Vilniuje nuplėštos J. Noreikos atminimo lentos vietoje surengta meninė akcija (nuotraukos, video) (4)

Alkas Paltarokas | Alkas.lt ekrano nuotr.

Alkas Paltarokas | Alkas.lt ekrano nuotr.

Rugpjūčio 6 d. pavakare prie Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, nuo kurios sienos liepos 27 d. Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu buvo nuplėšta Lietuvos laisvės kovų dalyvio Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, būrelis visuomenininkų surengė meninę akciją, skirtą pagerbti tautos Didvyriams.

„Mūsų stiprybė vienybėje. Karas yra tragedija. Generolas Vėtra vienas sunkiomis aplinkybėmis kovojo prieš abu – sovietinį ir fašistinį režimus. Šia akcija visam pasauliui suprantama muzikos kalba mes priminėme mūsų tragediją“, – sakė akcijos sumanytojas ir rengėjas „Vanago kelio“ iniciatyvinės grupės narys Alkas Paltarokas.

„Vanago kelias“ – tai visuomeninė pilietinė iniciatyva, kuria siekiama ugdyti, skatinti ir palaikyti visuomenės patriotizmą, sąmoningumą ir bendruomeniškumą.

Posted by Giedrė Gorienė on 2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .

4 komentarai

  1. Tadas:

    Rugpjūčio 7 d. Vilniuje telkiamas mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (59)
    w w w.alkas.lt
    2019 08 02 08:12, Papildyta 08-03 d. 9:30 val.

    Rengėjų nuotr.
    Rugpjūčio 7 d., trečiadienį, 18 val. Vilniuje, prie Karaliaus Mindaugo paminklo vyks mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ Mitingo rengėjai, skelbiantys Feisbuke kreipimąsi į Lietuvos istorinės atminties išsaugojimu neabejingiems Lietuvos piliečiams, rašo:
    „Vilniaus meras Remigijus Šimašius kartu su savo parankiniais šmeižia, daužo ir naikina Lietuvos Laisvės kovų Didvyrių atminimą: 2019-07-24 d. Vilniaus sav. Tarybos posėdyje 21-o Vilniaus tarybos nario sprendimu panaikintas 1941 m. Birželio sukilimo prieš SSSR okupantus vadovo pulk. K. Škirpos alėjos pavadinimas. Prieš tai R. Šimašiaus pasekėjas apsišaukėlis Stanislovas Tomas kūju sudaužė karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą ant Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Visuomenei pareikalavus, Vilniaus savivaldybė suklijuotą lentą sugrąžino, bet R. Šimašiaus vienasmeniu sprendimu liepos 27 dieną, 4 val. ryto lenta buvo „Grindos“ darbininkų grubiai nupjauta ir išvežta į šiukšlyną „saugoti“… Kas kitas? Vincas Kudirka? Jonas Basanavičius? Karalius Mindaugas? Neliečiamos Vilniuje tik NKVD ir KGB žudikų „atminimo“ lentos. Grįžta gūdūs sovietų laikai, todėl pasipriešinkime, ginkime Lietuvos Laisvės kovų Didvyrių šventą atminimą!“, – rašoma mitingo rengėjų kvietime.
    Kaip žinia, vienašališkas Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus sprendimas slapčia nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuplėšti Lietuvos didvyrio, partizano Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą sukėlė didžiulį Lietuvos visuomenės pasipiktinimą.
    „Neleiskime klastoti, perrašyti savo Tėvynės istorijos! Ginkime savo laisvę ir teisę patiems nuspręsti, kas nusipelnė Tautos pagarbos! Kviečiame Lietuvos žmones rinktis su gedulo žvakelėmis, gėlėmis Didvyriams, protesto plakatais, vėliavomis, Didvyrių nuotraukomis ir dainomis Lietuvai, jos gynėjams rugpjūčio 7 d., trečiadienį, 18 val. į protesto mitingą!“, – kviečia mitingo rengėjai: Astra Astrauskaitė, Kęstutis Tamašauskas, Arturas Grigas, Algis Avižienis, Vaidotas Jakubonis, Rūta Tamkienė, Vladas Turčinavičius, Sakalas Gorodeckis, Povilas Girdenis, Dalia Tarailienė ir ragina registruotis šiam įvykiui sukurtame Feisbuko puslapyje Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“.

    K. Tamašausko nuotr.
    Papildyta
    Mitingo rengėjai reikalaus, kad Vilniaus miesto savivaldybė sugrąžintų Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą atgal, ant Vrublevskiu bibliotekos pastato sienos. Taip pat reikalaus, kad būtų atšauktas sprendimas dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo Trispalvės alėja.
    Mitinge turėtų pasisakyti: istorikas Vidmantas Valiušaitis, seimo narys Arvydas Anušauskas, judėjimo „Lietuva yra čia“ pirmininkas, filosofas Arvydas Juozaitis, seimo narys Audronius Ažubalis, Lietuvos Sąjūdžio, Vilniaus skyriaus vadovas – Leonas Kerosierius, Tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis, „Jaunosios Lietuvos“ partijos pirmininkas Stanislovas Buškevičius, partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angele Jakavonyte, Lietuvos laisvės kovų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, buvęs JAV diplomatas Algis Avižienis.

    Mitingui vadovaus Pilaitės dramos teatro vadovė, visuomenininkė Dalia Tarailienė.
    Dainuos: bardas Povilas Girdenis, aktorius ir bardas Giedrius Arbačiauskas, „Poliarizuoti stiklai“ Šarūnas Mačiulis, judėjimo „Lietuva yra čia“ valdybos narys Saulius Lapėnas.
    Mitingo pabaigoje numatomas Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo aplankymas ir pagerbimas tylos minute.

    Verta prisiminti: Irena Tumavičiūtė. Taikių gyventojų žudikams negali būti senaties
    Tiesos.lt siūlo 2019 m. liepos 31 d. 16:32

    Prieš 65 metus* sovietiniai teroristai sudegino Kaniūkų kaimą
    Lietuvoje vis dar taikomi skirtingi standartai Vokietijos nacionalsocialistinės ir sovietinio socializmo praeities vertinimui. Kiek sovietinių kolaborantų, savo rankomis žudžiusių taikius Lietuvos gyventojus ar vykdžiusių genocidą sėdėdami prie rašomojo stalo, prokuroro ar tardytojo kėdėje, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Štai jau 18 metų stebime, kaip jie, pasidžiaugę ramaus gyvenimo rudeniu – Lietuvoje, Rusijoje, Izraelyje ar Vokietijoje – iškeliauja Anapilin. Apie sovietinių-raudonųjų partizanų terorą, plėšikavimus, baudžiamųjų akcijų metu sudegintus Lietuvos kaimus yra parašyta solidžių mokslinių publikacijų, kurios išsaugo atmintį, įvardina nusikaltėlius ir … atgula lentynose, nesukeldamos jokios reakcijos. Ypač paminėtinos dr. Rimanto Zizo studijos: „Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais“ (Genocidas ir rezistencija, 2002, 1, p. 69–93), „Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.“ (Genocidas ir rezistencija, 2004, 1, p. 138–158), „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“ (http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm). Dr. R. Zizui „pasisekė“ – jo paminėti asmenys visi jau nuėję po žemėmis.
    Bet jeigu Lietuvos prokuratūra bando tik apklausti kaip liudytojus asmenis, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas juodu ant balto (Yitzhakas Aradas savo 1979 m. Niujorke išleistoje knygoje The Partisan“, p. 180–184, neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo žygius su enkavėdistais prieš lietuvius 1944 ir 1945 m., sovietams reokupavus Lietuvą, o Fanią Brancovskąją „išdavė“ jos bendražygė R. Margolis – „Nemnogo sveta vo mrake“, Vilnius, 2006, p. 411), iš karto sukeliamas triukšmas, o jeigu tie asmenys dar žydų tautybės, tuoj imama mojuoti holokausto vėzdu. Juk ir Izraelio teismai teisia už nusikaltimus žmoniškumui. O mūsų Lietuvėlėje mat esama kastų – ką už nusikaltimus galima apklausti, ko negalima, ką galima liustruoti, ko negalima, ką galima teisti, ko negalima …
    Liūdnų įvykių jubiliejui priminti skaitytojams siūlome dviejų šių žudynių dalyvių prisiminimus, išleistus ne Lietuvoje – šių eilučių autorei iki šiol naršant pavyko aptikti tik dviejų autorių išsamesnius pasakojimus. Lietuvoje savo memuarus skelbę autoriai taip atvirai nerašė, be abejo, jie bijojo aukų giminių keršto, o gal norėjo išsaugoti kovotojo su naciais aureolę.
    Vienos knygos autorius yra Chaimas Lazaras. Jo 1985 m. Niujorke išleistoje knygoje „Destruction and Resistance“ gausu scenų apie susidorojimą su „lenkais – vokiečių kolaborantais“, įtartinais lietuviais, piktinamasi kaimų savisaugos pastangomis apsaugoti žmones nuo apiplėšimų. Įdomu susipažinti ir su žydų–žydų, žydų–lietuvių santykiais nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos metais, knygoje pateikta ir Vilniaus žydų gyvenimo epizodų.
    Vokiečiai naktį niekur nejudėdavo, o „baltieji“ nebijojo išeiti iš namų. Daugiausia tai buvo vietiniai valstiečiai. Dieną jie dirbdavo įvairiausius žemės ūkio darbus, o vakare pasiimdavo ginklus ir prisijungdavo prie banditų. Vokiečiai išdrįsdavo eiti gilyn į mišką tik su didelėmis pajėgomis. O banditas, gyvenantis šiose apylinkėse, nuo vaikystės žinojo kiekvieną miško takelį. Ir dėl to gaujų nariai mums buvo tokie pavojingi ir mums reikėjo būti atsargiems. Žinoma, raudonieji partizanai negalėjo kariauti su visais vietiniais kaimiečiais, bet aišku, kad reikėjo imtis kokių nors priemonių, kurios pasėtų baimę visoje apylinkėje.
    Kurį laiką jau buvo žinoma, kad Kaniūkų kaimas buvo bandų gūžta ir intrigų prieš raudonuosius partizanus židinys. Jo gyventojai, žinomi savo piktais darbais, organizavo aplinkinius gyventojus, dalino jiems iš vokiečių gautus ginklus ir vadovaudavo visiems išpuoliams prieš partizanus.
    Brigados štabas nusprendė Kaniūkus sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.
    Vieną vakarą 120 geriausių visų stovyklų partizanų, apsiginklavę geriausiais iš visų turimų ginklų, išsiruošė į tą kaimą. Tarp jų buvo maždaug 50 žydų, vadovaujamų Jakovo Prenerio. Vidurnaktį jie priartėjo prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo. Net galvijus liepta išžudyti, visą turtą sunaikinti.
    Niekam iš akcijos dalyvių neleista pasiimti jokio grobio, tą kartą tikslas buvo visiems apylinkės gyventojams parodyti, kad partizanai buvo atėję ne apiplėšti piktadarių kaimą, o visiškai sunaikinti.
    Iki vidurnakčio kaimo gyventojai akylai budėdavo. Vidurnaktį sargybinių skaičių sumažindavo, nes visi puikiai žinojo, kad partizanai nepuls taip vėlai, nes paskui nespėtų iki aušros grįžti į mišką. Kaimo gyventojai, žinoma, neįsivaizdavo, jog partizanai grįš į mišką šviečiant saulei, su pergale.
    Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Partizanai – rusai, žydai – puolė Kaniūkus iš laukų pusės, saulė švietė jiems į nugaras. Iš sargybos bokštų į juos ėmė šaudyti. Partizanai atsakė ugnimi į ugnį. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Partizanai ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, joms sprogus, namai užsidegdavo. Kitus namus tiesiog padegdavo. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus, partizanai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Aidėjo garsūs sprogimai, kai lėkė į orą paslėptos ginklų atsargos. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Raudonieji partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daugelis ūkininkų, stengdamiesi pasiekti vokiečių įgulą, pasuko per kapines, tačiau visur jų tykojo mirtis. Partizanų vadas tokį jų žingsnį buvo numatęs ir iš anksto už antkapinių paminklų įsakęs pasislėpti nemažam saviškių būreliui. Kai šie pradėjo šaudyti, ūkininkai pasileido atgal ir pateko tiesiai į juos persekiojusių raudonųjų partizanų rankas. Šimtai ūkininkų,įskaitant moteris ir vaikus, buvo pakirsti kryžminės ugnies.
    Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas. Per trumpą laiką užduotis buvo atlikta. Buvo sunaikinta 60 sodybų, maždaug 300 žmonių, neliko nė vieno gyvo.
    Knygoje įtaigiai atskleidžiama, kaip jautrus meniniais gabumais apdovanotas žmogus tampa žiaurus ir bejausmis. Aba, gavęs G. Zimano raštelį, kviečiantį į Rūdninkų girią, su paskutiniais bendražygiais kanalizacijos vamzdžiais pabėgo iš Vilniaus geto jo likvidavimo dieną 1943 m. rugsėjo 23-ąją. Miškuose sutelkė partizanų būrį „Keršytojas“.
    Kitas autorius – Richas Cohenas – parašė knygą apie žinomo žydų poeto Abos Kovnerio veiklą Vilniaus gete ir Vilnijos miškuose „The Avengers. A Jewish War Story“ (Niujorkas, 2000 m.). Beje, net tris šios knygos egzempliorius turi Vilniaus universiteto biblioteka. Mūsų straipsnyje bus cituojamas vokiškas šios knygos vertimas „Nachtmarsch“ („Nakties žygis“, Frankfurtas prie Maino, 2002).
    Didelė knygos dalis skirta gyvenimui miške iki 1944 m. liepos 14 d., kol kartu su sovietiniais okupantais atėjo į Vilnių. 1945 m. atvyko į Palestiną. Tame gyvenime būta visko – draugystės, plėšikavimo, kuris knygoje vadinamas „misijomis“, teroristinių aktų. „Aba į viską reagavo smurtu: į bet kurią grėsmę atsakydavo šūviais. Jeigu jo partizanas miške susidurdavo su valstiečiu, nudėdavo jį, šiam nespėjus pradėti aliarmuoti. Užpuldami ūkininkus, žydai niekada nerizikuodavo: kad patektų į gyvenvietę ar iš jos išeitų, prasiskindavo kelią šūviais, kartais dėl to nužudydami ir civilius gyventojus, moteris ir vaikus (p. 169).
    Bet ypatingu žiaurumu išsiskiria mūsų „herojų“ dalyvavmas sudeginant Kaniūkų kaimą:
    Pritardami R. Zizui, galime pasakyti, jog „tarp raudonųjų partizanų ir Kaniūkų kaimo savisaugininkų nebuvo jokios atkaklios ginkluotos kovos tikrąja to žodžio prasme, o vyko tik žiauri raudonųjų partizanų keršto akcija, negailestingas susidorojimas su kaimo žmonėmis“.
    Kadangi žiniasklaida tyli, ar vienintelė mums žinoma dar gyva Kaniūkų skerdynių dalyvė F. Brancovskaja iš viso buvo apklausta, mums belieka tik kartu su Vytautu Cinausku pasakyti „bet viską saugok, atmintie“ ir palinkėti, kad prisimindami 65-ąsias šios pasibaisėtinos tragedijos metines, į Kaniūkus nuvyktų ir bent vienas lietuvis politikas.
    Štai tos Kaniūkų naikintojų pavardės, kurias iš įvairių bylų ar atsiminimų surankiojo Lietuvos tyrėjai:
    Paulas Bagrianskis, Albertas Barauskas, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Ruzka Korczak, Jakobas Preneris, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Aba Kovneris, Chaimas Lazaras, Stefanas Michnikas (2006 m. gyveno Šveicarijoje), Šlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Janklis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbe, Moisejus Rubinsonas, Wolińska, Israelis Weisas, Zalmanas Wolozni (Wyłożny), Leiba Zajacas, Genrikas Zimanas. Gali būti, kad dar vienas žudynių dalyvis yra gyvas.
    Į Vilnių atvykusiam BBC žurnalistui Kelias valandas teko aiškinti, kad nusiramintų, kol pagaliau jį įtikinau, kad karjerą padariusių komunistiniai nusikaltėliai, aukšti KGB pareigūnai Lietuvoje neteisiami, o rezervistai skiriami ministrais ir ambasadoriais…

    P.S. 1941.06.25d Telšių vals. Rainių žudynių organizatoriai žydai: Nachman Dušanski; gyd. M.Gutman; Peisach Raslan; D.Svarcman. Jie talkininkaujant NKVD-istams M.Ivanov; Pasinin; Jarmolajev; bei komunistams D.Rociui; Vaitkui, žiauriaisiais kankinimų metodais nužudė 76 lietuvius.
    Tuo pačiu metu buvo vykdomos ir Kauno, Panevėžio, Rokiškio,… tautiečiu kankinimai, žudynės, tremimai…
    Apie tai visur tylima. Nei rusų nei žydu budeliai nepakaltinami ir net neviešinami??? Kas valdo Lietuvą??

    Šią info platinkite visiems!!!

  2. Ačiū:

    AČIŪ UŽ MENINĘ AKCIJĄ. PUIKI IDĖJA! 💛💚❤

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: