Į Lietuvą grįžo kaip į rojų (1)

Jūratė ir Arijus Bernotai | asmeninė nuotr.

Jūratė ir Arijus Bernotai | asmeninė nuotr.

Apie išvykstančius iš Lietuvos rašoma daug, o štai grįžtančių į ją kažkodėl linkstama nepastebėti. Tačiau tokių žmonių taip pat yra nemažai ir jų nuolat daugėja. Apie tai, ko pasigedo užsieniuose ir kodėl grįžo namo, „Respublikai“ pasakoja 20 metų Anglijoje praleidę ir namo į Kulautuvą grįžę Arijus ir Jūratė Bernotai, kartais palyginantys Lietuvą su rojumi.

Prailgusi trumpa išvyka

Arijus:
Viskas įvyko pusiau atsitiktinai. Tai galima vertinti kaip minčių materializavimąsi ar kaip Dievo ranką.

Norą išvykti ir pasisemti kultūrinių dalykų skiepijo autoritetu ir gyvenimo mokytoja buvusi močiutė, kuri dar sovietų laikais sakė: „Reikia, kad žmonės vyktų į svetimus kraštus ir parsivežtų supratimą, kaip tvarkyti Lietuvą ir kaip gyventi kitaip, negu čia žmonės gyvena“.

Be kitų senolės priesakų, kuriuos norėta įvykdyti, buvo nepriklausoma, klestinti, kultūringa ir elegantiška Lietuva. Daug prisidėjo močiutė, išsaugojusi namą, į kurį ir grįžome po 20 metų.

Kadaise organizavome anglų kalbos kursus Kaune. Veikla sekėsi gerai, bet kartą vienas mokinys pasakė, kad ieško italų kalbos vertėjo Italijoje, tad nerukus savaitei išvykau į šią šalį. Namo nusprendžiau grįžti per Prancūziją ir Angliją. Čia planavau pasisvečiuoti pas seniai matytą brolį. Tai buvo vasara – laikas, kai kursai būna apmirę, tad kelias dienas nusprendžiau paversti mėnesio viešnage. Londone įsikūręs brolis ir kiti kulautuviškiai dirbo statybose. Per dieną staliumi buvau įdarbintas ir aš, nes, skirtingai nuo daugelio tuometinių „stalių“, mokėjau elgtis su įrankiais. Dirbdamas neteisėtai, už 5 darbo dienas gaudavau 300 svarų sterlingų čekį. Dirbant šeštadieniais atlyginimas išaugdavo. Išgryninti pinigus tekdavo vietiniuose PUB‘uose, bet, net ir praradus kelis svarus, likdavo ne tik privalomoms išlaidoms – 35 svarai už kambarį, 50 svarų maistui ir alui, 50 svarų – transportui, telefonui ir internetui, bet ir buvo galima kiek atsidėti.

Jūratė: Įsikurti su trimis vaikais nebuvo paprasta. Ir pats gyvenimas Anglijoje, nors buvo įdomus, ugdantis, nebuvo lengvas. Ten dar vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje visi vargsta. Kita vertus, gal lietuviams lengviau atsispirti namų traukai ir negrįžti, kai jie yra įklimpę būsto paskolose, karjerose, vaikų mokslų tęstinume. Gal ir norėtųsi, bet dar kartą viską keisti nebeužtenka drąsos. Tai jie bent pasidžiaugia sužinoję, kad ten, Lietuvoje, toks „š.., jog neįmanoma“.

Kita vertus, ir laikas Londone ne visas buvo vienodas. Pradžioje buvo įdomu susipažinti su vienu garsiausių pasaulio miestų, jo gyvenimo būdu, įvairiais žmonėmis ir požiūriais.Tačiau Londone vis tiek liekama lietuviu, kaip sako, imigrantu – nei ten kam nors esi reikalingas, nei Londonas tampa tikrais namais.

Apie (ne) skirtumus

Jūratė: Žmonės visame pasaulyje yra gana panašūs, bet gyvenant Londone susiduriama su tokia kultūrų, gyvenimo būdų ir galimybių maišalyne, kuri gali tapti sociokultūrinės analizės darbų ar humoro serialų tema.

Kalbant apie kultūrines pramogas, laiko praleidimo galimybes, jos beveik neribotos tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje. Skirtumas tik tas, kad Londone sunku rasti laiko dėl didelių atstumų ir greito gyvenimo ritmo, kuris, sakyčiau, yra nenormalus ir nenatūralus. Laikui bėgant, tas buvimo didmiestyje nenatūralumas jaučiasi vis labiau, bet tai nėra kažkokia specifinė Londono problema.

Maistą irgi lemia asmeninis pasirinkimas. Lietuvoje mane pradžiugino augantis lietuvių noras maitintis sveikai ir ekologiško maisto populiarumas. Čia jis labiau pastebimas negu Londone, kuriame ekologija irgi labai populiari, tik brangi ir ne visiems prieinama. Pigūs supermarketai tiek ten, tiek čia išlieka lengviausias ir pigiausias pasirinkimas.

Nors buvome svetur, niekada nebuvome visai atitrūkę nuo gimtinės. Sekėme, stebėjome, kas čia vyksta. Lietuvoje ne viskas idealu, bet aibes vis iškylančių problemų turi ir kitos šalys. Supranti, kad tame nėra nieko blogo, bet Lietuva turi daug unikaliais tampančių privalumų. Tai yra gamta, ramus gyvenimo tempas. Čia gali gyventi arčiau gamtos, žmonės pakankamai nuoširdūs, atviri ir geranoriški. Gimtinėje galima pasijausti reikalingais, nes Lietuvai reikia žmonių.

Arijus: Lietuvos žmonėms net žmonių reikia labiau, negu anglams… Tik norint, kad tų unikalių Lietuvos privalumų nenušluotų tos pačios globalių problemų bangos, kaip, pavyzdžiui, miškų kirtimas, viduriniosios klasės nykimas ar naikinimas, reikia aktyviai veikti.

Jūratė: Neseniai teko sutikti grupę žmonių, kuriuos pavadinčiau Lietuvos šviesuoliais. Kalbantis su jais pagalvojome, kad galėtume išvykusiems lietuviams pasakyti – „mums jūsų reikia, mes jūsų laukiam“. Kraštui reikia jo žmonių, kurie grįžtų nusiteikę kurti savo aplinką.

Arijus:
Dabar šviesuolius sutinku beveik kasdien, nes tik grįžęs įsijungiau į miškų bei gamtos gynimo veiklą, įsitraukėme į tautinių šokių kolektyvus, panirau į sportą ir netgi su visu tuo susijusią politinę-visuomeninę veiklą. Lietuvoje viskas vyksta produktyviau ir įdomiau, nes vien jau kelionėms, lyginant su Anglija, susitaupo labai daug laiko.

Ar verta išvykti?

Arijus: Tokiam sprendimui įtakos gali turėti žmonių amžius, šeimyninė padėtis, kiek ir kokio amžiaus vaikų turima. Kuo ilgiau vaikai ten lanko mokyklą, tuo sunkiau grįžti. Mūsų šeimai teko laukti, kol visos atžalos baigė mokslus, nes rizikuoti vaikų išsilavinimu nesinorėjo.

Svarstydamas būdus, kurie galėtų sulaikyti norinčius išvažiuoti, manau, kad verkšlenimai ir įkalbinėjimai nepadės. Bet galėtų pagelbėti patarimai ir supažindinimas su realybe.

Sakyčiau – labai pagalvokit ir pasverkit. Apkeliauti pasaulį galima ir neatsisveikinant su Lietuva. Turint gerą galvą ir išsilavinimą, galima rizikuoti važiuoti ir dėl pinigų, bet klausimas – ar rizika pasiteisins? Turint gabumų galima pralobti Lietuvoje. Bent jau žinomų atvejų skaičius yra palankesnis mūsų kraštui. Mūsų vyriausias sūnus, grįžęs 6 metais anksčiau negu mes, dabar dirba Vilniuje visame pasaulyje garsioje įmonėje. Jos įkūrėjai – du broliai iš Prienų – per pirmą valandą prekybos „Apple Store“ uždirbo 1 milijoną JAV dolerių.

Be to, ne visada pinigų, sveikatos ir laimės kainos santykis yra palankus žmogui. Man oro užterštumas yra labai svarbus veiksnys. Vaikų sveikatai užsieniuose bus daugiau grėsmių. Ypač didžiuosiuose miestuose. Kita grėsmė Londone yra išaugęs nusikalstamumas. Pažįstu žmonių, kuriems tai padėjo apsispręsti grįžti.

Visi džiaugiamės, kad mūsuose nėra kito nemalonaus dalyko, kuris varo į neviltį bei ėda gyvenimą. Tai – laikas praleistas spūstyse, kelionėse į darbą ir atgal, o ne lankant draugus ar užsiimant kokiu nors hobiu. Mums tai buvo didžiausias veiksnys, lėmęs apsisprendimą gyventi ir mėgautis gamta čia, o ne gaišti laiką dėžutėse ant ratų ten. Lietuvoje viskas daug kompaktiškiau, palyginti su tikru košmarišku didmiesčiu.

Jūratė:
Sakyčiau – važiuokite, jei norite išbandyti save, praplėsti akiratį, daug ko išmokti. Pasitaiko įvairių priežasčių, tad jei labai norisi ar reikia, niekas nesulaikys. Visais laikais, jei tik buvo galimybė, žmonės važiavo ir važiuos. Pati Lietuva turėtų būti tokia, į kurią norėtųsi grįžti ir čia gyventi – saugi, teisinga, kūrybiška, atvira ir nesmerkianti. Dar gerai, kad liktų graži, su miškais ir nesudarkyta gamta. Jei vien dėl pinigų, ten nebėra ko važiuoti. Manau, niekada nieko neverta daryti vien dėl pinigų.

Kas tie „emigrantai“?

Jūratė: Išvykę į kitas šalis lietuviai lietuviškoje žiniasklaidoje smarkiai stereotipizuojami. Nors jie – įvairūs žmonės, išvykę dėl skirtingų priežasčių. Yra ekonominiai migrantai, atvykę ieškoti geresnio uždarbio; yra žmonės, bandantys pabėgti nuo problemų, kurios daugeliu atvejų yra vidinės – priklausomybės ir t.t.; studentai, karjeros ir patirties galimybių ieškantis jaunimas ir daug kitų. Tai reiškia daug likimų ir istorijų, tarp kurių yra ir sėkmingų.

Kita vertus, dirbdama sutikau daug žmonių, kurių gyvenimas – pragaras arba netoli jo, nesvarbu kurioje šalyje. Tai rodo, kad vien išvykus į kitą šalį retai kada pavyksta pabėgti nuo priklausomybių, asmeninių, šeimos problemų, polinkio nusikalsti.

Jaučiu, šiuo metu Lietuva yra labai tinkama ir patraukli, dėl gamtos, bendruomenės, draugų, galimybės prisidėti prie įvairių projektų. Jei nebūčiau išvykusi į Angliją, turbūt apie tai vis dar svajočiau, bet šiandien tai – praeitas etapas. Reikalinga ir naudinga gyvenimo atkarpa, bet praeitis.

Arijus:
Požiūrį į emigrantus ir emigraciją Lietuvoje formuoja dvi pagrindinės propagandinės srovės. Ir abi jos yra užkalniškai iškreiptos. Atseit visi yra „silkių ar viščiukų galvų kapotojai“, kurie gyvena susigrūdę nuomojamuose namuose ir kelia problemas vietiniams. Arba kitas kraštutinumas – vadinamos „sėkmės istorijos“. Žinant kai kurias iš jų iš arčiau, suvoki, kad jos yra tolokai nuo tiesos. Kai kurie, nors ir būdami tušti, vis tiek nori parodyti, kad gyvena prabangiai. Aišku, yra tokių, kurie niekur nesireklamuoja, bet gyvena prabangų gyvenimą. Dažnai rodoma tik viena pusė, pritempiant prie kažkokios propagandinės klišės.

Kalbant apie asmeninę materialinę sėkmę, tokių istorijų yra ir bus, nes tai nėra sunkiai pasiekiama. Nemaža dalis emigracijoje gyvena palyginti normalų, bet nuolatinio, intensyvaus rūpinimosi savo pajamomis, su labai menka laisvalaikio doze, gyvenimą. Savaitė nedarbo tampa tragedija, o mėnuo atostogų – neįsivaizduojama prabanga. Lietuvoje nejaučiame tokios įtampos. Blogesniu atveju, gyventi galima kukliau, bet labiau atsipalaidavus ir skiriant daug daugiau laiko giminių, draugų lankymui, kultūriniams renginiams, koncertams, hobiams ir t.t. Bet kurią akimirką galime išeiti pasimaudyti ar pasivaikščioti po mišką.

Nors Lietuvoje dar vyrauja tam tikras paslėptas ar net atviras smerkimas tų, kurie nusprendė išvažiuoti, reiktų nepamiršti, kad J.Basanavičius irgi buvo emigrantas. Pastebėjome, kad žmonės išvažiuoja, tačiau ryšys su Lietuva nenutrūksta ir daugelis jų jau grįžta. Didelė judėjimo „Už Lietuvos miškus“ aktyvistų dalis yra buvę emigrantai.

Galiu išvardinti daugybę giminių ir pažįstamų, kurie grįžo. Ir dauguma sako tą patį: „Geriausias sprendimas, kurį kada nors padarėme!“ Nėra tokio „mes“ ir „jie“. Žmonės, kurie buvo išvykę, dažnai dar labiau vertina Lietuvą, yra pareigingesni, energingesni ir aktyvesni.

Kategorijos: Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Gabrielė:

    Štai Jūrateì, o ir kitiems norisi, kad Lietuva liktų su gražia gamta, miškais, kad jaustusi teisingumas, saugumas ir pan. Bet tuomet patys lietuviai turi čia likti gyventi ir tobulinti savo Tėvynę. Kas ją gali padaryti gražesne? Gyvenimo sąlygos buvo sunkios, daug žmonių išvyko. BET JEI NEBŪTŲ BUVĘ GALYMYBIŲ IŠVYKTI, MES BŪTUME SPAUDĘ SAVO VALDŽIĄ, BŪTUMĖM REIKALAVĘ GERESNIŲ GYVENIMO SĄLYGŲ. Nenorėjome kovoti, nenorėjome kurti, lengviau buvo išvažiuoti, pavergauti ir užsidirbti. O turintis darbo vietas Lietuvoje, bijojo priešgyniauti, atvirai reikšti nepasitenkinimą, kad ir jiems netektų išvažiuoti. TODĖL VISOS PARTIJOS IR VALDŽIOS RŪPINOSI TIK SAVO ASMENINIAIS POREIKIAIS. Į PRIEKĮ JUOS VEDĖ TIK NORAS BŪTI VALDŽIOJE, O NE TARNYSTĖ TĖVYNEI. Jiems niekas nedarė spaudimo. Ir nedarys, nes jaunoji karta užauginta be patriotizmo dvasios, mankurtiška, nori tuoj pat išvykti, o atvykę baltarusai ir ukrainiečiai čia bus tik pigi darbo jėga, kuri ir toliau leis darbdaviams didinti savo pelną ir nekelti algų. Lietuvą privalo kurti patys lietuviai. Jeigu norime turėti Tėvynę, tai turime ir kovoti už tai ir KOVOTI, SPAUSTI BŪTENT SU SAVO VALDŽIĄ, KURI DRĮSTA TARNAUTI NE VALSTYBEI, O SAU.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: