L. Litvinavičius. Turiu svajonę – Vilniaus meru tapti (7)

Zemaite-www.vilnius-tourism.lt-nuotr

vilnius-tourism.lt nuotr.

Kiekvieną kartą, eidamas Gedimino prospektu Vilniuje, matau paminklą rašytojai Žemaitei. Sėdi ji sau, rymo, o kiek kančios sukėlė jos kūryba vaikystėje. Privalomai reikėjo vos ne mintinai išmokti jos kūrinį „Marti“. Tad skaičiau, skaičiau, nors kūrinys ir nepatiko. Tikra kankynė.

Turiu gerą draugą, vardu Izidorius, jis man gyvenime daug pataria ir padeda. Istorikas, eruditas, sakė, baigęs pačią Aukščiausiąją SSSR mokyklą, ten studijavo tskp ar kokią tai panašią istoriją, dar lenininę filosofiją ir socialistinę ekonomiką. Žodžiu, labai išsilavinęs, turi kažkokį mokslinį laipsnį ir puikią uoslę būsimiems įvykiams. Štai, vieną kartą, grybaujant miške, jis užuodė už poros kilometrų varomos naminės kvapą, tai mes ten nuėję tris paras diskutavome apie svarbiausius politinius įvykius, pražūtingą klimato kaitą, valstybės ateitį, sportą ir, žinoma, apie moteris. Draugo įžvalgos ir gili erudicija paliko neišdildomą įspūdį. Bet mūsų labai turiningą diskusiją ypač grubiu būdu nutraukė pasirodęs bravoro savininkas. Mano išsilavinęs draugas padėjo išnešti apysveikį kailį, todėl aš jį dar labiau gerbiu ir juo pasitikiu.

Šis mano draugas per diskusijas pasakė, kad ta Žemaitės marti net nebuvo patraukli moteris. Gal todėl Vingių Jonas taip kentėjo ir nenorėjo nieko veikti nei be jos, nei su ja. O mes, vaikai, buvome priversti stebėti šią kančią.

Šiandien, eidamas eilinį kartą pro paminklą, nutariau atsilyginti už vaikystėje patirtą skriaudą. Mane įkvėpė drąsus, (ir labai kvailas), mūsų didžiai “gerbiamo” Lietuvos sostinės mero poelgis. Jis pradėjo valyti miestą nuo visokių ten lietuviškumo ir istorijos apraiškų. Aš irgi eisiu į Vilniaus miesto merus. Kuo aš blogesnis už dabartinį ir buvusius?

O kai tapsiu meru, savo pirmuoju patarėju paskirsiu tą draugą Izidorių, eruditą, jis tikrai to vertas. Neseniai man pasakojo, kad jis asmeniškai matė, kaip lietuviai, vadovaujami Vytauto Didžiojo, paliko Žalgirio mūšio lauką, ir bėgo nesustodami iki pat Trakų. Mano draugas, istorikas, bėgo kartu, kad sužinotų, kuo visa tai baigsis. O jie pasislėpė pilyje ir tūno ten iki šiol. Aš tikiu draugu, jis gi tikras istorikas.

Todėl pirmas mano darbas bus Vytauto gatvę Vilniuje pervadinti kokio nors popiežiaus Inocento 150-ojo, lietuvių, prūsų, kuršių, jotvingių ir Amerikos indėnų naikintojo, vardu.

O tada imsiuosi mano vaikystės kankintojos Žemaitės paminklo. Čia bus nesunku.

Pažįstu didelio, spalvoto ir galingo krano vadeliotoją Vaską iš Vilniaus Šanchajaus, tai manau, kad jis už naminukės buteliuką, (aš jį jau įsigijau, kol dar nepabrango), išgabens šį paminklą. Tai darysime, aišku, naktį, kad netrukdyti pėstiesiems ir vairuotojams. Tik teks šiek tiek tradiciją sulaužyti, teks viską atlikti anksčiau, nei 4 val. ryto, nes mano Vaska iki to laiko neišbūna, lūžta anksčiau. 

Dar galvoju, kad pridėsiu Vaskai raugintą agurkėlį, tai jis pakeliui galės prigriebti ir kitą paminklą, tą kur poetui ir dainiui pastatytas. Parašė jis kažkada dainelę, tai dabar visi mes priversti ją išmokti mintinai ir dainuoti visokiausiomis progomis. Kankintojas!

Be to, Izidorius man sakė, kad tas mūsų dainius kažkada, berods rugjūčio 3-sios vakare, dviprasmiškai į vietinės įžymybės, pirklio Chaimo, dukterį pažvelgė. Niekas to nematė, išskyrus Izidorių, ir nesužinojo, bet vistiek nepagarba, paminklo jis nevertas.

Nedrąsiai pagalvoju ir apie dar vieną paminklą, neseniai pastatytą žmogui, kuris teigė, kad mūsų kalba seniausia, kad mūsų valstybė buvo didžiausia, net iki Bulgarijos nusitęsusi, ir kad mūsų istorija didinga, ir valstybingumą atkūrė. Ir kam? Dabar matome, kad visokie šleževičiai, brazauskai, skverneliai, masiuliai ir šimašėliai nežino ką su tuo valstybingumu daryti ir kaip valstybę valdyti, kankinasi žmogeliai. Buvo gi viskas aišku – pasako ką daryti, net valgyti duoda ir viskas gerai. Na, išvežė vieną, kitą su meškomis pabendrauti, bet dėl to mes, likę, supratome, kad gyventi čia gera, o anie dar ir pasaulio pamatė. Lietuviai, istorija, valstybė, didvyriai, kažkaip visa tai nedera. Ne mums tai.

Todėl ir aną paminklą nuimsiu, tik turbūt daugiau kainuos. Net Vaska už buteliuką nesutiks, ten toliau važiuoti iš Šanchajaus, be to gali būti keblu ir apsisukti su tokiu ištaigingu kranu. Ech, nepigu būti meru. Bet gal kokių rėmėjų atsiras? Tikrų patriotų, atsiprašau, liberalų, atleiskite už šį keiksmažodį, bet pritrūko kalbos žinių.

Ir tada Vilnius suklestės, taps pačiu pilkiausiu miestu be kalbos, paminklų, didvyrių.

Briuselis tuo labai džiaugsis, o mūsų liberalai, naujieji cvirkos ir nėrys pasiprašys į draugišką kaimyno iš rytų glėbį.

„Šlovė“ liberalizmui

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: