A. Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti! (3)

Punios šilas | Rengėjų nuotr.

Punios šilas | Rengėjų nuotr.

Punios šilas, kuris laikomas kone vertingiausiu Europos mišku, turintis didžiausią biologinę įvairovę, yra unikalus šansas Lietuvoje turėti didelį nekertamą miško masyvą, tikrą sengirę.

Bet paties šilo nelaimei jis yra intensyviai naudojamas medžioklei. Dar 1948 metais ten įsteigtas medžioklės rezervatas, dabar yra urėdijos komerciniai medžioklės plotai. Kad ponams nereiktų vargti medžioklėje, čia palaikomos dirbtinai didelės kanopinių žvėrių bandos, kurios kenkia natūraliam miško atsikūrimui.

Būtent medžioklė yra pagrindinė priežastis dėl ko Punios šilo rezervato steigimas buvo sustabdytas. Visos kitos priežastys, tokios kaip lankymosi apribojimai, yra antraeilės ir lengvai išsprendžiamos.

Manau, Aplinkos ministras net apsidžiaugtų*, jeigu Punios šilo rezervate toliau būtų leidžiama ponams pamedžioti, o eiliniams žmonėms būtų draudžiama net koją įkelti. Sovietmečiu buvo pristeigta daug tokių rezervatų, kur medžiodavo komunistų partijos viršūnėlės ir tai buvo vienintelė priežastis saugoti mišką. Gaila, kad Nepriklausomoje Lietuvoje toks požiūris tebėra gajus mūsų valdžioje.

Dabartinis botaninio-zoologinio draustinio statusas Punios šilo neišsaugos ir ministras tai puikiai supranta, nes naujausiame Miškų įstatymo projekte jo pavaldiniai pirmą kartą istorijoje įrašė papildomą tokių draustinių tikslą – „neintensyviai ūkininkauti“. Intensyviai ar ne, bet komerciniai medienos iškirtimai tokiuose draustiniuose planuojami tęsti, o tai užkerta kelią natūraliam sengirės formavimuisi ne tik Punios šile, bet ir visuose kituose IIA grupės miškuose, kurie teužima 8 proc. šalies miškų.

Punios pušis – aukščiausia Lietuvoje, Renato Jakaičio nuotr.

Punios pušis – aukščiausia Lietuvoje, Renato Jakaičio nuotr.

Tuo tarpo rezervato statusas neužkerta kelio nei teritorijos lankymui, nei ligų ar kenkėjų židinių naikinimui, kaip klaidingai teigiama. NIEKUR įstatymuose neparašyta, kad rezervatų negalima lankyti. Grybavimo, uogavimo ir kitokį lankymąsi apibrėžia konkretaus rezervato nuostatai, kuriuos tvirtina VYRIAUSYBĖ, o ne Seimas.

Taip pat pagal dabartinius įstatymus rezervatuose leidžiami ir sanitariniai kirtimai, kai miškui atsiranda didelis pavojus dėl ligų ar kenkėjų, ir priešgaisrinės priemonės.

Svarbiausias rezervato tikslas – nutraukti ūkinę veiklą, kas negali būti padaryta jokioje kitoje saugomoje teritorijoje.

Todėl negaliu ramiai klausytis ministro išsisukinėjimų, kad rezervato statusas nesuteikiamas dėl to, kad žmonėms būtų draudžiama lankytis ir kad reikia dėl to neva pirma įstatymą keisti.

Raginu visus dalintis šia peticija. Mums reikia ne gražių pažadų, kad Punios šilas bus nekertamas ir ne pasikalbėjimų dėl to su urėdu. Mums reikia realaus apsaugos statuso, kuris nepasikeistų priklausomai nuo ministro ar urėdo nuotaikos.

*[„Kai į seimo aplinkosaugos komitetą, kuriam vadovavo tas pats ponas Mažeika, buvo ateita su aiškiu pasiūlymu, kaip padaryti, kad jam taip rūpimi žmonės galėtų (su tam tikrais apribojimais) lankyti rezervatą, jis pats tam pasiūlymui nepritarė. Nes nėra čia ko tiems žmonėms po rezervatus trankytis“. Marius Čepulis, lrt.lt]

Peticija „PUNIOS ŠILAS – PADĖKITE GELBĖTI!“

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Ukrainos balsas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: