V. Trainys. Vilniaus meras – žmogus, pasiklydęs svarbiausiose vertybėse (16)

Generolo Vėtros atminimo lentos naikintojai | feisbuko nuotr.

Generolo Vėtros atminimo lentos naikintojai | feisbuko nuotr.

Po sprendimo pervadinti Kazio Škirpos alėją Vilniaus meras Remigijus Šimašius tučtuojau nusitaikė į atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Tikras „blickrigas“. Savaitgalis. Naktis. Paslapčia su pjūklais pasirodę nukabinėtojai prie Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos čiumpa memorialinę lentą, gabalais ją mėto į mašiną, išgąsdindami sargą, kuris puola kviesti policiją. Neabejotina demokratijos, kultūros, tolerancijos, liberalizmo, viešumo ir pliuralizmo pergalė. Tik kažkodėl jaučiuosi apipurvintas – turbūt kaip ir daugelis kitų piliečių.

Nesu joks „ultra“ ar jiems prijaučiantis – turbūt pirmas pulčiau gelbėti gatvėje užpultą bet kokios tautybės žmogų, nelaimės auką, ginčiau kiekvieną nuo valdžios, privačių asmenų savivaldės neteisybės, nesiskaitymo, įžeidinėjimų nepriklausomai nuo jo tautybės, odos spalvos, įsitikinimų. Ne kartą ir ne du teko imti interviu ir su žydais, rusais, lenkais, padėti spręsti įvairias jų problemas, taip pat aprašyti žydų šeimų istorijas, kančias, patirtas Holokausto laikotarpiu.

Vienas įdomiausių pašnekesių buvo su amerikiete rašytoja ir žurnaliste Nensi Rait Bizli (Nancy Wright Beasley), kuri daugelį metų rinko archyvinę medžiagą ir parašė dokumentinę apybraižą „Izio ugnis“ („Izzy’s Fire) apie lietuvių per karą išgelbėtus žydus – knyga ne tik išpopuliarėjo JAV, bet ir buvo įtraukta į šios šalies aukštųjų mokyklų, koledžų programas.

Bendraujant su N. Bizli, skaitant jos medžiagą galima pajausti didžiulį skirtumą tarp šios netgi tolimų lietuviškų šaknų neturinčios užsienietės ir aktyviai menkinimais užsiimančių kai kurių Lietuvos istorikų, politikų, vadinamųjų visuomenės veikėjų, kurie piešdami tautiečių vaidmenį per karą renkasi tik pačias juodžiausias spalvas.

Visiškai nešališka JAV pilietė, kaip ir R.Vanagaitė, lankėsi žudynių vietose, rinko liudininkų pasakojimus, duomenis apie žydų gyvenimą Kauno, Vilniaus ir kituose getuose.

Tačiau abi autorės į įvykius žvelgė visiškai skirtingomis akimis – viena kaip įmanydama bandė sumenkinti Birželio 23-osios sukilimą, nutapyti savo tautiečius kuo tamsesnėmis spalvomis, netgi kalbėjo Europos mastu neva išsiskiriantį jų žiaurumą (visiškai nepagrįstai), o kita pažvelgė į situaciją daug giliau ir objektyviau: „Perskaitę knygą mano draugai iš mokslo ir meno pasaulio prisipažino nustebę – pasirodo, jie nežinojo, kad lietuviai per karą taip aukojosi dėl žydų. Tai – šviečiamoji medžiaga, kurią reikėtų skleisti ir JAV, ir kitų šalių jaunimui.

Aišku, žydams gyvenimą Lietuvoje apkartino ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie jūsų tautiečiai. Tačiau pas jus netrūko ir tokių šviesulių, apie kuriuos turėtų būti daugiau kalbama ir rašoma“.

Jaučiate skirtumą tarp R.Vanagaitės ir N.Bizli, tarp noro apjuodinti, sutirštinti, suerzinti, pasėti pykčio daigus ir siekimo įsigilinti, suprasti itin sudėtingą to meto padėtį, ieškoti to, kas mus jungia, o ne kas priešina?

R.Šimašiaus ir jam pritariančio choro požiūris, veiksmai, vertinimai – tendencingi, neretai nutylint ar iškraipant svarbius faktus. Kaip antai sostinės mero mėginimas priskirti K.Škirpai frazės apie atsikratymą žydais autorystę, nors nėra įrodymų, kad jis taip būtų kalbėjęs ar rašęs. Arba A.Vinokuro kaltinimai J.Noreikai, jog jis „savo vyrams“ nenurodė nedalyvauti žudynėse, nors puikiai žinoma, kad Generolas Vėtra nepriklausė išgamų žudikų būriams ir jiems nevadovavo, taigi nebuvo jokių jam pavaldžių vyrų, kuriems jis būtų galėjęs nurodinėti nelieti kraujo.

Vilniaus meras pratęsė kūju pasiautėjusio Stanislovo Tomo žygį, nors iškart po šios vandališkos akcijos mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas įtikinėjo, kad savivaldybės Pavadinimų komisija svarstys karininko įamžinimo klausimą, ir tai bus padaryta „vienokia ar kitokia forma“. Bus remiamasi istorijų rekomendacijomis, su jais konsultuojamasi, vos prieš 3 mėnesius dėstė A.Zubriakovas.

Kažkaip nesigirdėjo, kad R.Šimašius būtų paneigęs savo patarėjo žodžius. Tačiau tas pats R.Šimašius netrukus tyliai davė instrukcijas antrai vandalizmo serijai. Visi mero aiškinimai, kad neva nenorėta trikdyti rimties, ne tik neįtikina, bet ir sukelia liūdną šypseną. Vienas išgarsėjo kūjo dūžiais, kitas atstumiančiu slapukavimu, bet abiejų veiklos rezultatas – tas pats. Atminimo lentos nebėra.

J.Noreikos, K.Škirpos, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, daugelio kitų prieškario ir karo laikų Lietuvos veikėjų biografijos nėra krištolinės – jie klupinėjo, slydo, krito, tačiau visų jų gyvenimo tikslas, tarsi žiburys tamsos apgaubto vandenyno krašte, buvo nepriklausomybė. Po 200 metų trukusios aneksijos vos porą dešimtmečių pasidžiaugus laisve, sovietinė okupacija savo šiurpumu lenkė bet kokį siaubo kūrinį. Netgi nemaža dalis patriotinės, pažangios kairiosios inteligentijos skaičiavo dienas ir valandas, kada Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, kad pasinaudojant karu galima atkurti nepriklausomybę.

„Bombos, bombos, kad tik greičiau“, – taip apie Vasario 16-osios akto signatarą, kairiųjų pažiūrų Mykolą Biržišką pasakojo tuo metu jį supę žmonės, kuris anaiptol nebuvo hitlerinės Vokietijos gerbėjas.

Dabar, ponios ir ponai, 2019-ųjų, o ne 1941-ųjų vasara, kai pragariška nacizmo mašina buvo volu pervažiavusi beveik visą Europą. Kai vokiečių kariuomenė užgrobinėjo, naikino valstybes viena po kitos ir atrodė nesunaikinama, viską griaunanti jėga. Kai Lietuvos likimas priklausė tik nuo nacių žvėries – ne esančio už jūrų marių, o jau atšuoliavusio pas mus su beprotiškomis rasių teorijos, Holokausto ir Vokietijos viešpatavimo idėjomis.

Tada šis žvėris vienintelis sprendė Lietuvos likimą, buvo jos teisėjas ir budelis.

Dabar lengva pakalbėti, pamokyti ir pamoralizuoti. Labai norėčiau pamatyti, kaip tuometį uraganą bandytų suvaldyti R.Šimašius, R.Vaisbrodas ar į juos panašūs, kokias išeitis jie pasiūlytų Lietuvai.

1941 metais buvo visiškai neaišku, kaip baigsis karas. Priešingai, didelės nacių pergalės ir jų kruvinas pėdsakas, nusidriekęs per visą Senąjį Žemyną daugumą Lietuvos gyventojų vertė manyti, kad nugalės Vokietija. Gal siaubą ir mirtį sėjantis žvėris karaliaus dešimtmečius.

Ką daryti nuo sovietų nukraujavusiai Lietuvai, kurios kariuomenė ir kitos institucijos prieš metus buvo sunaikintos? Apie ginkluotą pasipriešinimą, kietesnę negali būti nė kalbos. Bet kažkaip reikia gyventi šalia to žvėries, bandyti su juo kalbėtis, kad galutinai neprarytų šalies, siekti išsaugoti valstybingumo daigelius. Bent kiek atviresnė priešprieša reikštų visišką žlugimą, bet kokios vilties gelbėti kraštą nuo rudojo okupanto siautulio sudužimą, laisvės idėjų palaidojimą.

Buvo daugybė tautiečių (nepainioti su sadistais, dalyvavusių žydų žudynėse ar jas organizavusių) – ne antisemitų, nedegusių meile naciams kurie tuo košmarišku laikotarpiu bandė pro adatos skylutę ištempti nepriklausomybę į dienos šviesą. Kurie patys dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, kaip pogrindinę spaudą leidęs J.Ambrazevičius-Brazaitis. Kurie patys buvo nacių suimti, kalinami, kaip Generolas Vėtra, K.Škirpa. Dabar jie tiesmukai trinami iš atminties, nors, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, po kruopelę pernarstęs dokumentus, faktus konstatavo, jog sovietų kankinto ir nužudyto Vėtros veikla nacių laikais nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pasipriešinimo dalyvis, patyręs abiejų okupantų represijas.

Šiek tiek plačiau pacituosiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 metų kovo 27 dienos dokumento apie Generolą Vėtrą 7 punktą:

„J.Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.

Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J.Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas (Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941- 1944 m., Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2011, p.59).

Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui.

S.Jasaitienė liudija, kad „išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną [žydą], į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5-10 asmenų“.

Jonas Daugėla liudija, kad Šiaulių žydų gelbėjimui „buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų“. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.59, 196-204).

D.Jasaitis su J. Noreika buvo susiję tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais, draugavo ir bendradarbiavo leisdami ir platindami pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.

Pogrindiniam leidiniui savo antinacinį straipsnį parašė ir J. Noreika.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai.

D.Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“.

Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams,
J.Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (Domas Jasaitis, Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje, Draugas, Čikaga, 1962; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941- 1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.214).

Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas” (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120).

J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių (Genocidas ir rezistencija Nr.1 (39), Vilnius, 2016, p.50).

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.

Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene, Domo Jasaičio žmonos Sofijos LukauskaitėsJasaitienės seserimi“.

Tuo tarpu sovietiniai kolaborantai, savo parašais įtraukę Lietuvą į SSRS sudėtį, siekę užkamšyti net menkiausius plyšelius į laisvę, Vilniuje toliau garbstomi – gatvės, skverai, mokyklos toliau vadinami nepriklausomybės duobkasių P.Cvirkos, L.Giros, S.Nėries vardais. Kabo lenta Generolo Vėtros įkurtą Lietuvių tautinę tarybą sovietams išdavusiai poetei Valerijai Vasliūnienei (koks paradoksas – Vėtros lentelės nebėra, o jo kurtą tautinį pogrindį čekistams naikinti padėjusiai išdavikei pagerbimo ženklas iki šiol nenuimtas!), stovi paminklas P.Cvirkai. Tai tik dalis kolaborantų, kurie kastuvais vertė žemes ant Lietuvos laisvės karsto.

P.Cvirka, L.Gira, S.Nėris ir panašūs parsidavėliai stūmė Lietuvą į tremties vagonus, pasmerkė ją NKVD, KGB siautėjimui, žudynėms, kankinimams, badui ir klaikiam skurdui, pasibaisėtinam žmogaus teisių pamynimui, tūkstančių disidentų „gydymui“ psichiatrinėse ligonėse, tautiškumo, papročių rovimui, istorinės atminties rovimui, kalbos paniekinimui.

P.Cvirka norėjo išbraukti iš literatūros V.Kudirkos kūrinius, užsiėmė skundimais (MGB apskųstas poetas K.Jakubėnas ir kt.), naudojosi privilegijomis, liaupsino sovietinę santvarką, kurią įtvirtino kartu su kitais mankurtais.

30-aisiais nepriklausomybės atkūrimo ir 5-aisiais R.Šimašiaus valdymo metais Lietuvos sostinėje vis dar yra ir P.Cvirkos paminklas, ir jo skveras, ir pagarbos ženklai kitiems sovietų kolaborantams. Bet nežengiama ryžtingesnių žingsnių, kad šie ženklai, masiškai suteikinėti ne už kūrybą, o už sovietinės santvarkos nešimą, būtų iškelti, pervadinti.

R.Šimašiui vertėtų rimtai pagalvoti apie savo politinės jėgos pavadinimo pakeitimą. Sakau tai be ironijos. Keista, kad vienas Laisvės partijos vadovų – žmogus, pasiklydęs svarbiausiose vertybėse.

Autoriaus mintys iš feisbuko asmeninio profilio

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: