą būti drauge su šeima ir su visa gausybe nežinia iš kur atsiradusių ir į milžinišką grandinę drauge rankomis susikabinusių žmonių.

Baltijos kelias parodė trijų Baltijos tautų sugebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui. Baltijos kelias – tai ir politinės kovos kelias, patvirtinęs, kad Baltijos tautos moka apginti savo tikslus ir idealus TAIKIAI. Prievarta – ne Baltijos kelias.

2009 metais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Bet ne dėl ginkluoto sukilimo, kurio, ačiū Dievui, neprireikė, o dėl TAIKAUS kelio – tvirto ir  įtikinamo didžiulio mąsto pasireiškimo, unikalumo. Tai padarė žmonės be ginklo!

Todėl ir į 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva atėjo taikiu būdu. Po Baltijos kelio iš Kremliaus atsklidę grąsinimai ir pyktis mūsų jau nebegąsdino, kas patvirtino mūsų taikaus pasirinkimo stiprumą ir pasirinkto kelio teisingumą. Todėl šios šventės minėjimas su karo lėktuvais – tai istorijos nežinojimas ir nepagarba pačiam Baltijos keliui, jo dvasiai ir dalyviams.

Kad tai suvokti šiandien, būtina prisiminti šio reiškinio kontekstą. Tai buvo ne tik Vokietijos – Tarybų Sąjungos slapto sandorio dėl mūsų pasidalinimo 50-osios metinės. Tai buvo tvirtas mūsų taikus ėjimas į Nepriklausomybę, žmonių pasitikėjimas savimi, Estijos Liaudies Frontu, Latvijos Tautos Frontu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu.

1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (AT) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) kandidatai laimėjo tris vietas (Kazimieras Moteika Raseinių rajone, Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila Šiauliuose). LPS Seimo ruošiami įstatymų projektai pradėjo dar sparčiau skintis kelią ir oficialiame Tarybų valdžios parlamente. Prie rinkimus laimėjusių LPS Seimo Tarybos narių K. Motiekos, R. Ozolo ir manęs prisidėjo Justinas Marcinkevičius ir VISI studentė Jūratė Kupliauskienė. Taip Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje susiformavo darbinga sąjūdiečių grupė, pasiekusi ne vieną laimėjimą.

Jiems talkino ir TSRS liaudies deputatai, išrinkti 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose. Be 36 Sąjūdžio remtų deputatų dar buvo išrinkti 4 LKP deputatai Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Zaleckas, Genadijus Konopliovas ir 2 atviri Lietuvos valstybingumo priešai Anicetas Brodavskis ir Ivanas Tichonovičius. Du Sąjūdžio iškelti kandidatai be LPS Seimo tarybos sprendimo atsisakė dalyvauti rinkimuose: Arvydas Juozaitis leido rinkimuose likti vienam LKP CK I sekretoriui Algirdui Brazauskui, Algimantas Nasvytis – LKP CK II sekretoriui Vladimirui Beriozovui. Dar 16 deputatų iš Lietuvos išrinko sąjunginės visuomeninės organizacijos. TSRS liaudies deputatai su patariamojo balso teise dalyvavo Lietuvos TSR AT darbe (teikė įstatymų projektus, paklausimus vyriausybės nariams, dalyvavo diskusijose, tik neturėjo balsavimo teisės).

1989 m. balandžio mėn. KGB sudarė visų LPS Seimo tarybos narių charakteristikas, surašė asmenines savybes, giminystės ryšius užsienyje, artimųjų represavimo aplinkybes. KGB surinko žinias apie tuos, kurie pasisakė už nepriklausomą Lietuvos valstybę, visų pirma, apie tuos, kurie perdavinėjo „neigiamą informaciją“ į užsienį – Bronislovą Genzelį, Romą Gudaitį, Vytautą Landsbergį, Alvydą Medalinską, Kazimierą Motieką, Romualdą Ozolą, Vytautą Radžvilą, Zigmą Vaišvilą. Planuotos ir represijos. KGB Lietuvos skyrius, vadovaujamas Stanislavo Caplino, 1989 m. pradžioje pradėjęs ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis, 1989 m. balandžio mėn. pirmą kartą vykdė mokymus pagal visišką kovinę parengtį. Pagal slaptą planą „Metel“ („Pūga“), paruoštą pagal 1989 m. liepos 6 d. TSRS VRM instrukciją dėl specialiųjų priemonių panaudojimo (bet kurio masinio renginio pretekstu, paskelbus ypatingąją padėtį), buvo numatyta sulaikyti 273 asmenis. Tam buvo sudaryti ir su VRM suderinti kiekvieno jų sulaikymo planai, parengta ir apginkluota 50 operatyvinių kovinių būrių. Paskelbus ypatingąją padėtį, 8 šių asmenų turėjome būti likviduoti. Skaičiuota, kad tam užteks 1386 milicininkų, milicijos mokyklų kursantų ir vidaus kariuomenės kareivių. Prireikus buvo numatyta beveik 9 tūkst. kareivių ir milicininkų permesti iš Minsko, Kijevo, Maskvos ir Mogiliovo.

1989 m. gegužės 13-14 d. Taline įvyko ELF Įgaliotinių Tarybos, LTF Dūmos ir LPS Seimo Baltijos Asamblėja, priėmusi 1989 m. gegužės 14 d. „Baltijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje visi trys judėjimai be kita ko paskelbė ir šias mūsų trijų tautų teises:

– teisę gyventi istoriškai susiklosčiusioje teritorijoje;
– teisę apsispręsti ir laisvai nustatyti savo politinį statusą.

Ši Baltijos asamblėja, remiantis Lietuvos 1988 m. rugsėjo mėn. patirtimi (Lietuvos žaliųjų judėjimo Baltijos jūros apkabinimas ir Lietuvos žaliųjų judėjimo bei LPS bendra akcija „Gyvybės žiedas“ apjuosiant Ignalinos AE), svarstė ir „Gyvosios sienos“ idėją pasitinkant Ribbentropo-Molotovo slaptųjų paktų 50-metį – Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienyje su Baltarusija ir Rusija pastatyti „gyvąją sieną“, atskirsiančią mus nuo Tarybų Sąjungos.

1989 m. gegužės 18 d Lietuvos TSR AT priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, kurių (taip vadinamų estiškų pataisų) LPS ir LKP sutartą priėmimą 1988 m. lapkrityje buvo sustabdęs A. Brazauskas. Šios Konstitucijos naujos redakcijos 70 straipsnis skelbė: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai“. TSRS įstatymų „galiojimas gali būti apribotas arba sustabdytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu“.

1989 m. gegužės 25 d. prasidėjęs I TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurį tiesiogiai transliavo centrinė TSRS televizija, parodė, kad trijų Baltijos respublikų deputatus Kremliui suvaldyti buvo sudėtinga. Lietuvos TSR atstovybėje prie TSRS vyriausybės surengėme pirmąją mūsų spaudos konferenciją. Šiandien tai atrodo labai paprasta. Vadovavo jai Virgilijus Čepaitis. Sugužėjo gausybė užsienio žurnalistų, išdėstėme savo tikslus ir veiklos programą.

Trijų Baltijos respublikų delegacijoms veikiant suderintai, pavyko neįtikėtinas dalykas – I TSRS liaudies deputatų suvažiavimas sudarė valstybinę komisiją Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarčiai politiškai įvertinti. Jos veikloje dalyvavo ir mūsų atstovai Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė, komisijos pirmininku buvo išrinktas TSKP CK Politinio biuro narys Aleksandras Jakovlevas, pavaduotoju – archyvų žinovas prof. Jurijus Afanasjevas, be kurio paramos būtų buvę sunku išsiversti. 1989 m. gruodyje II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priėmė istorinį nutarimą, kad slaptieji Ribbentropo – Molotovo susitarimai dėl Europos pasidalinimo negalioja nuo jų pasirašymo momento! Ši komisija ir trijų Baltijos šalių TSRS liaudies deputatai atliko istorinį darbą, bet tai įvyko jau po Baltijos kelio.

Po I TSRS liaudies deputatų suvažiavimo dalis deputatų su TSRS diplomatiniais pasais ir neliečiamybės statusu pasklidome ir po Vakarų šalis. Tai labai padėjo Baltijos šalių tikslų viešinimui. Pvz. Z. Vaišvilai ir V. Antanaičiui Švedijos žaliųjų partijos kvietimu lankantis Stokholme, man buvo pasiūlyta drauge su Švedijos žaliųjų partijos atstovais vykti į žaliųjų partijų kongresą Paryžiuje. Ten jau pirmąjį vakarą patekau į tiesioginį žinių eterį France 5 telekanale.

1989 m. gegužės pabaigoje Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), Demokratų partija, Helsinkio grupė, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, Krikščionių demokratų partija ir Politinių kalinių gelbėjimo komitetas įkurė Nepriklausomybės sąjungą, kuri jau birželio 11 d. Vilniaus Kalnų parke surengė mitingą Lietuvos okupacijos 39-osioms metinėms minėti. Jame dalyvavo apie 15000 žmonių, nors beveik tuo pačiu metu Sąjūdis Vingio parke Vilniuje buvo sukvietęs didžiulį mitingą – susitikimą su grįžusiais iš Maskvos TSRS liaudies deputatais (apie 70000 dalyvių).

1989 m. birželio 14 d. Lietuva pirmą kartą laisvai minėjo 1941 m. trėmimus į Sibirą. Vilniaus katedroje buvo pašventinta Tremtinių koplyčia, prieš keletą mėnesių iš tremties Žagarėje grįžęs arkivyskupas Julijonas Steponavičius dešimtims tūkstančių žmonių aikštėje prie Vilniaus katedros laikė šv. Mišias už stalinizmo aukas. 1989 m. liepos 28 d. kariniame Kėdainių aerodrome nusileido transportinis lėktuvas, atskraidinęs 128 karstus su tremtinių ir politinių kalinių palaikais iš Igarkos. Daug žmonių patys tą vasarą jau vyko į Sibirą ieškoti artimųjų kapų, parsivežti jų palaikus.

Tą vasarą prasidėjo ir judėjimas prieš lietuvių vaikinų tarnavimą Tarybinėje armijoje.

Naktį iš 1989 m. birželio 4 d. į 5 d., tuoj po M. Gorbačiovo vizito į Kinijos LR Pekine Tiananmenio aikštėje kariuomenė susidorojo su prieš valdžios politiką protestuojančiais studentais ir įvedė karinę padėtį. Manoma, kad buvo nužudyta mažiausiai 2000 žmonių.

Liepos pradžioje R. Ozolo iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos partijų ir politinių organizacijų Konsultacinis susirinkimas, kurio pasitarimuose be Sąjūdžio ir į Nepriklausomybės sąjungą įėjusių organizacijų dalyvaudavo ir Socialdemokratų partijos, Tautininkų sąjungos, Darbininkų sąjungos, Lietuvos žaliosios partijos atstovai.Pasitarimuose mokytasi ir bandyta derinti iniciatyvas.

1989 m. liepos 15 d. Piarnu vyko Baltijos tarybos posėdis, kuriame LPS atstovavo V. Čepaitis, Br. Kuzmickas ir R. Ozolas ir kuriame jau atvirai buvo kalbama apie nepriklausomybę, skausmingai diskutuota apie pilietybės įstatymus. Diskutuojant apie renginius, skirtus Ribbentropo-Molotovo pirmojo pakto 50-ųjų metinių paminėjimui, ELF (Rahvarinne) pateikė kruopščiai parengtą „gyvosios grandinės“ scenarijų, pavadintą „Baltijos keliu“ (pirmasis pavadinimas buvo „Baltijos kelias į laisvę ir nepriklausomybę“). Baltijos taryba paskyrė atsakingus už šį renginį asmenis: H. Valką (ELF), A. Klotinį (LTF) ir V. Čepaitį (LPS).

Tačiau liepos 18 d. posėdyje LPS Seimo tarybos dauguma narių sudvejojo šios akcijos realumu ir nutarimo dėl jos nepriėmė. Tuomet V. Čepaitis liepos 19 d. „Atgimimo bangos“ TV laidos tiesioginiame eteryje (ačiū Dievui, tuo metu ši Sąjūdžio TV laida nebuvo valdžios pristabdyta) TV žiūrovams ne tik papasakojo apie Baltijos tarybos posėdį, bet ir pakvietė visus Lietuvos žmones dalyvauti „Baltijos kelyje“. V. Čepatis tai padarė savarankiškai, t.y. be Sąjūdžio Seimo tarybos nutarimo. Tad pirmiausia teko pačius sąjūdiečius įtikinėti akcijos būtinumu. Ir tai suprantama, nes tai turėjo tapti tikru organizacijos išbandymu.

Emocijų netrūko ir dėl to, kad ankstesniame išplėstiniame LPS Seimo tarybos posėdyje liepos 11 d. buvo priimtas ne tik nutarimas dėl „nulinio“ pilietybės varianto, tačiau daug kam netikėtai paremtas LLL pradėtas parašų rinkimas dėl Ribbentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimo – Tarybinės armijos išvedimo.

Kiekviename LPS Seimo tarybos posėdyje buvo intensyviai ruošiamasi. Buvo sudarytas akcijos koordinavimo centras, detalų renginio scenarijų paruošė LPS iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas. Visa trasa Lietuvoje buvo suskirstyta į 50 etapų, simbolizavusią 50 tautos kančių metų, kas 4 km buvo sukrauti aukurai iš žmonių atsivežtų akmenų, ant kurių sutemus buvo uždegta ugnis, numatyta pastatyti koplytstulpius, parengti vietas mitingams bei pasirinkti kalbėtojus iš LPS Seimo narių ir TSRS liaudies deputatų. Sąjūdžio informacinė agentūra susisiekė su užsienio žurnalistais, akredituotais Maskvoje, pakvietė juos atvykti. LPS išleido tam skirtą specialų informacinį leidinį, veiksmus koordinavo su LTF ir ELF. LPS Seimo taryba rugpjūčio 16 d. „Atgimimo bangos“ TV laidoje pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią.

Trąsa Lietuvoje buvo padalinta į 4 didelius ruožus (Vilnius, Vilnius – Ukmergė, Ukmergė – Panevėžys, Panevėžys – Latvijos siena), kuriuose viską koordinavo paskirti pagrindiniai koordinatoriai, atskirus ruožus, paskirtus konkretiems miestams ir rajonams – taip pat. Man teko ketvirtojo ruožo 353-355 km (Plungė), 355-357 km (Kelmė), 357-360 km (Radviliškis) dalys.

Neįmanoma trumpai aprašyti visą šį didžiulį paruošiamąjį darbą, daugybės žmonių pasiaukojimą ir triūsą, kuriuos su kaupu atpirko pats įvykęs Baltijos kelias. Tačiau norėtųsi priminti ir tai, kas pamirštama. Besiruošiant Baltijos keliui, politinė padėtis pradėjo aštrėti.

Rugpjūčio 10 d. Kalnų parke Vilniuje įvyko „Jedinstvo-Vienybės-Jednošč“ mitingas-protestas prieš „tarybinės armijos diskriminavimą“. Estijos Interfrontas paskelbė apie streikus Kohtla-Jarvėje ir Taline, kad paralyžuotų geležinkelio eismą. Po rugpjūčio 16 d. „Atgimimo bangoje“ paskelbto LPS kreipimosi į geležinkelio specialistus atsiliepė labai daug žmonių, norėjusių pakeisti streikuojančius Estijoje. Tačiau to neprireikė, nes streikai buvo nutraukti po TSRS AT Prezidiumo įsako, kuriuo Estijos TSR AT buvo įpareigota pakeisti rinkimų į vietines tarybas įstatymą.

Rugsėjo 4 d. ir Lietuvoje buvo planuojami streikai sąjunginio pavaldumo įmonėse, prasidėjo agitacija už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą Šalčininkų, Vilniaus ir kai kuriose Trakų, Švenčionių bei Širvintų rajonų apylinkėse.

Po slapto TSKP CK Politbiuro nutarimo rugpjūčio 15 d. „Pravda“ išspausdino didžiulį grąsinantį redakcijos straipsnį „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“. Rugpjūčio 19 d. įvykusiame LPS Seimo tarybos ir LKP CK biuro susitikime A. Brazauskas labai liūdnai pasakojo apie šį TSKP CK Politbiuro posėdį. Vėliau sužinojome, kad slaptame nutarime tvirtinama, kad neformalūs judėjimai trukdo pertvarkai, kad padėtis Pabaltijo respublikose vis sunkiau bevaldoma.

Tačiau, iš kitos pusės, A. Jakovlevo vadovaujama komisija dėl Vokietijos-TSRS slaptų susitarimų jau buvo parengusi išvadas, kad slaptieji sutarties protokolai egzistavo ir siūlymą TSRS liaudies deputatų suvažiavimui juos pasmerkti. „Pravda“ atspausdino atsargų A. Jakovlevo interviu.

Apie artėjantį Baltijos kelią praktiškai skelbė tik „Atgimimo banga“. Oficialioji Lietuvos spauda beveik tylėjo, tik šiek tiek apie jį parašė ir Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“. Didėjant Sąjūdžio ir žmonių spaudimui valdžia leido įmonėms suteikti transportą žmonėms vežti į kelią, autoinspekcijai – reguliuoti eismą.

Per paskutinįjį prieš akciją Politinių partijų ir organizacijų Konsultacinį susirinkimą vargais negalais pavyko įtikinti Nepriklausomybės sąjungą atsisakyti tuo pat metu jų organizuojamo mitingo Vilniuje. Lietuvos Laisvės Lyga ir „Jaunoji Lietuva“ buvo prieš Baltijos kelio rengimą.

Tačiau negalima sakyti, kad ir LKP su Tarybų Lietuvos valdžia nieko nedarė. 1989 m. liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis Švedijoje, Gotlando saloje, vyko 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė, kurioje LKP CK ideologinio skyriaus vedėjas J. V. Paleckis kartu su VLIK-o pirmininku Kaziu Bobeliu, valdybos vicepirmininke I. Lukoševičiene, Lietuvos laisvės lygos atstovu Antanu Terlecku, LPS atstovais Č. Kudaba, K. Motieka ir V. Landsbergiu pasirašė ir po tokiu teiginiu: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.“

1989 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskelbtos Lietuvos TSR AT komisijos 1939 m. Vokietijos – TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti išvados, kuriose pasakyta, jog 1939-1941 metų Vokietijos – TSRS neteisėtų susitarimų realizavimas yra tarptautinis nusikaltimas, kurio pasekmių likvidavimas nėra vien tik TSRS vidaus, bet ir Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas, kuris turi būti išspręstas pirmiausiai atsakingų už jį valstybių ar jų teisių perėmėjų iniciatyva visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų pagrindu. Ta proga tą pačią dieną Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerijoje įvyko spaudos konferencija užsienio žurnalistams. Į Anglijos, JAV, Olandijos, Švedijos, Vengrijos, VFR masinių informacijos priemonių atstovų klausimus atsakinėjo Lietuvos TSR AT komisijos 1939 m. Vokietijos – TSR sutartims ir jų pasekmėms tirti pirmininkas Lietuvos mokslų akademijos prezidentas J. Požela, LKP CK skyrių vedėjai J. V. Paleckis ir K. Glaveckas, Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas R. Mališauskas. Užsienio žurnalistams buvo pasakyta, jog paskelbtos komisijos išvados dėl 1939 m. sutarčių nėra grįžimas į 1940-uosius metus, o nepriklausomą Lietuvą reikia kurti atsižvelgiant į 1990 metus.

1989 m. rugpjūčio 23 d. rytą posėdžiavo LPS Seimas. Jau buvo suskaičiuota, kad surinkta beveik 1,5 mln. žmonių parašų dėl okupacinės armijos išvedimo. Sąjūdžio Seimas priėmė pareiškimą, kuriuo buvo tvirtinama, kad Vokietijos ir TSRS sutartis su slaptaisiais protokolais tikrai buvo ir kad 1940 m. buvo įvykdytas agresijos aktas prieš suverenią valstybę, kad 1940 m. rinkimai į Liaudies Seimą ir jo priimti nutarimai apie tarybų valdžios įvedimą bei prašymas priimti į TSRS neturėjo ir neturi juridinės galios, kad artėja ta diena, kada TSRS Vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę, kad okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti.

Sąjūdžio Seimo sesija vyko Mokslų akademijoje. Sąjūdžio būstinėje nuo ryto buvo aibė žmonių, be perstojo skambėjo telefonai, iš miestų ir rajonų plaukė naujienos. Apie vidurdienį sužinojus, kad pajudėjo visas Kaunas, įtampa pradėjo slūgti. Viskas vyko lyg ir savaime. Nuostabus jausmas jau atsirado ir tik stiprėjo! Keliai kimšosi. Apie 16 val. tapo aišku, kad ne visi automobiliai iki 19 val. spės pasiekti Vilniaus-Rygos plentą. Žmonėms patarėme 19 val. vis tiek sustoti ir susikibti rankomis. Taip Kauno-Jonavos-Ukmegės plente atsirado dar viena Baltijos kelio atšaka.

Taip buvo vainikuotas trijų Baltijos šalių judėjimų ir žmonių bendradarbiavimas.

Priminsiu labai svarbų dalyką. Žinią apie Baltijos kelią – nuostabų ir nepakartojamą, visą pasaulį nustebinusį ir akis pasauliui atvėrusį įvykį – įmanoma buvo įspūdingai perteikti ir dėl to, kad tai pavyko įamžinti ir videokamera iš AN-2 lėktuvų skrydžių. Šią mūsų Tautai Šventą Dieną įamžino žygdarbį atlikę lakūnai Vytautas Tamošiūnas, a.a. Kazimieras Šalčius, Petras Bėta, šį įspūdingą įvykį iš oro vienintelis nufilmavęs prie lėktuvo atvirų durų pririštas operatorius ir režisierius dokumentininkas a.a. Robertas Verba. Šią žygdarbiu tapusią mintį sugalvojo ir įgyvendino LPS Kauno Tarybos narys režisierius Algimantas Norvilas, vėliau – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Iš lėktuvo jis palaikė ir radijo ryšį su Lietuvos radiju, kuris klausytojams, milicijai koordinuodavo automobilių srautą kelyje, nurodydavo, kur trūksta žmonių. Jiems talkino prieniškiai Povilas Kiserauskas, Irena ir Petras Bėtos (Petras Bėta – antrasis pilotas), iš lėktuvų mėtę gėles. Šiam įvykiui Lietuvoje buvo suvežta net 12 sunkvežimių gėlių. Pakaitomis šiais lėktuvais skrido ir BBC žurnalistai.

Pasklidus žiniai apie organizuojamą Baltijos kelią, TSRS Gynybos ministerijos įsakymu ir Lietuvos SDAALR įsakymu buvo uždrausta pakilti lėktuvams. Dėl neteisėtų skrydžių, dar ir pažeidžiant visus saugumo reikalavimus (skrendama buvo ir 5-10 metrų aukštyje) įstatymai numatė ne tik leidimų skraidyti atėmimą, bet ir iki 25 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš daugelio norėjusių skristi liko tik ką tik įsikūrusio kooperatyvo „Avia paslauga“ lakūnai Vytautas Tamošiūnas ir a.a. Kazimieras Šalčius, prie jų prisijungė lakūnas Petras Bėta. Abiejų lėktuvų AN-2 uodegose Tarybų Sąjungos vėliavą lakūnai uždažė, ir tą dieną jie skrido su nudažyta mūsų Trispalve. Tuometiniai įstatymai numatė atsakomybę ir už valstybinės vėliavos išniekinimą. Po skrydžių skubėta šiuos įrodymus paslėpti.

Todėl šių skrydžių organizavimą A. Norvilas ir lakūnai buvo sutarę laikyti paslaptyje. Visas detales žinojo tik A. Norvilas ir V. Tamošiūnas. A. Norvilas ir K. Šalčius pirmuoju skrydžiu patikrino Baltijos kelio Lietuvoje visus 50 ruožų. Lėktuvai buvo laikomi Pociūnų aerodrome, tačiau pakilo iš Aleksoto karinio aerodromo Kaune. Pirmąsias gėles, kurių sunkvežimį atvežė „Kauno šiltnamiai“, į lėktuvą pakrauti padėjo ir Tarybinės armijos kariai.

Dėl didžiulio žmonių suneštų gėlių kiekio (12 sunkvežimių), kurių judėjimą taip pat reikėjo koordinuoti, abu lėktuvai bene 7 kartus leidosi, kad papildomai pakrauti į juos gėles. Tai buvo daroma nuošaliame žemės ūkio paskirties aerodrome prie Ukmergės. Vienas sunkvežimis iš Kauno dėl didžiulio žmonių srauto kelyje, kaip ir dalis žmonių, vykusių Kauno – Ukmergės kryptimi, įstrigo ir neatvyko iki Baltijos kelio. Todėl šie žmonės 1989 m. rugpjūčio 23 dienos 19 valandą sutiko Kauno – Ukmergės kelyje, kuriame pakelyje buvo suguldytos šio sunkvežimio gėles.

Lėktuvų bakai kuru buvo papildyti iš trijų benzovežių, stovėjusių su Kauno trečiosios autotransporto įmonės pamainos viršininku Algiu Blaževičiumi iš anksto sutartose vietose.

Baltijos kelyje neįvyko nė vieno incidento ar autoįvykio! Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo.

Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą prieš savaitę pakviečiau deramai pagerbti šiuos Lietuvos žmones, kurie įvykdė šį tikrą žygdarbį vardan tos Lietuvos – apdovanoti juos Vyčio kryžiais. Taip pat ir nesulaukusius Baltijos kelio 30-mečio. Jų vardus turime žinoti – Algimantas Norvilas, Vytautas Tamošiūnas, a.a. Kazimieras Šalčius, a.a. Robertas Verba, Irena ir Petras Bėtos, Povilas Kiserauskas, Algis Blaževičius.

***

Į Baltijos kelią po Sąjūdžio Seimo ir aibės kitų užgriuvusių klausimų su žmona Regina išskubėjome jau vėluodami. Tačiau spėjome prasibrauti į planuotą vietą pas plungiškius (353-355 km) beveik paskutinę minutę. Todėl šiandien galiu parodyti ir mūsų nuotraukas su plungiškiais iš Baltijos kelio. Fotografavo Regina. Mano uošviai Onutė ir Stasys su mūsų dukromis Jūrate ir Vaiva (joms tada buvo atitinkamai 9-eri ir 4-eri) važiavo iš Klaipėdos, pakeliui Šiauliuose paėmę mano mamą Palmirą. 19 val. jie buvo su klaipėdiečiais (366-372 km). Po Baltijos kelio susitikome sutartoje vietoje – Pasvalio rajone Krinčine, kur gyveno mano mamos dviejų brolių šeimos.

***

Jau 1989 m. rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė grasinantį pareiškimą „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“, atspausdintą kitos dienos „Pravdoje“. 1989 m. rugpjūčio 28 d. vykęs LKP CK plenumas apsvarstė šį pareiškimą ir priėmė savo pareiškimą, kuriame buvo sakoma: „Istorinė Lietuvos perspektyva, ir apie tai jau esame sakę, – savarankiška, demokratinė, socialinė valstybė. Bendra socializmo raidos tendencija šiandien – link demokratijos, humanizmo, teisinių institutų kūrimo. Šiuo keliu eisime ir mes. Tokia LKP politika šiuo sudėtingu laikotarpiu iki šiol apsaugojo Lietuvą nuo gilių ekonominių ir nacionalinių sukrėtimų, padėjo išsaugoti santarvę tarp Lietuvoje gyvenančių tautų ir socialinių sluoksnių. Mūsų įsitikinimu, nepaisant įvairių reiškiamų nuomonių, Lietuvos komunistų partija ir ją palaikantys pažangūs visuomeniniai judėjimai šiandien yra ta reali vienintelė politinė jėga, kuri gali toliau vesti Lietuvą pertvarkos keliu“. Tai buvo Tarybų Lietuvos oficialus atsakymas Maskvai. Tačiau net komunistų partijos miestų ir rajonų komitetai į TSKP pareiškimą atsakė gana aštriai ir be jokios diplomatijos. Dar tvirtesnę nuomonę pareiškė Lietuvos žmonės peticijose, išsiųstose M. Gorbačiovui, „Pravdos“ laikraščiui, centrinei televizijai. Lietuvos žmonės smerkė TSKP CK politiką, lietuvių, latvių ir estų tautų nepagrįstus užgauliojimus.

Tačiau padėtis buvo labai sudėtinga.

LPS Seimo taryba sureagavo per vieną dieną surinktais TSRS liaudies deputatų parašais – kreipimusi į būsimą II TSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl antikonstitucinės centro veiklos.

Latvijos TSRS liaudies deputatai kreipėsi į Latvijos tautą, pasmerkę TSKP CK pareiškimą. Latviai pareiškimą baigė žodžiais: „Dieve, saugok Latviją!“

Rugpjūčio 28 d. įvyko net penki LPS Seimo tarybos susitikimai su LKP CK sekretoriais. A. Brazauskas perpasakojo TSKP CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo žodžius jam, kad Maskva daugiau nebeleis antikonstitucinių veiksmų, kad iš federacijos niekada neišeis nė viena respublika, kad Sąjūdis peržengė visas ribas, kad M. Gorbačiovas „pereina į kitą pusę“, kad pasaulis yra už politinių jėgų pusiausvyrą, kad įvykiai Pabaltyje stumia mus į prarają. Dėkui V. Čepaičiui už šių paaiškinimų fiksavimą.

A. Brazauskas pasiūlė Sąjūdžiui prisijungti prie tą pačią dieną skubiai sušaukto LKP CK XX plenumo pareiškimo, kuriame buvo smerkiamos „ekstremistų akcijos prieš Tarybinę Armiją, tarybinę atributiką, paminklus memorialines vietas, atskirus žmones.“ Tačiau Sąjūdis neišdavė Baltijos kelio ir neprisijungė prie šio LKP pareiškimo.

Lietuvos valdžia atšaukė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje be kitų įstatymų turėjo būti svarstomas ir pilietybės įstatymas. Sąjūdžiui spaudžiant buvo paskelbta, kad ši sesija įvyks, bet tik rugsėjo 22 d. Rugpjūčio 30 d. Sąjūdžiui dar pavyko „Atgimimo bangos“ laidoje visa tai paaiškinti Lietuvos žmonėms. Plūdo informacija apie „Jedinstvo-Vienybės-Jednošč“ organizuojamus streikus, apie tai Sąjūdžiui pranešinėjo ir rusų tautybės žmonės.

Estijoje ELF ir EKP veikė drauge. EKP CK biuras kreipėsi į Estijos žmones, nesutiko su TSKP CK kaltinimais.

Grėsmės akivaizdoje į Baltijos tarybą rugpjūčio 31 d. Rygoje suvažiavo ne tik Baltijos tarybos nariai, bet ir mes, dauguma TSRS liaudies deputatų. Baltijos taryba priėmė kreipimąsi į Tarybų Sąjungos tautas, kuriame buvo pasakyta esmė: „Mes žengiame keliu, kurio neišvengs nė viena dvasiškai gyva tauta.“ Pareiškimas buvo baigtas garsiuoju šūkiu: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“

Baltijos taryba išsiuntė ir laišką JTO (tada vadinome Suvienytųjų Nacijų Organizacija) Generaliniam Sekretoriui Peresui de Kueljarui, prašant padėti genocido, kuriuo grąsino TSRS lyderiai, akivaizdoje išsiųsti į Estiją, Latviją ir Lietuvą tarptautinę komisiją ir SNO asamblėjoje svarstyti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautų išlikomo klausimą.

Rugsėjo 8-9 d.d. Panevėžyje įvykusiame Baltijos tarybos posėdyje dėl ekonominės Baltijos kraštų integracijos dalyvavo ir trijų respublikų tuomečių Vyriausybių atstovai. Ši Baltijos taryba priėmė ir kreipimąsi į M. Gorbačiovą dėl Baltijos respublikų jaunuolių karinės prievolė atlikimo tik

Pabaltijyje, pareiškimą dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinio vientisumo, sveikinimą Ukrainos liaudies fronto „Ruch“ suvažiavimui.

Tomis dienomis dėl suprantamų priežasčių vienas slaptas LPS Seimo tarybos posėdis, V. Čepaičiui susitarus su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, dienos metu įvyko Vilniaus Katedros požemiuose. Keletas nepažįstamų, atėjusių į šį posėdį, pasipiktino, kad posėdis vyks be jų ir kitoje vietoje. V. Čepaičiui mus išsivedus atėjome į Katedrą. Tačiau interviu Vengrijos televizijai tuo metu davęs V. Landsbergis užsilaikė ir, mūsų nuostabai, į Katedros požemius atėjo lydimas vengrų žurnalistų su videokamera. Nekviestus svečius išprašėme. Po kiek laiko šių žurnalistų, gal ir ne iš Vengrijos, filmuoti kadrai, taip pat ir Katedros požemiuose, buvo parodyti Maskvos sukurtame filme apie Sąjūdžio ekstremistus, griaunančius Tarybų Sąjungą.

Ne kartą svarstėme ir ką reikėtų daryti, jei Sąjūdžio vadovybė būtų suimta, o Lietuvoje būtų įvesta karinė padėtis. Tai buvo svarstoma ir labai siaurame žmonių rate. Po grąsinančio TSKP CK pareiškimo grėsmės tapo tikromis. Todėl Sąjūdžio vadovybė pasirašė be datos (neaišku buvo, kada tai gali nutikti) Kreipimąsi į Lietuvos visuomenę:

„Sąjūdžio ir jo išrinktų valdymosi organų veiklą sustabdžius, negalėdami sušaukti nei Seimo, nei Seimo Tarybos posėdžio, kviečiame visus Lietuvos žmones – laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės šalininkus:

  • nepasiduokite kurstymams padrikai maištauti ir nesileiskite įbauginami,
  • neįskundinėkite,
  • nenusmukite dvasiškai ir negirtuokliaukite,
  • neskaitykite ir neprenumeruokite valdiškų laikraščių,
  • nedalyvaukitre jokiuos rinkimuose ir balsavimuose,
  • neapleiskite Lietuvos ir nesutikite, kad iš jos išvežtų mūsų jaunimą,
  • reikalaukite teisės jaunuoliams dėl asmeninių įsitikinimų netarnauti svetimoje armijoje,
  • būkite tvirti ir dori, tikėkite, šventai tikėkite: Lietuva bus laisva!”

Šį Sąjūdžio kreipimąsi pasirašė V. Čepaitis, V. Landsbergis, M. Laurinkus, R. Ozolas, Z. Vaišvila. Kreipimosi originalas buvo patikėtas man. Aš jį patikėjau savo senam bičiuliui.

Įspūdingas ir nepakartojamas Baltijos kelias pralaužė ledus ir atvėrė pasauliui akis. Nematyti to, kas vyko trijose Baltijos šalyse, jau buvo neįmanoma.

Minėdami Baltijos kelio 30-metį prisiminkime tai. Baltijos kelias – tai mūsų kelias, taikus mažų Baltijos tautų išlikimo kelias.    

***

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Egidijaus Klumbio ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Baltijos kelias. Tai buvo reiškinys“:

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: