A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (VII) (3)

Algimantas Liekis (1943-2019) | Alkas.lt nuotr.

Algimantas Liekis (1943-2019) | Alkas.lt nuotr.

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia, 5 dalis čia, 6 dalis čia.

11. Pagal didelių ponų valią

Lietuvos patriotus jaudina, kad švenčiant ir Vasario 16-osios 100-metį, nė viena partija, nė vienas Respublikos vadovas nepaskelbė nuostatų dėl mūsų, lietuvių Tautos, jos nepriklausomo valstybingumo ateities, dėl tautiškumo, dorovinių nuostatų ugdymo ir kitų gairių. Daug kam atrodo, kad valdžion patekusieji tik ir skuba pritarti viskam, kas iš Vakarų brukama, propaguoja net „piderastų“ ar kitokių žmonijos istorijoje laikytų išsigimėliais ar jų judėjimų idėjas, mokyti jaunimą ne doros, pareigos, Tautos ir jos savarankiško valstybingumo suvokimo svarbos, o pirmiausia „saugaus sekso“ technikos. Ugdomi ne būsimi tėvai ir motinos, lietuvių Tautos, jos nepriklausomos valstybės, savos žemės patriotai, o belytės medūzos. Užmirštama, kad ir iš Vakarų visais laikais ne tik pažanga sklido. Vakaruose gimė inkvizicija, kolonializmas, genocidas (ne tik žydų, o ir Amerikos tautų ir kt.), socializmas, komunizmas, bolševizmas, fašizmas; Vakarai buvo visų pasaulinių karų sukėlėjais ir t.t.

Deja, Lietuvos valstybės vadovų, partijų programiniuose dokumentuose tais ir panašiais klausimais – tik tuščiažodžiavimas, taškymasis savo pačių šlapalo balose. Ir politologai rimtai nenagrinėja partijų veiklos, kiek jos gina Tautos ir nepriklausomos Lietuvos, o ne savo interesus. Nematyti perspektyvinių planų dėl lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo, jos vietos ir vaidmens ES ir pasaulyje. Nuolankumas, paklusnumas didesniems atrodo yra tapę daug kam ir iš Kovo 11–osios Lietuvos valdžios „patriotizmo išraiška“. Kaip ir buvęs Prezidentas V. Adamkus, ragino giedoti tik meilės himnus Lenkijai ir savo kadencijos metais nuolat per TV demonstruodavo pasibučiavimus su jos vadais; puikuojasi lenkų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“ kai kurie ir Lietuvos istorikai bei valstybės šulai, lyg tebebūtų feodalizmo laikai, o jie – lenkų šlėktų baudžiauninkai.

Tokia baudžiaunininkiška dvasia dar persmelkti ir kai kurių politologų, žurnalistų straipsniai, Juose, ypač Delfyje““ ir LRT net minint Vasario 16-ąją šlovintas J. Pilsudskis, o Armija Krajova ypač daug išžudžiusi Vilniaus krašto lietuvių II pasaulinio karo metais, įvardinta kaip „geriausia lietuvių draugė kovoje dėl laisvės“. Ir mūsų istorikų – politologų, besivadinančių mokslinių kromelių vadais, ypač jų profesoriai, lyg būtų iš užsienio diversantais, vienas po kito „Delfi“, „15 min.“ ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose neraudonuodami įrodinėja, kaip kadaise bolševikų agentai, kokiais geručiais buvę lenkai ir Lenkija lietuviams (TSRS okupacijos metais – „Rusija ir rusų liaudis“) ir tą „brolybę“ sutrikdę tik visokie „smetonos“. Nė dėl vienos kitos valstybės „brolybės“ taip nepergyvena mūsų Respublikos vadai, kaip dėl Lenkijos. Tad gal ir ne taip nepagrįstos girdimos kalbos, kad ir išsikovojome Nepriklausomybę, bet baudžiavinė dvasia vis dar gyva. Tad, matyti, ir dėl to ir dabar mūsų didžioji dalis net išrinktųjų į LRS ir kitus postus nereaguoja į pradžioje minėtus ir kitus lenkų šovinistų ar kitų, jei jie tik ne iš Rusijos, provokacijas ar Tautos ir Nepriklausomybės paniekinimus. Štai ir minint Lietuvos Respublikos 100-metį, pasikviestasis Lenkijos prezidentas A. Dūda, užuot padėjęs gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo, padėjo jas ant Vasario 16-osios Lietuvos budelio J. Pilsudskio paminklo, tuo paneigdamas patį Vasario 16-osios Aktą.

Beje, anksčiau panašią panieką nepriklausomai Lietuvai demonstravo ir kiti lenkų vadovai. A. Kvasnievskis buvo pradėjęs derybas dėl bendradarbiavimo su LKP (besirėmusia TSKP platforma) CK vadu M. Burokevičiumi – matyt, Varšuvos valdžiai atrodė, kad geriau TSRS okupuota Lietuva, negu nepriklausoma. Buvęs Lenkijos Prezidentas L. Valensa 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė iš Prezidentės D. Grybauskaitės priimti aukščiausiąjį Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Priimdamas tokį valstybinį apdovanojimą, matyti, mąstė šis lenkas, pripažinčiau ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, pasmerkčiau J. Pilsudskio atminimą ir jo žygius vardan lenkų galybės. Deja, lietuviškai valdžiai, atrodo, šie poelgiai tebuvo vien kaimyno „klaidelės“. Tad tik tokiame fone, matyti, galime ir vertinti tokią mūsų niekam nereikalingos, tikrų „medūzų“ ir minimąją Lietuvos valstybės 100-mečio Deklaraciją, o tuo pačiu ir mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ateitį – iš jos lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai nenumatyta jokios ateities, nes iš potekstės atrodo, kad ji turėsiant būti tokia, kokios panorės matyti Briuselis ar Vašingtonas.

Negirdėti, kad kokia nors institucija būtų svarsčiusi dėl lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo, vietos ir vaidmens ES ir pasaulyje. Mūsų intelekto ubagystę lyg atskleidė ir V. Landsbergio laiškas miniai, susirinkusiai prie Signatarų namų Vilniuje, minint Vasario 16-osios šimtmetį. Jame tą laišką skaitantis aktorius klausė, ar išliks Lietuva. Ir atsakė V. Landsbergio žodžiais: „Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius, jei norėsime būti kitokie. Išnyksime, kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie, jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko, pavydelninko, sovietinio gobšuolio“. Labai jau panašiai ramindavo, ragindavo būti nuolankiais savo tautiečius mažalietuvius Vydūnas, nors tuos, mažalietuvius, okupantai ir kolonizatoriai vokiečiai jau baigė išnaikinti.

Beje, įdomu, kad ir šiandieną yra nemažai besivadinančių „lietuviais istorikais“, kuriems ir Klaipėda ir jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva – ne vokiečių buvę okupuoti ir kolonizuoti lietuvių protėvių kraštai, o lyg prievarta dalis jų atitekę Lietuvai, kuriuose gyvenusi specifinė vokiečių bendruomenė, kurią norėjusi, bet nepajėgusi „integruoti“ Vasario 16-osios Lietuva. Bet ta bendruomenė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus ar buvusi sunaikinta ir LRT ekrane (2018 07 28) istorikai gailėjo, kad tame krašte mažai kas ir beprisimena apie buvusius „klaipėdiškius“. Ir nė žodelio, kad pati istorija ištaisė savo klaidą: nors tik dalis tų žemių sugrįžo tikriesiems šeimininkams – lietuviams, bet atrodė, kad tie istorikai tik gailisi, kad tame krašte nebešeimininkauja atėjūnai vokiečiai.

Užjaučiant nekaltai nukentėjusius Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pabėgusius iš šio krašto, reikia pasakyti, kad daugelis jų jau ir nebesuvokė savęs lietuviais ar bent Lietuvos valstybės piliečiais buvę. Pokario metais atsidūrę net JAV, skelbė deklaracijas, kad tas kraštas, kaip ir visa Karaliaučiaus sritis turi būti grąžinta tik Vokietijai ( tylėjo ir apie 70 proc. to krašto – prūsų žemių atitekusių Lenkijai); nekėlė balso, kad Lietuvai priklausytų bent visa Mažoji Lietuva. Tad gal teisūs ir tie, kurie sako, kad gerai kad tą kraštą apleido tie suvokietėję (tegu dauguma su lietuviškomis šaknimis), nenorėję kovoti dėl lietuvybės, dėl nepriklausomos Lietuvos. Tik džiaugtis turime, kad šiandien bent mūsų Klaipėda ir jos kraštas tikrai lietuviški ir nekyla tokių problemų su vokiečiais, kaip dar ir dabar su kadaise įsileistais lenkais, gudais, žydais.

Visi okupantai tik ir siekė ir siekia įrodyti, kad tik su jais, bendroje valstybėje buvusi ar esanti Tauta klestėjo ar klestės, todėl ir svarbu, kad tautos rūpintųsi ne tik savo ydoms, o ir savo nepriklausomu valstybingumu. Be „Tautos“, „Nepriklausomybės“ sąvokų buvo ir Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininko ir kitų sveikinimai Vasario 16-osios 100-mečio proga „Lietuvos žmonėms“. Dar daugiau nė vienas jų nepaminėjo ir pirmojo Prezidento, pirmojo Vyriausiojo kariuomenės vado Antano Smetonos, nors jis buvo ir Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto autorius, Steigiamojo Seimo išrinkimo iniciatorius, nors tik jo valdymo metais ir buvo pasiekta visa kas ir šiandieną reikšmingo atrodo.Net ir tokią Tautai pasididžiavimo dieną, kaip perlaidojant Vilniuje mūsų partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus (2018 10 06), net Prezidentės kalboje nebuvo paminėta to, dėl ko kovojo ir žuvo tas Didvyris, kaip ir tūkstančiai kitų mūsų didžiavyrių –„lietuvių Tautos“ ir jos „Nepriklausomybės“. Prezidentė sakė: Gerbiamieji, šiandien – ypatinga diena. Kažin ar tikėjomės, kad jos sulauksime. Nebent giminės to tikėjosi. Šiemet sugebėjome rasti tai, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas mes buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės.

Tai, kad tokią sisteminę, tiek metų saugotą neapykantą matome ir dabar, žinome, kad visos aukos buvo be galo svarbios ir jos lėmė mūsų likimą.Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Tačiau nepavyko. Šiandien mes galime ne tik rimtai svarstyti, kaip tai svarbu, bet taip pat ir šiek tiek pasidžiaugti, kad žinosime, kur mums šis svarbus žmogus, kurį vadinome Vanagu, bus palaidotas ir prie kurio kapo galėsime prieiti. Kad nesugebėjo jo paslėpti, nei jo istorijos, nei kankinimų. Kad mūsų mokslininkų neapgavo KGB įvairiais dokumentais ir sukauptomis bylomis. Kad sugebėjome atskirti, kas yra didvyris ir kas – ne. Puikiai žinome, kas vyksta dabar, kad kiekvieną mūsų pasipriešinimo dalyvį norima suniekinti ir sumenkinti. Kartu ne tik jį, bet ir visą valstybę. Ne be reikalo Jūsų šiandien čia tiek daug. Nes Jums kiekvienam svarbu, kad taip nebūtų. Mums kiekvienam svarbu, ką reiškia mūsų didvyriai, pasipriešinimo dalyviai. Kiekvienam iš mūsų. Šiandien ir rytoj. Tegul mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį. Visi, kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino, kad to niekada nebus. Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir Tėvynę, Tėvynė visada išliks“.

„Internacionalizmu“ permirkusiai mūsų valdžiai, jos elitui, tautiškumas neretai ir tik „nacionalizmu“ sapnuojasi. „Dabar, kai matome riedančią pavojingo nacionalizmo ir savininkiškumo bangą, turime būti atsparūs, susitelkę …“ – baugino susirinkusius Seimo salėje paminėti Sausio 13-ųjų aukas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tik „nacionalizmo“ pasireiškimu ir TSRS okupacijos metais buvo įvardijami pasigirstantys reikalavimai rūpintis savo Tautos reikalais.

Beje, ne visiškai atspindėjo istorinę tiesą ir pernai kovo 21 d. LRS internetiniame puslapyje paskelbtoji „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio Deklaracija“. Jos rašytojai, atrodo – Kovo 11–osios signatarai, taip save sureikšmino, kad net užmiršo apie lietuvių Tautą kaip vienintelį Lietuvos valstybės Suvereną. Nors ir LR Konstitucijoje parašyta, kad tik Lietuvių Tauta sukūrė Lietuvos valstybę. Žinoma, jei tarp Vasario 16-osios Akto signatarų nebuvo atsitiktinių veikėjų – visi jie buvo žinomi ir nusipelnę lietuvių Tautai, bet to negalima pasakyti apie Kovo 11-osios Akto signatarus. Daugelio jų nuopelnas Lietuvai, kad neatsisakė pasirašyti to Akto ir, o po to jau daugelis jų buvo stachanoviečiais, „prichvatizuojant“ Tautos turtus, apsirūpindami didžiausiais atlyginimais, rentomis, o kai kurie pasiskelbę net buvę rezistentais, gaudami didžiausias pensijas ir rentas, tebesinaudoja iš valstybės biudžeto išlaikomais sargais, automobiliais, sekretorėmis , padėjėjais ir pan., net savo tėvų ir protėvių žemes iš nuošaliausių kaimų „atsikėlė“ prie Vilniaus ar Kauno. Tad ir tikrais vargšiukais atrodo Vasario 16-osios Akto signatarai. Pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, TSRS okupuojant Lietuvą, po 15 metų prezidentavimo teturėjo susitaupęs 10 tūkst. dolerių. Jeigu Vasario 16-osios Akto signatarai, kaip ir daug kitų lietuvių inteligentų kovojo ir aukojosi dėl savo Tautos, dėl jos teisės būti istorijos kūrėja, tai tarp Kovo 11-osios, daug kieno nuomone vyravo tik sau privilegijų, valdžios ir turtų siekėjai. Ir pralobę Kovo 11–osios Lietuvos turtuoliai, skirtingai nuo Vasario 16-osios Lietuvos, nesirūpina Tauta, jos kultūra, mokslu, švietimu. Daugeliui jų pralobti, o kitiems iškilti ir įsitvirtinti valdžioje palankias sąlygas sudarė pirmiausia pats Sąjūdis – kitose respublikose vadintas Liaudies frontu.

 Tikiuosi, nebūsiu apkaltintas „putinizmu“, bet kadangi dar anais laikais teko matyti kitose „broliškose tarybinėse respublikose“ tų „frontų“ gimdymą – TSKP CK, jo generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo nurodymų įgyvendinimą, tai, nors ir kaip būtų nemalonu šiandieną jo „didvyriais“ besiskelbiantiems, reikia pripažinti, kad ir Sąjūdžio buvo ta pati „gimdytoja“ – TSKP CK, M. Gorbačiovas. Jo nurodymu nuo 1987 m. pirmiausia „broliškų respublikų“ mokslų akademijų ir aukštųjų mokyklų partinės organizacijos savo atvirose partiniuose susirinkimuose privalėjo, kad pritraukus prie „pertvarkos“ vykdymo inteligentiją, organizuoti „liaudies frontus“. Lietuva tai ėmėsi įgyvendinti viena paskutiniųjų TSRS, kai jau kitose „broliškose respublikose“ veikė liaudies frontai – 1988 m. birželio 3 d. LTSR MA atvirame partiniame susirinkime, skirtame apsvarstyti respublikinės ūkiskaitos klausimams. Jame ir buvo išrinkta iš nieko ir niekada „partijai ir vyriausybei“ nenusikaltusių ir autoritetingų inteligentų Sąjūdžio steigiamoji taryba. Tiesa, sprendimas dėl to buvo priimtas dar birželio 2 d. LTSR MA Mokslininkų rūmuose vykusioje diskusijoje, kaip įveikti biurokratizmą, trukdantį TSKP CK, M. Gorbačiovo nutarimams pertvarkai įgyvendinti. Tai diskusijai Mokslininkų rūmuose pirmininkavo buvęs KGB majoras, LTSR MA partinio komiteto narys akademikas J. Minkevičius. Susirinkusieji pritarė jo ir kai kurių kitų dalyvių pasiūlymui: kitų broliškų tarybinių respublikų pavyzdžiu įkurti iš „patikimų tarybinių inteligentų“(apie „liaudies fronto“ – Estijos ir kai kurių kitų respublikų pavyzdžiu, jau ir Lietuvoje imta šnekėti nuo 1988 m. pavasario) Liaudies frontą, pavadinus jį „Sąjūdžio“ vardu. Taip vadintas ir nuo XIX a. antros pusės lietuvių Tautos judėjimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. „

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais (…).Sąjūdis, įkūnydamas Lietuvos TSR piliečių valią, kovoja dėl Lietuvos TSR suvereniteto. Lietuvos TSR santykiai su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis turi būti grindžiami leniniais federalizmo principais …“, – skaitome ir 1988 m. rudenį Sąjūdžio suvažiavimo patvirtintoje „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrojoje programoje“. Ji, beveik visais savo punktais visiškai atitiko tuo metu TSKP CK, ir kitų respublikų „frontų“, jų programas ir įstatus, M. Gorbačiovo skelbtas TSRS, TSKP pertvarkymo programines nuostatas.

TSKP CK ir jo generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ragino visoje TSRS steigti liaudies frontus, sąjūdžius ir panašius „liaudies mases“ apjungiančius susibūrimus, kad remiantis jais – tariamai visos „tarybinės liaudies, jos inteligentijos iniciatyva“, pertvarkius TSRS į naują „laisvų respublikų ir tautų sąjungą“, apjungtos tik vienos TSKP, o taip pat bendros kariuomenės, valiutos ir ekonominės politikos, panašiai kaip ES. Tad dėl to ir Kremlius net patarinėjo „broliškoms“ respublikoms skelbti savų tautų kalbas greta rusų valstybinėmis, kelti savo tautines vėliavas ir t.t., dėl ko ankstesniais metais tūkstančiai buvo areštuoti, ištremti. Tad ir Lietuvoje, kai daugiausia po įkurtojo Sąjūdžio mitingų, eisenų ir dainų, LTSR AT priėmė vieną po kito „Valstybinės kalbos – lietuvių“, „Tautinės vėliavos – Trispalvės“ įteisinimo ir kitus įstatymus, daugeliui ėmė vaidentis, kad okupantas išsigando tų mitingų ir kalbų juose, kad vyksta kažkokia „dainuojanti revoliucija“. Bet iš tikrųjų tai visa neprieštaravo minėtiems M. Gorbačiovo „TSRS pertvarkymo į atnaujintos suverenių respublikų – antrosios ES, tik vadovaujamos TSKP, sukūrimo planams. Lietuva nebuvo išimtis TSRS. Visa tai, ką atgavo tada lietuvių Tauta, atgavo tada net Turkmėnija, Kirgizija, nors ir nebuvo ten jokio disidentinio ar kitokio ženklesnio „antisovietinio“ pasipriešinimo. Kremlius, siekdamas įveikti TSRS atsilikimą nuo JAV ir kitų Vakarų valstybių ir leido „vietose“ – „tarybinėse respublikose“ „pažaisti“ savo tautiškumu. Leido iki tol, kol jos nepradės kelti savo valstybinio nepriklausomumo klausimų. Bet kai tik pradėjo, pirmiausia dėl to buvo susidorota su Gruzijos, po to su Azerbaidžano „frontininkais“, tokiam susidorojimui pritariant tų respublikų KP CK vadams. Tų susidorojimų metu ten nuo sovietinių desantininkų kulkų ir tankų žuvo po keletą šimtų „frontininkų“. Tad ir Lietuva labiausiai gąsdino TSKP CK ir M. Gorbačiovą ne Sąjūdžiu (nė vienas jo veikėjas niekada nebuvo suimtas, tardomas, persekiojamas), o LKP , jos atsiskyrimu nuo TSKP – planuotos svarbiausios grandinės pertvarkytai TSRS valdyti.

LKP savo suvažiavime 1989 m. prieš šv. Kalėdas atsiskyrė nuo TSKP persitvarkydama į socialdemokratinio tipo partiją (tai buvo įmanoma padaryti ir tik Sąjūdžiui visokeriopai remiant), paskelbė rezoliuciją smerkiančią TSKP-LKP ir jos padarytus nusikaltimus Lietuvoje, deklaravo pritarimą nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui (iš 205 tūkst. buvusių TSKP narių tik apie 10 tūkst. – daugiausia lenkai ir rusai liko „ant TSKP“ platformos, vadovaujami M. Burokevičiaus). Tai buvo skaudžiausias smūgis Kremliui visai TSRS tad ir nieko nelaukęs M. Gorbačiovas su gausia patarėjų palyda,1990 m. pradžioje atbildėjo į Vilnių, išsiaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti. Kad ta partija jam buvo svarbiausia rodo ir tai, kad jis atvykęs Lietuvon net nepasidomėjo Sąjūdžiu, jo vadais, nepanoro nė su vienu jų net susitikti, matyti, vis manydamas, kad Sąjūdis tebėra LKP CK vystomas kūdikis.

M. Gorbačiovas įsitikinęs, kad savarankišką LKP remia visa Lietuva, o likusiojoje „ant TSKP platformos“ – tik atėjūnai, jis grįžo Maskvon su viltimi, ateityje sugrąžinti ir buvusius LKP narius į „tikrąjį kelią“ – marksizmo – leninizmo, svarbu tik, kad Lietuva nepaskelbtų savo Nepriklausomybės. O ją paskelbus ėmėsi teroro ir Lietuvos ekonominės blokados. Bet lietuvių Tautos jau nebeišgąsdino ir 1991 m. sausio 13d. kruvini puolimai Vilniuje.

Kremlius Lietuvoje, kaip nė vienoje kitoje buvusioje „tarybinėje respublikoje“, jau nebeturėjo ir svarbiausios savo atramos – savos, ištikimosios komunistų partijos, o likusioji minėtoji M. Burokevičiaus – „Ant TSKP platformos“ partijoje, buvo tik labiau propagandai tinkantys, bet ne Lietuvos „sugrąžinimui“ TSRS sudėtin. Bet ir Lietuvą nuo „burokevičininkų“ ir jų šėrėjų išgelbėjo Rusijos demokratinės jėgos, 1991 m. rugpjūtyje įveikusios stalinistus, mėginusius ginkluotu puču užgrobti valdžią ir grąžinti TSRS į Stalino laikus. Tikrą didvyriškumą kovoje prieš pučistus parodė Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, kuris ir pirmasis iš didžiųjų valstybių pripažino Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos, Kaukazo respublikų valstybingumą de jure, visur uždraudė ir TSKP, KGB veiklą. B .Jelcinas to pučo dienomis pasirodė tikru kariu – jis užlipęs ant sąmokslininkų tanko, ragino rusų tautą nepabūgti ir toliau kovoti dėl demokratinės Rusijos sukūrimo. Gal nieko neįžeisiu, tokio pavyzdžio tada trūko mums, kuriems teko būti tarp TV bokšto gynėjų su sūnumi Šarūnu ir dukra Živile, studentais – nė vienas iš valdžios vyrų, iš AT nepasirodė prie bokšto. Tik apie pusę penkių ryto, kai viskas buvo aprimę, kai tik besibūriavo būreliais pergyvenę nakties siaubą ir besimatė tik tankų ir tankečių išraustas plotas apie bokštą, trumpam pasirodė Ministro Pirmininko pavaduotojas ir savarankiškos LKP vadovas A. Brazauskas, pasiteiravo kaip viskas vyko. Bet ir tai mums buvo savotiška pagoda, stiprybės įkvėpimu po pegyventos nakties siaubo.

Po Maskvoje rusų demokratams stalinistų pralaimėto pučo, gelbėdami savo kailius „burokevičininkai“, kagėbistai ir jų talkininkai bėgo iš Lietuvos, kai kurie jų net Kinijoje atsidūrė. Kitaip sakant, 1988 – 1991 m. Lietuva Nepriklausomybėn ėjo tik dėka TSRS griūties ir būtume buvę didžiausiais mulkiais, jei būtume nepasinaudoję atsivėrusiomis tada galimybėmis Nepriklausomybei atkurti, ar nepanaudoję tam Sąjūdžio ar TSKP – LKP reorganizuoti į socialdemokratinio tipo, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą partiją. . Panašai elgėsi ir Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai, pasinaudodami okupantų vokiečių planais, pagal kuriuos, jų okupuotose kraštuose steigtos iš „vietinių“ tarybos, kad padėtų jiems, vokiečiams, daugiau turtų iš krašto išplėšti. Taip Vokietijos kaizerio nurodymu dar 1916 m. lapkričio 5 d. buvo įkurta Lenkijos karalystė į kurios Regentų taybą okupantai paskyrė savo patikėtinį, jo kuriamų lenkų legionų vadą J.Pilsudskį; po pusmečio okupantai vokiečiai leido sudaryti ir Ukrainos Centrinę tarybą – Rada, po to Baltarusijos (Gudijos) Tautinę Tarybą, Latvių Tautos Tarybą – Valką, 1917 m. rudens pradžioje ir Lietuvos. Tik A. Smetonos ir jo bendraminčių iniciatyva ir pastangomis tą Tarybą išrinko iš visos Lietuvos suvažiavę atstovai Vilniuje (19178 09 18 – 22). Lietuvos Tarybos (vėliau – Lietuvos Valstybės Tarybos) pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona. Apie okupantų vokiečių valdžios nutarimą sau pagalbon sudaryti ir iš lietuvių tarybą, 1917 m. birželio 21 d. okupantų „Dabarties“ laikraštis paskelbė: „Vyriausiasis karo vadas Rytuose leido sudaryti lietuvišką pasitikėjimo tarybą iš (…) įžymių Lietuvos vyrų“.

Bet tada, po Nepriklausomybės paskelbimo, lietuvių Tautai dar reikėjo beveik trejus metus kariauti prieš jos priešus – bolševikus, lenkus, bermontininkus, tai kūrimas Kovo 11-osios Lietuvą nepalyginamai mažiau aukų pareikalavo (jei neminėsime 10 m. trukusio partizaninio karo prieš bolševikinius okupantus, disidentinio pasipriešinimo ir tremčių). Ir lengviau pelnytas pasaulio pripažinimas. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios Lietuvos valstybingumo Lenkija taip nepripažino de jure iki pat II pasaulinio karo. Kovo 11-osios geresnis, negu Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjams kelias irgi sudarė sąlygas valdžion patekti ne tiems, kuriems būtų rūpėjusi Tauta, Nepriklausomybė, o tiems, kuriems svarbiausia valdžia, turtai ir privilegijos. Tai lyg patvirtina ir dabartinės partinės pjautynės, kurių daugumos priežastys ne Tautos, Nepriklausomybės, žmonių gerovės problemų sprendimas, o tik egoistinis valdžios ir turtų siekimas. O tokie žmonės, tokie, be tvirtų tautinių nuostatų – medūzos, gali pirmai progai pasitaikius išduoti ir parduoti ir visą Tautą, jos valstybę. Visais laikais tokių ir ieškodavo užsienio žvalgybos. Tokie naudingi ir buvusiems okupantams, agresoriams. Tad, matyti, ir dėl to nemaža dalis ir buvusių, ir esamų net seimūnų nesureaguoja į minėtus ir kitus lenkų šovinistų ar kitų, jei jie tik ne iš Rusijos, provokacijas ar Tautos ir Nepriklausomybės paniekinimus. Tai dvelkia ir iš partijų programinių dokumentų, ypač iš TS- LKDP ir Liberalų: tik „ES vienybė“, „integracija“ ir pan.

Liaudies frontai TSRS buvo kuriami TSKP CK nutarimu pagal bendrą visai tuometinei imperijai instrukciją: mokslų akademijų atvirose partiniuose susirinkimuose, kad pritraukus prie „pertvarkos“ vykdymo inteligentiją. Lietuva tai ėmėsi įgyvendinti viena paskutiniųjų TSRS, kai jau kitose „broliškose respublikose“ veikė liaudies frontai – 1988m. birželio 3d. LTSR MA atvirame partiniame susirinkime, skirtame apsvarstyti respublikinės ūkiskaitos problemoms. Bet sprendimas dėl įkūrimo buvo priimtas birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose vykusioje diskusijoje kaip įveikti biurokratizmą trukdantį TSKP CK, M. Gorbačiovo pertvarkai, pirmininkaujamoje buvusiam KGB majorui, akademikui J. Minkevičiui. Jo pasiūlymui buvo pritarta : kitų broliškų tarybinių respublikų pavyzdžiu įkurti iš „patikimų tarybinių inteligentų“(apie tokio „fronto“ – Estijos ir kai kurių kitų respublikų pavyzdžiu, jau ir Lietuvoje imta šnekėti nuo 1988 m. pavasario) Liaudies frontą, pavadinus jį „Sąjūdžio“ vardu. Beje, „tarybinė“ Lietuva buvo tarp paskutiniųjų ėmusi kurti „masinį judėjimą“ – „liaudies frontą“ TSKP CK pertvarkai įgyvendinti, kaip ir kaizerinės Vokietijos metais. Ir tada, tik kai jau buvo suorganizuotos „iš vietinių“ tarybos remti okupacinei valdžiai (okupantų įkurtosios Lenkijos karalystės Regentų taryba 1916m. lapkričio 5d., kiek vėliau Ukrainos Centrinė taryba – Rada, Baltarusijos Tautinė Taryba- Rada,liaudies front Latvių Tautos Taryba – Valka, Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba ir kt.). Apie okupantų vokiečių valdžios nutarimą sau pagalbon sudaryti ir iš lietuvių tarybą, 1917 m. birželio 21 d. okupantų „Dabarties“ laikraštis paskelbė: „Vyriausiasis karo vadas Rytuose leido sudaryti lietuvišką pasitikėjimo tarybą iš (…) įžymių Lietuvos vyrų“. Ir toliau užsiminė, kad jau dėl to lyg sutarta su vyskupu P. Karevičiumi, kitais lietuvių veikėjais kaip A. Smetona, J. Basanavičiumi ir kt. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinkę iš viso krašto lietuviai ir išsirinko Lietuvos (vėliau – Valstybės) Tarybą vadovaujamą Antano Smetonos, kuriai konferencija ir suteikė įgaliojimus paskelbti lietuvių Tautos nepriklausomo valstybingumo atkūrimą. Kaip ir Sąjūdis, kaip ir kitų „broliškų tarybinių respublikų“ liaudies frontai, nors ir pagimdyti pačių okupantų (kaip ir minėtoji Lietuvos VT), jie tapo Tautos vedliais sunkiame kelyje Nepriklausomybėn.

Kaip minėta TSKP CK „liaudies frontus“ ėmė steigti nuo 1987 m. pabaigos. Bet tik Baltijos šalyse įkurtieji „frontai“ ir mūsiškis Sąjūdis, kaip ir Lietuvos Valstybės Taryba baigiantis Pirmam pasauliniam karui, sugebėjo ištrūkti iš okupacinės valdžios globos ir tapti savarankiška Tautos valios išreiškėjais ir įgyvendintojais.

TSKP CK ir jo generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ragino steigti liaudies frontus ir panašius susivienijimus, kad tariamai visos „tarybinės liaudies iniciatyva“ – pertvarkius TSRS į naują laisvų respublikų sąjungą, apjungtą tik vienos TSKP, bendros kariuomenės, valiutos ir ekonominės politikos, panašiai kaip ES. Tad ir Kremlius leido ir „broliškoms“ respublikoms skelbti savų tautų kalbas greta rusų valstybinėmis, kelti savo tautines vėliavas ir t.t., dėl ko ankstesniais metais tūkstančiai buvo areštuoti, ištremti. Tad ir Lietuvoje, kai daugiausia po įkurtojo Sąjūdžio mitingų, reikalavimų ir dainų, LTSR AT priėmė vieną po kito „Valstybinės kalbos – lietuvių“, „Tautinės vėliavos – Trispalvės“ įteisinimo ir kitus įstatymus, daugeliui ėmė vaidentis, kad okupantas išsigando tų mitingų ir kalbų juose, kad vyksta kažkokia „dainuojanti revoliucija“. Bet iš tikrųjų tai visa neprieštaravo minėtiems M. Gorbačiovo TSRS pertvarkymo į atnaujintos „suverenių respublikų“ – antrosios ES, tik vadovaujamos TSKP, sukūrimo planams. Lietuva nebuvo išimtis TSRS. Visa tai, ką atgavo Lietuva, atgavo tada net Turkmėnija, Kirgizija, nors ir neveikė jose jokių „liaudies frontų“, ir iki jų nebuvo ten jokio disidentinio ar kitokio ženklesnio „antisovietinio“ pasipriešinimo. Kremlius, siekdamas įveikti TSRS atsilikimą nuo JAV ir kitų Vakarų valstybių ir leido „vietose“ – „tarybinėse respublikose“ „pažaisti“ savo tautiškumu iki tol, kol jos nepradės kelti savo valstybinio nepriklausomumo klausimų. Bet kai tik pradėjo, pirmiausia dėl to buvo susidorota su Gruzijos, po to Azerbaidžano „frontininkais“, tokiam susidorojimui pritariant tų respublikų KP CK vadams. Tad ir Lietuva labiausiai gąsdino TSKP CK ir M. Gorbačiovą ne Sąjūdžiu (nė vienas jo veikėjas niekada nebuvo suimtas, tardomas, persekiojamas), o LKP, jos atsiskyrimu nuo TSKP – planuotos svarbiausios grandinės pertvarkytai TSRS valdyti .

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. valdas:

    karti tiesa.amžiną atilsį.

  2. Juozas:

    daug teisingų, bet nepatogių minčių mūsų valdantiesiems. Gal todėl jie taip tyliai bando “nepastebėti” mūsų šviesuolio mirtį ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: