L. Kalėdienė. Žydauka, žydelka – o kaip kitaip lietuviškai dar vadindavo? (60)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Maniau, kad tikriausiai tik aš viena pagalvojau, kad sinagogos uždarymas Vilniuje – tai provokacija, kliaučių ieškojimas. Dar sovietmečiu išmokau tokius dalykus vertinti įtariai. Bet kai Faina Kukliansky užsipuolė Vytautą Landsbergį neva užgauliai pavartojus žodį žydelka (jis eilėraštyje parašė, kad Dievo Motina buvusi žydelka), jau ėmiau abejoti, ar tikrai ta Kuklianski nuoširdi ir tokia jau teisuolė. Kad nėra kukli, tai aišku – prilyginti save Dievo Motinai! O dėl teisumo – mokiausi klase aukščiau toje pačioje mokykloje su ja ir tikrai žinau, kad nebuvo tų patyčių, apie kokias ji dabar (beje, tik dabar) pradėjo pasakoti.

Esu dialektologė ir sociolingvistė, pati organizavusi ir dalyvavusi ne vienoje dešimtyje ekspedicijų į tarmes. Nėra lietuvių tarmėse žodžio žydė, yra tik žydauka, žydelka. Pažiūrėkite į didįjį 20-ies tomų Lietuvių kalbos žodyną – nėra nė vieno pavyzdžio su etnonimu žydė, tik žydauka ir žydelka. Nuo senų senovės lietuviai etnonimą žydas yra perėmę iš slavų – baltarusių ir lenkų, kaip ir daugybę kitų žodžių, todėl ir moteriškąjį jo atitikmenį taip pat.

Dėl fonetinių priežasčių rytinėje Lietuvoje paplitęs žydaukos pavadinimas, vakarinėje – žydelkos. Gausybė pavyzdžių su abiem šiais moteriško etnonimo variantais ir jų mažybiniais vediniais – žydaukėlė, žydelkiukė, žydelkikė ir kt. – užrašyta iš tautosakos, senųjų raštų, lietuvių literatūros ir tarmių. Žydė yra dirbtinis bendrinės kalbos žodis, pasidarytas iš žydo siekiant išvengti slaviškų priesagų –auka, -elka, bet dabar jau prigijęs, kaip ne vienas nukaltas naujadaras.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, VLKK Kalbos politikos pakomisės narė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

60 komentarų

  1. Tvankstas:

    Tikra tiesa. Iki studijų 1981 m. nebuvau girdėjęs ‘žydė, žydaitė’ iš žmonių Suvalkijoje ir Žemaitijoje, tik kelis kartus per radiją ar TV, skaitęs laikraščiuose.
    Žinojau, buvo įkalta per rusų kalbos pamokas, kad niekada nesakyti ‘žid’, tik ‘jevrej’.

  2. Inga:

    Puiku, kad yra tokių kalbininkių.

  3. Virginijus:

    Pagarba Laimai Kalėdienei!

  4. Dainuska:

    Senas zydas su zydauka, isvaziavo miskan malku…

  5. Antanas:

    Kuklianskytė ieško dantų ten, kur “bulkos” nesueina. 😄

  6. Žemyna:

    Ačiū Autorei!!!
    Plačiajai visuomenei labai reikia populiariai išaiškinamų tokių žinių.
    Nors tai jau kita tema (bet irgi iš LT menkinimo) – naudojantis jaunimo neišmanymu, naudojantis tuo, kad jau po Nepriklausomybės paskelbimo gimę, o mūsų ŠMM sudarytos mokymo programos NUSIKALSTAMAI aplaidžios. Kažkas komentaruose paleido žinią, jog lietuviai maldaknyges lauko būdelėse laikė… Na, o toliau išradingos fantazijos šia tema… Ar ne puiki medžiaga troliams, kvailinantiems ir vaikus, ir užsieniečius? Juk nei mūsų vaikai, nei jaunimas, nei juolab pasaulis nežino, kada ir kodėl žmonės buvo priversti net ir tokia galimybe pasinaudoti, kad tik išsaugotų knygelę lietuviškais rašmenimis…

  7. Marytė:

    Gėda tokiai kalbininkei 21 amžiuje, kai vyrauja lietuvių bendrinė kalba, kuri teigia, kad tai normalus vartotinas žodis. Jis turi žeidžiančią formą žydų tautybės moterį. Taip buvo užgauliojamos šios tautos moterys. O jeigu norime vartoti jau dabat archainius žodžius, tai kaip buvo šalie regionuose vadinamos moterys: moteriškė, moteriška, motė, žmona, Boba, dama, Dailioji(gražioji, silpnoji)lytis, Balta galva. Tai gal išsirenku man patį ,,gražiausą” ir kreipiuosi Miela Boba Laima Kalėdiene, nekurstykite nesaitaikos! Esu mokytoja ir labai nusivyliau, kad mes mokydami vaikus nesityčioti, tiek daug pastangų įdedame o jūs savo vienu žodžiu nušluojate visą mūsų darbą! Gėda! Todėl visuomenėje ir vyksta tokie dalykai, kad nemylim vaikų našlaičių, žmonių su negalia. Net ašaros rieda kuo mūsų tauta virsta.

    • Antanas:

      Panele mokytoja, ar Tamstą kartais niekas nesieja su lietuvių tautos “didvyre” (“didmoterim”) Maryte Melnikaite/Marija Melnik? Ne? Tada baisiai persiprašau! 🤗

      • Rasa:

        Antanas ar čia tas tu iš galinio suolo, kur nosį krapštė mokykloje?
        Mokytoja teisingai rašo.

        • Antanas:

          Taip, taip, čia tas pats antrametis Antanas, kuris krapštydavo nosį, o ištrauktą snarglį nusišluostydavo į tavo mokyklinę uniformą, višta tu apipešiota! 😂

          • Arūnas:

            Maryte, Rasa ir Šiaip, problema yra ta, kad pats žodis žyd yra jiems užgaulus, todėl pokario metais, kai jų buvo dauguma vienoje organizacijoje, lietuviai buvo mokomi būti korektiškais (taktiškas, pagarbiais) jų atžvilgiu ir žydų nevadinti žydais. Kaip kompromisas siūlyta vadinti ne žyd, o žydelis, tačiau ir tai jų netenkino, nes artimiau buvo jų šnekamojoje (ne tautinėje, o šnekamojoje) kalboje prigijęs jevrej. Dar daugiau, nuo seno žydai ir žydelkos, norėdami atsikratyti savo paveldo, stengėsi tokiais nebūti, ir pvz Rusijoje keitėsi pavardes į rusiškas. O Lietuvoje iki okupacijų jiems savo tautybės nereikėjo slėpti ar gėdytis, nes lietuviai buvo tolerantiški jų atžvilgiu. todėl nepersistenkime kaip su romais, kurie nuo amžių buvo vadinami čigonais arba kaip su juodaodžiais, kurie nuo amžių buvo vadinami negrais

          • Abraomas:

            “…kuris krapštydavo nosį, o ištrauktą snarglį nusišluostydavo…”
            Kiek pamenu, tai pas mus, Suvalkijoj, tokius snarglius žydais vadindavo 🙂 Čia sovietinės tautinės tolerancijos laikais, ne dabar, valdant “lietuviškiesiems nacionalistams ir antisemitams” 😉

    • Šiaip:

      Na ką, Marytė absoliučiai logiškai, nors ne visai išsamiai, bet teisingai sudėliojo viską į vietą. Kalėdienė nusišneka. Kad ji pati nusišneka, dar pusė bėdos – tegu sau gėdą darosi, negi uždrausi. Bet kad prie savo nesąmonių prirašo prof. dr. ir net kalbininkė, tai jau kompromituoja visą cechą. Gėda, Laima, galėtumėte ir neaukoti dėl abejotinų ir trumpalaikių politinių naudų profesijos prestižo. Pagaliau, laikas žinoti, kad sustoti rašyti: amžius jau nebe tas, naujausieji šaltiniai neskaityti, sovietinės sociolingvistės šleifas, pagaliau aplinkoje susigaudymas menkėja ir t.t. Panele mokytoja Maryte, džiaugiuosi, kad dar yra mokykloje žmonių, galinčių pamokyti mūsų vaikus ir tiesos, ir šviesos.

    • mokytojai Marytei:

      Kalbininkė rašo teisybę. Galiu patvirtinti iš savo tėvų atminties, kad žodis “žydelka”, “žydelkaitė” buvo naudojami lietuvių šnekamojoje kalboje. O kaip kitaip galima pavadinti? Sūduviai dar vadindavo “žydauka” ar jauna mergaitė – “žydaukaitė”. Nematau čia nieko užgaulaus. Literatūrinėje kalboje tinka tokie išsireiškimai, kai “žydų tautybės” moteris, “rusų tautybės moteris” ir t.t., bet tik ne kasdieninėje šnekamojoje kalboje.
      Juokinga, kad mokytoja kalbininkės straipsnyje randa nusikaltimų.

    • Žemyna:

      Gerb. p. Mokytoja,
      kalbininkas kiekvieną žodį vertina ne tik pagal šią akimirką galiojančią normą, bet ir pagal kitus parametrus. Pavyzdys – miesto triukšmo fone geriant kavutę su kaukaziečiais, man labai gražiai skambėdavo jų kalba. Bet kai ją išgirdau Druskininkų apylinkių gamtos fone, tą pačią kalbą norėjosi greičiau nutildyti, taip žeidžiančiai kalniečių kalbos skambesys nederėjo su gamtine aplinka, jos garsiniu fonu, spalvomis. Ar dėl to jų kalbą išbrokuosime?
      Į aplinka, kurioje augau, daug tamstos čia minimos bendrinės kalbos žodžių buvo neįsileidžiami, o ypač jaunai panelei jie nederėjo. Ačiū Dievui, Tėveliai jau negirdi šiandien per mūsų Nacionalinę(!!!) platinamo ,,bendrinės k.” žodyno (ypač tiesmukai, chaltūriškai verstų ir dubliuotų filmų žodelių. O ir lietuviškų serialų ,,garbės reikalas” versti aktorius kalbėti padugnių k.)! O tamsta būtent tokią laikai vertybe, nes ji ŠIĄ akimirką paskelbta bendrine.
      Kai buvau studentė, pirmą kartą išgirdau žmoną su vyru kalbant žemaitiškai, ir nežinojau, ar man dera bendrauti su šia storžieve. Baisusis sakinys, kurį išgirdau, skambėjo maždaug taip: Juoni, o vaką pašėrei? Ir dar kažkokį panašaus skambesio klausimą ištarė. Šiandien aš visai kitaip girdžiu žemaičių kalbą ir mėgaujuosi ja. Bet iki išmokimo girdėti ją ,,kitom ausim” reikėjo dar paaugti.
      Taip, senoji kaimo kalba itin tiesmuka, natūralistinė, tartum šifruota, netinka damų muzikiniuose salonuose (barielka, brunelka, mėgelka, rankelka, prietelka, raitelka, sodželka, užvelka, žydelka /ir toks šokis/, žiedželka, vokietelka ir t.t.). Tačiau į kaimą perkelta damų salonų kalba ir nepadės ŽŪ BVP kelti :). Kaimo gyvenimo naštą velkant, gyvenimas vertė trumpai drūtai informaciją perteikti. Viskam savo vieta ir laikas. Todėl FK reakcija buvo itin neadekvati, pademonstravo srities neišmanymą. Žmogus arba gimė, arba negimė girdėti, kiekviena ląstele jausti, matyti kalbą, muziką, tapybą ar kitą meno kūrinį.
      O kalbininko požiūriu LK nepaprastai daug prarado dėl to, kad jau seniai jai per didelį poveikį daro per TV, kiną ir i-netą girdima, lyg volu visus kalbėtojus lyginanti svetimžodžių užteršta kalba-mutantė. Kaimo kalba praranda jai būtiną natūralios raidos galimybę, tampa nuobodžia, neišradinga, bespalve. Panašiai, kaip nekūrybingų miesčionių apranga, papūgiškai kartojanti kažkieno diktatą.

    • Janė:

      Pritariu tanstai. Man gėda uz tokius kbininkus šinknalaižius Landsbergių marazmų.

    • Iš didelio rašto tamsta mokytoja išėjo į kraštą. Išvardino ARCHAIŠKUS lietuviškus žodžius ir siūlo pakeisti juos MODERNIAIS:
      Moteriškė – moteris
      moteriška – moteris
      motė – moteris
      žmona- moteris
      dama – moteris
      dailioji lytis – moteris
      balta galva – moteris
      Tamsta mokytoja, bet gi įsižeis feministės, nes jos lyties įvardijimo neperneša, tad apskųs Jus Lygių teisių inkvizicijai (LTI). Tada Jūs turėsite MOTERĮ keistį į ŽMOGUS. Bet vėl Jus apskųs LTI, nes žodis ŽMOGUS yra vyriškos giminės. Bet nenusiminkite yra išeitis – turime dar ARCHAIŠKĄ žodį ŽMUO, kuris reiškia tą patį ką HOMO ir yra neutralios giminės.

  8. kita dainuška:

    Dar sovietiniais laikais rinkau tautosaką Punioje ir iš pateikėjo išgirdau štai tokią dainelę:
    “Visi žydai škaloj
    O jau Joškė baloj
    Ok vei, ok vei vei
    O jau Joškė baloj.”
    Liaudies patarlė sako: “Iš dainos žodžio neišmesi”.

    • Ona:

      Apie būrus čia dar parašyk, kokie lietuviai girtuokliai ir tinginiai buvo.

      • Žemyna:

        taip, ir apie savų trūkumus dainavo.
        Kaimietis buvo dalykiškai lakoniškas – jei nepadeda tradicinės peikimo už bendrabūvio taisyklių laužymą išraiškos – pašaipios dainuškos, kt. tautosaka, akėčios ant stogo ir pan. – imdavosi stipresnio poveikio priemonių. Pvz., SAVUS ir ant mėšlo prikrautų vežėčių iš kaimo lauk išveždavo, jei atkakliai nesilaikė nustatytų doro gyvenimo tradicijų.
        Jei į miestelį (kaimą) atvažiavęs svetimtautis nesiintegruoja, gyvena savo uždarą gyvenimą, tai jo reikalas, tačiau SAVO vaikus būtina apsaugoti nuo aklo svetimų papročių mėgdžiojimo. Tuo tikslu tautosaka trumpai drūtai perteikia informaciją, ko šie neturi mėgdžioti, kokių taisyklių privalo laikytis, kad liktų bendruomenės nariais. Ilgiems ,,edukacijų” eksperimentams kaimo žmogus laiko neturėjo.
        Besiskundžiančios ponios skunduose bei ,,pažangių” pritarėjų chorui logikos trūksta – tos tautybės žmonės iš ten, kur juos skriaudė, būtent į LT slėptis plūdo ir, pasak jos pačios, LT jie ir jų verslas KLESTĖJO. LDK nebuvo ignoruojamos kitos kalbos (per tai ir sava apleista) nei kitakalbiai su savo gyvenimo būdu. Kažkaip skundų galai nesueina?

  9. ŽEMAITIS:

    V. Landsbergis šiuo atveju tikrai susimovė.
    Kaip autoritetui derėtų atsakingiau rinktis žodžius. Iki šiol tokių “liapsusų” jo kalboje kaip ir nepasitaikydavo.
    Tad, gerb. Vytuatai, esate itin gerbiamas žmogus, tad ateityje pasistenkite išlaikyti orumą.

    • Žemyna:

      Štai šioje vietoje nematau nė mažiausio kabliuko, ką prikišti VL! Nors šiaip esu ne sykį jam nukandusi galvą už jo nuodingą liežuvį.
      Šį kartą žmogus norėjo kaip geriau, į mus kreipėsi, o tautosaką, kalbos stilius išmanantys, tautosakoje augę ir ,,maudęsi” suprato, jog tai juos pažadinti, priversti įsiklausyti ir susimąstyti bandė – kad užkirstų kelią padariniams, kuriuos gali sukelti SĄMONINGAI, PIKTYBIŠKAI idiotiškais veiksmais keliama įtampa. Nebent būtent tai ir papiktino ponią, nes jos planus galėjo niekais paversti?

    • Antanas:

      Gerb. Žemaiti, aš manau, kad mūsų gerbiamas patriarchas turėtų visais (!) klausimai kreiptis patarimo į dar labiau gerbiamą visų Lietuvos žydų lyderę Fainą Kukliansky (merg. pavardė – Kuklianskytė), nes ji yra Dievo išrinktosios tautos atstovė Lietuvoje. Šalom! ✡️

    • Tvankstas:

      Profesorius yra intrigėlių meistriukas, tai pamėtėjo kauliuką.

  10. Albinas Vaškevičius:

    Lietuvių kalboje yra 11 000 000 žodžių. Dar negirdėjau kad didžioji dalis jų būtų uždrausta vartoti. Jeigu žydelka nežino lietuvių kalbos ir nesupranta jos žodžių reikšmės tai jos pačios problema. Ji ko gero net lietuvių kalbos egzamino nėra išlaikiusi.

    AŠ LIETUVOS ŽEMĖS NE TIK UŽSIENIEČIAMS, BET IR KITATAUČIAMS
    NELOJALIEMS LIETUVOS VALSTYBEI IR NEIŠLAIKIUSIEMS
    LIETUVOS ISTORIJOS, LIETUVIŲ KALBOS, LIETUVIŲ PAPROČIŲ EGZAMINŲ
    IR GYVENUSIEMS LIETUVOJE MAŽIAU KAIP 18 METŲ
    NEPARDUOSIU.

  11. Riba2:

    čigonai nebe čigonai, žyd—os nebe žyd—kos, neg-ai nebe neg-ai,- kas darosi? Ar beprotybė gali turėti ribas?

  12. Bartas:

    Vyrai, moterys. Iškilo klausimėlis senam kaimiečiui (pagoniui). Straipsnyje paminėta, kad Dievas turi “motiną”. Kas čia dabar per “geografinės naujienos”? Tai kol Dievas neturėjo motinos jo nebuvo? Tai kas pirma atsirado – Dievas ar Motina? Visai susivėliau.

  13. Rolka:

    Nekirsinkit žmonių,normaliai vadindvo zydas žydė taip pat vadindavo ir zydelka ir kitaip kai kažkas nepatinka į ir t.t.bet Landsbergiui gėda taip vadinti laikai pasikeitė,ir ginti žudikus nesvarbu kokia jų tautybę taip pat geda

  14. Cha:

    Už ką tokioms kvašoms suteikiami profesorių vardai ?

  15. Laimutė Paurienė:

    Pritariu gerb. L. Kalėdienei! Mūsų kraštuose, rytinėje Lietuvos pusėje, Labanoro krašte, “žydauka” buvo vienintelis žydės įvardinimas.

  16. Antanas:

    Teko bendrauti užstalėje su žyde iš Izraelio laikinai grįžusia į gimtinę. Ji tiesiog pasakė, kad jie ten Izraelyje neesą tokie “žydiški” kaip Lietuvoje. Taigi, sovietmečiu, matyt, net žodis “žydas” turėjo neigiamą atspalvį. Tiesiog vaikai visada nori pritapti prie draugų, todėl bet kokie pasakymai apie žydiškumą tuomet būdavo skaudūs. O patyčių mėgėjų visada bus, kurie užgauna vaikų sielas visam gyvenimui.

  17. "Profesorius":

    O žinote dėl ko man labiausiai gėda už abu profesorius (nors teisingiau būtų žodį “profesorius” ir vieno, ir antro atveju dėti į kabutes)? Katalikiškos tautos itin gerbia Dievo Motiną. Prancūzai į ją kreipiasi vadindami Notre Dame, ispanai – Nuestra Senora, portugalai – Nossa Senhora. O štai Marijos žemėje – Šventa Žydelka. Bet galbūt prof. Laima Kalėdienė, pasitelkusi visą savo patirtį, įrodys, kad kitaip Lietuvoje Dievo Motina niekada ir nebuvo vadinama.

    • Žemyna:

      Susidaro įspūdis, jog jau nebemokame suvokti teksto, parašyto ne vien tik bendrine kalba šnekantiems (t. y., ne nė vienos savo gimtosios kalbos tarmių „neįkertantiems”)?
      Juk jo esmė ta: Kristaus Motina buvo ne kas kas kitas, o būtent žydelka. T.y., ji buvo tos pačios tautybės , kaip ir čia gyvenančios svetimtautės, dalies mūsų tautos žydelkomis, žydelkaitėmis ir pan. vadinamos.
      Šiomis eilėmis ir antras svarbus dalykas pasakytas – Kristus buvo žydas, nes jį žydelkaitė pagimdė. Tie, kas Kristų nužudė, buvo ne žydai. Arba – ne žydai buvo tie, kas žydą Kristų žudė. T.y., bakstelėta pirštu ten, kur žmonėms prieš nežinia kiek amžių MELAS į smegenis įspraustas, ir jie nesusimąstydami klusniai ir bukai patys jį toliau daugina. (Beje, jei kam įdomu, tai pats šlykščiausias keiksmažodis – ne mūsų žodyne, net ne rusų „matj matj”, o ITALU. Atspėkite, kieno „matj” italai jame mini, o ir šiaip nepagarbiai išvadina?)
      Trečią „škandalingo” VL posmo dalyką irgi verta įsidėmėti: bendrinei kalbai nepriklausančio žodžio prasmė ne pagal bendrinės kalbos normas nustatoma. Nustatoma tik pagal tarmės, kuriai žodis priklauso, žodžių darybos taisykles bei tos tarmės žodyno prasmes!
      Gaila, kad švietimo ir mokslo įstaigos taip apleido vieną svarbiausių žmogui MENŲ – kalbos mokslą ir meną. Diena.lt svetainėje tokių absurdiškų teiginių ir komentarų radau, kad po tokių pats laikas išvaikyti ir ŠMM, ir lituanistų studijas aukštosiose mokyklose. Jose, deja, sėkmingai dauginasi „lituanistai”, raginantys dar labiau apleisti LK mokslą, nes…„ Amerikoje žmonės apskritai nežino, kas yra gramatika, ir dėl to galvų sau nesuka…”
      Pvz., toks teiginys „juk man nepatinka, kai mane litovcu vadina”. O koks tavo reikalas, kaip kažkas, SAVO kalba kalbėdamas, kitataučių tautybes įvardina? Jis niekaip kitaip to nė negali padaryti, kaip pagal SAVO kalbos taisykles, tad ne mums jam aiškinti! Kitaip nebus saviškių suprastas.
      Dar kitą pavyzdį pateikia: „Juk VL savo žmonos nevadina litwinka”. Žinoma, ne – juk jiedu LIETUVIŠKAI kalbasi! O kai jau namie lenkiškai kalbės, tai kitaip nė negalės, tik litwinka turės vadinti. Arba dar kitais žodžiais – priklausomai nuo kalbos, kuria kalbės. Jeigu mokės kalbą, kuria kalbės.
      Kitas reikalas, jei lietuviškai kalbėdamas, savo gimtosios kalbos taisyklėmis ir žodynu naudojasi. Vadinasi, jam trūksta žinių. O jei tai daro tyčia – man apskritai nėra reikalo į tokio šnekas kreipti dėmesio. Jo mandagumas – jo paties reikalas. Galiu tokiems „na vooruženije” dar vieną pasufleruoti – nuo R. Armijos įsiveržimo ir pokariu moteris vadino „litovka-vintovka”.
      Žmonių grupelė tarp trijų pušų klaidžioja, pyksta ir plūstasi, kur tūkstančiai kitų niekaip nerastų, ko čia pykti.. Nebent būtum koks sadomazochistas trokštantis skriaudų ir skriaudėjo, nes nė dienos negali ištverti, nesijausdamas skriaudžiama auka.

      • "Profesorius":

        Ir čia dar kalbat apie teksto suvokimą? Žinoma, tose Jūsų tarmėse gal ir viskas būtų tvarkoje, jei, pavyzdžiui, būtų kalbama apie kokią karčiamos ar kromo savininkę žydelką. Bet štai Jūsų paminėtose senose lietuviškose maldaknygėse, kurių tekstams iki bendrinės kalbos dar tikrai buvo toloka, Dievo Motinos niekur taip nerasite pavadintos. Štai čia ir yra kontekstas arba, tarmiškai tariant, reikia, mieli profesoriai, turėti “supračiaus”, kokioje vietoje žodį vartojate ir apie ką kalbate. Įdomu, tai kad replikuodamas p. Fainai Kukliansky, “profesorius” jau kalbėjo apie tai, kad savo lyrikos opuse norėjęs pabrėžti, jog “Dievo Motina buvo žydė”. Kas atsitiko? Gal netikėtai ėmė ir baigėsi seniausios ir gražiausios lietuvių kalbos metai? Liūdniausia, kad “profesorius”, norėjęs mums “priminti katalikybės ištakas”, tolimesnėje “oracijose” klimpo į vis gilesnes, su ta pačia katalikybe susijusias klaidas. Antai, porino: “O eilėraščiu aš norėjau pasakyti, kad nevarykite ant žydų, nes visi šventieji buvo žydai. Pati Dievo Motina buvo žydė.” Visi šventieji buvo žydai? Profesoriau, profesoriau… Remiantis Jumis, tuomet ir šv. karalaitis Kazimieras – taip pat išrinktosios tautos sūnus… Ką ir bepridursi. Pasitelkiant į pagalbą šiandieninį folklorą, būtų galima pasakyti, kad “profesorius” norėjo kaip geriau, bet išėjo…kaip visada. Nors tomis geromis intencijomis aš, atleiskit, vis dėlto nelabai tikiu. Žydų bendruomenė ar jos pirmininkė “lyrikos perliuką” lai vertina patys – turi tokią teisę. O man “profesoriaus” lyrika nepriimtina iš katalikiško požiūrio taško. “Profesoriui”, kurį tam tikromis progomis dargi ir katalikiškuose Dievo namuose galima išvysti, paprasčiausiai reiktų su didesne pagarba kalbėti apie tai, kas yra sacrum. Žinoma, jei tuose Dievo namuose lankomasi ne vien parodomaisiais tikslais. Mūsų tarmėse yra ir dar vienas senas, geras žodis – sarmata. Nereikia išvykti į 120 ar daugiau mokslinių ekspedicijų, kuriose prof. L. Kalėdienė nepasikuklino pasigirti dalyvavusi (kuklumu tekstukas tikrai netrykšta). Bet kuris paprastas, šventadienį bažnyčion einantis Lietuvos kaimo žmogus – ir, nesvarbu, Aukštaitijoje ar Žemaitijoje – Jums, ponai profesoriai, pasakytų: Besarmačiai.

        • Abraomas:

          “Bet kuris paprastas, šventadienį bažnyčion einantis Lietuvos kaimo žmogus – ir, nesvarbu, Aukštaitijoje ar Žemaitijoje – Jums, ponai profesoriai, pasakytų: Besarmačiai.”

          Na, tokiu atveju tą kaimo žmogų (o gal būt ir tave 😉 ) iš karto derėtų prikalti prie kryžiaus, kaip tu čia kali Landsbergį. Nes jis pavartodamas archainį, iš slavų kalbų kažkada perimtą žodį (dabar bendrinėj kalboj vartojamas atitikmuo “begėdžiai”), pasielgtų VISIŠKAI analogiškai Landsbergiui, pavartojusiui tokį patį archainį iš slavų perimtą terminą “žydelka”.

  18. "Profesorius":

    Iš tiesų nuo pat pradžių reikėjo pasakyti, kad “be komentarų” buvo vieno profesoriaus poezijos veikalas ir antrosios profesorės (ekspertės) mokslinė išvada. Tiek patys autoriai, tiek jų “opusai” – žemiau bet kokios kritikos.

  19. "Profesorius":

    O galiausiai beliko graudžiai nusišypsot, kai “profesorės” sakinį: “Dar sovietmečiu išmokau tokius dalykus vertinti įtariai” pergalvojau pačios “profesorės” biografijos ir “mokslinės veiklos” aprašymo “kontekste”: “1983 m. Kalbotyros institute Maskvoje apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją.” Veikiausiai toje anuometinės plačiosios šalies sostinėje ir išmoko vertinti įtariai. Matyt, tie patys mokytojai Maskvoje tokiems “profesoriams” įdiegė ir tai, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja tėra žydelka ir kvit. Maskvoje būti neteko. Galbūt tik mano seneliai, pusantrų metų tada neturėjusi mama ir dėdė 1948 metų gegužę gyvuliniuose vagonuose kažkur netoliese pradundėjo pakeliui iš Vilniaus į Krasnojarsko krašto taigą, kurios sniegynuose dešimtmetį Švenčiausiąją Aušros Vartų Dievo Motiną meldė parvesti į sapnuose sapnuotą ir išsiilgtą Vilnių. Štai todėl, gerbiamieji “profesoriai’, garbūs Lietuvos “patriarchai” ir lietuvių kalbos tarmių puoselėtojai, man Dievo Motina, kuri buvo žydė, yra Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, o ne šiaip šventa žydelka.

    • Abraomas:

      “man Dievo Motina, kuri buvo žydė, yra Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, o ne šiaip šventa žydelka.”

      Malei, malei, o teišstenėjai tą patį, ką Landsbergis dviem žodžiais pasakė 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: