Ž. Preikša. Ar tikrai kinivarpos gali sunaikinti Punios šilą? (3)

Žydrūnas Preikša | Asmeninė nuotr.

Žydrūnas Preikša | Asmeninė nuotr.

Atsakymas keliantiems abejones, kad neprižiūrimą Punios šilą sunaikins kenkėjai ir krūmokšniai.

Peticiją (susipažinti su ja ir pasirašyti galima čia) dėl Punios šilo gelbėjimo jau pasirašė per 13 000 Lietuvos piliečių, norinčių, kad Punios šilui, kuris jau dabar turi išskirtinę vertę dėl dideliame plote išlikusios mažai liestos sengirės ir saugomų rūšių gausos, būtų leista natūraliai vystytis be kirtimų ir medžioklių. Daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų yra „prižiūrimi“ ir reguliariai kertami. Tuo metu tiek Europoje, tiek pasaulyje spartėja bioįvairovės krizė, ir sparčiai nyksta rūšys, susijusios su brandžiomis, žmogaus mažiau trikdomomis  buveinėmis. Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali.

Dalis Punios šilo prieigose gyvenančių žmonių išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad įsteigus rezervatinę apsaugą, šile įsiveis kenkėjai, kurie sunaikins mišką. Pranešime taip pat pastebima, kad miškuose, kuriuose leidžiami kirtimai, paprastai tokie procesai stabdomi sanitariniais kirtimais ir baiminamasi, kad jei miškas nebus „prižiūrimas“, tai jis greit bus krūmokšnių ir miško kenkėjų sunaikintas. Tokį požiūrį palaiko ir dalis ūkiškai nusiteikusių miškininkų bei politikų, nors jau visuotinai pripažįstama, kad toks siauras ūkiškas požiūris atvedė prie dabartinės biologinės įvairovės krizės.

Miško kenkėjų tema tampa simboliu diskusijose dėl požiūrio į miškų tvarkymą. Tačiau kyla klausimas, kodėl ir ūkiniuose miškuose atsiranda ir kartais masiškai plinta žievėgraužio tipografo, liaudiškai vadinamo kinivarpa, židiniai? Kaip tie kenkėjai dar nėra išnaikinti miškuose, kuriuose niekas netrukdo jų populiacijos naikinti? Ir kaip gi miškai išgyveno Vytauto Didžiojo laikais ar kad ir per pastaruosius kelis tūkstančius metų, kai miškininkai sanitarinių kirtimų nevykdė ir miškų „neprižiūrėjo“? Ar gali būti taip, kad natūralios ekosistemos pačios gali save prižiūrėti?

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Taip, tas tiesa, kad Punios šile gyvena žievėgraužis tipografas ir nudžiovina dalį eglių. Ir kodėl jis gali negyventi? Tipografas yra įprasta vabalų rūšis Lietuvoje, plačiai paplitusi eglynuose. Punios šilo medynuose, kuriuose dominuoja eglė, yra apie 130 sklypų, kurie užima mažiau nei 200 ha plotą, o tai sudaro mažiau nei 7 procentus miško teritorijos. Visur kitur eglės arba nėra, arba ji sudaro priemaišą su kitais medžiais. Punios šilo esamoje rezervatinėje zonoje eglę sėkmingai keičia plačialapiai medžiai ir čia miškas savaime natūralėja bei tampa atsparesnis tiek nepalankiems klimatiniams (pvz. vėjo įtakai), tiek biotiniams (kenkėjams, ligoms) veiksniams. Didesnė problema gali būti tik grynuose eglynuose. Eglė yra šaltesniojo klimato rūšis. Lietuva yra jos arealo pakraštyje. Daugeliu atvejų arealo pakraštyje rūšys yra silpnesnio gyvybingumo ir labiau pažeidžiamos, nei esančios arealo viduryje. Taigi, klimatui šiltėjant, dėl ilgesnių sausrų, švelnesnių žiemų, karštesnių vasarų ir gruntinio vandens lygio nukritimo, eglės arealas traukiasi į šiaurę ir ji tampa labiau pažeidžiama tipografų. Natūralu, kad jų židinius mes stebime vis dažniau. Deja, čia sanitariniai kirtimai ir miškininkai daug nepadės. Jie gali tik šiek tiek pristabdyti procesą, bet ne eliminuoti grėsmes. Tiesiog vyksta natūrali medžių kaita, kurią mes galime pristabdyti tik mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų antropogenines emisijas.

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Kišdamiesi į natūralius procesus miške ir sanitariniais kirtimais šalindami negyvą medieną, mes sunaikiname ir tipografų priešų buveines. Tai, visų pirma keršvabalių (Thanasimus), plokščiavabalių (Uleiota), raudonvabalių (Pyrochroa), žievėvabalių (Rhizophagus), žievėžygių (Dromius) ir kitų genčių vabalų rūšis, kurios pačios arba jų lervos minta tipografų ar kitų rūšių kenkėjų lervomis. Kitaip sakant, mažindami tipografų priešus, mes sukuriame palankesnes sąlygas ir pačiam tipografui išlikti.

Baiminimasis, kad Punios šile uždraudus kirtimus, neliks sengirių ir įsivyraus šabakštynai, yra be pagrindo. Eglynai šile sudaro tik iki 7 procentų teritorijos. Lietuva yra dviejų biogeografinių miško zonų – šiaurinių spygliuočių miškų ir vidutinių platumų lapuočių miškų – sandūroje ir miško „pabėgimas“ iš Lietuvos negresia. O, kad Punios šile laikui bėgant mažės eglių ir daugės lapuočių (liepų, klevų ir pan.), atsiras daugiau trako (įvairių krūmų) ir miškas taps mišresniu – nuo to tik geriau pačiam miškui. Jei medyną sudaro 4-5 medžių rūšys, tai net vienai rūšiai nusilpus ar žuvus, pats medynas nežus ir plynų didelių plotų nesusidarys. Be to, miškas taps labiau atsparus vėjovartoms. Be abejo, miške procesai nevyksta taip greitai ir per 10 ar 20 metų visas miškas netaps sengire. To reikės palaukti kelis dešimtmečius ar šimtmečius, kol pati gamta ištaisys, šį kartą ne tipografo, bet Homo sapiens padarytą invaziją į sengirių šilą ir natūralių mišrių medynų keitimą į plantacinius monodominantinius medynus. Norint mišresnius medynus turėti greičiau, vienas iš galimų sprendimų yra parengti šilo gamtotvarkos planą, įtraukiant įvairių sričių specialistus, turinčius žinių ir patirties apie miško biologinę įvairovę, medynų vystymąsi.

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Punio šilas | Ž. Morkvėno nuotr.

Darni miškininkystė, derinanti ir ūkinius, ir gamtos išsaugojimo interesus, yra raktas į ateitį. Ūkinių ir „gerai“ prižiūrimų miškų Lietuvoje yra daugiau, nei pakankamai. Atėjo laikas ir gamtai atiduoti duoklę. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas, o ne prižiūrimas parkas. Prašome šį ypač vertingą šilą apsaugoti nuo siauro ūkiško požiūrio.

Autorius yra miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Miškų katė:

    Ačiū Jums.
    Kuršių Nerijoje vabzdžiai paprastai nuolat įsisuka ir nudžiovina būtent žmogaus sodintus plantacinius monodominantinius pušynus. O žmonėms atrodo, kad miškų purškimas, sanitarinis kirtimas, išvartų šalinimas – išeitis…

  2. Linas S.:

    Manau, būtinas visų suinteresuotų pusių apskritas stalas: nuo Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, iki miškininkų, gamtosauginių organizacijų, vietinės bendruomenės. Tik tokiu atveju – viešoje akivaizdinėje diskusijoje – pamatytumėm, kokių interesų ausys iš už kieno nugaros kyšo.

    Kieno – nuoširdus susirūpinimas (kuris vėlgi, šiuo metu plačiose ribose: nuo romantizuoto požiūrio “palikim gamtai pačiai tvarkytis, ji pati viskuo pasirūpins”, iki siūlymo: unikaliam ypatingam šilui turi būti įstatymiškai įtvirtintas ypatingas unikalus statusas ir jo priežiūros taisyklės).

    O kieno – vienadieniai “po mūsų nors tvanas” veikimo metodai: kuo didesnę dalį miškų iškirskim ir parduokim; kitą kuo didesnę dalį palikim kenkėjams sugraušt ir supūt (nes pastaruoju atveju dirb/tvarkyt nereikia, o europiniai “projektų” pinigai gaunami).

  3. Žemyna:

    Norėjau porą dalykų pasakyti, deja, nepavyko prisiskambinti į ŽR laidą, todėl dabar jus kankinsiu – skaitykite:
    – SENGIRĖS tik todėl atsirado, kad buvo miškų plotų, kuriems pasisekė, nes juose gal net tūkstančius metų žmogus neįžengė kaip ministras, jų viršininkas, tvarkdarys (ar dar kažkas „geriau žinantis“), kad miškus mokytų, komanduotų gamtai, kaip ši „privalo“ gyvuoti ir savo vidaus reikalus reguliuoti. Jose žmogus netaisė „gamtos klaidų“. Bet pagaliau, „ačiū Dievui“ atėjom mes, ir Labanoras bei jo likimo broliai „lengviau atsiduso“ 🙁
    Laidoje telefonu kalbėjusiam miškininkui su visa pagarba visgi priminsiu: nors miškininkystės mokslams visi 300 m., taigi, patirtis tikrai solidi, visgi GLOBALIŲ VERSLŲ EROS žmogus ir šioje srityje veikiau gudrauja, negu miškų bei gamtos naudai veikia. Vos tik žmogus verslininkas išmoko į mišką eiti kaip OKUPANTAS, o ne kaip PAGARBUS SVEČIAS (kai eina tik savo bei šeimos kasdienių reikmių spiriamas), žmogaus santykis su mišku vis labiau linko į savanaudišką, net ir begėdiškai suktą grobuonies santykį su beginkliu. Tik pavieniai „trenkti idealistai“ dar ryžtasi gamtą ginti.
    Nesu medienos verslo žinovė, bet iš šalies susidaro įspūdis, kad versle iš miškininkų žinių lobyno tik ta dalis naudojama, kuri padeda verslui nepristigti MIŠKE augusios geros medienos. Nors tas pats verslas seniausiai galėjo savo verslo reikalams išnaudoti dykus laukus – ten sodinti bei užsiauginti ir biomasę kurui, ir pramoninį mišką, kad jame niekieno netrukdomas galėtų reguliariai savo pjūklais „medžius nuo ropojančių ir skraidančių užpuolikų gelbėti“. Kai verslas tik tuos, dirvonuojančiuose laukuose SAVO PAČIŲ specialiai kirtimui AUGINTUS medžius kirstų, niekas neturėtų jam pretenzijų, nereiktų kariauti su visuomenininkais.
    O GAMTOS AUGINTI MIŠKAI ir toliau netrukdomi patys savimi rūpintųsi – patys gimtų, bręstų, medžių kartos natūraliai keistų viena kitą taip ir tokios sudėties, bei tokiu rūšių santykiu, kaip miškui reikia (užuot juos keistų žmogaus susmaigstyti šiam miškui gal visai netinkami sodinukai invazukai, įsibrovėliai, kuo toliau, tuo labiau keičiantys ir išderinantys čia natūraliai ir subtiliai per amžius susiformavusią ekosistemą! Nekviesti atėjūnai gamtos sunkiai priimami, nes net ir nepataisomos žalos padaro!).
    Bent jau aš kalbu ne apie tokią naują tvarką, kai visuomenininkų niekintojai Labanorą ar kitą mišką „šiek tiek pakirtės, šiek tiek patryps, patraiškys ir nubrozdins, bet už tai šiek tiek ir atsodins“. Aš kalbu apie tai, kad jų per patrankos šūvį prie senų girių prileisti negalima. O ir kituose – tik pagal labai griežtas taisykles, visuomenei kontroliuojant, labai ribotai kirsti leisti! Ir lai nemanipuliuoja tuo joks ponas (vice)ministras, jog kirtama valstybės naudai, jog pinigai ne į privatų, o į valstybės biudžetą keliauja. Visuomenė ir medienos verslo gynėjai apie SKIRTINGUS DALYKUS KALBAME. NE APIE BIUDŽETO, į kurį įkris pinigai, NUOSAVYBĘ ši mūsų daina, o apie MIŠKŲ APSAUGĄ nuo MEDIENOS VERSLO kišimosi į jų gyvenimo būdą, apsaugą nuo jo pjūklų, kirvių ir SUNKIOSIOS KARO SU GAMTA TECHNIKOS LT MIŠKUOSE. Kalbama apie tai, kad laikas nustoti elgtis su miškais taip, kaip Nepriklausomybės pradžioje su gamyklomis ir pastatais elgėsi prichvatizatoriai – grobė, naikino ir išnyko, palikę po savęs mūsų gaminančios pramonės dykynę. O valdžios vyrams gana partinius interesus tenkinti miškų, senamiesčio pastatuose įsikūrusių mokslo bei kultūros įstaigų ir jų sukauptų lobių, parkų sąskaita! Neišmanai doros ir ūkiškos finansų politikos – patrauk nagus nuo valstybės valdymo.
    – Atsakymas tam, kurs kažką panašaus sakė: „Bobutė, šalia kurios kiemo niekas miško 40 m. nekirto, o vieną dieną iškirto, tai pamačiusi išsigando, nes galvoja, jog visoje Lietuvoje miškus iškirto, tai ir paskelbė paniką“:
    Šią minutę mintinai negaliu pasakyti, kuriame žemėlapyje aptikau (nes ne jo ieškojau) – kiek prisimenu, pastarojo tema buvo lyg ir „Pasaulio žemės gelmių ir kt. gamtos turtų atsargų esamos padėties žemėlapis“ (kaip pats skelbiasi, jis nuolat atnaujinamas). Tai štai – Skandinavijos, LT, LV bei PL nuotraukoje iš viršaus Kaliningrado srities miškai, lyginant su mūsų miškų vaizdu, – neįžengiamos džiunglės. O mūsiškiai – tikra G Ė D A ! Mūsų miškų vaizdas gražus, tik žiūrint į jį nuo plento per automobilio langą. Pravažiuojantys mato tobulą OPTINĘ APGAULĘ: atrodo, jog važiuoji pro gūdžias, neįžengiamas prabočių girias (ko gero, gidai turistams būtent tokią pasaką seka). O štai vaizdas iš viršaus visai kitką rodo. Pamačiau jį net neprisimenu prieš kiek metų, kai kilo skandalai dėl sauvališkų vandališkų statybų saugomose teritorijose, kai atsirado dronai. Nuotraukos net ir Delfyje buvo. Šaukiau visuose komentaruose ir tiems, ką tuomet pasiekiau. Kalbėjau apie miškų REGIMYBĘ – kai iš visų keturių pusių tariamą miško kvartalą supa po apsauginę (nuo akių) medžių „uždangą“, o viduje, per visą plotą, iškirsta plynė! Ir tokių ne vienas, o net po kelis kvartalus paeiliui! Važiuojantiems pro šalį sukuriamas miško paveikslėlis, vaizdas. Ir nė neįtartum, jog pro miško kapą važiuoji! Nežinau, ar tokie, kur iš „bobulių“ šaiposi, iš kabineto koją iškelia? Nebent tik kokio girininko pakviesti „aplanko mišką“, važiuodami jo automobiliu iki vietos, kur vyks „Ataskaitos apie miškų apsaugą“ priėmimo pobūvis.
    Pritariu kitam visuomenės kritikui – tikrai mes sengirių neišauginsime – Nes ne žmonės jas augina. Joms užaugti ir subręsti amžių amžiai reikalingi. Tačiau mes už tai atsakingi, kad MŪSŲ karta NETRUKDYTŲ JAI SAVO GYVENIMĄ GYVENTI, KAD NETAPTUME SENGIRĖS GRABORIAIS. Beje, miškų technika, naikinanti paklotę ir sunaikinant joje natūraliai susireguliavusį įv. vabzdžių, floros ir faunos santykį, nubrozdinanti, žalojanti medžių kamienus, padeda invaziniams kenkėjams, įv. vabzdžiams komfortiškai miške įsitaisyti, daugintis ir savo juodą darbą dirbti.
    Įspėjimas mums visiems:
    Atsargiai, neužsiliūliuokime valdininkų gaminamuose tekstuose FRAZĖMIS, SĄVOKOMIS (draustinis, rezervatas, saugoma teritorija) – atidžiai studijuokime visą tekstą, ar po jomis niekas neslypi, ar nepaliekamos landos sukčiavimui, piktnaudžiavimui spragomis, manipuliacijoms apie tai, jog, jei pjūklų su viską naikinančia technika neįleis, tai ir žmogui uogauti neleis. (Žinoma, tie, kas norės diskredituoti gamtos ir miškų tausojimo būtinybę, net ir tuo manipuliuos.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: