Lietuviai ir lenkai pristatė pirmąjį filmą apie Antaną Mackevičių (30)

Paberžės muziejuje filmuotas filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Paberžės muziejuje filmuotas filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

1863-ųjų sukilimas buvo paskutinis istorijos įvykis, kuriame lietuviai ir lenkai veikė kartu – kaip skelbė sukilimo šūkis, „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Vakar Bistrampolyje, kuriame vyko mūšiai, pristatytas pirmasis dokumentinis filmas apie sukilimą pradėjusį kunigą Antaną Mackevičių, sukurtas Lenkijos dvarininkų palikuonio režisieriaus Tadeušo Bistramo, padedamo Bistrampolio dvaro komandos, lietuvių ir lenkų aktorių bei aplinkinių miestelių parapijiečių.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ parodo A. Mackevičiaus gyvenimo įvykius – nuo išėjimo į sukilimą iš Palėvėnės bažnyčios, pritraukus kelis šimtus sukilėlių, iki mirties bausmės įvykdymo Kaune. „Apie šį kunigą sužinome ir iš Lietuvos, ir iš Lenkijos istorijos vadovėlių, Varšuvoje jo vardu yra pavadinta gatvė. Lietuvoje jis buvo sukilimo simbolis: pats vadovavo savo suburtam kelių šimtų sukilėlių būriui, o kai jį vedė pakarti, visas Kaunas išėjo atiduoti jam pagarbos. Tam tikra prasme ir dabar, sukurdami šį filmą, atiduodame jam pagarbą. Dalyvaudami kūrybos procese taip pat“, – sako Bistrampolio dvaro vadovas kun. Rimantas Gudelis.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Jis padėjo T. Bistramui surinkti žmonių masinėms scenoms ir drauge su komanda rūpinosi filmo prodiusavimu. „Filme vaidina žinomi mano parapijiečiai. Kaune masinei scenai surinkau visas tris savo parapijas: Palėvėnės, Antašavos ir Salamiesčio. Močiutėms pasakiau, apsirenkite juodai, senoviškai, ir važiuojam į filmavimus. Caro valdžiai atėjus į Lietuvą visos šalies moterys rengėsi juodais gedulo rūbais, tuo parodydamos pasipriešinimą jai. Kai sukilimas buvo numalšintas, priimtas draudimas moterims rengtis juodai – vienintelės išimtys galėjo būti atnešus iš kunigo gautą pažymą, patvirtinančią, kad šeimoje yra gedulas“, – kalbėjo R. Gudelis.

Jis mano, kad Lietuva apie savo praeities didvyrius turi per mažai filmų, o apie A. Mackevičių nebuvo nei lietuviško, nei lenkiško. Lenkijoje sukilimo atmintis kiek ryškesnė, apie jį sukurti keli filmai, bet šio kunigo biografija taip pat neįamžinta kino juostoje.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

„Mūsų pažintis su režisieriumi užsimezgė jau prieš kelis dešimtmečius – jis su kitais Bistramais turėjo mintį galbūt susigrąžinti Bistrampolio dvarą, bet atvažiavę ir pamatę jo būklę persigalvojo. Tuomet, praėjus dešimtmečiui, atvyko vėl pažiūrėti, sužinoję, kad čia tvarkomasi. Taip ir susipažinome, čia pristatėme kelis jo filmus. Jis yra sukūręs dokumentikos apie Adomą Mickevčių, Henriką Senkevičių, dirbęs su žinomu Lenkijos režisieriumi Kšištofu Zanusiu (Krzysztof Zanussi)“, – pasakojo Bistrampolio dvaro vadovas.

Filme Antaną Mackevičių vaidina Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Giedrius Arlauskas, jau ragavęs vaidybos panašios tematikos, bet kito žanro filme „Disidentai. Laisvės kaina“. „Tikrai nežinojau tiek daug apie šį sukilimo vadą prieš pradėdamas vaidinti. Mane nustebino, kad jis gal 15 metų ruošė ir skatino gyventojus sukilti, ir tik pajutęs, kad žmonės jau morališkai pasiruošę, ėmėsi rinkti būrį. Jis turėjo būti ypatingai drąsus: buvo akivaizdu, kad žmonių kiekiu caro valdžios nugalėti neįmanoma ir kad sukilimo baigtis – aiški“, – sakė aktorius, režisieriaus atsirinktas kaip išoriškai panašiausias į filmo herojų.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ | Bistrampolės dvaro nuotr.

Aktoriui įsiminė filmo pabaigos scena, kai rodoma, kaip A. Mackevičius vedamas pakarti Kauno centre susirinkusios minios akivaizdoje. Istorikų žiniomis, jis norėjo užsirūkyti, ir kareiviai jam davė cigaretę, nors vėliau buvo už tai išbarti. G. Arlauskas sako, kad ši nedidelė detalė parodo, jog net ir caro kariai gerbė A. Mackevičių. „Kai vaidinau šią sceną, emocijų galbūt nebuvo labai daug – filmas vis dėlto ne meninis, dokumentinis, – bet atsimenu, kokį jausmą perteikti prašė režisierius. Jis sakė: „Jauskis gerai: kaip žmogus, padaręs visiškai viską, ką galėjo“, – dalijosi aktorius.

Filmas „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“ vakar pristatytas Bistrampolio dvare, šiandien jo antroji premjera – Palėvėnės bažnyčioje. Planuojama, kad ateityje filmą bus galima pamatyti per LRT televiziją.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

30 komentarų

  1. Skalvis:

    Jo, kaip sakė Vadas: Iš visų menų, mums svarbiausias kinas. Beje, ant foto, pagal drabužius, matau tik lenkus, o lietuviai nedalyvavo sukilime ? Bijoma supykinti lenkus ?

  2. Antanas:

    Kažin, kaip Varšuvoje užrašyta jo vardo gatvė? Ar ul. Antona Mackiewicza ar ul. Antanasa Mackewicziusa? 🤔

  3. Šiandien tokių filmų statymas ir dar bendrai su lenkais, tai akivaizdus nesusigaudymas istorijoje. “Už mūsų ir jūsų laisvę”, vadinasi kovota ne už atskirą Lietuvos (LDK) laisvę, o už bendrą Lenkijos karalystės – Žečpospolitos atstatymą tuo metu, kai Lietuvoje jau budo tautinis atgimimas. Taigi dėjimasis prie sukilimo nebuvo Lietuvos laisvės siekis, o veikiau jos atsidūrimo vėl po Lenkijos padu.

    • Antanas:

      Nesu ano laikotarpio žinovas, bet manau, kad tai buvo sukilimas už Žečpospolitos teritorijos ir jos idėjų atkūrimą. O kurioje vietoje buvo Lietuvos valstybingumo idėja? Taigi toje pačioje vietoje, kurioje dabar yra lietuvio (!) kunigo “Antoniego Mackiewicza” atminimas. 😢

    • Tvankstas:

      1863 m. sukilimas buvo Lietuvos ir lietuvių reikalas, Lenkija ir lenkai kažko labai silpnai reiškėsi – susidaro vaizdas, kad susitarus sukilimui, Lietuva buvo palikta viena, tiesiog pakišta sunaikinimui, protingai išsaugojant Lenkiją.

  4. Man visada atrodo, kad jūs lietuviai esat didžiausi istorijos klastotojai ir šovinistai. Iš komentarų tai tik ir matosi. Lenkijai ir nėra reikalo klastoti savo 1000 – metę istoriją kuri yra nuostabi, o jūs lietuviai mokat tik vogti kaimynų istoriją, nes patys nieko neturit. Tokia mano nuomonė.

  5. Tikrai? Jūsų žemės Suvalkuose, jūsų Vilnius, išvaryti vokiečiai? Lenkai tik susigrąžino viską kas jiems teisėtai priklausė.

    • Antanas:

      Taip, taip, vagys visada šitaip sako: “Ne pavogiau, o paėmiau”… Pastudijuok, mažarašti, žemėlapius ir pamatysi, kur anai laikais buvo lietuvių, o kur lenkų žemės!

      • Reikia įrodymų? duosiu prašau – Suvalkai priklausė vadinamąjai Varšuvos kunigaikštystei 19 amžiuje, Vilnius nuo 1385 metų yra Lenkijos dalis, o vokiečių žemės kaip Silezija, Liubušas, Pamarys priklausė Lenkijai dar nuo Mieško I laikų. Tai kur aš neteisus daugiarašti?

        • Skalvis:

          Prisimenu, kai sienos prasivėrė, važiavau iš Vokietijos namo. Giminaičiai buvo daug lauktuvių pridėję. Įvažiavus į Lenkiją, priėjo lenkų pasienietis, peržiūrėjo ką vežu, paėmė porą Aldi tuščių , mano, maišiukų, prisikrovė kas jam patiko ir parodė kur nunešti. Kitaip nepravažiuosi. Pasiėmė, lenko supratimu, tai, kas jam priklausė. Nunešiau, bet ir parsinešiau, išgraužk. Išdūriau.

        • Žemyna:

          O kas šioje teritorijoje buvo 5 m.e.a.? Nesidomėjote tamsta? O 5 a. pr. Kr.? Pasidomėkite. Pasak Žinių radijo, bus smagu!

        • Antanas:

          Na, jei Suvalkai, istorinė lietuvių žemė, kurioje lietuviai gyvena ir dabar ir visi vietovių pavadinimai yra lietuviški, priklausė Varšuvos kunigaikštystei, o Vilnius nuo 1385 metų yra Lenkijos dalis, tada aš – nesantuokinis Romos popiežiaus vaikas.

        • Tvankstas:

          Sienos atstatomos pagal tos dienos sienas, kurios buvo prieš išnykstant valstybei.
          Tai kur ėjo 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos bendra siena ? Netoli Balstogės ?
          Atsikūrus Lietuvai ir Lenkijai, siena besąlygiškai turi eiti toje vietoje, kaip buvo paskutinę dieną prieš išnykstant valstybei. Visos kaitaliotos okupacinės sienos negalioja. Tai pagal tarptautinę teisę.

          Šilinga, Pamarys buvo lietuviakalbiai kraštai, kaip ir Miškonė su sostu Žygniašnėje (Schignesne / Gniezno), kuris buvo Didūnoje (Diduni) (šiandien Wielkopolska) valdovas buvo Miškonis / Mieszko.
          Be to, Šilinga vienodai priklauso ir Čekijai.

    • Žemyna:

      Štai ir mūsų ŠMM veiklos rezultatai: vaikams kišama Kremliaus sukurta Europos istorijos versija, kuria ir mūsų kaimynės (BY su PL) mielai naudojasi… Tskant, kompania ne wielka, ale bardzo porządna 🙁
      Pabandytų Anglijos, ar bet kurios kitos Vakarų šalies lenkai savo sekmadieninėse mokyklėlėse svetimus istorijos performansus vaikams į galvas brukti… O čia kiša. Nes LT sostinės egzistavimas neleidžia užmiršti savo „dorų darbų”? Stinga drąsos pripažinti, kada iš tikrųjų dalis vienos iš ukrainiečių genčių nuo saviškių atskilo ir nuėjo dar toliau plėšikauti, svetimas žemes užimti, o jų gyventojus žudyti bei nutautinti? Pripažinti, kada iš tiesų Europos žemėlapiuose atsirado mažytis lopinėlis, žymimas kaip naujai besiformuojančios genties užimama žemė, ir kaip tas lopinėlis vis labiau plėtėsi. O juk viskas paprasta – imi ne Lietuvos, o Vakarų šalių žemėlapius nuo seniausių amžių. Amžius po amžiaus iki naujausių laikų visus peržiūri ir viską akivaizdžiai matai. Nėra net apie ką kalbėti. Nebent bailumas ar „honoras” trukdo pripažinti, kaip dabartinėje teritorijoje ši Europos tauta atsirado – viena iš paskutinių.
      Tačiau ŠIŲ LAIKŲ KARTOS neatsako už tai, ką jų prabočiai kur padarė, ir niekas šiandienei kaimynei dėl to nepriekaištauja, tik ji pati savo pretenzingu, neadekvačiu elgesiu bei vaikams kišamais melais trukdo tai kitiems užmiršti ir pagaliau jai pačiai ir kaimynėms nurimti. Nepriekaištauja jai lygiai, kaip ne tik nepriekaištauja, bet ir į pagalbą ateina Ukrainai, o ir BY ateitų, jei prireiktų. Svarbu tik, kad šiandienė PL pagaliau atsipeikėtų ir nustotų elgtis taip, kaip Kremliui norisi, ar kaip tie hiperaktyvūs jų praprabočiai darė.
      O kam iš čionykščių vilniukų būti lenku sena svajonė – šiandien jokių trukdžių nėra Lenkijoje apsigyventi. Nebent pati PL, kaip ir Stalino laikais, vėl nepripažintų jų esant tikrais lenkais. Nes anų laikų karjeristams ir tada ne jų nutautinti žmonės, o prarastas grobis rūpėjo.

    • Tvankstas:

      Jerzy Giedroyc :
      1. “Labiausiai suklastota istorija Europoje yra Lenkijos istorija.”
      2. “Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija.”

  6. Skalvis:

    Vakar žiūrėjau dokumentinį, kaip gyveno vokiečiai, rusų lenkams atiduotose vokiečių žemėse, po antro pasaulinio. Dažnai vyras nežinojo, kad žmona vokietė ir atvirkščiai. Tokia vyravo baimė, būti vokiečiu. Visi buvo žaibo greičiu sulenkinti. Vokiečių kalba griežtai uždrausta. Tai buvo visai nesenai, o kaip buvo lenkinami lietuviai užgrobtose žemėse ? Gal gražiuoju ?

    • Antanas:

      Taip, taip, lenkų administracija prašė, ne, maldavo litwinų nors kažkiek pramokti lenkiškai! 🤣

    • Tvankstas:

      1947 m. Lenkijoje pagal pokarines sienas pačių lenkų buvo 65 nuošimčiai, 2000 m. jau 98.
      Man teko kalbėtis su Dietl iš Rzeszow, su Hallmann iš Kašubijos, su Kolodko iš Katowice, su Siemaszko /Semaška iš Wroclaw, su Sobolewski / Sabaliausku iš Torun, su Surowiec / Suraučiumi iš Lodz, su Puszczewicz / Pukštu iš Warszawa – visi jie jau lenkai ir kalba lenkiškai, jų seneliai, dar tėvai kalbėjo vokiškai, ukrainietiškai, lietuviškai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: