L. Kalėdienė. Žydauka, žydelka – o kaip kitaip lietuviškai dar vadindavo? (60)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Maniau, kad tikriausiai tik aš viena pagalvojau, kad sinagogos uždarymas Vilniuje – tai provokacija, kliaučių ieškojimas. Dar sovietmečiu išmokau tokius dalykus vertinti įtariai. Bet kai Faina Kukliansky užsipuolė Vytautą Landsbergį neva užgauliai pavartojus žodį žydelka (jis eilėraštyje parašė, kad Dievo Motina buvusi žydelka), jau ėmiau abejoti, ar tikrai ta Kuklianski nuoširdi ir tokia jau teisuolė. Kad nėra kukli, tai aišku – prilyginti save Dievo Motinai! O dėl teisumo – mokiausi klase aukščiau toje pačioje mokykloje su ja ir tikrai žinau, kad nebuvo tų patyčių, apie kokias ji dabar (beje, tik dabar) pradėjo pasakoti.

Esu dialektologė ir sociolingvistė, pati organizavusi ir dalyvavusi ne vienoje dešimtyje ekspedicijų į tarmes. Nėra lietuvių tarmėse žodžio žydė, yra tik žydauka, žydelka. Pažiūrėkite į didįjį 20-ies tomų Lietuvių kalbos žodyną – nėra nė vieno pavyzdžio su etnonimu žydė, tik žydauka ir žydelka. Nuo senų senovės lietuviai etnonimą žydas yra perėmę iš slavų – baltarusių ir lenkų, kaip ir daugybę kitų žodžių, todėl ir moteriškąjį jo atitikmenį taip pat.

Dėl fonetinių priežasčių rytinėje Lietuvoje paplitęs žydaukos pavadinimas, vakarinėje – žydelkos. Gausybė pavyzdžių su abiem šiais moteriško etnonimo variantais ir jų mažybiniais vediniais – žydaukėlė, žydelkiukė, žydelkikė ir kt. – užrašyta iš tautosakos, senųjų raštų, lietuvių literatūros ir tarmių. Žydė yra dirbtinis bendrinės kalbos žodis, pasidarytas iš žydo siekiant išvengti slaviškų priesagų –auka, -elka, bet dabar jau prigijęs, kaip ne vienas nukaltas naujadaras.

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, VLKK Kalbos politikos pakomisės narė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: